Dienoraštis (2)

 

Ištraukos

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 7

 

1913

 

Birželio 29 d. Žinoma, savo knygelėje apie Wilde’ą pasirodžiau nelabai teisus dėl jo kūrybos ir per daug lengvai ją paniekinau, nors, turiu pasakyti, nebuvau pakankamai su ja susipažinęs. Kai prisimenu, žaviuosi tuo, kaip geranoriškai Wilde’as manęs klausėsi, kai Alžyre kritikavau jo pjeses (be galo įžūliai, kaip man šiandien atrodo). Jo atsakymo tone – jokio susierzinimo ir netgi protestavimo; kaip tik tai paakino jį ištarti, beveik atsiprašomai, tuos nepaprastus žodžius, kuriuos esu citavęs ir kurie nuo to laiko cituoti daug kur: „Visą savo genialumą aš sudėjau į gyvenimą; į kūrinius sudėjau tik talentą.“ Įdomu būtų žinoti, ar jis kada yra pasakęs šiuos žodžius kam nors kitam.

 

 

1914

 

„Mane parvedė kaip namo į buvusią šlovę – Graikiją.“ Laive, plukdančiame mus į Pirėją, jau deklamuoju sau šias eilutes iš „Stancų Helenei“¹. Mano širdį užtvindo ramybė, juokas ir giedra. Baimindamasis, kad bendrakeleivis neimtų lieti susižavėjimo per daug audringai, išsitraukiu iš lagamino anglišką knygelę ir pridengiu savo emocijas paviršutinišku skaitymu. Kurių galų švaistyti jausmus? Mano džiaugsmas neturi nieko aštraus. Beveik nesistebiu, kad esu čia. Viskas atrodo taip pažįstama. Čia atrodau sau toks natūralus. Pašėlusiai lengvai įsigyvenu į šitą nesvetimą gamtovaizdį; viską atpažįstu; jaučiuosi kaip namie: čia Graikija.

 

Adrijos jūroje, gegužės 29 d. Geisminga ramybė, kūnas nusiraminęs kaip šita jūra be ribulių. Tobula dvasios pusiausvyra. Mano mintys laisvai kyla aukštyn, lyg tai būtų lankstus, tolygus, drąsus, geismingas žuvėdrų skrydis spindinčioje žydrynėje.

 

Liepos 6 d. Visa mano kūryba iki šiol tebuvo negatyvi; parodžiau tik išvirkščią savo širdies ir dvasios pusę.

 

[Liepos] 29 d.² Vakar nuo saulėtekio iki saulėlydžio nekalbėjome apie nieką kita. Neįmanoma atitraukti minčių nuo šito. Negana to, laikraščiai, ponios Mühlfeld³ skambučiai informuoja mus rytą ir vakare. [...] Nepaisant visko, šios baisios grėsmės akivaizdoje šiokia tokia paguoda matyti, kaip tirpsta asmeniniai interesai, vaidai, nesutarimai; tarpusavio varžybos Prancūzijoje greit virsta savotišku įniršiu, stumiančiu kiekvieną pilietį į herojišką pasiaukojimą.

Beje, artėjanti tragedija, kad ir kokio pobūdžio ji būtų, mane stimuliuoja.

 

Rugpjūčio 2 d. Bėgu į žurnalo redakciją; laimei, dar randu ten Tronche’ą⁴, kuris bus mobilizuotas tik rytoj. [...] Visi išvyksta arba jau yra išvykę… Tvyro baisus nerimas. Paryžius atrodo neįtikėtinai: gatvėse nėra automobilių, bet pilna keistos liaudies, įsitempusios ir kartu ramios; žmonės laukia ant plento su lagaminais; keli rėksniai prie kabaretų durų bliauna „Marselietę“. Retkarčiais visu greičiu prašvilpia ryšulių prikrautas automobilis.

 

Rugpjūčio 5 d. [sic]. Vokietija paskelbia karą Belgijai. Anglija – Vokietijai.

 

[Rugpjūčio] 12, 13, 14 d. Nieko nemačiau, nieko nedariau, nieko negirdėjau. Perku po aštuonis laikraščius per dieną. [...] ir nors kiekvienas atkartoja kitą tais pačiais žodžiais, skaitau aliai menkiausią naujieną, nepaliaudamas tikėtis, kad sužinosiu bent kiek daugiau.

 

Penktadienis, spalio 2 d. Šešiasdešimtoji diena po mobilizacijos.

Dienos slenka kupinos monotoniško laukimo. Retkarčiais trokštu būti Paryžiuje. Bet ar būdamas ten nesigailėčiau palikęs Kiuvervilį?

Trečiadienį visi namiškiai išėjo pasivaikščioti, likau vienas su Em. gliaudyti pupelių ant suolo prie namų. Dangus buvo nuostabiai skaidrus. Tik retkarčiais persimesdavome keliais žodžiais, nes galėjome kalbėti tik apie tai; tačiau toji nepaprasta tyla aplinkui ir mumyse norom nenorom pritvino laimės…

 

Lapkričio 10 d. Prancūzų ir belgų centre⁵ nė akimirkos vienatvės, kad galėtum atgauti savo individualumą ir atsipalaiduoti. Jaučiausi siurbiamas kitų. Užsiėmęs rytą ir vakare su pabėgėliais, kuriuos mes apgyvendiname, rengiame, maitiname ir ieškome jiems darbo, per pietus ir vakare vėl susidūriau su nenustygstančia Ghéono⁶ linksmybe, savo bendradarbių ir svečių gyvybingumo pertekliumi.

 

 

1915

 

Sakau jums, kad prasideda nauja civilizacija. Vakarykštė per daug rėmėsi romėniškąja kultūra; t. y. tuo, ką kultūra sukūrė labiausiai dirbtinio ir bergždžiausio. Tiek pat, kiek graikiškoji buvo natūrali… Bet reikia pripažinti, kad romėniškoji lengviau mus pasiekdavo netgi per savo trūkumus.

 

Rugsėjo 28 d. Per vienuolika mėnesių Centre galėjau sau leisti visiškai atsidėti savo uždaviniui ir domėtis juo beprotiškai. O dabar, kai mašina paleista, ar turiu teisę nuo to atsimesti kaip nuo baigtos knygos?..

Bet ne. Materialiajame pasaulyje niekas nesibaigia. Viskas tęsiasi. Ir tai, ko ėmeisi, reikalauja tavo dėmesio.

 

Hjeras, lapkričio 26 d. Susipažinau su Pauliu Bourget. Jis mane be galo maloniai priėmė Kostebelyje, savo Plantjė dvare, ir pristatė mane poniai Wharton⁷. Didelis poreikis suvilioti tą, kurį žino esant kitos kartos, kitos stovyklos, kitų pažiūrų.

 

Paulis Bourget atrodo dar nepaprastai tvirtas, turint galvoje jo amžių; sakytum gumbuotas ir išskaptuotas iš kaštainio. Kiekvienas jo sakinys alsuoja literatūra; jis apiberia tave kaip pasakos spanielis, nusipurtantis brangakmenius. „Sveiki atvykę į… tai, kas nėra Elsinoras“, – pasakė jis man, kai palikome sodą ir žengėme į namą. Mažiau kaip per pusvalandį įsigudrino pakalbėti apie Régnier (Mathuriną)⁸, Shakespeare’ą, Molière’ą, Racine’ą (prisipažįsta nelabai jį mėgstąs), Baudelaire’ą, Boileau, Zola, Balzacą, Charles’į-Louis Philippe’ą ir t. t., bet viskas rodė, kad jis nė iš tolo neturi tikro literatūrinio skonio, kitaip tariant, stebėtinai nesupranta poezijos, meno, stiliaus; tai jam leidžia žavėtis ir tokiais apgailėtinais kūriniais kaip, tarkim, Psichario, kuriam jis ką tik parašė pratarmę.

 

Gruodžio 7 d. Vos baigęs skaityti [Josepho] Conrado Almayer’s Folly⁹ pasineriu į Borrow Bible in Spain¹⁰. Neįmanoma išreikšti, su kokiu smagumu ir smalsumu įknimbu į naują anglišką dar nepažįstamo gero autoriaus knygą; tokio smagumo man jau seniai nebegalėjo suteikti prancūzų literatūra, nes iš jos, tiesą sakant, nebesitikiu staigmenų. Kaip tada, kai pirmą kartą skaičiau Balzacą (tai buvo „Eugenija Grandė“).

 

 

1916

 

Sausio 19 d. Manyje viską reikia iš naujo peržiūrėti, perdaryti, perauklėti. Sunkiausia kovoti su jusliniu smalsumu. Absento taurė taip netraukia girtuoklio, kaip mane traukia kai kurie atsitiktinai sutikti veidai, – palikčiau viską, jei galėčiau sekti paskui juos… Ką aš sakau? Tai tokia valdinga trauka, toks klastingas, toks slaptas raginimas, toks įsisenėjęs įprotis, kad dažnai abejoju, ar galiu to išvengti be pagalbos iš šalies.

„Aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį“ (Jn 5, 7).

 

[Sausio] 25 d. Bjauri naktis. Puoliau žemai kaip niekad.

Rytą, atsikėlęs prieš septintą, valandėlei išeinu ir girdžiu strazdo giesmę, keistai per ankstyvą, pavasarišką, tokią pakilią ir tokią tyrą, kad dar karčiau jaučiu, kokia nuvytusi mano širdis.

 

Kai kuriomis akimirkomis, kai kuriomis valandomis man kyla įtarimas, ar nesikraustau iš proto; viskas manyje nusileidžia tai manijai. Tačiau aš mėginu kovoti… Kiek kantrybės ir buklumo tam reikėtų!

 

[Sausio] 30 d. Jei turėčiau suformuluoti credo, sakyčiau: Dievas nėra už mūsų. Jis dar ateis. Jo reikia ieškoti ne žmonijos evoliucijos pradžioje, o jos pabaigoje. Jis yra galutinis, o ne pradinis. Tai aukščiausias ir paskutinis taškas, į kurį veržiasi bet kuri prigimtis laike. O kadangi laikas Jam neegzistuoja, Jam nesvarbu, ar toji evoliucija, kurią Jis vainikuoja, yra priešakyje, ar užpakalyje, ir ar Jis lemia ją kvietimu, ar stūmimu.

Dievas gauna informaciją per žmogų – štai kaip aš jaučiu, tikiu ir kaip suprantu žodžius: „Sukurkim žmogų pagal savo paveikslą.“ Ką gali prieš šitą mintį visos evoliucijos teorijos?

Štai durys, pro kurias įžengiu į šventą vietą, štai minčių seka, grąžinanti mane prie Dievo, prie Evangelijos ir t. t.

Ar man pavyks vieną dieną tai išdėstyti aiškiai?

Jau seniai tuo tikiu pats to nežinodamas – tai atsiskleidžia man pamažu, vienam nušvitimui lydint kitą. O samprotavimas eina po jų.

 

Vasario 9 d. Vėl pradėjau skaityti Pascalį, duodantį man daug daugiau naudos negu Bossuet. Pradedu jausti, kaip gerai veikia kasdienė meditacija: prisiverčiu medituoti kas vakarą ir kas rytą. Dar neturiu pakankamai jėgų, bet esu ramus; nesimeldžiu, bet klausausi, laukiu ir – bent jau kol kas – netrokštu maldos kita forma.

 

[Vasaris.] Šeštadienis. Pianino pamoka. Bergždžias, netgi erzinantis reikalas per ilgai iš eilės kartoti tą patį fragmentą. Verčiau sugrįžti prie jo, ir kuo dažniau; iš to ir atpažinsi tikrą kantrybę. Nėra nieko mažiau romantiško. Ji teikia pirmenybę ne įnirtingam šturmui, o lėtoms ir metodiškoms pastangoms.

Tas pats pasakytina apie vidinius sunkumus, poetinę kūrybą. Taip pat apie pamaldumą ir Dievo pažinimą: prieš apreiškimą, kuris iš pažiūros atrodo nepaprastai staigus, eina nesąmoningas, lėtas pasirengimas. Meno kūrinys visada yra nerimastingo užsispyrimo vaisius.

 

Birželio 15 d. Suplėšiau dvi dešimtis šių užrašų lapų; tai nutraukė giją, ir nebegalėjau nieko čia rašyti daugiau kaip mėnesį. Visą laiką skyriau „Memuarams“¹¹. Jei kas nusistebėtų, kad man malonu dirbti tokį darbą, kai žemė dar dreba nuo pabūklų aido, pasakyčiau: tas ir yra, kad negaliu užsiimti jokia vaizduotės ir mąstymo veikla. Jaučiu didžiulę suirutę tiek išorėje, tiek savo viduje ir prisiminimus šiandien rašau iš dalies todėl, kad reikia už ko nors kabintis.

Lapus, kuriuos suplėšiau, būtum galėjęs pavadinti bepročio užrašais.

 

Rugsėjo 19 d. […] Didelė klaida susikurti romantišką velnio įvaizdį. Kaip tik todėl taip ilgai jos nepripažinau. Jis nėra romantiškesnis ar labiau klasikinis už tą, su kuriuo kalbasi. Jis įvairus kaip pats žmogus; negana to, prisideda prie šios įvairovės. Mane viliodamas jis buvo klasikinis, kai to reikėjo; be to, jis žinodavo, kad dėl tam tikros palaimingos pusiausvyros neskubėsiu tapatinti jo su blogiu. Nesupratau, kad – bent jau kurį laiką – galima išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą didžiausiame blogyje. Laikiau geru visa tai, kas sureguliuota. Maniau, kad dozuodamas valdau blogį; o jis, priešingai, užvaldydavo mane per tą dozavimą.

 

[Paryžius.] Spalio 3 d. […] Rašau prospekte ant suolo. Pražūsiu, jei nepavyks susiimti iki žiemos. Vasaros mėnesiai buvo bjaurūs, jokio darbo ir visiškas išskydimas. Nemanau kada nors buvęs toliau nuo laimės. Bet dar turiu miglotą viltį, kad iš nevilties gelmių nuaidės tas šauksmas, kuris man nebeištrūksta, ne… Netgi būdamas labai žemai, žmogus gali bent jau žiūrėti į dangaus žydrynę; bet ne: buvau taip žemai, kad žiūrėjau dar žemiau. Atsižadėjau dangaus. Nebesigyniau nuo pragaro. Įkyrios mintys ir visokie beprotybę pranašaujantys ženklai. Tikrai! Aš bijojau savęs; ir negebėjau duoti sau patarimo, kurį būčiau puikiai mokėjęs duoti kitam.

Ar jau esu toks tikras, kad pasveikau, jei jau apie tai kalbu? ►

 

 

1917

 

Sausio 1 d. [...] Vakar vakare buvau pasibaisėjęs, kiek daug darbo reikėtų peržiūrint Victory vertimą. Plūdau Isabelle Rivière¹² ir vaikiškas jos teorijas apie ištikimybę, kuria turi alsuoti vertimas, – kaip tik dėl to jos vertime stirkso galybė netikslumų, iškraipymų, prastai skambančių, nesklandžių vietų. Vis dėlto vyliausi pabaigęs tą darbą ir kad tereikės jį dar kartą perskaityti… Štai kas mane pasendino dviem savaitėmis.

 

Sausio 19 d. Gerai rašo ir gerai mąsto tik tas, kas neturi jokio asmeninio intereso mąstyti arba rašyti. Rašau „Memuarus“ ne tam, kad apsiginčiau. Man nėra reikalo gintis, nes aš nesu kaltinamasis. Rašau juos dar neapkaltintas. Rašau juos, kad būčiau apkaltintas.

 

Kovo 7 d. Ėjimas per dar vieną dykumų kraštą. Žiaurios dienos be darbo – neveikiu nieko, tik senstu. Lauke ledinis vėjas, lietus. Karas.

 

Liucerna, rugpjūčio 10 d. Kokia švara visur! Nedrįsti mesti cigaretės į ežerą. Jokių grafičių pisuaruose. Šveicarija tuo didžiuojasi; bet manau, kad jai trūksta kaip tik to – mėšlo.

 

[...]

Kartais man kyla įtarimas, jog tai, ką aš čia myliu, yra ne tiek muzika, kiek pianino pamoka ir kad mane tam ypač skatina poreikis ką nors padaryti tobulai.

 

Spalio 25 d. Aš neapsirinku: Michelis¹³ myli mane ne tiek už tai, kas esu, kiek už tai, kuo leidžiu jam būti. Ar galima norėti daugiau? Niekada nejaučiau didesnio malonumo gyventi; ir dar niekada gyvenimo skonis man neatrodė saldesnis.

 

Lapkričio 1 d. Kartais, lyg staiga nušvitus protui, atrodo, kad man liko mažai laiko gyventi; ir kad kaip tik todėl viskas, ką skaitau, taip įdomu, viskas, ką matau, taip gražu ir aš taip mėgaujuosi gyvenimo džiaugsmu.

Vakar gavau iš Marco nepaprastai išmoningą ir malonų laišką, kuris it saulė nušviečia visas mano mintis.

 

 

1918

 

Kovo 8 d. Vėl pašauktas į Paryžių…

Em. nežino, kaip mano širdį drasko mintis, kad turiu ją palikti ir ieškoti laimės toli nuo jos.

 

Balandžio 20 d. Nesiekiu būti savo epochos; siekiu peržengti savo epochos ribas.

 

Gegužės 11 d. Didžiausia laimė po laimės mylėti – tai išpažinti savo meilę.

 

Kiuvervilis, spalio 10 d. Nežinau, ar dabar užteks atkaklumo nuosekliai rašyti dienoraštį – taip, kaip dariau iki kelionės į Angliją¹⁴?..

Kaip sunku vėl sėsti prie darbo; knygos, parsivežtos iš Londono, mane domina labiau už tas, kurias galėčiau parašyti.

Tingėjimas išgryninti mintį; polinkis verčiau išlaikyti ją poetišką – turiu galvoje, miglotą. Kovoti su tuo.

Įkyri mirties baimė ir nuogąstavimas, kad žemė staiga neišslystų iš po kojų. Aistringai myliu gyvenimą; bet nepasitikiu juo. O reikėtų.

 

Spalio 13 d. Tai, ką rašau, dera vertinti meno požiūriu, ko niekada arba beveik niekada nedaro kritikas, – o jei per stebuklą vertina taip, jam be galo sunku įtikinti savo skaitytojus. Tai, beje, vienintelis požiūris, kuris neeliminuoja jokio kito.

 

 

1919

 

Sausio 20 d. Niekada nemokėjau nieko atsižadėti; ir užtardamas savyje kas geriausia ir kartu kas blogiausia gyvenau kaip ketvirčiuotas.

Jūsų tikėjimas sielų nemirtingumu semiasi peno iš ramybės poreikio ir nesivylimo patirti ją gyvenime.

Ar galiu jums pasakyti, kas man trukdo tikėti į amžinąjį gyvenimą? Tai tas beveik tobulas pasitenkinimas, kurį man teikia pati pastanga ir tučtuojau pat patiriama laimė ir harmonija.

 

Gegužės 19 d. Beveik kiekvieno iš mano draugų pažiūros nepaprastai keičiasi su amžiumi; jie linkę, visi kaip vienas, priekaištauti man dėl pastovumo ir nesikeičiančios mąstysenos. Jiems, suprantama, atrodo, kad aš nesugebėjau pasimokyti iš gyvenimo, o kadangi yra įsitikinę, jog senti protinga, mano neprotingumą laiko beprotybe.

 

Birželio 26 d. Atvykęs į Diudelanžą. Nebūna dienos, kai sau nepasakau: vis dėlto, brolau, nepamiršk, kad rytoj gali atsibusti pamišęs, silpnaprotis arba visai nepabusti. Pagalvok, koks stebuklas yra tavo kūnas, o dar labiau stulbinantis – tavo dvasia, ir kad net mažos nelaimės užtektų jų mechanizmui pažeisti! Jau dabar stebiuosi, kai lipi laiptais nesilaikydamas turėklo; galėtum suklupti, pargriūti, o paskui nebeatsigauti… Mintis apie mirtį lydi mano mąstymą kaip šešėlis kūną; ir kuo didesnis džiaugsmas, šviesa, tuo juodesnis šešėlis.

 

 

1921

 

Gegužės 14 d. Vakar vakare praleidau valandą su Proustu.

 

Atnešiau jam „Koridoną“¹⁵, ir jis pažadėjo niekam apie jį neprasitarti; o kai pasakiau kelis žodžius apie savo „Memuarus“, sušuko: „Galite pasakoti viską, jei tik niekad nesakote „aš“.“ O man tai netinka.

Toli gražu neneigdamas ir neslėpdamas savo uranizmo, jis jį demonstruoja ir, beveik galėčiau sakyti, didžiuojasi.

 

Trečiadienis. Vakar vakare, kai jau ėjau gulti, nuaidi skambutis. Prousto vairuotojas, Céleste¹⁶ vyras, grąžina „Koridono“ egzempliorių, kurį paskolinau Proustui gegužės 13 d. [sic], ir pasisiūlo mane nuvežti, nes Proustas jaučiasi truputį geriau ir sakosi galįs mane priimti. [...]

Ilgą laiką turėjau abejonių, ar Proustas šiek tiek nesimuliuoja ligos, kad galėtų dirbti netrukdomas (tai atrodė visai pateisinama); bet vakar ir jau aną dieną galėjau įsitikinti, kad jis iš tikrųjų didelis ligonis. Sakosi ištisas valandas negalįs pajudinti galvos; guli kiaurą dieną, tai kartojasi ir trunka dienų dienas.

 

Ir tą vakarą nekalbėjome nieko kito, tik apie uranizmą; jis sakosi sau priekaištaująs už „neryžtingumą“, dėl kurio, ieškodamas peno savo knygos heteroseksualiajai pusei, perkėlė „į merginų šešėlį“ visa tai, ką gražaus, švelnaus ir žavingo jam siūlė homoseksualieji prisiminimai, taigi „Sodomai“ beliko groteskas ir bjaurastis. [...]

Kai klausiu, ar jis niekada nepavaizduos šio eroso jaunais ir gražiais pavidalais, jis atsako, kad, visų pirma, jo beveik niekada netraukia grožis ir kad, jo nuomone, grožis turi mažai ką bendro su geismu, – o dėl jaunystės, kaip tik tą jis galėjo lengviausiai perkelti (tai labiausiai tiko perkėlimui).

 

[Birželis.] Nacionalistų deklaracijos man labai dažnai primena karaliaus Lyro dukteris. Giliausia meilė taip lengvai nesiveržia iš lūpų. Man mielesnis Kordelijos tylėjimas.

 

Gruodžio 1 d. [...] Vėl sėdau prie pianino; stebiuosi, kad dabar taip lengvai skambinu Beethoveno sonatas – bent jau tas, prie kurių vienu metu daug dirbau, o paskui apleidau. Bet jų patosas mane sekina ir šiandien didžiausią pasitenkinimą man teikia Bachas, ko gero, ypač jo „Fugos menas“, nuo kurio nepavargstu. Tai beveik nebeturi nieko žmogiško ir žadina nebe jausmą ar aistrą, o adoraciją. Kokia ramybė! Koks viso to, kas yra aukščiau už žmogų, pripažinimas! Kokia panieka kūnui! Kokia santaika!

 

[Gruodis.] Man sakoma, kad aš vaikausi savosios jaunystės. Tai tiesa. Ir ne tik savosios. Jaunystė mane traukia dar labiau už grožį, ir toji trauka neįveikiama. Manau, kad jaunystėje slypi tiesa; manau, kad ji visada teisesnė už mus. Manau, kad iš jos, toli gražu nesiekiančios mokyti, mes, vyresnieji, turime stengtis pasimokyti. [...]

Labai nedaug iš mano bendraamžių liko ištikimi savo jaunystei. Beveik visi padarė kompromisą. Tai jie vadina „leistis pamokomam gyvenimo“. Jie atmetė tiesą, slypėjusią juose. Juk stipriausiai kabinamasi į pasiskolintas tiesas, ir tuo labiau, kuo jos svetimesnės mūsų vidinei esybei. Reikia daug daugiau įžvalgumo, kad perduotum savo paties žinią, daug daugiau drąsos ir apdairumo negu duodant sutikimą ir pridedant savo balsą prie jau įsteigtos partijos. Iš čia tas kaltinimas neapsisprendimu, neryžtingumu, kurį kai kas man meta į akis kaip tik todėl, kad maniau, jog svarbu likti ištikimam ypač sau pačiam.

 

 

1922

 

Sausio 1 d. Vakar Roger Martinas du Gard’as atėjo man paskaityti dalies „Tibo šeimos“, su kuria dar nebuvau susipažinęs. Martinas du Gard’as, mano akimis, įkūnija vieną iš aukščiausių ir kilniausių savimeilės formų: savimeilę, kurią lydi nuolatinės pastangos tobulinti save ir pasiekti, išreikalauti iš savęs kiek tik įmanoma. Nežinau, ar dar labiau už pačius puikiausius įgimtus gabumus nesižaviu atkaklia kantrybe.

 

Sausio 5 d. Geromis darbo dienomis laikau tas, kurias pradedu kokio nors seno autoriaus, vieno iš vadinamųjų „klasikų“, skaitymu. Užtenka puslapio; pusės puslapio, jei tik skaitau tinkamai nusiteikęs. Reikia ne tiek mėginti mokytis, kiek ieškoti tono ir kitokios atmosferos, kuri derėtų su dabartinėmis neatidėliotinomis pastangomis ir nieko neatimtų iš šios akimirkos. Ir baigti savo dieną mėgstu lygiai taip pat.

 

Vasario 10 d. Pažinti save; tai paskutinis dalykas, kurio turėtų siekti menininkas; ir pasiekti tai jis gali tik savo kūriniais, tik juos kurdamas.

Geriausia priemonė mokytis save pažinti – tai mėginti suprasti kitą.

 

Kovo 1 d. Kas kartą, kai kurį laiką nerašau, mane pagauna baimė, kad nebemoku. Ar kada nors rašytojas taip nepasitikėjo savimi? Tačiau sakinys, kuris mane patenkina, ateina tarsi iš išorės ir man jo neieškant arba spontaniškai išnyra iš mano gelmių. Bet toks šaltinis trykšta ne nuolatos ir kaip tik todėl, kad yra spontaniškas, manau, gali išdžiūti.

 

Kovo 22 d. Nuolat svaigsta galva; nuovargis. Grįžta žiema; žvarbstu. Viskas įgyja baisų pelenų skonį.

 

Nelabai suprantu, ką jie vadina „mano įtaka“. Kur ją mato? Aš savęs niekur neatpažįstu. Teikiu pirmenybę tam, kas labiausiai skiriasi nuo manęs, ir niekada nesiekiau nieko kito, kaip tik kiekvieną pastūmėti į jo kelią, į jo džiaugsmą.

Geras mokytojas turi tokį nuolatinį rūpestį: mokyti apsieiti be jo. Bet savo knygos pabaigoje Netaneliui¹⁷ sakau: „O dabar išmesk šią knygą; palik mane“, štai jie ir piktinasi.

 

Mano liūdesys beveik visada tėra nuovargio forma. Bet būtina tai prisipažinti, jau kelias dienas būna akimirkų, kai taip liūdna, nors mirk.

 

Spalio 25 d. Aš rašau ne ateinančiai kartai, o dar kitai.

 

Grįžimas į Kiuvervilį lapkričio 26 d. Rašant naują kūrinį niekada nesinaudoti ankstesnio kūrinio suteiktu impulsu.

Lygiai taip pat kiekvienam naujam kūriniui užkariauti naujus skaitytojus.

 

 

1923

 

Paryžius, sausio 16 d. Patina – šedevrų atlygis.

 

Vasario 23 d. Savaitė Ansi su ELISABETH¹⁸… Žavus „Savojos“ viešbutukas, kuriame šiuo metų laiku esame vieninteliai svečiai. Garsiai perskaityta Shakespeare’o The Merry Wives¹⁹ ir The Vicar of Wakefield²⁰ – šis mus sužavi. Ansi baigiu skaityti nuostabų Keatso „Endimioną“, su kuriuo dar nebuvau susipažinęs, – jis mane svaigino kelias dienas.

 

Gegužės 29 d. Objektyvumo triumfas – leisti romanistui skolintis kito „aš“. Aš sumokėjau už per didelę sėkmę; kai kurie kiekvieną iš mano knygų laikė nauja išpažintimi. Apie tą savęs atsižadėjimą, tą poetinę depersonalizaciją, kuri man padeda jausti kito džiaugsmus ir skausmus daug gyviau negu savo paties, niekas nekalba taip gerai kaip Keatsas („Laiškai“).

 

Birželio 17 d. Mane žavintis geras rašymas – tai tas, kuris, per daug nekrisdamas į akis, sustabdo ir prikausto skaitytoją ir priverčia jo mintį judėti pirmyn ne kitaip, o iš lėto. Noriu, kad jo dėmesys su kiekvienu žingsniu grimztų į derlingą ir giliai išpurentą dirvą. Bet skaitytojas paprastai ieško savotiško jį įtraukiančio konvejerio.

 

Birželio 30 d. Jiems atrodo, kad nebežengi pirmyn, vos tik nebežengi jų kryptimi.

 

Liepos 25 d. Kartu su geismu minga visa mano esybė.

Kai grožis nebežadina jokio poreikio prisiartinti, paliesti ir apkabinti, ramybės būklė, kurios kaip kvailys troškai tuo metu, kai tave kankino geismų perteklius, tau jau atrodo ne kas kita, kaip apatija, ir verta pagarbinimo, ko gero, tik todėl, kad mintį apie mirtį padaro ne tokią žiaurią pripratindama tave prie jos.

 

Gruodžio 4 d. Prieš sintezę visada turi eiti analizė; bet nuo analizės iki meno kūrinio yra toks pat didelis skirtumas kaip tarp anatomijos piešinio ir statulos. Visas parengiamasis darbas turi būti rezorbuotas; jis turi tapti nematomas, o ne visąlaik badyti akis.

Kaip „negalima gerai rašyti nepraleidžiant tarpinių minčių“, pasak Montesquieu, – taip ir be trumpinimų nebus meno kūrinio.

 

 

1924

 

Paryžius. Kai kurių jaunų šiandienos romanistų poreikis rašyti romanus, man regis, ne visada yra grynai spontaniškas. Pasiūla čia eina paskui paklausą. Manau, dažnokai trokštama piešti sutiktus personažus iš natūros. Pasinaudojama tam tikru akies ir plunksnos gebėjimu. O kurti naujus personažus tampa natūraliu poreikiu tik tiems, kuriuos neperkalbamai kankina vidinė painiava ir kurių neišsemia jų pačių veiksmai.

 

Labai įžūlu teigti, kad būtum mąstęs taip pat, jei nebūtum skaitęs autorių, kurie pasirodys buvę tavo įvesdintojai. Tačiau man atrodo, kad jei nebūčiau susipažinęs nei su Dostojevskiu, nei su Nietzsche, nei su Freudu, nei su X, nei su Z, būčiau mąstęs taip pat ir kad jie ne tiek mane pažadino, kiek davė leidimą. O svarbiausia, išmokė daugiau neabejoti pačiu savimi, nebijoti savo mąstysenos ir leistis vedamam jos, nes juos rasdavau ir čia.

 

Vasario 13 d. Jei vėliau mano dienoraštis bus išleistas, bijau, kad apie mane gali susidaryti gana klaidingas įspūdis. Nerašiau dienoraščio ilgais pusiausvyros, geros sveikatos, laimės tarpsniais; rašiau jį tais depresijos tarpsniais, kai man jo reikėjo, kad galėčiau susikaupti, ir čia pasirodau ištižėlis, niurzglys, apgailėtinas.

Vos tik vėl nušvinta saulė, išleidžiu save iš akių ir visas įsitraukiu į darbą ir gyvenimą. Mano dienoraštis neatspindi nieko tokio, tik mano nevilties tarpsnius. Jau seniai jų nesu patyręs.

 

Vasario 14 d. Kadangi publikuoju nedaug, manoma, kad rašau lėtai. O iš tikrųjų gana ilgus gyvenimo tarpsnius visai nerašau. Vos tik mano smegenys tampa žvalios, plunksna ar pieštukas nebesuspėja paskui jas. [...] Pasitaiko, kad rašau vagone, metro, ant suolų krantinėje ar bulvaruose, kelkraštyje, ir tai geriausi, iš tikrųjų įkvėpti mano puslapiai. Viena frazė keičia kitą, gimsta iš kitos, ir aš, jausdamas ją gimstant ir brinkstant manyje, patiriu beveik fizinį džiugesį. Manau, kad toks iš gelmių trykštantis šaltinis – ilgo nesąmoningo pasirengimo rezultatas. Pasitaiko, kad vėliau prie šio pirmojo proveržio šiek tiek pridedu ranką, bet labai nedaug.

Tik siūlių glaistymo darbas kartais būna labai varginantis ir jį dirbant reikia smarkiai tramdyti dvasią.

Kartais mano juodraščiai būna labai perkrauti, bet tai kyla iš minčių gausos ir sunkumo jas sutvarkyti ir sudėlioti.

 

Kovo 27 d. Kad susidarytum nuomonę apie kokį nors objektą, kurį mylėjai, reikia bent kiek nuo jo atsitolinti. Tai pasakytina apie šalis, žmones ir save patį.

 

Birželio 3 d. Noriu suteikti tiems, kurie mane skaitys, jėgų, džiaugsmo, drąsos, nepaklusnumo ir įžvalgumo – o ypač vengiu duoti jiems orientyrus, manydamas, kad jie gali ir turi rasti juos patys (sakyčiau, savyje). Lavinti kritišką protą ir kartu fizinę jėgą, šias dvi priešybes. Paprastai tarp protingų žmonių matome tik luošius, o tarp veiksmo žmonių – tik kvailius.

 

Birželio 23 d. Jiems per daug rūpi pažinti mano mąstyseną; man terūpėjo jiems atskleisti jų mąstyseną.

 

 

1925

 

[Sausis.] Visa tai, ką mane privertė pasakyti André Bretonas tariamame interviu, daug panašiau į jį negu į mane patį. Tokio pobūdžio savimeilė, kokią jis man priskiria, yra visiškai man svetima; bet kaip tik tokio pobūdžio savimeilę jis pats labiausiai linkęs suprasti. Nėra nė vieno man priskiriamo sakinio, kurio galėčiau išsiginti; taip sakau, kad būtų paprasčiau, – mat ypatingas šio straipsnio apgaulingumas kyla iš to, kad dėl nė vieno sakinio aš negaliu prisiekti, kad jo nepasakiau; bet jis pateikiamas taip, kad būtų iš esmės iškreipta jo prasmė. Netgi mano balso skambesys netikras.

Ir man atrodo, kad, deja, šitas kamufliažas – veikiau išdavikiškas suktumas negu delikatumo stoka. Negaliu patikėti, kad Bretonas, taip siekiantis daryti įtaką jauniems protams, nepasistengė manęs diskredituoti, manęs pražudyti. Ir reikia pripažinti, kad jam pasisekė kaip reikiant sutirštintas ir bjaurus mano portretas.

 

Gegužės 15 d. Vakar vakare aplankiau Claudelį. Jis prašė ateiti ir manęs laukė.

Kai paskambinau prie durų, jis atėjo ir ištiesė man ranką. Atrodo sumažėjęs. Šviesiai rudos spalvos šilkinis švarkelis, pamuštas minkštu audiniu, jį dar labiau storina. Jis milžiniškas ir trumpas; sakytum Ūbas. Atsisėdame į du krėslus. Jis savąjį užpildo. Manasis, savotiškas šezlongas, su tokiu įžulniu atlošu, kad norint patogiai įsitaisyti reikėtų per daug atsitraukti nuo Claudelio. Atsisakau tos minties ir pasilenkiu į priekį.

Claudelio akivaizdoje jaučiu tik savo trūkumus; jis dominuoja; užtemdo mane; jis turi didesnį pagrindą ir paviršių, daugiau sveikatos, pinigų, genialumo, galios, vaikų, tikėjimo ir t. t. už mane. Galvoju tik apie tai, kaip tyliai pasprukti.

 

Birželio 14 d. Išvykimas į Kongą²¹.  

 

Vertė Diana Bučiūtė

 

Vertėja dėkoja Ventspilio Tarptautiniams rašytojų ir vertėjų namams, kuriuose buvo parengta šioji publikacija.