Tendencijos ir kadencijos
Pasibaigus „Kino pavasariui“, leisgyviai žiūrovai ima galvoti apie tendencijas praėjusių metų kine. Gyvūnų teisės vis dar nenukonkuravo žmogaus teisių, korėjiečių kinas – rumunų, o kino trashu, panašiai kaip anksčiau Džordanos Butkutės dainomis, kažkodėl žavisi jaunieji inteligentai. Net mačiau frazę vienoje knygos recenzijoje – „intelektualus trashas“! Bet ar jis tikrai būna intelektualus?.. Bent jau pirminis sumanymas buvo atvirkštinis, bet tikriausiai galiojo tik kelias kadencijas.
Džiaugiuosi, kad festivalis parodė ir „nežiūroviško“ kino, t. y. filmų, kurių neperpirks televizijos. Pavyzdžiui, „Akmens salą“ (rež. Mark Jenkin, Jungtinė Karalystė, 2022), keistuolišką siaubo filmą, kurio veiksmas vyksta 1973-iaisiais (gana sėkmingai imituojamas senos juostos koloritas). Apie tuos metus prisimenu tik tiek, kad JAV pasitraukia iš Vietnamo, bet režisierius akcentuoja ką kita: atšiauri gamta, atskirtis, sugedusi technika, šmėklų žvilgsnis tiesiai į tave, gėlių anomalija – tai žmones gąsdina. Siaubo žanras turi būti ir šiek tiek juokingas. Nuobodoką „Amerikoje dabar naktis“ (rež. Ana Vaz, Italija, Prancūzija, Brazilija, 2022) žiūrėjau tik dėl pelėdų – iš išraiškų jos tokios žmogiškos. Įdomu, kad viduramžiais laikytos kvailumo simboliu, o vėliau radikaliai kitu – mokslo. Bet ant moksleivių uniformų jų logotipai negražūs, nors apskritai tai juk labai gražus paukštis. Kiek svetimas liko ir „Lokių čia nėra“ (rež. Jafar Panahi, Iranas, 2022), bet išsinešiau frazę „ar lokiai nukando jums liežuvius?“. Vaizduojama vyriškoji Irano bendruomenė, visi gurkšnoja tik arbatą, visą gyvenimą blaivūs; gal dėl to mentaliteto keistenybės. Visas kaimas sprendžia, ką kas turi daryti ir kam su kuo tuoktis.
Labai patiko dvi lietuvių vaidybinės premjeros – „Devintas žingsnis“ (rež. Irma Pužauskaitė, Lietuva, 2022) ir
„Devintas žingsnis“
„Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, Lietuva, 2022). „Devintas žingsnis“ viršijo lūkesčius – apie sveikstantį alkoholiką įmanoma kalbėti nedvasingai ir su ironija (puikus Eglės Vertelytės scenarijus), o Valentinas Novopolskis tikrai įsijautė į metusio gerti pašlemėko vaidmenį. Nemėgstu „virkdančių“ filmų, bet ašarą braukiau net du kartus – gal dėl to, kad tema asmeniška. Svarbiausia, ką režisierė parodo, yra alkoholikų vaikų drama – jais nesunkiai manipuliuoja bendraamžiai, jie savaip „pripratę“ būti skaudinami, o vienintelė jiems žinoma „nusiskausminimo“ schema, deja, labai dažnai irgi yra kvaišalai. Nors iš tikrųjų filmas apie atleidimą, kaip apsisprendimą nelaikyti nuoskaudų. Filmas „Per arti“ taip pat patiko, net nuteikė aršiai: niekada netarnauti tokiems buržua, kurie vaizduojami filme. Meistriškai supinti dvikalbiai veikėjų dialogai, per daug neeksploatuojant Gorgonės mito. Pagrindinė filmo mintis – visiems vaikams reikia ne disciplinos, o meilės. Nors tai tik konteksto siužetas, žiūrėdama galvojau – įdomu, kaip sekasi filme taip ir nepasirodžiusio Sebastiano, visam laikui nutraukusio santykius su despote motina, atžaloms. Juk neįmanoma, kad būtų išmokęs visiškai nekartoti vaikystėje patirtų schemų (filme visgi sužinome, kad jis turi vaikų).
„Begalybė“
Nieko gero nesitikėjau iš „Begalybės“ (rež. Emanuele Crialese, Italija, 2022), o visgi susižiūrėjo smagiai – ne translytis paauglys vaizduojamas kaip auka, bet nuo veidrodžio negalinti atsiplėšti motina (kai vaidina tokio masto žvaigždė kaip Penélopė Cruz, nusiteikiu nesitikėti nieko labai gero: tiesiog per stambi asmenybė; kartais suklystu). Nors yra tobulai graži, matyt, veidrodyje ieško netobulumų. Filmo stilistika, beje, irgi remiasi idealiu estetizmu. Niekšo vaidmuo kliūva vyrui, bet į psichiatrijos ligoninę guldoma žmona – tai taip tipiška, net ir mūsų laikais (filme vaizduojamas šeimos gyvenimas aštuntojo dešimtmečio Romoje). Pozityviai nuteikia pagrindinio veikėjo (akt. Luana Giuliani) brendimo grožis ir ryžtas. „Duona ir druska“ (rež. Damian Kocur, Lenkija, 2022) privertė patikėti, kad virtuoziškam Chopino atlikimui netrukdo draugystė su galvažudžiais ir smurto tolerancija. Nors man dar įdomiau, kokiu būdu broliai pianistai nuo vaikystės išliko draugai su provincijos marozais (tai neįmanoma, meninis ugdymas atskiria iškart). Nenustebčiau sužinojusi, kad toks pats smurtas prieš tamsesnio gymio imigrantus vyksta ir mūsų regione.
„Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“
Kine galima kalbėti banalia kalba – galvojau, žiūrėdama „Rašytoją, jos filmą ir laimingus sutapimus“ (rež. Hong Sang-soo, Pietų Korėja, 2022); svarbu, kad būtų ne visai įprastas rakursas. Ryžių vyno iš jogurto butelio gal net nesu ragavusi, tačiau kasdieninio korėjiečių elgesio ceremoningumas mūsų kultūroje veikiausiai sukeltų agresiją. „Laišką Ukrainai“ (rež. Lietuvos kino bendruomenė, Lietuva, 2023) vertėtų rodyti nacionalinių švenčių metu: jis ne tiek apie ukrainiečius, kiek apie mus – stiprią pilietinę visuomenę. Iš tų, kurie neprašyti virkdo, ir paskui ant jų pyksti dėl manipuliacijų žiūrovų emocijomis. „Totemas“ (rež. Lila Avilés, Meksika, Danija, Prancūzija, 2023) mielas dėl meksikietiškos beprotybės, blogąsias dvasias iš namų išvarinėjančios šamanės. Dokumentinis „Tiek grožio, tiek skausmo“ (rež. Laura Poitras, Jungtinės Valstijos, 2022) galėtų steigti naują terminą – išpažintinė fotografija. Racionalus menininkės aktyvistės portretas; tokių kūrybingų protestų prieš Visvaldą Matijošaitį mes nesugalvojame, bet jis ir nėra meno mecenatas.
„Tiek grožio, tiek skausmo“
Ir paskutinis, kurį mačiau, buvo iš vidurnakčio seanso – „Moteriškos bėdos“ (rež. John Waters, Jungtinės Valstijos, 1974) – beje, jis minimas filme „Tiek grožio, tiek skausmo“. Kino trashas, kurio veikėjai elgiasi psichopatiškai, bet visiems juokinga. Kvyriški Divine įvaizdžiai šiandien vėl ant bangos. Iki nusikaltimo psichopatus visi myli, paskui jais baisisi, ir tai tarsi turėtų parodyti visuomenės veidmainiškumą, bet moralo nėra. Suprantu, tik atsisakau juoktis ir garbinti.
