Plaukų regresija
Žmones ir plaukus sieja kažkoks keistas ryšys. Nepaaiškinamas, nejaukus, bet kartu ir šildantis. Ne iš vidaus, o iš pačios giliausios išorės. Savo svogūnėliais negyvas keratinas įsikabina į mūsų riebaluotą odą. Plaukai atskiria mus nuo primatų. Kai tik nusimetėm gauruotumo jungą, staiga tapome Homo sapiens. Aukštesni už tuos, kurie dar neišmoko nužudę gyvūną iš jo pasigaminti savo plaukų pakaitalą. Kad nereikėtų eikvoti savo kailio, mes pasisavinom kitą. Neatsiejamas gaurelių ir Homo sapiens ryšys. Anksčiau jie saugojo mus nuo šalčio. O dabar? O dabar tai yra įrodymas, kad keičiamės.
Mes keičiamės paklusdami laiko tėkmei. Žiemos žvarbą pakeičia vasara. Karšta liepos saulė degina sukietėjusio epidermio ląstelių kasas. Jose paslėptą DNR. Jei tik mokėtum skaityti, suprastum, kodėl vis trumpėja jos plaukai. Plaukų ilgis trumpėja nykstančia progresija. Iki kol jų nebelieka. Bet jos asmenybė keičiasi greičiau, nei auga plaukai. Vaikystės kasas plaikstęs vėjas jos jau nebeatpažįsta – šiandien jos galva kraujavo nuo plaukų kirpimo mašinėlės paliktų žaizdų. Ji nori nuneigti plaukų išduodamą tiesą – sidabriškumas reiškia jos senatvę. Tačiau ji nežino, kad elgiasi visiškai kaip jos pačios vidus – kaip pačios mažiausios ląstelės. Plaukai, kaip ir kitos ląstelės, saugojo jos DNR portretą. Genų pluoštą. Nors ir nesidabriškas, jis lygiai taip pat trumpėja. Kiekviena jos ląstelė turi 23 porines chromosomas, kurių galuose lyg stilingos spalvotos kojinės puikuojasi telomerai. Iš viso jų ląstelėje – 92. 92 jaunystės garantai. Kaip avokadais išsiuvinėtos kojinės šildo jos nuo šalčio pamėlusias pėdas, taip telomerai saugo chromosomas nuo mutacijų, senėjimo ir mirties. Patys telomerai neturi jokios genetinės informacijos, jie nepaveiks jos akių spalvos, nes yra sudaryti iš trumpo, nereikšmingo TTAGGG nukleotidų rinkinio. TTAGGG ji iššifravo taip – telomerų trumpėjimas atneša garantuotą gyvenimo galą. Ir ji teisi – kiekvienas ląstelės dalijimasis juos trumpina. Čekšt čekšt čekšt. Jie nubyra į klampų ląstelės skystį ir tyliai atneša senatvę. O galų gale ir mirtį.
Bet nereikia bėgti nuo senatvės – šis gyvenimo ir telomerų trumpėjimas bent šiame laikmetyje yra neišvengiamas. Kol genų žirklės CRISP neįsliūkino į tavo ląstelę ir nenukirpo senėjimo geno. Kol genų inžinerija nedavė įsakymo tavo kūnui sustingti laike.
Plaukų trumpėjimo gali išvengti. Tačiau jų problematika daug platesnė. Gali rinktis, ar auginti tą negyvo keratino karūną, ar ne. Tu gali būti lyg mūsų, lietuvių, pažiba – užsispyrusi Žemaitė. Auginti kasas, bet slėpti jas po skara. Tai – tradicijos. Tai – brendimo kaina. Tai – santuokos kaina. Kaip ir musulmonų užsidedama burka, tai yra moters jungas. Tam, kad neatskleistum savo plaukų grožio kitiems ir negundytum savo prigimtimi. Žmogiškąja prigimtimi. Kad nerodytum savo laisvės. Kad tavo plaukų neplaikstytų vėjų dievo Zefyro liežuviai. Kad jokiu būdu neprimintum Botticelli Veneros. Reikia mokėti savo laisvės kainą. Tik iškyla klausimas – kam?
Laiko dievui Chronui reikia tavo aukos, kad sulaužytum savo jungą. Ir viena tų aukų, kurios jį pamalonins, – tavo negyvą DNR saugantys plaukai. Jau gali nusiimti tą burką. Gyvenimo burką, kurią tau primetė kiti. Įmesti ją į Hefaisto ugnį. Ir nusirėžti plaukus. Mahsos Amini garbei. Už laisvę.
Kai tavo trumpus plaukus glostys Irako vėjas ir dykumų smiltys braižys tavo veidą, galėsi teigti, kad pasiekei tikslą. Tavo drąsa įsirašys į nakties dangų ir rodys gyvenimo koordinates kitiems. Tavo plaukai nusidrieks per kosmosą. Kaip ir Egipto karalienės Berenikės garbanos. Savo meilę Ptolemajui III ji išreiškė pasiryžimu – pažadėjo nusikirpti savo šlovingus ilgus plaukus kaip auką Venerai už jo sėkmingą grįžimą namo. Kai gyvos karaliaus akys vėl suspindo namų kieme, ji nusirėžė savo didingus plaukus. Kaip auką. Kaip pažado ištesėjimą. Kaip meilės gestą. Didysis Dzeusas paėmė jos garbanas ir pakabino danguje. Kad nukirpti plaukai spindėtų tarp kitų žvaigždžių. Nes pabaiga nebegali trumpėti. Finis amžinai.
