Gavėnia, sekant kun. Richardo Rohro OFM pėdomis

 

Nemažą gavėnios dalį praleidau skaitydama amerikiečio pranciškono Richardo Rohro knygą „Visuotinis Kristus“¹ ir klausydamasi jo pamokslų, kurių įrašus tinklalaidės pavidalu galima rasti Veiksmo ir kontempliacijos centro (The Center for Action and Contemplation) interneto svetainėje². Buvo kilusi mintis keletą tų pamokslų išversti, bet galiausiai autoriaus teisių ribojimai paskatino žengti kiek drąsesnį žingsnį – atsirinkti ir perpasakoti įdomiausias mintis ar atsispyrus nuo labiausiai įstrigusiųjų leistis į šiek tiek platesnius, savarankiškus pamąstymus. Tikėtina, kad kaip abejotinos „prabos“ katalikė būsiu sudrausta dėl perdėm neortodoksiško krikščionybės išpažinimo. Tačiau kas užginčys, kad net metant kelią dėl takelio reikalingas nuoširdus smalsumas ir entuziazmas? O būtent jais labiausiai ir norėčiau po šios gavėnios pasidalinti: visa kita išsiaiškinsite patys. Arba – nė kiek neironizuoju – jums paaiškins Bažnyčia.

 

●

 

Ar Kristus – tai (tik) Jėzaus „pavardė“? O gal Kristus – tai kitas visa ko vardas? Kiekvieno daikto ir reiškinio pilnatvę apreiškiantis pavadinimas? Ar mistinis Kristaus kūnas gali būti formaliai apribotas priklausančiaisiais Romos Katalikų Bažnyčiai? Ar net viso pasaulio įvairiausių denominacijų, sektų ir Bažnyčių krikščionimis? Kodėl turėtume trokšti tokio „mažo“ Dievo? Gal įsivaizduoti, kad krikščionybė aprėpia tik tai, ir reiškia tarti Dievo vardą be reikalo? Dieviname asmeninį Jėzų, tačiau ar įmanomas privatus išganymas? Jeigu Rojuje nesutiktum savo senelio, mamos, geriausios draugės ar vaikelio, ar tai tebebūtų Rojus? Gal asmeniniu santykiu tiesiog lengviau manipuliuoti, kai paverčiame Jėzų patogiu mūsų pasaulėžiūros ir politinių įsitikinimų skydu? Ar Jėzus ir Kristus – tas pats? O gal jų funkcijos skiriasi? Ar iki Biblijos užrašymo Dievas neturėjo ką pasakyti? Ką apie Kūrėją kalba pati kūrinija? Ar krikščionybė galėtų būti apibrėžta kaip natūrali religija? Ką tai reikštų šiuolaikinio visuminio ekocido kontekste? Kodėl krikščionys yra vieni vangiausių Žemės gynėjų? Kodėl Dievo Įsikūnijimo išpažinėjai ir išpažinėjos taip dažnai nepripažįsta gamtos antgamtiškumo, bet laikosi įsikibę dualistinio mąstymo? Nuodėmė individuali ar visuomet – pirmiausia – kolektyvinė? Ar įmanoma piktnaudžiauti Dievo gailestingumu? 

 

●

 

Kai kam gali pasirodyti, kad nekaip pradėjau, pažerdama visus tuos (provokuojančius?) klausimus. Kad, norint suvilioti ir įtikinti, geriau judėti neskubriai, didinant kontroversijos dozę pamažu, neišgąsdinant ar nepapiktinant ir nenubaidant tūlo doro kataliko ties pirmomis eilutėmis. Tik kad niekas čia nieko suvilioti nebando, nes iš tiesų būtent apsukrios vilionės ir būtų nekokia, bloga lemianti pradžia. Tą žinome iš Biblijos, to mus moko gimtosios nuodėmės doktrina: sugundyti angies Ieva ir Adomas paragauja uždrausto vaisiaus ir yra išvaromi iš Rojaus. Tiesa, nemanau, kad turėtume primygtinai to nusižengimo baidytis ar – tas pats – įsikibę laikytis. Be abejo, tiek egzistenciniu, tiek psichologiniu, tiek grynai religiniu požiūriu naudinga suvokti savo prigimtinį sužeistumą (mažų mažiausiai, kad nepasiduotume iliuzijai, jog esame patys sau pakankami; negana to, jokia prekė ir joks karjeros, intelektualinis ar net dvasinis pasiekimas niekuomet neapibrėš mūsų taip tiksliai kaip ta pamatinė stoka), tačiau kas nutinka, kai nuopuoliu grindžiame visą savo teologiją? Keli galimi atsakymai: pasaulis, kurį Dievas matė kaip gerą, iš Pirmojo pasakojimo apie Kūrimą (Pr 1) pakeičiamas pasauliu kaip nuodėmės išdava iš Trečiojo pasakojimo apie Kūrimą (Pr 3), begaliniai mylintis Dievas – teisiančiu ir baudžiančiu Dievu, per Jėzaus gyvenimo pavyzdį mylėti mokanti ir raginanti religija – Jėzaus mirties kaip problemos sprendimo motyvuojama nuodėmių vadyba, pasitikėjimas – nepasitikėjimu, metafizinis „Taip“ – metafiziniu „Ne“³.

Jei tik gebėtume nepasiduoti kraštutinumams. Jei tik nebijotume mylėti nusidėjėlių (tarp jų ir savęs). Jei tik saugodamiesi neimtume niekinti. Jei tik atsiduodami nepradėtume piktnaudžiauti. Jei tik pasitikėdami netaptume bevaliai. Jei tik ryždamiesi nesijaustume pranašesni.

 

● 

 

Nuoširdžiai nustebau sužinojusi, kad žodis „katalikų“ etimologiškai reiškia „universali“, „visuotinė“⁴. Nors, tiesą sakant, ši tiesa jau kuris laikas buvo tikrąja šių žodžių prasme man po nosimi. Mat kas sekmadienį lankydamasi šventose mišiose Madride iš papratimo visus atliepus ir maldas tebešnibždu lietuviškai, tad, per tikėjimo išpažinimą visiems tariant „Creo en el Espíritu Santo, la Santa Iglesia Católica“, pati sakau „Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią“. Tikėtina, kad pirmą kartą epitetą „katalikų“ pavartojęs šv. Ignacijus iš Antiochijos (107 m.) siekė įžodinti apaštalų ir kitų ankstyvųjų krikščionių vizijos universalumą bei Bažnyčios mokymo nesektantiškumą. Žodis „religija“ kreipia link panašios semantikos, mat yra kilęs iš lotyniško žodžio religare, reiškiančio „susieti“, „surišti“, tad pabrėžia kertinę religijos funkciją jungti⁵. Atsižvelgiant į tai, sunku nematyti junginio „Romos Katalikų“ kaip prieštaringo, primenančio, kad net į amžinybę ir amžinąsias tiesas orientuotas šio pasaulio reiškinys nėra laisvas nuo gluminančių istorijos pjūvių. Ankstyvieji krikščionys Romos katalikais vadintis pradėjo 391 m., kai Katalikų Bažnyčia iš persekiojamos Romos imperatorių tapo oficiali⁶, o pati krikščionybė iš „vergų“ religijos virto imperine. Viena vertus, galima kalbėti apie stebuklą ir radikaliai perkeičiančią ankstyvųjų krikščionių tikėjimo liudijimo šviesą. Kita vertus, norisi paklausti – kokia kaina? Omenyje turint, žinoma, ne ankstyvųjų krikščionių kankinystę, bet priešingai – galios ir patogumo spąstus, juo labiau kad gavėnios metu, minint Jėzaus gundymą dykumoje, esame ypač raginami apie tai susimąstyti. Krikščionybei tapus oficialia Romos imperijos religija, jos likimas – džiaugsme ir varge – buvo susietas su imperijos likimu. Nesu istorikė, bet, manau, galima svarstyti, kad po Romos imperijos skilimo į Rytų ir Vakarų (395 m.) Bažnyčios skilimas buvo tik laiko klausimas. Galutinis skilimas į Rytų ir Vakarų Bažnyčias įvyko 1054 m., o XVI–XVII a. vykusi ir tik dalį pirminės Bažnyčios, t. y. Romos Katalikų Bažnyčią, pertvarkyti siekusi Reformacija nori nenori ėmėsi tolesnių „pyrago dalybų“. Teisinga išpažinti tikėjimą į šventąją visuotinę Bažnyčią, tik svarbu suprasti, kad „iš tiesų viena, šventa, katalikų ir nepadalyta [B]ažnyčia neegzistuoja jau tūkstantį metų“⁷.

 

●

 

Mano tvirtu įsitikinimu, krikščionybė iš tiesų yra išskirtinė, autentiška religija. Tik ne įsakymų rinkiniais ir hierarchine bendruomene (kokia religija to neturi?), o radikaliu įtraukumu, kurio vienu labiausiai stebinančių pavyzdžių yra „visapusiškas ir džiaugsmingas žydų šventraščių įtraukimas į krikščioniškąjį kanoną“⁸ (kokia dar religija yra taip pasielgusi?). Krikščionis yra tas, kuris mato – ar, taip pat pritiktų sakyti, atranda – Kristų visame kame⁹. Savo knygoje ir pamoksluose Rohras kalba apie Kristumi persisunkusį pasaulį (Christ-soaked world), kuriame „Dievas myli dalykus jais tapdamas“¹⁰. Šis kvapą gniaužiantis „Taip!“ ataidi per istoriją ir skamba Biblijoje gausybe formų bei daugybėje plotmių. Dievo Tėvo „Taip“ Įsikūnijime, Sūnaus „Taip“ kryžiaus kančioje, Švč. Mergelės Marijos „Taip“ angelui Gabrieliui, Jėzaus, žydo, „Taip“ samariečiui, samariečio „Taip“ patekusiajam į plėšiko rankas, visų atsiverčiančiųjų „Taip“… Be abejo, Dievas neragina sakyti „taip“ visur ir visada, nekviečia tarti „taip“ nuodėmei (tai suvokdami išvengsime erezijos), tačiau turime būti itin atsargūs, nes būtent nuodėmėn veda meilei (žinoma, šiuo atveju kalbu išskirtinai apie artimo meilę) ištartas „ne“. 

Stulbina, kad tiek nemažai krikščionių yra iš principo nusiteikę prieš sutikimo kultūrą (consent culture) ar bent jau jos pritaikymą lytinio gyvenimo (net Santuokos sakramentu palaiminto lytinio gyvenimo!) srityje (mažų mažiausiai iš to šaiposi), nes juk pati krikščionybė galėtų būti apibūdinta kaip radikali sutikimo kultūra, kurioje net Visagalis Dievas nieko nedaro be kito – be žmogaus, ne kartą apibūdinamo kaip žemės dulkė, – sutikimo. Krikščioniškas Dievas yra beribė galia, kurios didžiausia stiprybė yra laukti. Nes būti Visagaliu čia reiškia ne galią pažeisti kito ribas, o gebėjimą be ribų mylėti.

 

●

 

Kalbėdamas apie krikščionybės istoriją nuo istorinio Jėzaus gyvenimo laiko iki šių dienų, apie jos pakilimus ir nuosmukius, Rohras ne kartą pasitelkia ištarą „kūdikių krikščionybė“ (baby Christianity), omenyje turėdamas ne tik dviejų tūkstančių metų menkumą geologinio laiko kontekste, bet ir mūsų, krikščionių, nebrandumą. Panašia įžvalga savo kultinės knygos „Tiesiog krikščionybė“ pabaigoje dalinasi ir C. S. Lewisas: „Palyginti su žmogaus vystymusi šioje planetoje, krikščionybės išplitimas žmonių padermėje atrodo tarsi žaibo blyksnis, nes du tūkstančiai metų yra beveik niekas visatos istorijoje. (Niekada nepamirškite, jog mes vis dar tebesame „ankstyvieji krikščionys“. Dabartiniai ydingi ir varginantys susiskaldymai tarp mūsų, tikėkimės, tėra vaikystės liga: mums vis dar tik dygsta dantys. [...])“¹¹ Viena vertus, nesmagu suvokti savo mažumą ir psichologinį infantilumą, mūsų puikybė kenčia tai girdėdama. Kita vertus, ši vizija yra nepaprastai viltinga – viskas dar prieš akis. Kristumi sekti pakviesti krikščionys iki šiol tai darė šliaužiodami, ropodami, svyruodami ant netvirtų kojyčių, vis kur įsikibdami prisilaikyti arba, deja, nupuldami, susižeisdami, neretai dar ir kitus užgaudami. Ir nors pastarąsias nesėkmes liudijančių istorijų daugiau, nei įmanu suvokti (užtenka prisiminti inkviziciją ar kryžiaus žygius), egzistuoja ir šviesioji šios istorijos pusė. Išties tokia šviesi, kad kartais net sunku suvokti, jog tai ta pati istorija (priešingu atveju – negi kas nors ryžtųsi jos visai išsižadėti?). Tikiu ar bent noriu tikėti, kad, stiprėjant ne tik raumenims, bet ir protui, bręstančiai sąžinei vis labiau atpažįstant ir pažįstant ją puoselėjančios sielos tobulumą, sekimas Kristumi vis labiau primins „buvimą“ (kabutės čia vis dėlto svarbios!) Kristumi. Pasak Rohro, „mes tikime Kristumi, kad įgytume Kristaus tikėjimą“¹². Kaip atrodys pagaliau subrendusi, ne tik gyvenimiškos patirties įgijusi, bet ir išminties įgavusi, krikščionybė? Nuoširdžiai baiminuosi nepagrįsto tikėjimo šuolio, tačiau kirba mintis, kad tai ir bus antrasis atėjimas, paruzija – „visiško išganymo ir mirusiųjų prisikėlimo diena“, kai „pasaulis prie Dievo priartės labiau nei Jėzus Kristus prie pasaulio“¹³.

Ruošdamasi švęsti Gerąją Naujieną, nerandu tinkamesnio būdo užbaigti šią nedidukę ir šiek tiek padriką esė, kaip tik pacituodama Rohrą, cituojantį kino filmą „Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis“ (The Best Exotic Marigold Hotel, 2011), cituojantį Johno Lennono išpopuliarintą, tačiau šiais laikais pirmąkart portugalų rašytojo Fernando Sabino pavartotą, o iš tiesų, manoma, iš senos indėnų patarlės kilusį posakį: „Galiausiai viskas bus gerai. Jei nėra gerai – tai dar ne galas.“

Sveiki sulaukę šventų Velykų!