Nuo Puškino iki Putino: imperinė rusų literatūros ideologija

Šis ukrainiečių filosofo, eseisto, vertėjo, politikos mokslų daktaro straipsnis amerikiečių žurnalo „Foreign Policy“ internetinėje svetainėje pasirodė praėjusių metų birželį.

Viena iš Hoholivo – miesto į rytus nuo Ukrainos sostinės Kyjivo – gatvių pavadinta XIX a. rusų poeto Michailo Lermontovo vardu. Lermontovas niekada nesilankė Ukrainoje, ir tik keliuose jo eilėraščiuose šmėsteli ukrainietiškos temos. Tačiau visoje Ukrainoje vis dar yra gatvių, pavadintų jo ir kitų rusų kultūros veikėjų vardais, tai – sovietinės imperinės praeities palikimas. Hoholive, kuriame kovo mėnesį vyko smarkūs mūšiai, lygiai taip pat pagerbti Antonas Čechovas, Vladimiras Majakovskis ir Aleksandras Puškinas. Šitoks gatvių kiekviename Ukrainos didmiestyje, mieste ir miestelyje vadinimas – vienas iš imperijos įrankių kolonijinei savo erdvei žymėti ir valdyti. Kiekvienu žymiu rusišku vardu būdavo išstumiamas ukrainietiškas. Toks gatvių pervadinimas – tai vietos atminties trynimas.

Tačiau rusų literatūros grandai ne tik suteikė vardus savo šalies imperiniam projektui. Jų kūriniai daug labiau, nei pripažįstama, padėjo ir formuoti, skleisti ir įtvirtinti imperinę Rusijos ideologiją bei nacionalistinę pasaulėžiūrą.

O kaip dėl Lermontovo? Rusų literatūroje jo įvaizdis specifinis: rašytojo, kareivio, mergišiaus ir romantinio poeto. Jis kūrė idiliškus paveikslus Kaukazo, užvaldžiusio jo vaizduotę, kaip ir daugelio kitų garsių rusų rašytojų. Kaip ir Puškinas, Lermontovas dramatiškai žuvo dvikovoje.

Tačiau XIX a. pradžios romantizmas slėpė ir ką kita – šaltus imperijos gniaužtus. Garsiausia Lermontovo poema – 1839 m. parašytas „Mcyris“ – tai idiliškas pasakojimas apie Kaukazo vienuolį, kurį dar berniuką į nelaisvę paėmė rusų karininkas. Vyraujanti poemos jausena – beviltiškumas: pagrindinio veikėjo nostalgija prarastai praeičiai byloja, kad jis priklauso pralaimėjusiai žmonijos pusei. „Ulanšoje“, ankstyvojoje nešvankioje poemoje, Lermontovas smulkiai nupasakoja grupinį rusų kareivių įvykdytą moters išprievartavimą; tekste vargiai aptiksi bent kokį užuojautos aukai ženklą. Kitame eilėraštyje – „Kaukazietis“* – užsimenama, kad tikrieji kaukaziečiai yra ne vietiniai gyventojai, o rusų kareiviai, užkariavę kraštą XIX a. pradžioje, – panašiai kaip sovietų kareiviai, pasiųsti įsiveržti ir užgrobti Afganistano, liaudyje vadinti „afganais“.

Kaip Lermontovas formavo imperialistinį, kolonialistinį rusų požiūrį į Kaukazą, taip Puškinas – Ukrainos atžvilgiu. Paimkime „Poltavą“ – Puškino poemą apie Ivaną Mazepą, Ukrainos etmoną, sukilusį prieš tuometinį carą Petrą I, kuris stiprino Rusijos kontrolę Ukrainoje (ir kurį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai minėjo savo kalboje apie Rusijos imperijos žemių susigrąžinimą). Ukrainiečiams Mazepa yra nacionalinio pasipriešinimo Rusijos dominavimui simbolis ir priminimas, kad carinė Rusija sulaužė XVII a. sutartį, užtikrinusią kazokų (būsimųjų ukrainiečių) autonomiją mainais į lojalumą maskvėnams (būsimiesiems rusams). Ukrainiečiams Petras I šį susitarimą pažeidė, o rusams bet koks ukrainiečių reikalavimas autonomijos buvo išdavystė – kaip ir Putinui dabar. Puškinas laikosi rusų požiūrio, Mazepą vaizduodamas kaip pasileidėlį išdaviką, kuris „kaipmat pralietų kraują tarsi vandenį“. Ukrainiečių, kaip įtaigaujama poemoje, reikią gailėtis ir juos niekinti kaip „senų ir kruvinų laikų draugus“.

Tą pačią mintį rasite ir garsiojoje rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio istorinėje apysakoje apie Ukrainą „Tarasas Bulba“. Ukrainiečių kilmės Gogolis, pakeitęs tapatybę į Rusijos imperinę, daug talento skyrė tam, kad įrodytų, jog visa, kas ukrainietiška, yra atgyvenę ir – dar svarbiau – brutalu. Pasak Gogolio, ukrainiečiams reikią Rusijos imperijos, kad taptų civilizuoti.

Būta, žinoma, ir alternatyvaus požiūrio. Praeis vos metai kiti, kai po Gogolio ir Puškino sukurto Ukrainos kazokų kaip priklausančių atgyvenusiai ir žiauriai praeičiai įvaizdžio Tarasas Ševčenka – ukrainiečių poetas, dailininkas ir nacionalinis herojus – ims savo tėvynainiams byloti, kad antitironiška ir demokratiško prado kazokų dvasia –
ne praeities reliktas, o ateities pranašas. Lygiai taip pat nuo lermontoviško skyrėsi ir Ševčenkos požiūris į Kaukazą: tai – ne idiliškas peizažas su romantizuoto Rusijos viešpatavimo ištrinta istorija, bet itin dramatiška scena, kur imperialistinė prievarta liejasi kraujo upėmis, o pasipriešinimas jai atkaklus ir žūtbūtinis. „Kovokite, ir nugalėsit“ (Борітеся – поборете) – tai žymusis maišto prieš tironiją šūkis iš Ševčenkos eilėraščio „Kaukazas“, tinkamas tiek kaukaziečių, tiek ukrainiečių kovai su imperine Rusijos valdžia. Lermontovo Kaukazas – sniego baltumo, idiliškai šaltas ir abejingas žmonių kančioms, o Ševčenkos Kaukazas – kraujo raudonio, kunkuliuojantis žmonijos kovomis už laisvę. Lermontovas eiliuoja poemą apie kolektyvinį prievartavimą iš rusų nusikaltėlių požiūrio taško; atsikartojantis Ševčenkos įvaizdis – puolusios moters (ukrainietiškai – покритка). Provokuojančioje religinėje poemoje „Marija“ jis brėžia paralelę tarp ukrainietės „nupuolėlės“, pagimdžiusios nesantuokinį vaiką nuo maskvėnų kareivio, galimas daiktas, ją išprievartavusio, ir Jėzaus motinos – kaip vienišų, kenčiančių motinų. Atjauta seksualinę prievartą patyrusioms moterims yra Ševčenkos atsakas į Lermontovo poetizuotą žaginimą, ir abiem atvejais smurtautojas yra rusas, o auka – nugalėtasis.

Pradėję kapstyti rusų literatūroje atrasite išvešėjusį imperialistinį diskursą, užkariavimų ir žiaurumo romantizavimą ir padarinių nutylėjimą. Net jei kūrinys tariamai prielankus imperijos valdiniui, – prisiminkim „Tarasą Bulbą“ ar „Mcyrį“, – ši empatija apgaubta romantiško įsivaizdavimo apie liūdną to valdinio likimą – amžiną atsilikimą ir vergystę. Tuo pat metu, kai europietiška orientalistika konstravo Afrikos ir Azijos visuomenių kaip neturinčių istorijos, vertos pasakojimo, vaizdinį, rusų literatūra Kaukazo ir Ukrainos tautas vaizdavo kaip tokias, kurių audringa istorija nusipelno užmaršties.

Paralelių su šiandienine Rusijos užkariavimo politika yra didelių ir ryškių. Puškino eilėraštis „Rusijos šmeižikams“ yra iškalbingas antieuropietiško, agresyvaus Rusijos imperializmo persunkto pamfleto pavyzdys. Puškino 1830–1831 m. Lenkijos [ir Lietuvos] sukilimo traktuotė tam tikrais atžvilgiais primena dabartinį Kremliaus požiūrį į vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas buvusioje Sovietų imperijoje. Puškinas atvirai grasina Europai karu („Gal rusai pergales išmoko jau pamiršt?“) ir primena skaitytojams Rusijos galybės ir užkariavimų mastą („Nuo Suomijos sniegų ligi kaitrios Kolchidės…“). Puškino ideologiją ir šiandieninę neoimperinę retoriką sieja tiesioginis ryšys. Vienu iš Rusijos šūkių Rusijos ir Ukrainos karo metu – „galim pakartoti“ – sąmoningai primenami praeityje vykę naikinimo ir užkariavimo karai, siekiant įbauginti įsivaizduojamus Rusijos priešus. Panašiai rusų poetas, Puškino amžininkas Fiodoras Tiutčevas 1848 m. revoliucijų Europoje metu šlovino Rusijos imperiją kaip Europos forpostą, ginantį nuo pavojingos demokratijos įsiveržimo, – lygiai taip ir šiandien Rusija yra autoritarizmo pavyzdys antidemokratinėms dešiniosioms ir kairiosioms jėgoms Europoje (ir jų rėmėja).

Vakarų mokslininkai, XIX a. rusų literatūros aukso amžių matydami kaip intelektualinę zapadnikų [„vakariečių“] ir slavofilų kovą, nepastebi abiem grupėms bendrų nacionalistinių ir imperialistinių poteksčių. Net zapadnikai tikėjo Rusijos išskirtinumu, dažnai tapdavo radikaliais priešininkais to, kam, jų manymu, atstovauja liberalioji Europa, ir dažnai puoselėjo tironišką visuomenės modelį. Nedaug yra autorių, geriau iliustruojančių šį reiškinį nei rusų romanistas Fiodoras Dostojevskis, kuris iš socialistinio radikalo jaunystėje vėliau virto religiniu fundamentalistu. Jis net yra pareiškęs, kad rusų socialistai ir komunistai – „ne europiečiai“ ir „galiausiai taps tikrais rusais“, kitaip tariant, atmes Vakarus. Romane „Demonai“ Dostojevskis vakarietiškas idėjas apibūdina kaip „demoniškus“ gundymus, kuriuos reikią pasmerkti.

Nesvarbu, ar šie rašytojai paviršutiniškai priėmė Vakarų idėjas, ar ne, jų etnonacionalistinė, imperialistinė žiūra padėjo kreipti Rusiją ne mažesnės, o didesnės tironijos link. Net ir pažangios Vakarų idėjos, kritusios į Rusijos dirvą, išvirto nauja ir stipresne despotija – tiek valdant didžiajam Rusijos modernizatoriui Petrui I, tiek bolševikams, kurių kraugeriška tironija rėmėsi Europos socializmo idėjomis.

Visa tai tęsiasi ir šiandien. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Rusija sunaikino Čečėniją, įplieskė dirbtines separatistines kovas Moldovoje ir Sakartvele, 2008 m. įsiveržė į Sakartvelą, o 2014 m. – į Ukrainą, – visų šių brutalių veiksmų intelektualinį pamatą aptiksi didžiojoje rusų literatūros klasikoje ir jų autorių pažiūrose į imperijos kolonijas bei užkariavimus. Iki šiol šie autoriai ir jų kūriniai rusams byloja, kad rusų karių okupuotose žemėse nėra kas gerbti. Puškino Ukrainos kazokų vaizdavimas kaip žiaurių ir kraugeriškų – tai tik XIX a. versija šiandieninio propagandinio pasakojimo apie ukrainiečius kaip tariamus nacius, kurių istorinis likimas – mirtis ir paklusnumas. Tiutčevo piešiamą XIX a. Rusijos kaip šlovingos Europos gelbėtojos nuo demokratijos vaizdą atliepia Putino kova su spalvotosiomis revoliucijomis Ukrainoje ir kitur.

Žinoma, Rusijos kultūra nėra vienintelė Rusijos nusikaltimų priežastis, o ryšys tarp kultūros ir politikos niekada nebūna tiesioginis. Tačiau naivu manyti, kad Rusijos kultūra nekalta ir nepaliesta imperialistinio diskurso, kuris šimtmečiais buvo Rusijos politikos pagrindas. Ir nors Vakarų universitetuose tyrinėjamas imperializmas ir orientalizmas Vakarų literatūros kanone – į galvą tuoj ateina Gustave’as Flaubert’as, Rudyardas Kiplingas ir Josephas Conradas, – beveik visiškai ignoruojamos panašios atmainos literatūroje paskutinės pasaulyje neišformuotos kolonijinės imperijos, kuri šiuo metu, kai rašau, kariauja dar vieną grobikišką imperialistinį karą.

Todėl jeigu ieškote Rusijos prievartos prieš kaimynus, noro ištrinti jų istoriją ir liberaliosios demokratijos idėjų atmetimo šaknų, atsakymų rasite ir Puškino, Lermontovo, Dostojevskio kūrinių puslapiuose.

foreignpolicy.com

Vertė A. P.