Kaip atrodo gėlės paliekamas įspaudas popieriuje

Monologas su Jūrate Jukštiene apie tęstinį tyrimą „Efemeriškas įspaudas: tapyba gėlėmis“

„Vos pražydus pirmosioms gėlėms…“ (čia iš tavo tyrimo aprašo), tu kaip kokia botanikė iš Carlo von Linné laikų išeini į pievą, daržą, sodą ieškoti sau tinkamų augalų. Vedama smalsumo ir noro surasti gražiausio žiedo gražiausią spalvą, kad galėtum tapyti. Tiesą sakant, aš taip ir nežinau, ar Karlas Blossfeldtas, kruopščiai fotografavęs augalus stambiu planu lyg kokias architektūros formas, pirmiau buvo tyrėjas ar menininkas. O Basilius Besleris, vario raižiniuose užfiksavęs įspūdingus augalus iš įspūdingų sodų, arba Pierre’as-Josephas Redouté, savo akvarelėse pražydinęs subtilią augalų įvairovę ir kruopščiai botaniškai ją aprašęs? Malonu apžiūrinėti tavo sukurtus herbariumus, skaityti jų lotyniškus pavadinimus. Taip, išvardytuosius, kaip ir tave, įkvėpė augalai ir jų augimo būdai. Tačiau tau dar rūpi jų spalvos ir spalvų paliekami pėdsakai. Tapybiškai nusiteikusios tyrėjos žvilgsnis? Taip, tu vadini tai tyrimu, ir pats žodis „tyrimas“ suteikia tau naujus rėmus, kitas, kitokias tau, kaip kūrėjai, aktualias žaidimo taisykles. Rėmo, ribos klausimas parodoje tampa aktualus ir man. Augalų atspaudai, įspaudai efemeriški, tačiau tu viliesi, kad pats tyrimas neliks efemeriškas, nes ieškai stabilumo ir atskaitomybės šiame vėl ir vėl besiverčiančiame laiko rate myriop op op. Galbūt, stebėdama augalo, o ir jo palikto pėdsako sunykimą, tu jaukiniesi mirtį su visa jos simbolika ir amžinybės elegancija?

Viena aišku – tapai juostomis, nes tau svarbus metų laiko, mėnesių eiliškumas. Linijos, atkarpos, tiesės, taškai ir kiti laikui pavaldūs matavimo ženklai bei simboliai tau teikia galimybę sustoti, prisijaukinti augalo trapumą ir taip grįžti prie ištakų – į gamtą, o tiksliau, į jos kismą, virsmą, tapsmą, vis pasikartojantį brandos, raidos ir nykimo ciklą. Tavo, kaip kūrėjos, emocinę ir intelektinę būseną paliečia nenuspėjami šviesos ir atmosferos niuansai. Tu stebi šviesos ir oro poveikį natūralios gamtos natūraliems įspaudams ir perspėji mus, kad rytoj šito žiedo pėdsako gali ir nebelikti arba jis bus pakeitęs spalvą, taps kitas, kitoks. Tiri gėlių įspaudo kismą, paties kismo tapsmą, kad per jo efemeriškumą atskleistum, pagrįstum, išplėstum, atnaujintum, pakeistum tvarumo sampratą visuomenėje. Juk tvaru mums dažniausiai yra tai, kas pastovu, nekinta, ilgai tarnauja, turi išskirtinę vertę ir yra brangu. Kada mums buvo brangu vieno gėlės žiedo paliktas potėpis ar jo lapelių plazdenimas vėjyje, kada mums buvo tvaru tai, kas laikina? Tu lyg dzenbudistė – norėdama pabrėžti tvarumą, stabilumą, išryškini trapumą, laikinumą…

„Šiandien matai, rytoj jau ne“, – rašai apie augalo žiedą ir jo paliktą pėdsaką. Suprantu, nori sustoti, nebeskubėti su tais, kurie žaidžia greitus, efektingus žaidimus, kuriems medijų realybė ekranuose pamėtėja naujų spalvų, naujų įspūdžių ir vėl pažada, kaip, beje, visada žadėjo, akimirksnio jėgos malonumą, kai viskas vyksta be tavęs, tiksliau – tau nedalyvaujant. Tokia šiuolaikybės metafora, įtaigi kasdienybės sublimacija klaidina protus, troškina sielas, užplukdo ant neregėtų egzistencinių seklumų, užlaiko paviršiuje, trukdo nerti gilyn, atkalbinėja nuo gyvenimo sau, kartais net primygtinai reikalauja atidėti gyvenimą sau ir taip tolina mus nuo prigimties, nuo natūros, kurią patys pasirenkame stebėti pro langus, ekranus, objektyvus.

Taip, tu nori sustoti ties gėlės žiedu, nori įsitraukti į lėtojo laiko tėkmę, prisiliesti prie giliojo laiko klausimo pagal Friedrichą Kittlerį ir… kartu su blunkančiu pakalnutės ar našlaitės atspaudu kvieti mane efemeriškai išnykti, nes esi tikra, kad toks nykimas turi prasmę. Tą prasmę įsteigei tu, pradėdama savo tapybišką tyrimą apie tapybiškus augalus. Tapydama gėlėmis pastebėjai, kad tam tikru metų laikotarpiu spalva turi savo spalvinę skalę. Tu kvestionuoji tapybą ir savotiškai grąžini ją į uolų piešinių laikus. Tu vadini tai tapyba, nors linijiniai pėdsakai, kuriuos palieki popieriaus lape, yra tokie artimi piešiniui. Bet tau tai turbūt tapyba plačiąja prasme, nes spalvos priklauso tapybai. Ji jau seniai pasisavino gamtos spalvas, ištobulino jas, netgi išrado naujų.

Gražiausios pasaulio spalvos dabar supiltos į tūbeles, supakuotos dėžutėse, sudėtos į lentynas ir mes dažnai gamtoje jau ieškome tų spalvų, kurias kažkur, kažkada, kažkokiuose paveiksluose regėjome. Tai ir yra tas tavo „per tapytojo žvilgsnį į gamtą“, apie kurį rašai? Ne, „per tapytojo žvilgsnį į gamtą“ tu įsijauti į spalvas, jų galimą spektrą, išplėstinį emocinį poveikį, ieškai gamtos poveikio sau, kad sugrįžtum prie ištakų, kad atrastum naują kūrybos formą, pradėtum tapyti „pačia gamta“, pasitelkdama savo patyrimą, nuojautą, pajautimą, „betarpiškai prisiliesdama prie gamtos begalinės kaitos“. O man tas prisilietimas atrodo kaip tik su tarpu, tavuoju meninio tyrimo tarpu, kuris atveria tau betarpiškų būdų būti tokioje kaitoje. „Prisiliesdama prie gamtos begalinės kaitos“, tu atlieki veiksmus, kurie skatina sukurti artefaktus, tarsi savaime įgyjančius naujus įgaliojimus sustabdyti tave, o ir mane, – paskatina liesti, liestis, lytėti. Čiupinėju savo vakar pirktą nature suknelę (sutapimas, bet jos pavadinimas yra gamtinis), liečiu jos audinį, siuvinėjimus, akimis glostau spalvą, saulės paliktas žymes, galvoju, kas tą suknelę kirpo, siuvo, siuvinėjo, piešė etiketę, vežė į parduotuvę, iškabino man. Taip išgyvenu tavo įvardytą „dvasinę prozą“, kuri tokia „intuityvi, momentinė“. Dėvėsiu suknelę paskui, kai visą jos būtį „iki manęs“ sugersiu ir taip dėvėdama ją būsiu „labiau savimi“.

Žiedai, uogos, lapai, grybai…

Dažai ir teptukai – gėlių žiedai…

Imu vieną iš teptukų – ir suku, tepu, trinu.

Konvertuodama gyvą kūriniją – išgyvenu.

Paliekama įtrintų gėlių žymė popieriuje galutinai pavergia.

Mokausi tylėti, kai kalba gamta.

Čia eilėraštis tau iš tavo tyrimo anotacijos žodžių, lyg „kūryba be apgalvotų ar struktūruotų kompozicijų, neapsunkinta įmantrybėmis“, kaip tu rašai.

Įdomu, kas bus, kai ištirsi visų tau rūpimų žolynų ir gėlynų spalvas, kai paliksi visų jų įspaudus popieriuje? Ar nekils tau noras visa tai išsaugoti, suskaitmeninti, užfiksuoti filmavimo kamera, kad man, žiūrovei, jau demonstruotum „pagreitintą“ istoriją, kas vyksta nuskynus žiedą: kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis blunka, nyksta, kas lieka vietoj jo ir jo palikto pėdsako. Kas lieka po to, kai pėdsako nelieka? Nieko? Bet tas niekas yra kitoks. Jis tirštas spalvų, potėpių, brūkšniavimų, trynimų, įspaudimų, jis pilnas tavo prisiminimų ir daug daug kasdienybės minučių, kurios nepakluso, kurios nepanoro būti suvartotos, išnaudotos šiaip sau be jokio stabtelėjimo, pastebėjimo, atsidūsėjimo, gal kam ir atsikvošėjimo… Toks niekas pilnas paslapties, kurios gali ir nelikti, jei greitai ir efektyviai ją atversi, atskleisi, išduosi.

Grįžtu prie tyrimo. Ten rašai: šiuo metu jau išbandyta per šimtą Lietuvoje augančių gėlių. Šis tavo sakinys nukelia mane į pasaką. Apie tokią – kažkokią stebuklingą, kvapnią pievą, nušviestą ryto, vakaro, dienos šviesos. Joje matau laisvai plevenančius drugelius ir moterį, kuri globoja tą pievą, glosto ją rankomis, akimis, širdimi ir prižiūri ją, nes tai jos siela, jos vidinis pasaulis. Kai ji būna pievoje, ji sau pakankama, ji išgyvena pilnatvę…

P. S. Jūratės Jukštienės augalų žydėjimo kaitos stebėjimą įvardyčiau kaip savitą mėginimą perkelti pasąmonės patirtis į vizualiojo meno kūrinius, kai visko „apgalvoti, apmąstyti neįmanoma“.