Šviečianti tamsa Eglės Gineitytės paveiksluose

Kada lengviau papasakoti apie personažą – kai žinai apie jį viską ar kai nežinai nieko? Stoviu tarp dviejų veik identiškų paveikslų, sukabintų ant priešingų sienų.

Tą momentą kažkas iš viršaus taria: tebūnie geltona šviesa. Ir štai – į mane nugara stovi grakšti vyrišku kostiumu vilkinti figūra ir žvelgia į padūmavusiu auksu užlietą horizontą. Sulenktoje kairėje rankoje – baltas kardelis. Laukia kažko? Tolsta nuo kažko? Pasiruošusi kovai ar jau pralaimėjusi? Jei matau nugarą – vadinasi, artėju ar tolstama nuo manęs?

Atsisuku į antrąjį paveikslą – prieš mane vėl ta pati figūra. Tik saulė akimirksniui švysteli ryškiau, horizonto linija išnyksta, o kardelis tampa aukso spalvos.

Lieku tunelyje tarp jų dviejų, atgręžusių man nugarą, – sužinojusi viską, nesužinojusi nieko.

Uose, atsisuk.

 

Akimirkos impresija išvydus Eglės Gineitytės diptiką „Uosis I“ ir „Uosis II“,

„ArtVilnius“, „Litexpo“ rūmai, 2021 m. spalis

 

Tekstą apie Eglės Gineitytės tapybos parodą „Mokytojas ant akmens“, šiuo metu vykstančią Vilniaus rotušėje, norėjau pradėti būtent šia impresija. Iš dalies todėl, kad vieną iš minėtų paveikslų dabar pakeitęs achromatinis „Paskutinis sniegas“ – savitas pirmojo negatyvas. Prisipažinsiu, parodoje tikėjausi išvysti mane įkvėpusį diptiką ir netgi spėliojau, kokios bus jo eksponavimo variacijos. Ar beveik identiški paveikslai kabos šalimais, ar, kaip „Litexpo“ erdvėje, sukabinti priešpriešiais sudarys įtraukiantį energinį tunelį. Panašiai kaip dabar „Juodoji naktis“ susisieja su eksponuojama ant priešingos sienos „Baltąja naktim“ ir tampa aišku, kad naktis – tai ne tamsiai užtapytas plotas, o būtent nedidelis šviesus turkio atspalvio lopinėlis. O gal oksimoronais koduodama paveikslų pavadinimus E. Gineitytė taip provokuoja žiūrovą: juk ir iš „Kipariso juodumos“ srūva ne tamsa, o šviesa.

„Ir šviesa be perstojo sklido“ – vienas iš parodoje eksponuojamų paveikslų pavadinimų. Šviesa galėtų būti visų E. Gineitytės paveikslų bendras vardiklis. Iš drobių sklindanti šviesa glosto žvilgsnį, šoka potėpio sukurtoje tekstūroje ir net jei yra įrėminta tamsaus rėmo, ilgiau įsižiūrėjusi, pradedi abejoti – gal vis dėlto šviesa yra tamsa, o ne atvirkščiai.

 

Noriu rasti atsakymus, kartu jaučiu, kad paveikslai, jau be dailininkės valios, gyvena savo gyvenimą naujoje erdvėje – taip „Pražydusi krauju“ magentos jūra įtraukia dėl krentančios nuo lango šviesos susiformavusį mano figūros šešėlį į paveikslo gelmę, ten pat pasiglemždama ir rotušės laiptų projekciją. Grėsmės nejuntu – erdvinį efektą paveiksluose formuojantis potėpis kuria savotišką išorinio nuglostymo pojūtį – iliuziją, kuri šiais laikais turbūt vadinama meno poveikio terapija.

Paveiksle „Du žmonės“ pagal to paties pavadinimo Edvardo Muncho „Zwei Menschen“ moters figūra susilieja su jūra, tapdama jos dalimi. Šalia kabanti „Pakrantė“ tarsi pratęsia (arba pradeda, nelygu kuria kryptimi žiūrėsi) naratyvą, tyvuliuodama snūdžiu bangų nejaudinamu horizontu.

„Miglotoje paslaptyje“ taip pat noriu matyti ir matau jūrą su menamu besileidžiančios saulės punktyru. Kai punktyras išnyks, išgyvensi, regis, amžiną bridimo jausmą, ėjimo į niekur nirvaną.

Šis pojūtis lydi visą parodos žiūrėjimo laiką – einant ratu prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. „Ėjimas – tai proceso dalis“, – sako E. Gineitytė per parodos atidarymą, prisimindama vaikystę, kai mokytojas juos, dar mokinius, velkančius sunkius „etiudnikus“, vedė tapyti į gamtą. Iš pagarbos mokytojui ir noro gerai viską atlikti Eglei tada pavyko susimaišyti ypatingą šviesiai šviesiai mėlyną spalvą. Jos žodžiais, tai buvo pirmasis tapybinis potyris, prilygstantis nušvitimui.

Žiūriu į paveikslą „Du formatai“ – ten ta pati šviesiai šviesiai mėlyna spalva, apačioje – auksinis stačiakampis, lyg saulės zuikutis (ar ne keista, kad nei anglų, nei vokiečių kalboje šio įvardijimo nėra).

Einu dar ir dar vieną ratą. Galų gale sustoju ten, nuo kur pradėjau, – prie „Paskutinio sniego“, kertinio parodos paveikslo (sutapimas ar ne, bet parodos atidarymo dieną snigo paskutinį kartą šiais metais). Nesunku nuspėti, kad vyrišku kostiumu vilkintis trapus siluetas atpažįstamai atkartoja pačios autorės figūrą.

„Kai mokiniai tapo, mokytojas nestovi už nugaros. Mokytojas sėdi ant akmens, galvoja. Ir laukia, kol mokiniai pabaigs tapyti“, – pasakoja Eglė.

Dabar mes stovim už nugaros mokytojui.

Egle, atsisuk.

 

Eglės Gineitytės tapybos paroda „Mokytojas ant akmens“ Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki balandžio 29 d.