Kaimas kalvos papėdėje
Prieš šeštadienio vakaro krepšinio rungtynes su Roksbridžo komanda laukė sunki treniruotė sporto aikštyne, o Džeisonas kaip visada vėlavo. Stabtelėjęs prie jo namų Judžinas sėdėjo kaip ant įkaitintos krosnies gerokai nudremžtame pikape ir jau nebepajėgė tramdyti nerimo, kai bičiulis prilėkė iš automobilio galo ir atplėšė dureles su tokia jėga, tarsi jį kažkas vytųsi. Judžiną nupurtė šiurpas, jis nervingai krūptelėjo ir jau ruošėsi paleisti keiksmų papliūpą, bet nespėjo, nes jo komandos draugas iš susijaudinimo vos atgaudamas kvapą iškart išpyškino:
– Tu nepatikėsi… visą savo turtą statau ir dar sportbačius viršaus, tu nepatikėsi, ką aš ką tik mačiau.
– Patikėsiu – Nensi su nauju kadru! Laikraščių verta naujiena! – gaižiai nusijuokė Judžinas – jis irgi buvo įrašytas į Nensi aukų sąrašą, – bet jo įsitempę nervai atsileido. – Nagi, rioglinkis greičiau, žiauriai vėluojame, – paragino jis draugą, o šis į raginimą beveik nekreipė dėmesio.
– Triskart cha, bičiuli. Aš ką tik mačiau ką?.. Mačiau ką?.. Ogi Maiklą O’Nilą!!! – mėgaudamasis naujiena išklojo Džeisonas. – Ką tu pasakysi?
Draugo žodžiai sukėlė smagaus juoko priepuolį.
– Ką – nemokslinės fantastikos prisiskaitei? Mūsų kaime?! Ką jis čia pametė?
– Žinojau, kad nepatikėsi. Bet aš jį mačiau. Štai šiomis savo akimis, kurios mato geriau už kariškus žiūronus ir dabar mato tave ir neabejoja tuo, ką mato. Aš ėjau šita gatvės puse, o jis su Freiko parduotuvės krepšiais traukė kita. Jis gi mažiukas, dviejų metrų nesiekia, per du pirštus…
– Tikiu, kad nesiekia. Dar Freiko parduotuve tikiu. Bet daugiau niekuo.
– Aš irgi netikiu, – nusijuokė Džeisonas. – Būtų geras pokštas. Nors… Ar įmanoma supainioti?..
Iki aikštyno kelionė ilgai netruko. Kaimo gale kaip tik už nediduko Nensi tėvų namo jie pasuko į dešinę ir nuokalne nuriedėjo iki pat atviros krepšinio aikštelės priešais senąjį akmeninį tiltą, vedantį į Roksbridžą. Užvažiavę ant trumpai skusto žolyno jiedu iššoko iš pikapo ir ristele pasileido į rūbinę, nes laikas jau smarkiai spaudė. Tik kai iki durų dar buvo likę kokie dešimt žingsnių, durys staiga plačiai atsilapojo ir į lauką išgriuvo dvimetrinis Hjudžas Šortas, kuris laukė jų nekantraudamas ir neiškentęs šoko artyn nuo emocijų antplūdžio spinduliuojančiomis akimis.
– Nepatikėsite, vyručiai, nepatikėsite… – išskėtęs rankas priešais draugus tarsi išlošęs aukso puodą suriaumojo milžinas.
– Nusiramink, Hjudžai, mes jau patikėjome. Matei Maiklą O’Nilą!
Hjudžas aiktelėjo:
– Vadinasi, teisybė?! Jis! Cho chooo!!!
– Aš nemačiau, – truktelėjo pečiais Judžinas ir ranka parodė į Džeisoną: – Bet štai tas toliaregis per savo kariškus žiūronus aiškiai matė, net ūgį išmatavo.
– Dabar ir aš tikiu, – susitaikė Hjudžas. – Iki šiol netikėjau. Maniau, sesuo vėjus paisto. Kažkoks nelemtas sutapimas. Šiandien popiet ji skambino. Sakė, kad tas paslaptingas pirkėjas, kuris pavasariui baigiantis įsigijo Kuperio rančą ir tik užvakar apsireiškė, ir yra Maiklas O’Nilas. Tai bent! O jūs pamenate, kaip žiauriai pykome ant to nežinomo kvailio, kam jis su savo modernia krepšinio aikštele darko kuperišką vaizdą? Pamanyk, krepšininką vaizduos…
– Aišku, pamename. Judžinas tada dar lyg žinodamas šaipėsi: Maiklą O’Nilą vaizduos! Kas čia per burtai?
– Ką?! – nustebo visi trys vaikinai, kai suvokė, ką tai reiškia. – Tai reiškia, kad jis čia gyvens? Na, tada ir Freiko parduotuvės krepšiai šį tą paaiškina.
Trys bičiuliai nutilo, o paskui daugiareikšmiškai susižvalgė. Lyg sniego lavina nuo kalnų viršūnių į jų krūtines liejosi džiaugsmas.
●
Netikėta žinia smogė lyg gigantiškas cunamis seklaus aukštikalnių ežerėlio pakrantėje. Sensacijų topuose ji prasilaikė keletą mėnesių. Kiekvienas save gerbiantis laikraštis ir kitų negerbiantis laikraštpalaikis nepaliko jos nenulaižęs, nepasismaginęs, neišsunkęs iki skeleto ir kaulų čiulpų, visos tikros ir išgalvotos šio ir ano gyvenimo detalės buvo išnarstytos iki molekulės dydžio. Maiklas O’Nilas buvo geriausias. Jis niekada jokioje pozicijoje nenusmukdavo žemiau dešimtuko, nuo pirmojo sezono jo vidurkis per rungtynes nekrisdavo žemiau 37 taškų, 12 perdavimų ir 12 kartų atkovoto kamuolio, jį rinko į visas simbolines rinktines, o žvaigždžių rungtynėse nuolat pripažindavo geriausiu, taikliausiu, greičiausiu, mylimiausiu. Pastarasis bruožas stiprino reklamos trauką ir spartino sąskaitos banke skaitiklio sukimąsi, kuris ir taip jau grasino sprogti neatlaikęs pašėlusio tempo.
Trumpai tariant, krepšinį jis žaidė dieviškai puikiai. Jam tiesiog pasisekė, nes dar tebesišildantį motinos įsčiose Dievas pasirinko būtent jį, kai sumanė sukurti tobulą krepšininką. Jeigu Dievui egzistuoja rasė ir odos spalva, tai, ko gero, jam kilo išganinga mintis sumaišyti tobulą kokteilį iš įvairių rasių, nes Maiklo O’Nilo odos audinys buvo nuaustas iš visų šešių ar septynių žemėje aptinkamų odos spalvų – juodos, rudos, raudonos, geltonos, baltos ir dar tų kitų, kurios irgi turi teisę egzistuoti, net jeigu mes jų nežinome. Jis buvo išmintingas, šoklus, taiklus, vikrus, nuovokus, mandagus, švelnus, paslaugus, puikus pašnekovas, jo maldos buvo nuoširdžios. Pala, pala, gal dėl to ir buvo nuoširdžios, kad jis jautė Dievo palytėjimą? Jis buvo krepšinio Bethovenas, Dantė, Rafaelis Santis. Jis buvo krepšinio Dievas. Septynis kartus jis išplėšė pergalę, sviesdamas kamuolį per visą aikštelę iš po savo krepšio ir net neįžengęs į aikštę, nes jau trūko laiko, o priešininkų komanda jau šoko pergalės šokį. Jeigu per rungtynes kamuolys netyčia išsprūsdavo jam iš rankų, tai tik tam, kad pasišokėjęs nuo parketo pats stebuklingai įkristų į priešininkų krepšį.
Tik ar verta čia pasakoti visa tai, ką visi žino, – tą atmintiną dieną, kai Maiklą O’Nilą nustojo pančioti kontrakto įsipareigojimai, o visų be išimties komandų vadovai išsižioję laukė jo naujo pasirinkimo, dvidešimt aštuonerių metų Maiklas O’Nilas pareiškė: „Sudie! Čia aš praleidau geriausius savo jaunystės metus.“ Prisimenate, tada visi taip ir liko išsižioję, surakintais žandikauliais.
Dabar tai jau nebesvarbu, tik niekas neatkreipė dėmesio į dviprasmiškai nuskambėjusį prisipažinimą apie praleistus geriausius jaunystės metus. Visi juos traktavo kaip ritualinį Maiklo O’Nilo sentimentalumą, nes visi krepšininkai atsisveikindami ištardavo tuos pačius žodžius, tačiau kai kas juose išgirdo ir kartėlio gaidą. Los Andželo laikraščio sporto žurnalistas Haris Frydmenas dar bandė tuos žodžius atsargiai interpretuoti kaip gailestį dėl tuščiai paaukotų ar ne pagal paskirtį iššvaistytų geriausių jaunystės metų, bet jo minties niekas nepasigavo ir nerutuliojo. Kur jau ten… Jaunystė juk dar nesibaigė, dar laukia dešimtmetis geriausių metų, ką tu geresnio kitur begausi? Kas tada yra geriausia? Tokie milijonai mėtosi ant parketo, tik pasilenk… Iš tikrųjų, kai sąskaita banke sprogsta nuo pinigų, kai esi sočiai aprūpinęs savo vaikų ir jų vaikų ateitį, ko dar norėti? Maiklas O’Nilas neaiškino. Jis dingo skradžiai žemę ir žiniasklaida jo ilgai nerado.
Tiesą sakant, nelabai ir stengėsi ieškoti. Sensacijų troškimą nustelbė baimė išgirsti tikrąjį motyvą, o visi nujautė, kad savo poelgiu Maiklas O’Nilas griovė nusistovėjusius tvirtus šiuolaikinės visuomenės pamatus, klibino visiems suprantamų ir neginčytinų vertybių sistemą, grasino susprogdinti tą pasaulį, kuriame jis buvo Dievas ir kuriame visuomenė troško turėti stabą, kad juo žavėtųsi ir jam melstųsi. Ne jis sukūrė tą pasaulį, ir jis negalėjo jame elgtis kaip tinkamas. Tas pasaulis turėjo savas taisykles, kurių visi privalėjo laikytis, jeigu nenorėjo būti išmesti į užribį. Niekam Maiklas O’Nilas savo poelgiu nekėlė pagarbos, nesigirdėjo pritarimo šūksnių, daugelis netikėjo jo apsisprendimo nuoširdumu ir jo nesuprato. Kiekvienas žmogus jo poelgį suvokė kaip pavyzdinę elgesio taisyklę, nes dievai nustato taisykles ir pagal jas matuoja žmogaus vertę, todėl regėjo jį kaip judesį veidrodyje, kuris turi atspindėti jų pačių judesius, bet jis griovė saldžiausias žmonių svajones ir lūkesčius. Jie nenorėjo kartoti to judesio ir niršo. Galėjo jis turėti savo taisykles, jeigu taip jau norėjo, bet niekas jam nesuteikė teisės taip įžūliai jas brukti visuomenei. Ne, taip kvailai jie tikrai nebūtų pasielgę. Jie būtų pilvais nušlavę parketą.
●
Šeštadienis buvo juodžiausia diena Streivilio ir Roksbridžo kaimų istorijoje nuo Kolumbo laikų, jeigu kaimo istoriją matuosime krepšinio varžybomis. Dar niekada rungtynės kaimo lygoje nevyko taip blankiai ir padrikai, žaidėjų kojose nebuvo pripilta tiek daug sunkaus švino, o jų rankų nevaržė tokie stiprūs pančiai. Galėjai pagalvoti, kad naktį piktosios dvasios klastingai užsiuvo abu krepšius, o kamuolį išmirkė dvokiančiame alyvuogių išspaudų aliejuje, todėl jis sprūdo iš rankų visiems, kas tik prie jo prisiliesdavo. Galvos susisuko į priešingą pusę. Judžinas atkovojęs kamuolį perdavė Hjudžui, o tas nieko nelaukęs įgrūdo du taškus į savo krepšį, bet niekas nešvilpė ir nestūgavo, nes visiems ėmė rodytis, kad nuo šiol taip ir bus žaidžiama.
Triukšmingai spygaudamos susigėdusiam Hjudžui plojo tik keletas įprastinėje vietoje centrinėje tribūnos dalyje įsitaisiusių močiučių, kurios neskyrė mūsų ir ne mūsų krepšio, bet aiškiai skyrė savo anūkus, kurie joms ir buvo didžiausios krepšinio žvaigždės. Joms buvo nė motais, kad kaip tik už jų nugarų įsitaisė pati ryškiausia krepšinio žvaigždė, kuri joms liejosi į vientisą žiūrovų masę, nelyginant spindinti švieselė žvaigždžių nusėtame giedrame vasaros nakties danguje. Jos turėjo savo anūkus ir daugybę per savaitę susikaupusių įdomių istorijų, kuriomis troško pasidalinti su artimiausiomis draugėmis. Jos gyveno kitame pasaulyje. Maiklas O’Nilas joms mažai rūpėjo. Jos neatkreipė dėmesio ir į gretimai įsitaisiusią kaimo gražuolę Nensi, apylinkėje garsėjusią savo vilionėmis. Judžino močiutė jos mirtinai nekentė.
Močiutės ir Maiklas O’Nilas už jų nugarų buvo vieninteliai kaimo krepšinio lygos finalo žiūrovai. Visos kitos akys buvo nukreiptos į tribūnų centrinį sektorių už močiučių nugarų. Po kiekvieno taiklaus metimo žaidėjas kaip užhipnotizuotas be jokios valios pasipriešinti sukosi į krepšinio legendą, laukdamas katučių, ir apsijuokdavo, nesuskubęs grįžti į savo krepšio gynybą. Žiūrovai sekė Maiklo O’Nilo reakciją ir ją gyvai komentavo. Maiklas buvo pripratęs prie susmeigtų į jį žvilgsnių, dažnai netgi mėgavosi dėmesiu, kuris irgi reiškė šiokį tokį įvertinimą, bet šįsyk dėmesys drumstė jo ramybę. Jis nesakė sau: „Be reikalo atėjau, viskas tik susijaukė“, nes matė iškrikusį žaidimą ir žiūrovų išsiblaškymą, jis galvojo sau: „Anksčiau ar vėliau turėjau tai padaryti, reikia įeiti į naują komandą, – jis nusišypsojo sau, – reikia prisipratinti ir man, ir jiems.“
Po rungtynių niekas iš žiūrovų nepuolė vienas per kito galvas, kaip būdavo įprasta, prašyti autografo ar vien paliesti jį lyg šventą budos Tatagatos statulą, neprašė nusifotografuoti. Apylinkę žaibu apskriejo žinia, kad Maiklas O’Nilas tapo kaimo gyventoju, vienu iš mūsų, ne tokiu pat, o vienu iš mūsų nelyginant lordas Džimas. Autografo jo dar kas nors paprašys, gal degalinėje, gal Freiko krautuvėje, kur iš pradžių jo irgi neatpažino, gal Strėjos paplūdimyje, bet ne dabar, nes dabar tai reikštų, kad kaimas jį atstumia, atitveria barjeru ar tvora, kaip jo naujoji krepšinio aikštelė rančoje, kuri ir toliau bus vadinama Kuperio vardu.
●
Įtampa pakirto žmogiškas galias. Kurį laiką niekas net nesugaudė, kokiu rezultatu baigėsi rungtynės ir kieno naudai. Persirengimo kambaryje treneris Čosičius tik skėstelėjo rankomis ir pro sukąstus dantis tyliai nusikeikė, kaip ir dera kaimo komandos treneriui, žodžių junginiu, sudėtu iš buliaus ir jo ekskrementų. Judžinas buvo priblokštas kaip ir kiti komandos draugai. Niekada jie nebuvo taip skaudžiai apsijuokę, rodėsi, lyg būtų paniekinamai švilpę iš tribūnos profesionalams ir laidę pašaipius pamokymus, kaip turi žaisti tikri vyrai, o ne prerijų lepšiai, bet štai tribūnos staiga nuščiuvo ir šimtas tūkstančių akių ūmai atsisuko į juos pačius:
– Nagi, eik ir parodyk, kaip reikia žaisti…
Niekas nemokėjo.
Norėdamas nutraukti buliaus ekskrementais kvepiančią nejaukią tylą, Judžinas per jėgą mėgino juokauti:
– Gerą atsarginį turėjome. Gaila, mano močiutė neišleido jo į aikštelę.
Judžino pokštas lyg adata vandens pripildytą balioną staiga pradūrė sprogti pasiruošusią rūbinės atmosferą, ir per visą Streivilį nusirito griausmingo juoko banga.
– Saugojo nuo traumų…
– Kad Hjudžas ant kojos neužmintų…
– Būtume juos sudoroję kaip šiltą vilną ir skalpus prikalę prie kaimo vartų.
– Jis nesusigaudė, kokį futbolą mes čia pliekiame…
Visi išsiliejo sąmojais, o kas neįkišo trigrašio, juokėsi visa gerkle kone lūždami iš koto. Garas buvo nuleistas. Patirtas šokas išsiskleidė visu savo gražumu ir nustojo slėgti. Vaikinai atsipalaidavo ir galbūt tik tada pamatė, kad į jų persirengimo kambarį nebegrįžo čempionų taurė.
– Et, lokį ne taip baisu akis į akį sutikti, – apibendrino Džeisonas, kuris žinojo, ką kalba.
●
Maiklas O’Nilas nevairavo savo ištaigaus kelioninio autobusiuko apgirtęs, nekėlė skandalų prabangiuose restoranuose ar kaimo kavinėse, netaškė savo milijonų į kairę ir dešinę, nedalino interviu, todėl laikraščiams jis greitai tapo išsekusia aukso gysla. Kurį laiką dar bandyta spėlioti, kad garsenybę suviliojo kokia nors religinė sekta ar jis pats pasiklydo dvasiniuose ieškojimuose, apie kuriuos retkarčiais užsimindavo interviu, kiti įtarė, kad jam tiesiog pasimaišė protas, nors daugeliui protas būtų pasimaišęs nuo tų garantuotų milijonų, kurių jis lengvai atsisakė, treti numodavo ranka, nebežinodami nė ką bespėlioti, nes nei narkotikai, nei alkoholis, nei merginos, nei kitos bedugnės prarajos prie Maiklo nelipo, o įrodymų niekam jokių nepavyko atkapstyti.
Niekam į galvą netoptelėjo mintis, kad Maiklą O’Nilą Dievas apdovanojo dar viena labai reta savybe – jis jau senokai pajautė, kad gyvenimas nėra amžinas, ir nusprendė tiesiog mėgautis gyvenimu. Dabar aš galiu, sakė jis sau. Jis norėjo žaisti, bet ne krepšinį. Jis troško ne žaidimą paversti gyvenimu, kaip buvo iki šiol ilgus metus, o gyvenimą paversti žaidimu. Jis užsigeidė nevaržomai ragauti gyvenimo malonumą ir kad malonumo troškimas, o ne pareiga ar prievolė žadintų jį iš miego kiekvieną rytą. Žmogus įsikinkęs į jaučio jungą visą gyvenimą pluša ne tam, kad jungas įsiėstų jam į kaklą ir net mirtis neįstengtų jo atplėšti, samprotavo Maiklas O’Nilas. Net ir mėgstamą užsiėmimą galima paversti jungu, jeigu tik principas „noriu“ virsta „privalau“ ir supančioja žmogaus laisvę. Jeigu laisvė kristų iš dangaus kaip sniegas ar dangiška mana, niekas nesileistų įkinkomas į jokį jungą. Visais amžiais žmogus svajojo apie stebuklingus kilimėlius, stalelius, batus, kurių funkcijas dabar perduoda dirbtiniam intelektui ar robotams, kad užkrautų jiems jungą, o žmogus pirmąkart istorijoje gautų laisvę, tikisi gauti.
Maiklas O’Nilas turėjo savų prioritetų. Kiekvieną dieną jis svajojo apie savo šeimą ir regėjo save apsuptą dviejų dešimčių anūkų, kurių visų vardus išvardindavo pagal gimimo seką ar abėcėlę. Nuo tos akimirkos jį skyrė mažiausiai trys dešimtys metų, tačiau tai buvo tikslas, kurį jis norėjo pasiekti. Jam buvo atgrasu save įsivaizduoti penkis kartus išsiskyrusį ir po platųjį pasaulį išmėčiusį dešimtis vaikų, kurių vardų nespėjo įsiminti, nes ir nežinojo. Jis buvo geriausias. Jis troško tikrų dalykų. Jis turėjo savo tikslą ir buvo išmokęs kryptingai jo siekti. Tačiau žmonos jis neieškojo, o su merginomis buvo labai atsargus. Išmintingas jis buvo ne tik krepšinio aikštelėje.
Todėl kai kitą rudenį po skyrybų su krepšiniu jis užsidegė noru savo akimis išvysti garsiąją Veneciją, o Venecijoje padavė ranką ir padėjo į siūbuojančią gondolą įlipti merginai vardu Beatričė Portinari, kuri Paduvos universitete tebestudijavo literatūrą, ir nuo pirmo prisilietimo, kai Maiklas palytėjo Beatričės ranką, o ji nedvejodama ištiesė jam savąją, tarsi žengdama prie altoriaus, jis pajuto magišką emocijų išlydį – jie abu iškart vienas kitam krito į akį ir širdį. Maiklas suvokė, kad toks sielų ir kūnų sąskambis neatsitiktinis. Laimei, Beatričė kalbėjo angliškai. Jei nebūtų kalbėjusi, kol jie plaukė gondola, Maiklas būtų išmokęs itališkai. Kito varianto jis nematė, nors keletą minučių jie ir be žodžių labai daug ką pasakė vienas kitam akimis. Beatričė puikiai išmanė trečento literatūrą, bet nesidomėjo krepšiniu. Maiklo ji negalėjo atpažinti. Garsios pavardės, kurias vėliau retsykiais paminėdavo Maiklas, jai nedarė jokio įspūdžio, nes ji nebuvo jų girdėjusi.
Maiklas mėgavosi gyvenimu. Jis išsinuomojo nedidelį butuką Kjodžos pakraštyje, kad būtų netoli Beatričės, bet neįkyrėtų jai ir nesutrukdytų baigti mokslų, o kai meilės įkvėpta Beatričė puikiai apgynė disertaciją iš meilės koncepcijos trečento literatūroje, jis netikėtai nuvyko į jos tėvų namus ir tiesiog pasipiršo iš netikėtumo apstulbusiai Beatričei. Ne, namų jis dar neturi, taip, jis ruošiasi veisti žirgus ir auginti graikinius riešutmedžius. Vakare tėvai perspėjo dukrą, kad ji daro didžiausią gyvenime klaidą, tekėdama už pirmo pasitaikiusio, tegul ir patikusio nepažįstamo amerikiečio, na, pusė metų dar nieko nereiškia, negali pažinti žmogaus, o jos širdis sakė, kad tėvai stumia ją padaryti didžiausią klaidą gyvenime, tačiau abi pusės nekonfliktavo, todėl po pirmojo pasiplaukiojimo gondola praslinkus septyniems mėnesiams merginos gimtojoje Ravenoje jie susituokė. Po dviejų savaičių mergina po širdimi pajuto pirmuosius būsimo naujagimio judesius, o dabar Kuperio rančoje jie sūpavo jau du mažus vaikučius.
Kai vietinis žurnalistas po kelerių metų Maiklo paklausė, kodėl jis nebežaidžia krepšinio, Maiklas atsakė:
– Geriausias atsakymas į šį klausimą yra klausimas, o kodėl aš turiu žaisti krepšinį.
Meilė krepšiniui niekur nedingo. Krepšinį jis žaidė, žinoma, jeigu lakstymą savo kiemo aikštelėje pavadintume žaidimu. Kaimo vaikinai vėliau dažnai pasidalindavo savo pastebėjimais, kiek laiko ir kada Maiklas O’Nilas mėtė į krepšį, kiek mylių susuko bėgimo taku, išgrįstu aplink rančą, kokius treniruoklius siuntinių tarnybos atveždavo į jo namus, tačiau tai jau buvo nebe sugrįžimas, o nutolimas nuo to krepšinio, kurį omeny turėjo žurnalistas.
●
Tiesą sakant, niekas dorai nesuvokė, ką reiškia Maiklo O’Nilo įsikūrimas ant kalvos užkopusioje rančoje. Jo vaikai eis į šito kaimo mokyklą, prekes jis pirks Freiko parduotuvėje, o gal ir kavą gers jo kavinukėje. Kuperio ranča visais atžvilgiais priklausė Streivilio kaimui. O kaimo komandoje galėjo žaisti visi jo apylinkių gyventojai, net ir Judžino močiutė su Nensi. Duris užtrenkti galėjo tik per menki žmogaus gabumai. Maiklui O’Nilui tai negrėsė.
Streivilio komandai vėrėsi neįsivaizduojamai šviesi perspektyva. Tačiau jau pirmosiomis akimirkomis ji persisunkė slogiai karčia nuotaika. Neaiški jėga trukdė džiaugtis atvira širdimi, ir netrukus pradžioje ugnikalniu prasiveržęs entuziazmas diena po dienos ėmė blėsti.
Laikas kaime slinko lėtai. Nusistovėjusios formos nekito. Komandos treneris Čosičius, kūno kultūros mokytojas, atvykdavo į treniruotes dviračiu, neskubėdami iš visų pašalių suvažiuodavo vaikinai, Hjudžas sunkusis centras, Džeisonas gynyboje, Judžinas krašto puolėjas, Freiko sūnus Bilis centre – kas lakstė, kas mėtė kamuolius, šokinėjo, driblingavo, spurtavo, darė apgaulingus judesius. Komandos kapitonas Normanas Holandas išvyko į Harvardą studijuoti literatūros ir psichologijos, jį kaip kokį statinį tvoroje pakeitė gitaristas Alanas Silsonas ir kaimo upės vandenys vėl tekėjo nedrumsčiami jokių permainų ar kliūčių, kol pasirodė Maiklas O’Nilas.
Pirmasis grėsmę pajuto Čosičius. Jeigu krepšinio legenda stos šalia jo prie komandos vairo, kalbėjo nuojauta, Čosičius turės iškart kelti rankas ir nerti į krūmus, kol neapsijuokė, nes jo turimos žinios nė iš tolo neprilygo krepšinio legendos patirčiai. Susidurtų anglimis kūrenamas garvežys ir elektronika varomas supermodernus lokomotyvas. Čosičiaus entuziazmas išgaravo, jis jau regėjo save galingos jėgos stumiamą į užribį. Ar jis galėtų pasipriešinti? Atimti iš komandos galimybes? Ne, aišku, kad ne. O nešioti trenerio krepšį ir padavinėti kamuolius iš užribio jau buvo nebesolidu jo amžiuje.
Slogi nuotaika temdė ir komandos žaidėjų veidus. Džeisonas ir Hjudžas buvo tikros kaimo krepšinio komandos žvaigždės, Džeisonas turėjo labai taiklią ranką, o Hjudžas įspūdingai kraudavo kamuolį į krepšį iš viršaus. Jiems patiko sukelti žiūrovų ovacijas tribūnoje. Visi norėjo laimėti. Visi ir toliau bus ištroškę komandos pergalių. Niekas nesupras, kodėl jie patys stengiasi mesti į krepšį ir nepataiko, kai po aikštelę lengvas it pienės pūkas skraido Maiklas O’Nilas, vos porą metų vyresnis už Džeisoną su Judžinu. Pergalės dėlei kaimo žvaigždės privalės pasitraukti į didžiosios žvaigždės šešėlį. Komanda taps nenugalima, tačiau rungtynių džiaugsmą ir tikrą malonumą pakeis priverstiniai darbai vieno žmogaus labui. Tai vadintųsi katorga.
Vaikinų veidai apsiniaukė.
– Lakstysime kaip maži vaikai paskui didįjį brolį ir džiaugsimės gavę kamuolį pačiupinėti, – sakė Džeisonas. –
Juk jis geraširdis, duos pačiupinėti…
– Uhu, – liūdnai atitarė Judžinas, nenorėdamas tęsti draugo pokšto.
Abu suprato vienas kitą iš pusės žodžio.
– Teisybę pripažįstant, jis buvo dieviškai geras žaidėjas. Prisimenu, tiesiog fizinį malonumą kėlė jo pasirodymas. Lyg baletas…
– Uhu, – taip pat liūdnai pritarė Judžinas, – jis buvo geriausias. Gal net visų laikų…
– Ir ko jam prireikė mūsų kaime… – staiga savo širdgėlą išliejo Freikas jaunesnysis.
Vaikinai sėdėjo Freiko kavinėje ir laukė pasitarimo pradžios. Roksbridžo kapitonas Oliveris surinko dar šešių komandų kapitonus ir visus sukvietė sekmadienio vidudienį į pasitarimą Streivilyje.
Neilgai trukus trys darbiniai automobiliai vienas po kito įsuko į Freiko parduotuvės aikštelę. Paskutinis su savo galingu „Harley-Davidsonu“ privažiavo Sotino kaimo kapitonas Heroldas. Niekas nepranešė, dėl ko šaukiamas pasitarimas, bet visi ir be sakymo suprato, kad bus kalbama apie kaimo lygai iškilusį nelauktą pavojų.
– Pirmą kartą po Perl Harboro… – nutaisęs gedulingą išraišką pradėjo Heroldas.
– Ne metas juokauti, – nutraukė jį gedulingais veidais prie staliuko sėdintys vaikinai, Freiko sūnus ant staliuko priešais kiekvieną dėliojo aprasojusius kolos buteliukus.
– Taigis, – nusileido Heroldas, – atrodome kaip po cheminės atakos.
Kairėje rankoje Oliveris sukiojo drungną buteliuką. Jis buvo nedidelio ūgio, Roksbridžo kaimo Spadas Vebas, pasiruošęs ne vieną kalbos variantą, bet dabar nežinojo, nuo ko pradėti. Didysis septynetas kėsinosi iš Streivilio atimti teisėtą jų komandos grobį ir išmesti į šiukšlyną, kad jis niekam neatitektų, o ar Streivilis sutiks jį atiduoti be kraujo praliejimo?
– Nesakyčiau, kad padėtis pavojinga, bet smarkiai slogi, – pradėjo Oliveris ir sugavo Heroldo galbūt nesąmoningai pamėtėtą užuominą: – O juk Heroldas teisus. Mūsų lygą kaip tik Perl Harboro metais įsteigė Freiko diedukas ir jo bičiulis Kuperis.
Pradėjęs nuo pradžios Oliveris trumpai apžvelgė kaimo lygos istoriją, prisiminė, kaip ji išpopuliarėjo ir tapo neatskiriama aplinkinių kaimų gyvenimo dalimi, nelyginant kokia Kuperio ranča ar ši Freiko parduotuvė. Nebuvo nė vieno kaimo, kuris kada nors nebūtų pelnęs taurės, vos ne kiekvienos rungtynės vykdavo labai atkakliai, o kokia įtampa tvyrojo, žiūrovai kraustydavosi iš proto, ir naujasis aikštynas nebūtų radęs rėmėjų, jeigu ne mūsų lyga. Ir laikraščiai rašė – tai reiškinys! Taip ir randasi istorija, papročiai, tradicijos. Juk ir pats krepšinis išsivystė iš dviejų krepšių, kuriuos Džeimsas Neismitas prikalė prie sienos Springfildo koledže. Atimk juos iš Amerikos, liks plikos sienos ir tuščia ertmė istorijoje.
Oliveris ruošė argumentus tai minčiai, kuri sukosi visų vaikinų galvose, – Maiklas O’Nilas užmuš aistrą, atims intrigą, išderins visas komandas, o ypač Streivilio.
– Ką dabar daryti? – pertraukė jį Alanas Silsonas tokiu balsu, tarsi ruoštųsi sakyti „tai ne mūsų reikalas“, bet ištarė kitus žodžius: –Tarpusavyje tik apie tai mes ir kalbamės. Visa tai, ką tu čia sakai ir ką visi mes galvojame, yra gryna tiesa.
– Mes puikiai suprantame, – pridūrė gėrimo buteliuko taip ir neatkimšęs Judžinas: – Maiklas O’Nilas yra geriausias, todėl jis per prastas mūsų kaimo komandai.
Įtampa atslūgo. Visi vaikinai jautė pavojų ir visi vienodai suvokė, kaip nuo jo apsisaugoti. Maiklas O’Nilas iš tikrųjų buvo geriausias, bet būtent dėl to jis grasino sugriauti nusistovėjusią kaimo idilę. Niekas kitas negalėjo jam prilygti, o jam Dievas davė tokius gabumus, kurie net ir užrištomis akimis trukdė jam nusileisti iki kaimo lygio.
– Kažkaip reikia jam perduoti mūsų sprendimą, – baigiantis pasitarimui tarė Judžinas. – Riterio kodeksas lyg ir reikalautų.
– Palaukime, kol jis pats ateis, o iki to laiko ką nors sugalvosime, – pridūrė Alanas Silsonas. – Juk ateis. Negali neateiti.
●
Kai Kuperio jauniausias sūnus Vilis ir jo draugas Bilis Freikas, penkiolikamečiai vaikinukai, parduotuvės kieme įrengė tikrą krepšinio aikštelę, daugelis kaimo gyventojų jų užmačias įvertino kaip tuščią laiko, pinigų ir energijos švaistymą. Metas buvo sunkus. Bet kai aikštelėje įvyko pirmosios krepšinio rungtynės tarp Streivilio ir Roksbridžo kaimų, visiems pramoga patiko, ir jie pakeitė nuomonę apie jaunuolių įrenginį. Tie vaikinai gyvenime nepražus, sakė kaimynai. Nepražuvo tik Bilis, o Vilis po ketverių metų jau karui pasibaigus užlipo ant prieštankinės minos vokiečių žemėje ties senoviniais Juterbogo miesto vartais. Aplink parduotuvę tuo laiku stovėjo vos vienas kitas namas. Fermeriai į parduotuvę atjodavo arkliais ir rišdavo juos prie barjero ties parduotuvės durimis. Nuo tų dienų prabėgo jau aštuonios dešimtys metų, senoji aikštelė išsilydė šiltuose prisiminimuose, kaimas išaugo ir smarkiai pasikeitė.
Bilis Freikas slenkant metams virto senoliu, bet jo gyvybingumas atrodė neišsenkantis. Netyčia jam netgi pasitaikė proga dalyvauti pasitarime, tik sėdėjo jis už staliuko salės kamputyje ir atidžiai klausė, kaip jaunimas sprendžia jiems iškilusią problemą. Kiekvieną žodį, kuris pasiekdavo jo ausis, jis perkošdavo per ilgametę savo gyvenimo patirtį.
Jau seniai į kaimą jis ėmė žvelgti kaip į išbaigtą pasaulį, kuris sukasi apie savo ašį. Ne dešimtmečius, o šimtmečius kaimas kūrėsi kaip darnus mechanizmas, kurį reguliuoja ypatingos taisyklės, reikalaujančios, kad kiekvienas žmogus, net ir didžiausias nevykėlis, jame galėtų pajusti gyvenimo prasmę, o ne savo menkumą, kad ir koks menkas jis jaustųsi lygindamasis su didžiaisiais. Kaimas turi savo didžiuosius ir savo geriausius, kurie yra didieji ir geriausi, nors platesniame pasaulyje jie atrodo kaip nykštukai ar nevykėliai. Todėl kaime žaidžiama pagal taisykles, kurios atitinka kiekvieno kaimo gyventojo gabumus. Tas, kuris ima grasinti nusistovėjusiai kaimo gyvenimo tvarkai ir kaimo gyventojams ima kelti neįkandamus reikalavimus, turi pasitraukti į nuošalį arba persikraustyti į tokią erdvę, kurioje savo dydžiu nieko negriautų.
– Glauskis prie manęs, – tarė senolis savo žmonai Beti, – tuoj mums paruoš pietus – mėgaukimės gyvenimu, kol jis to vertas.
●
Maiklas O’Nilas neatėjo nei tą dieną, nei kitą, nei po savaitės. Iki to laiko jis jau spėjo užmegzti draugystę su senuoju Freiku. Krepšinio aikštyne jis pasirodė tik po trijų savaičių, kai jaukią šeštadienio pavakarę Streivilyje tradiciškai buvo surengtos „Visatos žvaigždžių“ rungtynės su visais tokiai šventei privalomais atributais. Kamuolį rungtynių pradžioje, atkrypavęs į aikštelės vidurį, simboliškai išmetė senasis Bilis Freikas. Tačiau Maiklas O’Nilas į aikštelę neišbėgo ir nesiruošė išbėgti. Su savo grakščia žmona, kuri po truputį ėmė išmanyti apie krepšinį, jis sėdėjo atsipalaidavęs žiūrovų tribūnoje ir tiesiog mėgavosi gyvenimu, nes šis punktas apėmė taip pat ir kaimo krepšinio lygos rungtynių stebėjimą. Į jo planus neįėjo susisaistymas naujais pančiais. Jis nesiruošė nieko griauti. Jis mėgavosi laisve.
Nuo ankstaus ryto Maiklas O’Nilas patikrino žirgų aptvarus – tą popietę jie turėjo užsipildyti narčia gyvybe, – paskui nuklydo iki tingiai srovenančios Strėjos ir pasinėrė į gaivų upės vandenį. Iki pusryčių rančoje ant kalvos jis mėtė kamuolį į krepšį, iškilęs aukščiau viso kaimo ir savo dydžiu gąsdinantis kitus, bet nekeliantis pavojaus darniai kaimo gyvenimo sanklodai. Prisėdęs terasoje ir gerdamas pusrytinę žaliąją arbatą Maiklas O’Nilas lyg kalnų erelis žvelgė į slėnyje išsibarsčiusį kaimą, kuris iš aukštai skleidėsi jo akims lyg padėtas ant didelio delno. Jis nekaltino Dievo, kad pasirinko jį, kai sumanė sukurti geriausią krepšininką. Jis buvo ir liko geriausias. Jis mėgavosi gyvenimu ir stebėjosi, kad gyvenimas turi tiek daug neregėtų spalvų ir atspalvių.
