Parulskis à la Žilinskaitė plius DviMoteri

Sigitas Parulskis. Dramedijos. V.: Alma littera, 2022. 347 p.

Knygoje „Dramedijos“ Sigitas Parulskis pristato naujai įvardyto žanro septynis pavyzdžius: „Vilnius–Dakaras“, „Keltininkas“, „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“, „Labai triukšminga vieta gyventi“, „Figų padažas su citrina“, „Vagys“ ir „Julija“. „Dramedijos“ – įdomi žodžių sandūra, naujadaras, terminas, plečiantis teorinę literatūros rūšies ir žanro sampratą. Autoriui pliusas už kūrybingumą. Tiesa, dramos elementų pavyzdžiuose nedaug (numanomos skyrybos, numanoma mirtis ir pan.), dominuoja komiškieji, orientuoti į vulgaroką skonį, į popkultūrą. Dramedijose žaidžiama nacionalinių asmenybių biografijomis ar šiaip žinomais kultūriniais siužetais, į kuriuos pagal situaciją ir kontekstą pasmaigstoma literatūrinių parafrazių ar aliuzijų, pavyzdžiui: „Smėlis, matai. (Jis semia saujomis smėlį). Visur: ir žemėje, ir ore, ir danguje vien tik smėlis“ (p. 14); „Žmona: Henrikai, kur tu? […] Henrikas: Regis, Žemė – žmonių planeta“ (p. 88); „Mes skrendam į šalį [...], kur miega… didvyriai“ (p. 145); „Paštininkas beldžiasi du kartus“ (p. 195).

Autorius lieka ištikimas anksčiau pasirinktai dvigubo dugno strategijai, t. y. frazės ar paskiri žodžiai, sakiniai turi nuorodą į žmogaus antrąjį galą: falą, jo dydį, šikną, mėšlą, tarpukojo kailiuką, prižėlusį krūmą, jiems artimus daiktavardinius ar veiksmažodinius vedinius – „šūdžius“, „sušiktas“, „supistas“ ir pan.

Visi šitie raktiniai žodžiai, raudonu siūlu einantys per visas dramedijas, neišskiriant nė tos, kur veikia Žemaitė, Bitė, Višinskis ir Konstantinas, demonstruoja tokį, pavadinkime, arklinį humorą ir galbūt yra sėkmės be gelmės garantas. Antras dugnas, potraukis gašlumui ir agresyvumas (neištikimybė, vagystės, šantažas, grasinimai, žudymas) visus veikėjus sulygina, suprimityvina, sugyvulina. Tarp Parulskio personažų skirtumų nėra: dėstytojas, rašytojas, bedarbis, kunigas, teisininkas, vagis, prostitutė, taksistas-keltininkas, žandaras, gydytoja urologė, barmenė Beatričė, žurnalistė Ieva lygiai tiek pat vulgarūs, kiek ir galintys leistis į intelektualesnius pasamprotavimus, pasiūlyti netikėtą interpretaciją, įpildami alyvos į amžinąja ugnimi liepsnojančias temas, pavyzdžiui: „Robinzonas Kruzas dulkindavo ožkas savo negyvenamoje saloje, nes jokio Penktadienio nebuvo…“ (p. 62); „Aš negalėjau pakęsti kariuomenės ir kariškių, bet uniformos visą laiką traukė, nuo pat vaikystės… Seminarijoje supratau, kad disciplina, jeigu ją suvoki ne kaip prievartą, o kaip tam tikrą formą, svaigina, suteikia jėgų ir laisvės. Kas tu būni paauglys – beformė košė, o paskui staiga kažkas tave ima formuoti: giesmės, maldos, hierarchija, vertikalė…“ (p. 96); teologiniai „reikalai“ visada šiek tiek jaudino autorių, tad šį kartą vienas personažų užduoda retorinį klausimą: „Koks tėvas įkiš į tokį mėšlą savo sūnų, kad išganytų kažkokį, atsiprašant, apspjaudytą molio gabalą?“ (p. 80); sveika kaimo žmogaus logika pasižymi Julija: „Vakar perskaičiau keletą lakštų „Fausto“. […] Na, kaip prie tokio mokyto žmogaus galėtų velnias pristoti?“ (p. 289); filosofine įžvalga – žandaras: „jausmai ir yra mūsų amžinybė“ (p. 325).

Trijų iš septynių dramedijų fantasmagoriškas siužetas ir tuštoki dialogai pateisinami tuo pačiu triuku – paaiškėja, kad tai būta sapno, kurį regėjo vienas iš personažų (pirmu atveju smarkiai pagiringas). Vienur herojus nubunda net du kartus – toks sapno sapne ėjimas galbūt nusižiūrėtas iš Luiso Buñuelio filmo „Kuklus buržuazijos žavesys“. Jo įtaką galima įžvelgti ir paskutinėje dramedijoje „Julija“: ten, kaip atsiskleidžia finale, nuo pradžių veiksmas vykęs teatro scenoje, t. y. moteriškasis personažas Julija, norėjęs vaidinti „Juliją“ ir dėl to pykęsis ir net išsiskyręs su vyru, išties visą laiką ir vaidino – ir save pačią, ir Juliją.

Šiaip jau vyro ir moters dialogai, masculinum ir femininum santykio „įtampos“ yra visų dramedijų karkasas, tema ir „problema“, rutuliojama, beje, visur panašiai: vyras ir moteris bendrauja kaip šuo su kate – be perstojo riedamiesi. Vedybinio gyvenimo „laimė“ autoriui aktuali kaip ir Žemaitei, čia randamos neišsenkančios atsargos dramedijoms. Tiesa, civilizacijos progresas yra kaip reikiant atspindėtas: Žemaitės kūrinyje sunku suvokti, kaip Katrė ima lauktis nuo atžagario Jono, o Parulskio meniniame pasaulyje viskas kur kas skaidriau, tamsusis nežinios tarpsnis su kaupu išviešintas. Seksas, nešvankios užuominos, masturbacijos niuansai, užpakalių formos, orgazmas – kertiniai klavišai, kuriuos maigydamas rašantysis užsitikrina skaitytojo dėmesį. Savo ruožtu personažų koncentracija būtent į šį registrą visus juos be niuansų verčia instinkto įrankiais. Taip įtvirtinama žmogaus, kaip aprengto gyvulio, koncepcija. Viename interviu autorius dėsto savą dramatiškumo sampratą ir rašymo terapinę bei kitokią naudą: „Dramaturgijoje labai svarbu sugalvoti savo veikėjui norą, nes noras ir yra veiksmas, kai veikėjas ko nors labai nori, tada ir rašytojas turi ką veikti. Kita vertus, jeigu jau kalbėsime apie norus, tiesa ir tai, kad rašydamas išleidi į laisvę ir savo paties vidaus pasaulio gyvūnus: gašlumą, žiaurumą, gudravimą, žodžiu, rašančiojo išlikimo bei dauginimosi instinktai visuomet daugiau ar mažiau dalyvauja personažų gyvenime“ („S. Parulskis apie neseniai pasirodžiusį romaną ir laisvę atgavusius jo sielos žvėriukus“, kauno.diena.lt, 2021-06-15). 

Visa ši koncepcija, tematika ir poetika rodytų, kad „Dramedijos“ orientuotos į klojimo teatrą. Nežinau, ar toks kur nors gyvuoja, tačiau Parulskis kaip ir siūlo jį atgaivinti. Scenai skirtus kūrinėlius, gerai suvaidinus, suspendavus kai kurias ištęstas vietas, manau, smagiai priimtų kikenti nusiteikusi publika. Esama čia visko, kad mišinys būtų degus: buvusios meilės atplaišų, šiek tiek detektyvo, mįslių, keistenybių, iš kino atkeliavusio kryžminio pasipyškinimo revolveriais („Labai triukšminga vieta gyventi“), kartkartėmis susidėlioja vienas kitas kalambūras: „Visą gyvenimą žmogui kas nors nori numauti kelnes: motina, mylimoji, žmona, vaikai, gydytojai, mokesčių inspektoriai, policininkai, morgo darbuotojai“ (p. 104); arba apsikeitimas „strėlėmis“ tarp vyrų ir moterų stovyklų: „Vyro gyvenimas tai skrydis, o moteris – tai oro uostas, kuriame vyras prisipildo degalų“ (p. 180) vs „Galbūt vyro gyvenimas ir yra skrydis, bet moteris – jo sparnai“ (p. 182); pamėtėjama aktualijų: „Tautai reikia tvirtos rankos. Akivaizdu, kad besaikis liberalizmas išsigimsta. […] Žmonės pamažu atsitokės, grįš prie tautinių, krikščioniškų vertybių […]“ (p. 286); „[…] emigracija, Lietuva išsivaikščios, bet kai tik atvažiuoju į centrą, nėra kur automobilio pastatyti“ (p. 293).

Perskaitęs „Dramedijų“ turinį, gali tikėtis įžengsiąs į Kosto Ostrausko, Algirdo Landsbergio, Vytautės Žilinskaitės tradiciją – šmaikščiai, kūrybingai ir postmoderniai peržaisti tautinius siužetus. Deja, Parulskis šios tradicijos nepratęsia, greičiau ją nutraukia. Tačiau jei kas ketintų konstatuoti lietuvių dramaturgijos ar Parulskio, kaip menininko, lygio smukimą, pasigestų sudėtingesnių sprendimų, ryškesnių charakterių ar naujų siužetų, tai dėl visko tegalėtų kaltinti… aplinką. Mat tame pačiame interviu rašytojas konstatuoja faktą: „Knygos dažnai taikomos į masinį skaitytoją, o tokių skaitytojų, turinčių serijinį, masinį skonį, tik daugėja, nes tokia švietimo sistema, toks gyvenimo ritmas ir kitos banalybės. Keičiasi pati literatūros, meno samprata.“ Taigi „Dramedijos“ – laiko balsas. Jų repertuaro klojimo teatrui, manau, užtektų bent dviem sezonams, o paskui, žiūrėk, – ir nauja knyga…