Geriausios knygos apie nacizmo psichologiją

 

Svetainėje „Five Books“ iškilūs šių laikų intelektualai, mokslininkai, rašytojai pateikia penkių aktualių knygų rekomendacijas. Britų istorikas ir psichoanalitikas, keliolikos knygų autorius DANIELIS PICKAS (g. 1960) penkis reprezentatyviausius veikalus, padedančius suprasti nacizmo psichologijos tyrimų lauką, pristatė 2012 m., išleidęs savo knygą „Įsigauti į nacių sąmonę: Hitleris, Hessas ir analitikai“ (The Pursuit of the Nazi Mind: Hitler, Hess and the Analysts).

 

– Jūsų naujausia knyga „Įsigauti į nacių sąmonę“ – tai istorinė studija apie amerikiečių ir britų bandymus pasitelkus psichologiją, psichiatriją ir psichoanalizę perprasti nacių vadovybės motyvus ir vadinamųjų masių mentalitetą. Kada Sąjungininkai ėmė dėti šias pastangas?

– Yra keletas atskaitos taškų, tačiau svarbiausias momentas – 1943-ieji, – kai prezidento Roosevelto įsteigtos JAV žvalgybos agentūros – Strateginių tarnybų biuro (STB) – vadovas pakvietė psichoanalitiką Walterį Langerį ir Harvardo psichologą Henry Murray parengti Adolfo Hitlerio psichikos studijas. Viltasi, kad psichologiniai lyderio portretai duos naudos žvalgybai, nors ar davė – kitas klausimas.

Tai buvo dalis pastangų Freudo mintis – podraug su kitomis disciplinomis, pavyzdžiui, kultūros antropologija – „įdarbinti“ kare. Abipus Atlanto atsirado daugybė kitų projektų ir ataskaitų, siekiančių iššifruoti, kas gi vyksta, „skaityti“ tarp eilučių. Pasitelkta įvairiausių psichoanalitinių rašytojų, pavyzdžiui, nagrinėti Hitlerio kalbas ir paspekuliuoti, kokią psichinę būklę jos atskleidžia. Tokiems analitikams ne mažiau rūpėjo suprasti, kaip ir kodėl Hitlerio asmenybė įžiebė tokį milžinišką entuziazmą 4 deš. ir įkvėpė tokį ilgalaikį lojalumą 5-ajame.

– Britai turėjo galimybę iš arti tirti vieną svarbiausių nacių veikėjų, ar ne? Tada, kai Rudolfas Hessas, Hitlerio dešinioji ranka nacių partijoje, netikėtai atvyko į šalį?

– Tas tiesa. 1941 m. Hessas perskrenda Šiaurės jūrą, tikėdamasis susitikti su Hamiltono hercogu ir galbūt karaliumi ir susiderėti dėl taikos, nedalyvaujant Churchilliui. Tačiau vietoj to Hessas internuojamas.

Nelaisvėje jis patenka į kariuomenės gydytojų rankas. Savo knygoje kaip tik stengiuosi parodyti, jog nemažai gydytojų vis labiau ima domėtis psichine Hesso būkle, jis pradedamas laikyti reikšmingu klinikiniu atveju, netgi fašistinės asmenybės tipo pavyzdžiu apskritai. Gydytojams įdomu jį stebėti, jie bando suprasti politinį jo prisirišimą, daro tam tikras išvadas, kas jį patraukė į nacizmą, ir kelia klausimus apie platesnes šio tyrimo implikacijas. „Normalumo“ ir „nenormalumo“ klausimai šiuose tyrimuose svarbiausi.

– Prie kokių išvadų apie nacių sąmonę per visus šiuos tyrimus buvo prieita?

– Pačių įvairiausių, kai kurios iš jų, kas be ko, atrodo visiškai pasenusios. Kitos sukėlė didesnį atgarsį ir drauge atvėrė kelią naujoms empirinių ir teorinių tyrimų formoms, atsiradusioms po karo. Prieštaringai vertinama pokario sociologijos klasika, turinti daug sąsajų su šia karo meto literatūra, buvo 1950 m. pasirodžiusi Theodoro Adorno ir kt. knyga „Autoritarinė asmenybė“ (The Authoritarian Personality).

Karo meto gydytojai praktikai siekė išlukštenti asmenybės formas, net spekuliavo apie nacionalinį charakterį, atgaivindami seną ir abejotiną mąstymo tradiciją. Individualūs Hitlerio portretai, ko gero, yra ryškiausia iliustracija tikėjimo, esą įmanoma įsigauti į pasąmonę asmens, kuris nėra tavo pacientas. Tai buvo už gydytojo kabineto sienų vykstančios „laukinės psichoanalizės“, dėl kurios Freudas buvo įspėjęs, pavyzdys. Bet tai nereiškia, kad tie gydytojai neturėjo ką įdomaus pasakyti. Be to, klausimas, ką Hitleris reprezentavo kitų žmonių pasąmonėje, taip pat turėjo pagimdyti įvairių hipotezių. Pavyzdžiui, kelta mintis, kad fiurerio asmenyje tokie žmonės kaip Hessas atrado visagalį tironiškos tėvo figūros pakaitalą tiek gyvenime, tiek – kas svarbiausia – savo pačių sąmonėje.

Daliai komentatorių buvo įdomu tyrinėti paklusnumo psichopolitiką. Čia greta baimės ir prievartos klausimo reikėjo svarstyti ir galingas susijaudinimo, giluminės identifikacijos ir troškimų formas. Viena vertus, tirtos numanomos arba užfiksuotos atskirų žmonių mintys ir fantazijos, kita vertus, domėtasi fantazijomis, kurios buvo mobilizuotos pačioje kultūroje.

Antrasis pasaulinis karas, pasirodė, buvo esminis grupinio elgesio eksperimentų ir teorijų laikotarpis ir davė didelį akstiną grupinės terapijos tradicijos plėtotei po 1945 m. Iki smulkmenų sustyguotus nacizmo festivalius daugelis laikė šiurpą keliančiu laiko ženklu, akivaizdžiu įrodymu, kaip vadinamosios „masės“ gali šlovinti savo paklusnumą ir pavaldumą šeimininkui. Leni Riefenstahl sukurtam filmui apie vieną iš masinių Niurnbergo sueigų 4 deš. buvo parinktas pavadinimas „Valios triumfas“. Nuo pat pradinių filmo kadrų aiškiai signalizuojama antgamtinė valdovo valia: Hitleris rodomas nusileidžiantis lėktuvu iš debesų ir galiausiai bylojantis tūkstančiams ekstazės ištiktų sekėjų.

– Kuo buvo pagrįstos tos karo laikų klinikinės išvados? Ir ar jos kaip nors apčiuopiamai pagelbėjo kariaujantiems Sąjungininkams?

– Dar prieš Walteriui Langeriui ir Henry Murray 1943 m. imantis Hitlerio psichikos aiškinimo, buvo prikaupta daug archyvinės medžiagos – prisiminimų, interviu, žurnalistinių ir diplomatinių ataskaitų. Ši STB „Šaltinių knyga“ buvo gandų, atsiminimų, reportažų ir diagnozių kratinys. Naudodamiesi šiuo gana problemišku šaltinių rinkiniu jie bandė suprasti Hitlerį ir jo patrauklumą bei numatyti galimą jo elgesį. Jie abu nuspėjo Hitlerio savižudybę ir jo vykdytą išdegintos žemės politiką. Įžvalgu, nors ir ne unikalu. Iš dalies jiedu pateikė prognozes, paremiančias požiūrį, kuris tuo metu jau vis tiek virto Sąjungininkų strategija, – kad karą būtina kariauti tol, kol bus pasiekta visiška kapituliacija.

Pridygo begalė teorijų. Nenoriu perdėti tiesioginių tų ataskaitų pasekmių pačiam Hitleriui. Būta sąsajų tarp karo laikų žvalgybos darbo, susijusio su vadinamąja „nacių sąmone“, ir pokario Amerikos politinės minties apie demokratiją ir laisvę. Kitas ilgalaikis įspaudas – denacifikacija, kurią okupuotoje Vokietijoje bandė vykdyti britai ir amerikiečiai. Reikia nepamiršti, kad fašizmo sugrįžimo baimės būta stiprios, nors 5 deš. pabaigoje visuotinėje sąmonėje viršų pradėjo imti Šaltasis karas.

– Ketinau klausti, kokia viso šio triūso reikšmė. Suprantu, kuo tai buvo naudinga bandant formuoti pokario Vokietiją, bet ar šios žinios pritaikytos kur kitur? Ar jos padėjo Vakarams geriau suprasti autoritarizmą?

– Po 1945 m. ši literatūra šakojosi. Tiesa, nors daugelis šiandieninių istorikų ir socialinių mokslų atstovų suabejotų, kaip tokie tyrimai buvo formuluojami, – pavyzdžiui, dėl tos pačios Hitlerio „psichoanalizavimo“ iš tolo idėjos, – jie paakstino pokarinio politinio „portretavimo“ tradiciją. Kai kurios psichoanalitinės literatūros apie nacizmą galiojimo laikas buvo daug ilgesnis. Tarkime, 1941 m. pasirodžiusi kertinė psichoanalitiko Ericho Frommo knyga „Bėgimas nuo laisvės“, kurioje nagrinėjami subjekte slypintys pančiai. Būtų įdomu atlikti dar vieną tyrimą, panašų į aprašytąjį knygoje „Įsigauti į nacių sąmonę“, – apie psichologijos formas, suponuojamas to, kas buvo pradėta vadinti „kremlinologija“. Be to, 6 deš. jau tapo įprasta komunizmą ir fašizmą tapatinti su totalitarizmo sąvoka.

– Papasakokite daugiau apie Freudo įdirbį masių psichologijos srityje.

– Dažnai manoma, kad psichoanalizė yra individualistinė teorija – ir iš tiesų daug ankstyvųjų Freudo idėjų ir raštų kilo iš pastangų perprasti paskirus jo gydytus pacientus. Tačiau esama ir kitos – žmonių grupių ir institucijų – plotmės. Kai kurie Freudo tekstai iš tikrųjų primena pasakojimus apie grupinės neapykantos, lojalumo ir meilės problemas pačiame psichoanalitiniame judėjime.

Knygą „Masių psichologija ir Ego analizė“ (Massen-psychologie und Ich-Analyse, 1921) apie grupių arba masių psichologiją Freudas rašo po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo laikas, kai daugelis rašytojų bandė susitaikyti su industrializuotomis masinėmis žudynėmis ir suvokti, kas apskritai kurstė nacionalizmą ir militarizmą. Didysis karas Freudui patvirtino kai kurias jo paties mintis apie žmogaus destruktyvumą ir kartotę. Į karą jis žvelgė kaip į iracionalumo galios įrodymą. Susirūpinimas žmogaus destruktyvumu, agresija ir nuolatiniu polinkiu į patologinę kartotę turėjo tapti charakteringu jo minties bruožu 3 ir 4 deš.

Bene garsiausias ir kontroversiškiausias – net ir tuo metu – šio žanro kūrinys iki 1914 m. buvo Gustave’o Le Bono „Minios psichologija“ (1895). Šis prancūzų socialinis psichologas tvirtino, kad būtina suprasti vis aktualėjantį reiškinį: gausėjančios žmonijos galią, o svarbiausia – masinio elektorato polinkį infantilėti ir pasiduoti instinktams bei aistroms. Le Bonas kartais tikrai linkęs teigti, jog „elitas“ būtų pajėgus suvaldyti šią minią, o tai mažų mažiausiai dvelkia patronavimu.

– Freudas nesutiko su tokiu Le Bono požiūriu – apie užsilikusį bandos mentalitetą, ar ne?

– Freudas buvo susipažinęs su literatūra apie minią, bet siekė žengti toliau. Jo knygoje kalbama apie Le Boną, tačiau Freudo netenkina atkryčio į laukiniškumą idėjos ar bent jau Le Bonui ir jo amžininkams gerai žinoma idėja apie kažin kokį ypatingą esinį, kuris yra ne kas kita kaip tam tikra „minios sąmonė“.

Freudas kėlė prielaidą, kaip individo pasąmonės procesai išryškėja arba jiems suteikiama galimybė pasireikšti minioje – kad atsiskleidžia tai, kas individualiai egzistuoja kiekviename iš mūsų, o ne kažkoks ypatingas dalykas, vadinamas „masės mentalitetu“. Apie tai jis mąsto labiau kaip apie įprastus troškimus, aistras ir identifikacijas. Iki „Masių psichologijos…“ gyvavo dvi paskiros – individo ir minios – idėjos. O Freudas teigia, kad šis perskyrimas iš dalies klaidingas, nes neatsižvelgia į tai, kad individas visų pirma irgi sudarytas iš socialinių santykių. Jis tvirtina, kad mūsų sąmonėje visada dalyvauja dar kažkas – „aš“, pirmasis vienaskaitos asmuo, yra sudarytas iš „mes“: pavyzdžiui, internalizuotos tėvų reprezentacijos ir tapatinimasis su jais, be kita ko. Psichoanalizė vis dažniau tyrinėjo šią sudėtingą sąmonėje vykstančią dramą ir ego santykius su kitais mūsų viduje. Imta teigti, kad mumyse visada esti nesąmoningo santykio su „objektu“ ar veikiau su daugybe objektų. Tai gali būti internalizuota kito asmens versija arba – primityvesne forma – asmens ar tam tikrų savybių fragmentai. [...]

– Pereikime prie antrosios knygos – Wilhelmo Reicho „Fašizmo masių psichologijos“ (Die Massenpsychologie des Faschismus, 1933). Šis austrų psichiatras nacizmo iškilimą siejo su seksualiniu slopinimu, ar ne?

– Viena iš pagrindinių jo minčių yra ta, kad seksualumas ir politika gali būti susiję sudėtingais ir dažnai paslėptais ryšiais ir kad didžiulė libido dalis buvusi pasibaisėtinai klaidingai nukreipta į fašizmą. Politikoje esą „išsisėmė“ tai, kas buvo susiję su labai stipria frustracija. wilhelmas Reichas, manau, tvirtai tikėjo, jog seksualinis išsilaisvinimas paskatintų didesnę toleranciją ir prisidėtų prie antifašizmo. Ir atvirkščiai: kad slopinimas ir frustracija gali paaiškinti demagogiškų asmenybių patrauklumą. Tai tarsi tokia itin grėsminga sublimacijos forma. Vokiečių istorikas Klausas Theweleitas dirbo šia linkme toliau – 8 deš. pabaigoje išleistoje knygoje „Vyrų fantazijos“ (Männerphantasien) analizavo seksualinio ir politinio pobūdžio neapykantą, besiliejančią per kraštus laiškuose ankstyvųjų nacizmo entuziastų, ypač tų, kurie būrėsi į ginkluotas ir dažnai smurtingas dešiniąsias gaujas ar grupuotes, ypač į sukarintus Laisvuosius korpusus (Freikorps) po 1918 m.

Freudas nepritarė Reicho įsitikinimui, kad seksualiai išlaisvinta kultūra sukurs pasaulį be neurozių, nors neabejotinai siekė didesnės tolerancijos ir atviresnių diskusijų apie seksualumą. Freudui konfliktai yra neišvengiami – nei praeityje, nei ateityje nebuvo ir nebus aukso amžiaus be konfliktų.

Freudo niekada netraukė bolševizmas, o Reichą, nors ir su tam tikromis išlygomis, labiau paveikė Sovietų eksperimentas. Kartą Freudas pašmaikštavo, kad jis pusiau bolševikas tuo, kad pritaria jų pesimistinei dabarties analizei, tačiau jis neturįs utopinių vilčių. Reichas su kitais tarpukario „kairiaisiais froidistais“ mėgino froidizmą suderinti su marksizmu. Reichą pristatyti čia pasirinkau ir dėl to, kad jis atstovauja visai tai literatūrai, kuriai atrodo, jog marksizmas ir jam būdingas socialinių santykių nagrinėjimas yra nepaprastai svarbu.

– Reicho teiginys, kad seksualinis slopinimas paskatino nacizmo iškilimą, man skamba kiek abejotinai. Britanijoje seksualumas ne ką mažiau slopintas nei Vokietijoje, tačiau ji nepasirinko fašizmo.

– Taip, akivaizdu, kad istorija daug sudėtingesnė už tokias teorijas! Aš neskatinu grįžti prie šių tarpukarinių neretai visa apimančių politinio priežastingumo aiškinimų, kurie vieną determinizmo formą kartais galėdavo pakeisti kita. Būtų klaidinga vaizduotis, jog kada nors bus galima vienareikšmiškai paaiškinti „masinę fašizmo psichologiją“, todėl turėtume būti apdairūs ir neišleisti iš akių paskirų individų, grupių ir valstybių analizės skirtumų. Bet tai nereiškia, kad Reichas šiandien neįdomus. Savo knygoje bandau išryškinti šios literatūros spektrą, jos problemas ir iššūkius, o svarbiausia – parodyti, kad esama šios literatūros istorinio konteksto.

Tarp labai įtaigiai išreikštų Reicho minčių yra ir tokia, kad liberaliesiems ir marksistiniams fašizmo iškilimo aiškinimams stinga vienos plotmės: kaip paaiškinti tą galingą erotinio potraukio, fobinės jausenos ir mėgavimosi galia, naikinimu, sadizmu bei mazochizmu samplaiką? Štai šiuo atžvilgiu psichoanalizė laikoma potencialiu šaltiniu.

– Ar galite trumpai apžvelgti, kas buvo Melanie Klein?

– Melanie Klein buvo Sigmundo Freudo sekėja, kuri XX a. 3 deš. įsikūrė Londone ir tapo labai įtakinga (kaip ir prieštaringai vertinama) britų psichoanalitikų rate, o galiausiai ir už jo ribų. Jos idėjos 5 deš. Britų psichoanalizės draugijoje iš tiesų įžiebdavo debatų, kurie sutrumpintai dažnai pavadinami „kontroversiškais ginčais“.

Klein buvo iniciatyvi asmenybė, Freudo idėjas bandžiusi plėtoti daugelyje svarbiausių sričių. Ji buvo pagrindinė vaikų psichoanalizės varomoji jėga. Kadangi naivu tikėtis, jog maži vaikai 50 minučių išgulės ant kušetės, pasakodami „laisvąsias asociacijas“, psichoanalizės techniką ji stengėsi šiek tiek pritaikyti, pasitelkdama žaidimą, tarkime, kaip priemonę „vidiniam pasauliui“ suprasti. Išvados apie kūdikystę ir vaikų mąstyseną savo ruožtu prasiskverbdavo ir į jos suaugusiųjų vertinimus. Klein idėjos padarė reikšmingą įtaką pačiai psichoanalizei.

– Melanie Klein buvo viena iš pagrindinių objektinių santykių teorijos kūrėjų, ar ne? Jos supratimu, mūsų santykiai su tėvais ir ankstyvosios mūsų fantazijos apie tėvus psichologiškai itin svarbūs ilgalaikėje perspektyvoje.

– Didžiulis Klein indėlis apmąstant „vidinį pasaulį“, mūsų sąmonėje egzistuojančias figūras ar fragmentiškus „objektus“, tyrinėjant, ką su jais darome savo fantazijose. Klein manymu, net sąmoningai apie ką nors galvojant, atviras išlieka nesąmoningos fantazijos klausimas. Psichoanalitinėje literatūroje tapo įprasta „fantaziją“ rašyti su „ph“, šitaip pabrėžiant šį nesąmoningumo aspektą. Negana to, Klein teigia, kad visada esti plotmė nesąmoningų procesų, nuspalvinančių mūsų santykį su tuo, ką vadiname „tikrove“. Mes santykiaujame su figūromis anapus mūsų – tarkim, socialiniais procesais ir politika, – bet tai irgi nuspalvinta fantazijų.

Klein [ir Joan Riviere] knygą „Meilė, neapykanta ir atlygis“ (Love, Hate and Reparation, 1937) pasirinkau dėl to, kad ji skirta plačiajai auditorijai. Savo [1935 m.] paskaitų rinkinį Klein drauge su artima kolege Joan Riviere paskelbė, siekdama išdėstyti kai kurias kertines savo teorijas. Ši knyga – įkandamas atspirties taškas skaitytojui, be to, ji pulsuoja vitališkumu ir net primygtinumu. Tiesiog juste justi, kaip Klein ir jos ratui žūtbūt svarbu šias idėjas perduoti platesnei auditorijai, idant būtų skubiai panaudotos. Aišku, pirminis rūpestis knygoje – vidinė tikrovė, tačiau knygą taip pat formavo ir įtaką jai darė politinės krizės pojūtis ir ekstremizmo išplitimas Europoje.

Šioje literatūroje be galo įdomus judėjimas tarp skirtingų tikrovių. Dabar mums prieinamas Klein archyvas, kuriame daug klinikinių jos užrašų. Jais papildęs publikuotus tekstus, labai aiškiai pajunti jos pastangas suprasti psichinį gyvenimą ir karo laikotarpio istorijos esamybę – archyviniuose užrašuose, pavyzdžiui, daug nuorodų į Hitlerį, karą, bombardavimą ir naikinimą. Klein užrašinėjo asmenines naktines baimes ir daugelio savo pacientų sapnų vaizdinius, užfiksavo gilią paties tuometinio gyvenimo nerimastį.

– Pereikime prie ketvirtosios knygos – „Niurnbergo pokalbių“ (The Nuremberg Interviews, 2004): joje surinkti amerikiečių psichiatro Leono Goldensohno pokalbiai su Niurnbergo procese teistais naciais. Ką jie mums byloja?

– Ši knyga [parengta ir pristatyta istoriko Roberto Gellately] paremta Niurnberge su JAV kariuomene dirbusio psichiatro užrašais. Pasirinkau ją, nes ji įkūnija literatūrą, atsiradusią iškart po karo vykstant tarptautiniam kariniam tribunolui Vokietijoje. Norėjau išryškinti vadinamųjų „psi“ profesijų – psichoanalitikų, psichiatrų ir psichologų – vaidmenį Niurnberge, besitęsiantį nuo STB inspiruotų ankstesnių pastangų sukurti nacių vadų „psichologinius portretus“. Niurnberge atvirai buvo bandoma psichologus ir gydytojus suvesti akis į akį su teisiamaisiais. Iš tiesų būta savotiškos lobistinės psichiatrų grupės, kovojusios už prieigą prie kalinių, nes tai esą išskirtinė galimybė pamėginti juos perprasti. Kartą teisiamieji buvo pavadinti „psichologiniu lobiu“.

Savo knygoje bandau akcentuoti ir šių gydytojų įsitikinimą, kad stengimasis suprasti nacizmą yra sudedamoji mėginimo jį pažaboti ir išrauti su šaknimis dalis – nugalėti nacizmą karo lauke nepakako, reikėjo „įsibrauti jo vidun“ ir suprasti, iš ko jis sudarytas. Be abejo, vėl turime neišleisti iš akių metodologiškai problemiškų tokios literatūros prielaidų, bet drauge ir istorizuoti jas bei suvokti, kas išlieka gyvybinga.

– Ši knyga – tiesiog pokalbių stenogramos, ar ne? Neatrodo, kad Goldensohnas pateiktų kokių nors reikšmingesnių psichologinių ar psichiatrinių individualių motyvacijų interpretacijų.

– Joje yra daug epizodinių šių kalinių, jų pasisakymų ir pokalbių aprašymų. Šią knygą reikia skaityti drauge su darbais kitų psichiatrų, apklaususių nacių lyderius, tarkim, JAV kariuomenės psichologo Gustave’o Gilberto „Niurnbergo dienoraščiu“ (Nuremberg Diary, 1947).

Goldensohno knygoje atskleidžiama psichiatrų ir kalinių sąveika – pastarieji pradeda teikti informaciją, įsitraukia į procesą ir dalyvauja bylos medžiagos aiškinime. Taigi psichiatras ne tik stebi kaltinamuosius ir jų elgesį teismo salėje, bet ir įsitraukia į pokalbį, į kurį šie įlieja savo pamąstymų. Savo knygoje ir bandau aprašyti šią sąveiką sudarinėjant šias „bylas“. Panašiai nagrinėju, kaip Rudolfas Hessas dalyvauja kurpiant jo paties psichiatrinę istoriją. Kai kurie emigravę ar buvę naciai, su Walteriu Langeriu kalbėjęsi apie Hitlerį, irgi teikia informacijos ir interpretacijų, kurios savo ruožtu daro įtaką tam, kaip Sąjungininkai supranta nacių mąstyseną. Kyla klausimas: kas ką ir kam įtaigauja?

– Paskutinis jūsų pasirinkimas – „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“ (1963), prieštaringai vertinama knyga, kurios autorė – vokiečių kilmės amerikiečių politinė mąstytoja Hannah Arendt, apie Eichmanno teismą referavusi žurnalui „The New Yorker“. Papasakokite plačiau.

– Taip, ji dalyvavo Jeruzalėje vykusiame teismo procese. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Arendt buvo kritikuojama už tai, kad teisme nedalyvavo ištisai – ji stebėjo tik kai kuriuos jo epizodus ir iš jų darė išvadas, – kai kurių nuomone, per daug skubotas ir šališkas. Šią knygą pasirinkau todėl, kad Eichmanno teismas buvo itin svarbus puslapis nacių sąmonės perpratimo istorijoje, o ne dėl kontroversiškų šalutinių aplinkybių, tokių kaip Izraelio agentų įvykdytas Eichmanno pagrobimas Lotynų Amerikoje ar jo teisimas Jeruzalėje, o ne tarptautiniame teisme. Teismo procesas sutelkė visuomenės dėmesį į paskirą aukšto rango biurokratą, kurio asmeninė atsakomybė už Galutinį žydų klausimo sprendimą buvo didžiulė. Iš dalies tebebūta mįslės, kas gi dėjosi Eichmanno galvoje. Arendt rašo apie susidūrusius su Eichmannu psichiatrus. Jos pasakojime intriguoja tas gydytojus ištikęs suglumimo jausmas. Vienas iš jų kalba apie keistą nesąmoningą Eichmanno padarytą poveikį jam pačiam – trumpai tariant, savo sutrikimo jauseną jis panaudoja kaip dalį savo „medžiagos“ ar bent jau atsako į tiriamąjį.

Vis dėlto akcentuoti šią knygą norėjau iš dalies dėl to, kad ji davė akstiną nemažai kitų knygų apie nacių mąstyseną, taip pat dėl to, kad ji žymi skirtybę aptariamojoje literatūroje. Ta garsioji frazė „blogio banalumas“. Arendt, žinoma, nenori pasakyti, kad padariniai buvo banalūs ar kad nacizmas buvo banalus, tačiau ją domina akivaizdžios vidinės tuštumos būsena valdininkijos atstovų galvose. Tai, ką dalis žmonių laiko vadinamuoju „biurokratiniu automatizmu“. Tai nevienareikšmiška, todėl buvo tokių, kurie savaip interpretavo Arendt ataskaitą ir svarstė, ar ši įsivaizduojama tuštuma ir moralinė beprasmybė neslepia kažkuo kitu besidedančios didžiulės neapykantos ir sadizmo.

Pokariu viena iš minties krypčių nacių vyresnybę ir toliau vaizdavo kaip fanatikų ar bepročių gaują, kaip vėlyvuosius Michelio Foucault kažkada išryškinto psichiatrinio „nenormalumo“ diskurso pavyzdžius. Šiuo atveju karo nusikaltėliai pristatomi kaip iškrypėliškos pabaisos, išskirtiniai sadistiški individai, besiskiriantys nuo visų kitų. Kita minties kryptis daug daugiau dėmesio skiria anksčiau aptartai masių psichologijai. Bet esama dar vienos – ir nerimą keliančios – tradicijos, kuri gilinasi į aklą ir pataikūnišką pačios sąmonės slinktį link to, ką Arendt vadina tuoju banalumu, kai tiesiog darai, kas tau liepiama, ar net džiugiai imiesi vadovaujamo vaidmens, tarsi būtum įjungta autopiloto programa ir įprastinė moralė ar žmogiškumas neturėtų jokios vertės arba bent jau būtų bukaprotiškai užgniaužti. Be abejo, tai obsceniška biurokratijos forma, pasaulis, kuriame „tiesiog dirbu savo darbą“. Čia, žinoma, pateiktas ne išsamus mąstymo krypčių sąrašas, bet jis nušviečia nacių galvosenos nagrinėjimo raidos kelius. Kiekviena iš šių krypčių kėlė diskusijų ir sulaukė kritikos.

– Taip, Arendt kelia klausimą, ar blogis visada yra sąmoningas veiksmas, ar vis dėlto gali būti daromas nemąstant.

– Ją domina visiškas nužmogėjimas, galintis privesti, pavyzdžiui, prie susitelkimo į logistikos detales – susikoncentravimo į sklandaus traukinių [vykstančių į koncentracijos stovyklas] eismo užtikrinimą. Šį siaubą Claude’as Lanzmannas itin įtaigiai perteikė savo puikiajame [dokumentiniame] filme „Šoa“. Aišku, Arendt domesys nesiribojo vien nacizmu, bet šis buvo tarsi ribinis įmanomybės atvejis. Arendt nėra psichoanalitinė rašytoja – priešingai, ji vengia bet kokių sąsajų su froidizmu. Tačiau tarp jos pastangų suprasti psichosocialinius fašizmo ir totalitarizmo aspektus ir šiuolaikinės psichoanalitinės literatūros esama apčiuopiamų panašumų.

Verta paminėti ir tai, jog Arendt ataskaita pasirodė maždaug tuo pat metu, kai amerikiečių psichologas Stanley Milgramas darė eksperimentus Niu Heivene. Yale’io universiteto tyrėjas sumanė savo garsųjį eksperimentą, kurio dalyviams savanoriams buvo liepiama didinti už stiklo sėdinčio žmogaus – iš tikrųjų tai eksperimento tikslams pasitelkto aktoriaus – patiriamo skausmo lygį. Vėliau Milgramas šitai aprašė knygoje „Paklusnumas autoritetui“ (Obedience to Authority, 1974). Savanoriams buvo prisakyta autoritetingam asmeniui paliepus pasukti rankenėlę, ir didžioji dauguma jų nė kiek nesuabejoję mielai paklusdavo įsakymams. Milgramas nustatė nerimą keliantį dalyką: kiek daug žmonių, – vieni noriau, kiti ne taip noriai, – nepaisydami pasekmių, vis dėlto paklūsta įsakymams.

 

fivebooks.com

Vertė A. P.