Iš „Variacijų mėnulio tema“

 

Artis Uostupas (g. 1988) – filosofijos mokslų magistras, keturių poezijos knygų autorius. Nuo 2014 m. redaguoja internetinį filosofijos ir literatūros žurnalą „Punctum“. Tarp geriausių 2022 m. latvių poezijos knygų, nominuotų 2023 m. LALIGABA (Latvijos literatūros metų) premijai, yra ir Uostupo eilėraščių rinkinys „Variacijos mėnulio tema“ (Variācijas par mēness tēmu, 2022), iš kurio paimti čia publikuojami tekstai

 

 

Žvelgiant į pasaulį

 

Apšvietos amžiuje aš būčiau aistringas gamtos tyrinėtojas,

      įstrigęs tarp akmenų spurdėčiau čiuptuvėliais.

Pasaulis pamažu atvertų miškų prikritusias akis,

      ir aš tarp žvėrių išvysčiau teisybės spindulėlį.

 

Dabar šypsodamasis lipu ant tautos populiariosios terasos –

      pagal išvaizdą laimingas vyras vos per trisdešimt.

Mane mėnulis stebi, valandos keičiasi su žodžiais:

      kad atsiminčiau dienas, kurios niekuo nesiskiria nuo šios?

 

 

Komentaras pilietiniam vaidinimui

 

Aš – klaidingai užrašytas žodis bibliografo sapne.

Aš – pilnas vaizdų, kaip tamsa tarp uždarų durų;

jie galvoja mane nugalėsią paprasčiausiu gestu,

pramoga pigia, pinigais ar puolusia dorove.

Aš – dalgis, sustojęs pakvėpinti jų kaklus.

Aš – vėjo ištiesta ranka, ant jos kepurę pakabini;

jų galvos forma sumenkina mano pagarbą šiai valstybei.

 

 

Sakiniai

 

Alejandra Pizarnik

(1936–1972)

 

1. Spalvos skrebina langus: medžiai neša vėjo karstą,

sukaltą iš paukščių šešėlių.

 

2. Ją įveda parduotuvėn, kur kepurės sukasi ant galvų,

kaip lapai sodo vartuose.

 

3. Jaudulio akimirka, kai tamsa nušviečia

įsimylėjėlių kūnus.

 

4. Ji serga naktiniais pasivaikščiojimais:

nė vienas jai neatidengė ryto.

 

5. Demokritas neva skrodęs vabzdžius – norėjęs suvokti

savo liūdną priežastį.

 

6. Kam reikalinga istorija, jei pastalėj mirtis

graužia jaunos moters koją?

 

7. Pagaliau ji atgulė parko žolėje:

tik akmuo čia primena širdį.

 

 

Repatriacija

 

1.

Tarsi ant ašmenų slysti tarp retų šviestuvų tempdamas paskui save

tamsią aptriušusią spintą – galbūt pavėluotą atsisveikinimą su

devynioliktu amžiumi, į kurį subėgo apgirtę dvarai, o ne stotis

su kaminu už nugaros, juk tai paprasčiausia komandiruotė:

kas gena mane prie miglotų vaizdų aprasojusiuose veidrodžiuose?

Tada žemai nusilenkiu perono laikrodžiui – te atmintis kovoja

už mūsų meilę.

 

2.

Sugrįžimas – tarsi kaltinimas: tikimybių išdraskytos gatvės slysta

pro tuščius stadionus, kur dar išvysti vienišą bėgiką ar

bent pamėklę, išbėgusią iš ankšto kambario. Jo langai grūdėti

kaip pirmųjų nuotraukų – tokie dirbtiniai prisiminimai

be praeities ir ateities. Erdvės isterija – jau laiko išsišakojimas:

anksčiau – valstybės triukšmingai statė bokštus, dabar –

namų fasadai nebylūs kaip uždengti veidrodžiai.

 

 

Žvelgiant į mamos jaunystės nuotraukas

 

Gal toji vėl būsi tu, švystelėjusi palaukėj,

kol upėj atsikartos tuščias mėnulio autobusas.

Išvykai, bet greit grįžai prie apsnigtų stogų

ir kambariuose skambančių barnių.

 

Gal negailestinga, bet toliau klausykis šio ošimo – 

prie šliužo tave suras pavasaris, jei įsikibsi

man į parankę ir leisi šviesomis mums nukloti gatvę.

Tu nevaikštai viena, kai tamsa uždengia žemę.

  

 

Bičių dūzgesys

 

Aš gulėsiu sušalęs: žvaigždynai palypės ant dvaro stogo,

Kaip kad sodai, spindėdami vaisiais, į kalnus kopia –

 

taip vaikas piešia jonvabalius ant kaklaskarės.

 

Viskas nurimsta, net sausas vėjas,

nešantis hamakų pokalbius.

Tada butelis dūžta į sieną,

tarsi naktin nuplaukiantį namą.

 

Bičių dūzgesys

– mažoji mirties muzika –

bus mano vėjas, pernelyg tylus,

kad kažkas galėtų nugirsti.

 

Taip vaikas piešia debesį, pakibusį viršum pamiškės.

 

 

Du eilėraščiai

 

Štai jausmingo eilėraščio pradžia: „Aš apieškojau miestus…“ –

tęsti jau beprasmiška – „tik šešėliai šičia šaiposi iš kūnų“ –

nors ir „mėnulis iškiša kuprelę“, o „tolumoj surinka traukinys“ –

nors ir „žemyn gatve skamba riedančio butelio sferiška muzika“ –

tęsti jau beprasmiška – „arba tamsoj verkšlena jos vokai“ –

skaitytojas užvers lapą – „tik regimybė“ – ir nusikeiks –

jis sugrįžta vienas – „su žarstekliu perbraukt per smuiką“.

 

 

Pavasario fragmentai

 

1.

šešėliais apkalti darbininkų vagonėliai

                kaštonas lankstosi vėjui

      

       2.

        tarsi bedugniai veidrodžiai

                ilguose koridoriuose

                kaip kraujas atiteka pirštan

 

                3.

                vienišas policijos automobilis

                              kaukia prieš mėnulį

                ir gėlės pražysta

                              mirties bijodamos

 

 

Muzika a

 

pavogti mano monai

net vakaro tonai

vasaros sapno išsijoti

rimai be obertonų

abababab

Žana D’Ark liepsnoj

rašo spindulys

                         lempos šviesoj palmės šnara

                                      taktas neteisingas

taip naktis man sako

                                      galas

                  ką dabar

                  užkasti apkabinti

 

 

Paskutinė variacija

 

Tu užsnūdai, ir aš nusileidau į slėnį, rankose mėnulį laikiau kaip žibintą:

      dukra klausėsi kalnuos, kaip gaudžia medžiai, upės.

 

Voras sustingo prie tinklo kaip chirurgas prie stalo.

       Soduose vaisiai užgeso – žemi namai užsimerkė.

 

Tu užsnūdai, ir aš nusileidau į slėnį, rankose mėnulį laikiau kaip žibintą:

      tegul tamsiai pūlinga šaka pripiešia baltas vasaros sienas!

 

Voras sustingo prie tinklo kaip chirurgas prie stalo.

      Toli toli kambarys, kur ką tik man paklojo lovą.

Vertė Arvydas Valionis