Maistas ir Išganytojas
Nuotraukos kitoje pusėje vokiškai užrašyta – Wilna. Taigi Antrojo pasaulinio karo metų kadras. Vokiečių kariškio fotografuota pro pravirą automobilio langą, matosi ir vairuotojo veidrodėlis. Man smalsu, kuri čia Vilniaus vieta, bet iš pirmo žvilgsnio negaliu nustatyti. Nepadeda nė atspindys veidrodėlyje. Lyg būtų panašu į Pilies ar Dominikonų gatvę. Gal kas nors atpažins. „Maisto“ tinklo parduotuvių mieste buvo keliolika ar keliasdešimt. Viena jų atidaryta visai šalia geto vartų Rūdninkų gatvėje, mačiau kitoje nuotraukoje. Stambi ir turtinga akcinė bendrovė „Maistas“ tarpukariu veikė visoje Lietuvoje ir buvo gavusi iš valdžios monopolį eksportuoti į užsienį garsiuosius lietuviškus bekonus. Nacionalizuota 1940 metais. Prie vokiečių vertėsi ne tik maisto produktų prekyba.
Šiaip, išskyrus pačią iškabą, nieko ypatingo toje nuotraukoje. Įvairaus amžiaus žmonių būrelis eilėje prie kasdienės duonos. Beveik vienos moterys – irgi karo specifika. Mieste turbūt vasara ar ankstyvas ruduo. Kas stovi, kas prisėdęs ant palangės. Vaikai eilėje pavaduoja savo tėvus. Vienas trumpakelnis berniukas gyvenimo jau išmokytas rymoti Rūpintojėlio poza. Visi kantriai lauks prie durų, kiek reikia. Įprastas kiekvieno karo paveikslas. Okupacinė valdžia nuo pat pirmųjų dienų siuto ant žmonių už eiles prie maisto parduotuvių. Gal norėjo visur vokiškos tvarkos ar atrodė, kad eilės, kaip ir elgetos ar benamiai šunes, ar arkliais kinkyti vežimai, gadina miesto vaizdą. Kaltino žydus, esą tai jie, savanaudžiai grobikai, veržiasi prie parduotuvių, kad prisiglemžtų daugiau už kitus. Atsirado specialios parduotuvės žydams. Eilės neišnyko. Paskui savivaldybė sudarė ir paskelbė gatvių sąrašą, pagal kurį kiekvienam miesto kvartalui priskirta po atskirą parduotuvę. Kontroliuoti buvo nesunku, nes visi maisto produktai ir pramoninės prekės buvo parduodami pagal korteles. Kiekiai nevienodi. Pavyzdžiui, nedirbantis asmuo gauna kasdien šimtą gramų duonos. Spekuliantai klestėjo. Vokiečiai grasino už tai net mirties bausme.
Kai atstovi eilėje ir negrįžti tuščiomis, patiri tikrą gyvenimo džiaugsmą. Prisimenu iš vaikystės šaligatviu nutįsusias eiles prie kukurūzinių lazdelių ir „Palangos“ duonos, kai ji tik atsirado ir buvo deficitas. Kartais pareidavau namo su gerokai apskabytu kepaliuku, laimingas ir kiek susigėdęs. Korteles Andropovo laikais valdžia buvo įvedusi alkoholiniams gėrimams. Mūsų nepriklausomybės pradžioje vienu metu išduodavo kažkokius pirkėjo pasus, su nuotrauka ir antspaudu. Išgyvenome. Kaip ir tie, kurie būriuojasi dabar po „Maisto“ langais.
Kristaus prisikėlimo ir Velykų šventės sąsaja su maistu galinga ir amžina. Evangelijose nėra žinių, kaip atrodė prisikėlęs Viešpats, bet apie tai, kad jis valgė ir gėrė, išėjęs iš kapo, kartojama kelis sykius. Pats prašė užkąsti. Asmeniškai parengė pusryčius savo mokiniams. Buvo pasiilgęs duonos skonio? O gal dėl to, kad parodytų esąs tas pats šios žemės gyventojas.
Vienas mūsų politikas ir diplomatas, dirbęs Vilniuje per aną karą, 1943 metų balandžio 22-ąją gauna iš nepažįstamos panelės maišą, perrištą tautinių spalvų kaspinu, ir tokį atviruką: „Gaudžiant Velykų varpams, sveikinkim Išganytoją ir prašykim laisvės mūsų vargstančiai Tėvynei.“ Pasirašo – Laisvės fondas. Maiše, pasak gavėjo, buvo žirnių, miltų, cukraus, du kiaušiniai, gabalėlis kiaulienos ir lašinių. „Nieko sau“, – komentuoja pasveikintas ir apdovanotas vyriškis. Nežinia, ar pats pasveikino Išganytoją. Jis nebuvo didelis katalikas. Bet laisvę vertino.
Kiekvienais metais per Velykas pati linksmiausia, maloniausia žmonėms pamaldų dalis būna maisto, velykinių patiekalų pašventinimas. Ortodoksų cerkvėse tas ritualas sukasi be paliovos visą dieną. Popiežius Pranciškus, susakęs iš balkono savo velykinius pamokymus ir palaiminęs urbi et orbi, vėl linkės miestui ir pasauliui skanių pietų.
Taigi nepykstu dabar nei ant „Maximos“, nei ant kitų prekybos centrų. Ar ant beprotiško pirkėjų srauto, per šventes nušluojančio parduotuvių lentynas. Pasisotinkime Velykų proga. „Maistas“ yra gera Kristaus prisikėlimo įvykio iškaba. Geriau atitinkanti Evangelijos tekstus ir mūsų prigimtį nei tuščiažodžiavimai apie dvasinius prisikėlimus iš nuodėmių. O jeigu dar valgydami patys pavalgydiname ir savo artimą, jeigu viskas nebūtinai aukščiausios rūšies ir nebūtinai liejasi per kraštus, jeigu moki pasveikinti Išganytoją gaudžiant varpams, tai ir yra mums įmanomas ir mus laiminantis Velykų scenarijus.
Anądien, kai Vilniuje staiga ėmė snigti, matau (irgi pro automobilio langą), kaip keli vaikigaliai iš giedojimo mokyklos prie šventoriaus vartelių užvertę galvas gaudo burna tykiai byrančias snaiges. Čepsi lūpomis, iš džiaugsmo spiegia, jei snaigė pataiko ant liežuvio. Nežinia, ar kas juos to pamokė, parodė pavyzdį, ar tokie dalykai kiekvienam įgimti. Kaip ir žiotis kasdienės duonos kąsnio. Melsti, siekti, kad jis būtų – tau ir kitiems.
Varna už lango pritariamai kranksi.
