Ar minia gali būti teisi?
Prancūziją vėl krečia streikai ir protestai: universitetai užblokuoti, traukiniai ir skrydžiai anuliuoti, naftos perdirbimo gamyklos taip pat blokuojamos, o kai kuriuose miestuose sunku rasti benzino degalinėse. Protestuotojai taip įsisiautėjo, kad kovo 23 d. vieno protesto metu buvo padegtas Bordo savivaldybės pastatas. Prancūzai teigia, jog reikia dar smarkiau blokuoti ir iš esmės sustabdyti šalies ekonomiką, kad šalies prezidentas atsisakytų pensijų reformos, dėl kurios protestuojama jau ne vieną mėnesį. Nors ir kilo nepasitenkinimas, kovo 16 d. Prancūzijos Nacionaliniame Susirinkime buvo priimtas pensijų reformos įstatymas, tačiau ne balsuojant, o panaudojus Konstitucijos straipsnį, pagal kurį ministras pirmininkas turi teisę paskelbti įstatymą priimtu be balsavimo.
Toks valdžios elgesys sukėlė tik dar didesnį prancūzų nepasitenkinimą: jie ir toliau eina į gatves, kaltindami šalies prezidentą panieka tautai ir reikalaudami sustabdyti pensijų reformą, pagal kurią pensinis amžius bus kasmet progresyviai ilginamas, kol oficialus amžius sieks 64 metus nuo 2030 m. Šiuo metu prancūzai į pensiją išeina sulaukę 62 metų. Šalies prezidentas kalba apie reformos būtinybę norint išgelbėti valstybės ekonomiką, kuri atsidūrė pavojuje dėl didėjančio senjorų skaičiaus. Kitaip sakant, šalis bijo, kad ateityje negalės išmokėti visų pensijų, todėl Emmanuelis Macronas demonstruoja nepalaužiamumą reformos atžvilgiu, dėl to prancūzų vadinamas arogantišku ir „turtuolių prezidentu“. O štai kovo 21 d. vienoje kalboje prezidentas teigė, kad tauta išreiškia savo suverenumą rinkdama atstovus, o minios balsas nėra įteisintas. Tokie prezidento žodžiai sulaukė dar daugiau priešiškumo ir, regis, tik pakurstė protestuotojų aistras.
Ar politikai turi / gali klausyti minios nuomonės? Senovės Romos pavyzdys šiuo atveju yra iškalbingas: minios šauksmai asocijavosi su socialinės ir politinės tvarkos pripažinimu, tačiau ji taip pat galėjo išreikšti netvarką, virstančią į riaušes. Apie minios galią ir dalyvavimą teismo procesuose rašė skirtingi romėnų autoriai. Vienas jų – Ciceronas, kuris pasakoja apie minią, tapdavusią teismo proceso dalimi respublikos laikotarpio pabaigoje. Būdamas Sicilijos gyventojų advokatu teismo procese prieš romėnų propretorių Verį (70 m. pr. Kr.), apkaltintą piktnaudžiavimu valdžia Sicilijos saloje, Ciceronas turėjo atlaikyti kaltinamąjį palaikančios minios šauksmus. Tokia pat situacija susiklostė ir politiko Milono procese (52 m. pr. Kr.): minia buvo taip įsisiautėjusi, kad Ciceronas nebegalėjo pabaigti savo kalbos ir Pompėjus turėjo įsikišti su savo kariuomene.
Romėnų teisė buvo įteisinusi tam tikrą oficialų minios įsikišimą – tai galime surasti viename iš dvylikos lentelių įstatymų, todėl minia galėjo įsikišti ir kitais atvejais, pavyzdžiui, vykdant nuosprendį ar susirinkdama priešais nenorinčiojo liudyti namus teismo proceso metu ir tiesiog už tai nubausti. Minios šauksmai buvo taip pat nukreipti prieš nusikaltėlius, tačiau romėnų autoriai teigė, kad minia gali būti neteisi, o tai buvo sprendžiama per debatus romėnų senate. O štai Romos imperatoriams buvo sunku nusisukti nuo minios spaudimo: imperatorius Klaudijus netgi buvo apsuptas minios, mėtančios į jį duonos trupinius.
Nors senovės Romoje miesto pilietis galėjo balsuoti, individas turėjo nedaug galios. Balsavimas vykdavo pagal socialines gyventojų kategorijas, sudarytas per miestiečių surašymą pagal jų turimą turtą. Pirmumą turėdavo aristokratai, kurie taip pat buvo ir turtingiausi, todėl jų balsai dažniausiai nulemdavo rinkimus ir paprastų romėnų balsai dažnai likdavo neišgirsti. Tokį valdymą šiandien vadiname oligarchija: nedidelės turtingųjų grupelės dominavimas. Imperijos laikotarpiu tautos susirinkimai, kuriuose buvo balsuojama, buvo panaikinti, vietoj jų romėnai susirinkdavo į spektaklius, kur galėjo įtikinti imperatorių, reikalaudami „duonos ir žaidimų“. Romėnas, atėjęs į cirko spektaklį ir tapęs minios dalimi, galėjo išreikšti savo nuomonę, o valdovui buvo sunku tai ignoruoti. Kai kurie imperatoriai vengdavo tokių susitikimų su minia, kaip Tiberijus, kuris retai dalyvaudavo spektakliuose, nenorėdamas pasiduoti minios spaudimui, o štai Neronas mėgavosi minia, kuri jį dievino.
Šiandien tauta išreiškia savo suverenumą rinkdama valdžios atstovus: kiekvienas balsas nepriklausomai nuo socialinės padėties yra svarbus. Tačiau minios veidas nėra aiškiai identifikuojamas, ypač manifestacijose, nes bet kas gali tapti jų dalimi, pavyzdžiui, juodai apsirengę radikalūs black bloc protestuotojai Prancūzijoje, per protestus daužantys parduotuvių vitrinas, bankus, besitaikantys į policininkus. Neseniai atsidūrusi viename tokio protesto epicentre, kuriame įsiaudrinę protestuotojai provokavo policijos pareigūnus, degindami šiukšlių konteinerius tiesiog gatvės viduryje, prisiminiau E. Macrono mintį – galbūt tikrai minia ne visada teisi?
