Dienoraštis

 

Prancūzų rašytojas André Gide’as (1869–1951) dienoraštį įvairių formatų sąsiuviniuose rašė pusšimtį metų, nuo jaunystės iki beveik paskutinių gyvenimo dienų. Visas „Dienoraštis“, 1992–1993 m. dviem tomais išleistas prestižinėje „Gallimard“ leidyklos „Plejados bibliotekos“ serijoje (būta ankstesnių ir vėlesnių leidimų), sunkiai aprėpiamas: daugiau kaip pusantro tūkstančio puslapių, išspausdintų ant biblinio popieriaus. Be dienoraščio kartu su nedatuotomis, ant atskirų lapelių rašytomis pastabomis, antrame minėtojo leidinio tome spausdinami prisiminimai, kelionių užrašai ir kiti autobiografinio pobūdžio kūriniai – dar tūkstantis puslapių, papildoma medžiaga A. Gide’o biografijos tyrinėtojams.

Dienoraštyje atsispindi A. Gide’o pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, jo daugiabriaunė asmenybė, gyvenimo prasmės ir laimės paieškos, santykis su religija, kūrybinė raida, piešiami pažįstamų asmenybių portretai. Autorius neslepia savo juslingumo, jo moralė – tai menininko moralė, tarnystė kūrybai ir juslėms. Didžiausiomis dvasinėmis vertybėmis laikęs tiesos meilę ir sąžiningumą, A. Gide’as stengiasi būti joms ištikimas ir savo „Dienoraštyje“.

Čia pateikiamos ištraukos verstos iš: André Gide, Journal: Une anthologie (1889–1949), Gallimard, 2012.

 

 

 

1889

 

Ruduo. Su Pierre’u¹. Užlipame į namo Monsieur-le-Prince gatvėje septintą aukštą, ieškodami patalpos, kur galėtų rinktis draugija. Čia, aukštai, didelis kambarys, kuris atrodo dar didesnis dėl to, kad jame nėra baldų. Lubos po kairei nuo durų leidžiasi nuožulniai kaip mansardose. Liukas apačioje veda į palėpę, einančią palei namą po čerpėmis. Priešais langas, pro jį palangės aukštyje virš Medicinos mokyklos stogų, virš Lotynų kvartalo regime plytinčius, kiek akis užmato, pilkus namus, Senos upę ir Dievo Motinos katedrą saulei leidžiantis, o tolumoje – Monmartrą, vos įžiūrimą kylančioje vakaro migloje.

Ir mudu abu svajojame apie neturtingo studento gyvenimą tokiame kambaryje, teturint tiek turto, kuris leistų dirbti laisvai pasirinktą darbą. O po jo kojomis, priešais jo stalą, – Paryžius. Užsidaryti čia, svajoti apie savo kūrinį ir išeiti tik tada, kai šis bus baigtas.

Ak, tas Rastinjako, žvelgiančio į miestą nuo Per Lašezo aukštumų, šūksnis: „Na, o dabar grumsimės!“²

 

1890

 

Sausis. Verlaine’o aplankymas³.

 

Visąlaik miglotai jaučiau, kad perduodu savo įkarštį kitiems, bet kad juose nėra šventos ugnies. Aišku, išskyrus Pierre’ą. Juos uždegdamas tariausi juos esant beveik mano entuziazmo ir įžūlumo lygio.

 

Gegužės 8 d. Reikia dirbti įnirtingai, greitai ir kad niekas tavęs neblaškytų; tai užtikrintas būdas pasiekti kūrinio vienovę. Paskui, baigus darbą, atidėjus rašymą, reikia įnirtingai, godžiai skaityti, kaip dera po tokio pasninko, ir iki galo, nes reikia viską pažinti. Ir galvoje vėl sukirbės idėjos; nereikia tam trukdyti; netrukus ims dominuoti viena; tada vėl reikia sėsti prie rašymo. O kol rašai, sąmoningai nieko nebeskaityti. Skaitymas mane per daug jaudina ir išjudina galvoje visokias idėjas. Nė viena nebūna dominuojanti, bent jau ilgą laiką. Be to, šis idėjų srautas verčia mane per daug aiškiai jausti, kokios jos reliatyvios. Kai dirbi, idėja, su kuria susiduri, turi būti vienintelė. Reikia tikėti, kad dirbi atsidėjęs absoliutui.

 

1891

 

Reikėtų norėti tik vieno dalyko ir norėti be paliovos. Tada esi tikras, kad jį gausi. O aš geidžiu visko; taigi negaunu nieko. Visada per vėlai susivokiu, kad tas vienas man siūlėsi, kai vaikiausi kitą.

Vienas iš Louis triukų, kuris jam visada sekėsi, yra įsivaizduoti, kad viso to, kas tau naudinga, geidi vedamas pomėgio ir aistros.

 

Drįsti būti savimi. Turiu pabraukti tai ir savo galvoje.

Nieko nedaryti koketuojant; norint pasirodyti sukalbamam; pasiduodant mėgdžiojimo dvasiai ar prieštaraujant iš tuštybės.

Jokio kompromiso (nei moralinio, nei meninio).

 

Pusseserės išvažiavo. Nedrįstu sau prisipažinti, kaip džiaugiuosi vėl būdamas vienas. Grįžus iš Onflero, mano mąstymas buvo nuostabiai aktyvus ir teikė man daugiau smagumo negu tai, ką skaičiau. Grįžau prie darbo ir knygų. Esu rimtas ir beveik liūdnas; truputį šalčmiris ir tarsi apsimiegojęs.

Mąstymas aktyvus ir užtikrintas. Pradėjau kovoti; reikėtų kovoti be paliovos. Vėl ėmiausi „Narcizo“⁴; manau, išsisuksiu.

 

1892

 

Sausio 1 d. Wilde’as⁵, manau, padarė man tik bloga. Su juo atpratau mąstyti.

 

Sausio 3 d. Man kelia nerimą, kad nežinau, kas aš būsiu; netgi nežinau, kas aš noriu būti; bet gerai žinau, kad reikia rinktis.

 

Žmogaus gyvenimas – tai jo atvaizdas. Mirties valandą atsispindėsime praeityje ir, palinkusios prie mūsų poelgių veidrodžio, mūsų sielos atpažins, kas mes esame.

 

Taigi galima pasakyti, ką aš įsivaizduoju kaip apverstą (menininko) nuoširdumą:

Jis turi ne papasakoti savo gyvenimą taip, kaip jį nugyveno, o gyventi taip, kaip papasakos. Kitaip tariant, jo portretas, t. y. jo gyvenimas, turi sutapti su jo trokštamu idealiu portretu; o paprasčiau sakant – turi būti toks, kokio jis sau linki.

 

Sausio 11 d. Blaškausi kankinamas dilemos: būti moraliam ar būti nuoširdžiam.

Moralė – tai pakeisti natūralią būtybę (senąjį žmogų) dirbtine būtybe, kuriai teikiama pirmenybė. Bet tada nebebūsi nuoširdus. Senasis žmogus – tai nuoširdus žmogus.

Darau išvadą: senasis žmogus – tai poetas. Naujasis žmogus, kuriam teikiama pirmenybė, – tai menininkas. Menininkas turi pakeisti poetą. Iš jųdviejų kovos gimsta meno kūrinys.

 

Gegužės 15 d. Kūniški jauduliai, sielos nerimas galbūt dar nepraeis, bet šie dalykai įdomūs tik tol, kol laikomi svarbiais.

Kiekvienam dalykui vertę suteikia tik jam teikiama svarba. Susitaikyti su kokiu nors reiškiniu – tai vieną po kitos atitraukti nuo jo visas mintis, kad pagaliau jis vyktų nė kiek nebedrumsdamas mūsų sielos.

 

1893

 

Monpeljė, kovas. …kas suteikė mano liūdniems džiaugsmams, aliai vienam, visą nuodėmės kartėlį.

…ir mano didžiausi džiaugsmai buvo vieniši ir nerimastingi.

 

Iki dvidešimt trejų metų gyvenau visiškai skaistus ir ištvirkęs; taip ėjau iš proto, kad galų gale visur ieškojau kokio nors kūno plotelio, kur galėčiau priglausti lūpas.

 

Paryžius, balandžio pabaiga. O dabar mano malda (nes tai tebėra malda): o Dieve mano, tesprogsta šita per ankšta moralė ir ak kad galėčiau gyventi visavertiškai; ak duok man jėgų daryti tai be baimės ir nebemanant, jog taip nusidėsiu.

 

Man reikia prisiversti malonumui. Man sunku būti laimingam.

 

Pagaliau ištrūkti iš sapno ir gyventi galingą, turtingą gyvenimą.

 

Balandžio 29 d. Praėjusių dienų karštligės, jūs mirtinai nualinote mano kūną; bet kaip išsenka siela, kai niekas neatitraukia jos nuo Dievo! 

 

Gegužės 28 d. Neatsikratysime nė vienos iš mūsų nerimasčių. Jų priežastis – mumyse, ne išorėje. Mūsų dvasia taip sukurta, kad viskas kliba ir tik vienatvėje žmogus randa truputį ramybės. Tada jam nerimą kelia Dievas.

Meno kūrinys man patinka tuo, kad jis ramus; niekas labiau už mus nebus troškęs atilsio, nebus mėgęs nerimo.

 

Visą jaunystės laiką praleidau mėgindamas įrodyti kitiems turįs jausmų, kuriuos, ko gero, būčiau turėjęs, jei pastanga juos įrodyti nebūtų jų visų sunaikinusi.

 

Kiekvienas dalykas turi savyje pilnatvės galimybę.

 

Mozarto džiaugsmas: džiaugsmas, kurį jauti kaip tvarų; Schumanno džiaugsmas yra karštligiškas ir jauti jį kylant tarp kūkčiojimų. Mozarto džiaugsmas – viena giedruma; jo muzikos frazė – tarytum rami mintis; jo paprastumas kyla iš tyrumo; tai skaidru kaip krištolas; čia šėlsta visos emocijos, bet jos tarytum jau perkeltos į dangaus sferą. „Santūrumas – tai būti sujaudintam kaip angelai“ (Joubert⁶). Kad gerai suprastum šiuos žodžius, reikia pagalvoti apie Mozartą.

Mintis apie džiaugsmą man turi nuolatos rūpėti.

 

Monpeljė, spalio 10 d. Tai va, liovęsis savo troškimus vadinti pagundomis, liovęsis jiems priešintis, aš, atvirkščiai, pasistengiau jiems paklusti; man pasirodė, kad neverta teikti pirmenybės puikybei; gal ir klystu, bet šitą nuostabią religingo egoizmo formą dabar sieju tik su apribojimais ir suvaržymais.

 

Buvau kaip jūreivis, padedantis irklus ir atsiduodantis srovėms; pagaliau jis gauna laiko pasižiūrėti į krantus; kol irklavo, nežiūrėjo.

 

1894

 

Nešatelis, rugsėjis. Gražiausi dalykai – tie, kuriuos įkvepia beprotybė ir aprašo protas. Reikia būti tarp abiejų: kuo arčiau beprotybės, kai svajoji, kuo arčiau proto, kai rašai.

 

Nebenoriu suprasti moralės, kuri neleidžia mums kuo plačiausiai, kuo gražiausiai, kuo laisviausiai panaudoti ir lavinti savo jėgų ir to nemoko.

 

1895

 

Liepos 20 d., 3 val. nakties. Trys ketvirtadaliai gyvenimo praeina rengiantis laimei; bet nereikia manyti, kad paskutinis ketvirtadalis praeina ja mėgaujantis. Per daug pripranti prie tokių pasirengimų ir kai baigi rengtis pats, stengiesi dėl kitų; taigi palankus laikas atidedamas po mirties. Štai kodėl jaučiame tokį poreikį tikėti į amžinąjį gyvenimą. Didelė išmintis būtų suprasti, kad tikroji laimė apsieina be pasirengimų; ar bent jau jai tereikia vidinio pasirengimo.

Žmogus nepaprastai įsigudrina trukdyti sau būti laimingam; man atrodo, kad kuo jam sunkiau pakelti nelaimę, tuo labiau jis linkęs ją prisijaukinti. (Kartoju, kalbu tik apie kitus žmones; man pačiam visada atrodė labai paprasta būti laimingam, nes mano laimė niekada nė kiek nepriklausė nuo aplinkybių.)

 

1902

 

Aš esu šio to vertas tik vienatvėje. Visuomenėje mane vargina ir erzina ne kiti, o aš pats.

 

…o dėl savigarbos, kurią išsikovojau per didelį vargą ir iš puikybės, galų gale pajutau tik persisotinimą ir pasibjaurėjimą. Pasistengiau ją prarasti, ir tai nebuvo sunku. Turtus gražu kaupti tik tam, kad vėliau juos lengva ranka iššvaistytum. Taigi atsidėjau ištvirkavimui; man netgi patiko daryti tai beveik sistemingai; noriu pasakyti, dėti pastangų. Žavėjausi ***, kuris iš to gaudavo tik malonumą; man tai būdavo ir vargas.

Ir jokio savo bruožo taip neniekinau kaip savigarbos; maniau, kad padariau ją neįmanomą, ir man patiko ristis žemyn. Į tai mane stūmė neapykanta bet kokiam bailumui. Kai kažkas širdyje mėgindavo mane sulaikyti, bijodavau, kad tai nebūtų baimė, ir nesustodavau. Dabar man mažai rūpi, kas aš pats esu ar kas nesu. Nebesustoju prie to.

 

Vasario pabaiga. Skaitau taip, kaip norėčiau būti skaitomas, t. y. labai lėtai. Skaityti knygą man reiškia dingti dviem savaitėms kartu su autoriumi.

 

Kovo 27 d. Neturiu kito siekio, kaip tik tai, kad vėliau koks nors mano amžiaus ir mano vertės jaunuolis skaitydamas mane būtų sujaudintas ir perkeistas, kaip vis dar nutinka man, trisdešimtmečiui, skaitant Stendhalio „Egotisto atsiminimus“. Bent jau taip man atrodo juos skaitant.

 

1903

 

Rugpjūtis, 4 val. ryto. Vagone; prieš Ruaną; Senos krantai paskendę migloje. Rytinis džiugesys. Su malonumu kartoju šiuos žodžius: rytinis džiugesys. Plynuose laukuose išnyra dar tik kaugių viršūnės, nuo jūros – melsvai rausvas ūkas; oras neapsakomai tyras; dangaus žydrynė drėkina žemę. Mano žvilgsnis, išvargintas bemiegės nakties, nusiprausia garuojančiame upės paviršiuje ir geria iš balto kaip pienas kalvų šlaito. Visa gamtos pasaulio augalija prausiasi ir maudosi aušroje, skubėdama tai padaryti prieš stojant dienos karščiui. Rasa čia kaip syvai; net labiausiai išdegintos žolės vėl sužaliuoja. Net jeigu būčiau praradęs viską, ką turiu, viską, kas man brangu žemėje, šįryt jausčiausi toks pat laimingas. Tampu žole tarp žolių ir dalyvauju pabudimo bendrystėje.

 

Veimaras. Visada esu dėkingas aplinkybėms, kai jos pareikalauja iš manęs kokio nors veiksmo, kurio nebūčiau padaręs pats.

 

 

1904

 

Lapkritis. Nuo 1901 m. spalio 25 d., kai buvau bebaigiąs „Imoralistą“, rimtai nebedirbau. Straipsnis apie Wilde’ą, paskaita Vokietijoje, paskutinė Briuselyje (man ji nebuvo įdomi; ir skaičiau ją prastai) neturi reikšmės. Nykus dvasios vangumas verčia mane vegetuoti jau trejus metus. Galbūt, per daug prižiūrėdamas sodą, rūpindamasis augalais, perėmiau jų įpročius. Menkiausia frazė man kainuoja; o kalbėti, beje, kainuoja beveik tiek pat, kiek rašyti. Be to, reikia pasakyti, kad su manimi pasidarė sunku: sulig kiekviena abejone kažkoks kritikas niurzglys, nuolatos užsiglaudęs mano dvasioje, iššoka ir klausia: „Ar tu tikras, kad verta vargti dėl…“ O kadangi vargas būdavo milžiniškas, mintis iškart pasitraukdavo.

Kelionė po Vokietiją praeitą vasarą truputį išsklaidė mano apatiją; bet vos tik grįžau čia, ji vėl mane apėmė. Kaltinau orą (šiemet lijo be perstojo); kaltinau Kiuvervilio⁷ klimatą (ir šiandien tebebijau, kad jis veikia mane migdomai); kaltinau savo režimą (teisybė, kad jis niekam tikęs; neišeidavau iš sodo, kur ištisas valandas vieną po kito kontempliuodavau kiekvieną augalą); smerkiau savo įpročius (ir kaip mano sustingusi dvasia būtų galėjusi įveikti kūną?). Reikalas tas, kad save išsekindavau; be egzaltacijos, be džiaugsmo. Galų gale, kaip reikiant sunerimęs, pasiryžęs nusipurtyti stingulį, prie kurio prisidėdavo liguista nerimastis, įtikinau save ir įtikinau Em.⁸, kad mane išgelbėti nuo manęs paties tegali kelionės pramoga. Tiesą sakant, aš neįtikinau Em.; aiškiai tai jaučiau, bet ką padarysi?

 

Ketinau imtis knygos apie Afriką, negalėjau rašyti jos Kiuvervilyje remdamasis toli gražu nepakankamomis pastabomis, kurias buvau parsivežęs iš kelionės su Em. ir Ghéonu⁹. Man reikėjo vėl pamatyti tą šalį. Leidausi į kelią pasiryžęs rašyti diena iš dienos. Svarstymus, apmąstymus – visa tai galima pridėti vėliau; neįmanoma iš naujo atrasti, išgalvoti tik pojūčio.

 

1905

 

Šeštadienis [gegužė]. Pirmas tikrai šiltas vakaras po varginančios ir nuostabios dienos. Jei turėčiau pradėtą rašyti knygą, šįvakar parašyčiau pačius gražiausius puslapius. Galva šviesi, ne per daug linksma, kūnas ilsisi, širdis tvirta.

 

Dar prieš ketverius metus, jei būtų buvęs toks vakaras, būčiau klaidžiojęs kiaurą naktį.

 

Antradienis [birželis]. Lyja kaip iš kibiro. Užsidaręs šiltnamyje su Goethės poezija, apsuptas aukso geltonumo kalceoliarijų, be karštligės, be rūpesčių, be aistrų, mėgaujuosi TOBULA PALAIMA.

 

Kiuvervilis [liepa]. Šiandien sužinojau, kas yra laukimas; ne tas nekantrus laukimas, kai pakinkytas arklys pražyla, bet baisus, kupinas nerimo laukimas, kai dūžis po dūžio širdį taip skauda, lyg jai tektų varyti krešulius. Laukiu kelyje, čia, ant šlaito, saulei plieskiant; laukiu, kol pravažiuos X. Vėluoja. Matyt, pasuko kitu keliu…

 

Kiuvervilis. Copeau¹⁰ nusistebėjo, kad aš tebesėdžiu prie Stendhalio „Dienoraščio“. Yra autorių, kuriuos skaitau kaip įmanoma lėčiau. Man atrodo, kad šnekuosi su jais, kad jie kalba su manimi, ir liūdėčiau, jeigu nemokėčiau ilgai išlaikyti jų šalia savęs.

 

Rugpjūčio 24 d. Niekas mano gyvenime netveria, nieko nėra pastovaus nei tikro. Aš čia panašus į save, čia kitoks; nėra tokios svetimos būtybės, prie kurios negalėčiau prisiekti priartėjęs. Nors man trisdešimt šešeri, dar nežinau, koks esu: šykštus ar švaistūnas, saikingas ar besotis… ar veikiau, jausdamas, kaip mane staiga bloškia nuo vieno kraštutinumo į kitą, jaučiu, kad netgi tuo svyravimu išsipildo mano likimas. Kodėl turėčiau, dirbtinai mėgdžiodamas save patį, siekti dirbtinės savo gyvenimo vienovės? Juk pusiausvyrą galiu rasti judėjime.

Painiavą ir prieštaravimus, nuo kurių kenčiu, galima paaiškinti paveldėjimu, dėl kurio manyje susikryžiuoja dvi labai skirtingos gyvenimo sistemos.

 

Kiuvervilis, spalio 2 d. Laikas bėga. Apniukęs dangus jau alsuoja žiema. Šuo miega prie mano kojų. Nerimo apimtas, sėdžiu prie balto popieriaus lapo, kur būtų galima viską pasakyti ir kur aš niekad neparašysiu nieko daugiau kaip kažką.

 

Gruodžio 5 d. Pietų atėjo Paulis Claudelis. Švarkas per trumpas; ilgas kaklaraištis anilino spalvos; veidas dar kampuotesnis negu užvakar; kalba vaizdinga ir kartu tiksli; balsas trūksmingas, kapotas ir valdingas.

Jauti, kad labai gyva ir turtinga jo kalba nepasiduoda improvizacijai. Jis dėsto kantriai išgvildentas tiesas. Tačiau moka pajuokauti ir jeigu bent kiek labiau atsiduotų šiai akimirkai, turėtų žavesio. Bet suku galvą, ko trūksta jo kalbai… truputį žmogiško švelnumo?.. Ne, netgi to netrūksta; toli gražu. Tai, manau, pats paveikiausias balsas, kokį iki šiol esu girdėjęs. Ne, jis negundo; jis nenori gundyti; jis įtikina – arba įperša. Nemėginau netgi nuo jo gintis; o kai po pietų, jam kalbant apie Dievą, apie katalikybę, apie savo tikėjimą, apie savo laimę, pasakiau gerai jį suprantąs, jis pridūrė: „Bet, Gide’ai, tai kodėl jūs neatsiverčiate?..“ (nešiurkščiai, be šypsenos…), leidau jam pamatyti, parodžiau, į kokią dvasios sumaištį mane įstūmė jo žodžiai.

[...]

Jis kalba nenuilstamai; kitų mintis nė akimirkai nesustabdo jo mąstymo; jo nenukreiptų į šalį nė patranka. Norėdamas su juo pasikalbėti, mėgindamas įsiterpti, esi priverstas jį nutraukti. Jis mandagiai laukia, kol būsi baigęs sakinį, paskui vėl pradeda nuo ten, kur sustojo, nuo to paties žodžio, lyg kitas nebūtų nieko sakęs.

[...]

Išeidamas jis man paliko savo nuodėmklausio adresą.

 

1906

 

Kovo 30 d. Ko verti gebėjimai, kuriais žmogus apdovanotas, jeigu jis nemoka jų brandinti?

 

Į malonų pirmąjį ryto darbą pretenduoja visi mano užsiėmimai: pianino pamoka, mirusios kalbos, skaitymas, korespondencija, pastabos šiame sąsiuvinyje; taigi dažnai jis žlunga ir aš netvarkingai išbarstau brangiausias dienos akimirkas.

 

Sekmadienis, 15 d. Vis daugėja… dalykų, apie kuriuos aš leidžiu sau galvoti, apie kuriuos kiek mažiau leidžiu sau kalbėti ir apie kuriuos visiškai neleidžiu kalbėti kitiems. Pavyzdžiui, kad „Ponios Bovari“ pradžia parašyta labai blogai.

 

Sekmadienis. Vakar parvažiavau į Kiuvervilį. Taip gražu, kad ši diena panaši į laimingiausias mano vaikystės dienas. Rašau šiuos žodžius didžiajame kambaryje virš virtuvės, tarp dviejų atidarytų langų, pro kuriuos skverbiasi linksma šilta saulė. Tik mano nuvargęs atspindys, kurį matau veidrodyje ant sienos virš savo stalo, kenkia tobulam laimės augimui. (Jaučiu poreikį vėl metodiškai mokytis būti laimingas. Tai mankšta, tokia pat kaip svarmenų kilnojimas; tą galima pasiekti.)

Mano pėdos saulėje, šlepetėse su žaliais ir mėlynais apvadais. Šiluma smelkiasi į mane, kyla manyje kaip syvai. Kad būtum visiškai laimingas, tereikėtų nelyginti šios akimirkos su kitomis praeities akimirkomis, – kuriomis kartais nemokėdavau kaip reikiant pasimėgauti, nes lygindavau jas su kitomis ateities akimirkomis. Šioji akimirka nė kiek ne mažiau palaiminga už bet kurią kitą ateities ar praeities akimirką.

 

1907

 

Sausio 2 d. Dabar man svarbu ne tiek tai, ką skaitau, kiek tai, kaip skaitau, ir skaitymui skiriamas dėmesys. Visais būdais turiu kovoti su minties išskaidymu ir pakrikimu. Be kita ko, ir dėl to vėl įsikinkiau į šį dienoraštį; rašau be didelio malonumo, bet tai darbo treniruotė.

 

Birželio 16 d. Didžiulis pasibjaurėjimas beveik visa šiandieninės literatūros produkcija ir pasitenkinimu, kurį ji teikia „publikai“. Vis aiškiau jaučiu, kad sėkmė, pasiekta šalia vieno iš jų, negalėtų manęs patenkinti. Verčiau nusišalinti. Mokėti laukti; kad ir iki mirties. Trokšti būti nepripažintam – tai pačios tauriausios kantrybės paslaptis. Iš pradžių, taip kalbėdamas, žodžiais mokėdavau už puikybę. Dabar nebe. Puikybės aukštis matuojamas paniekos gyliu.

 

Spalio 24 d. Jau esu pavargęs nuo to, kad nesu; vos tik manęs nebepalaiko didelis įkarštis, imu priešintis. Įžeista savimeilė niekada nedavė nieko gero, bet kartais mano puikybė kenčia nuo tikros nevilties. Ir būna dienų, kai gyvenu kaip košmare, tarsi žmogus, gyvas užmūrytas savo kape. Apverktina būsena, kurią verta patirti; būti patyrusiam. Aprašysiu tai vėliau, kai būsiu iš to išsivadavęs.

 

Vis pasiimu ir iš naujo skaitau Paulio Claudelio laišką (1899). „Jūsų dvasia neturi nuolydžio“, – rašė jis. To ir reikia. Man nėra didesnio pagyrimo.

 

1909

 

Kad gerai ką nors aprašytum, nebūtina prikišti nosį.

 

Tarp doro žmogaus ir niekšo nėra esminio skirtumo. Visas baisumas ir tiesa, kad doras žmogus gali tapti niekšu. „Nuodėmės“ kelyje sunkus tik pirmas žingsnis. Jau yra pasakyta, kad moteriai lengviau neturėti meilužio, negu turėti tik vieną.

 Kai liausiuosi piktintis savimi, būsiu pradėjęs senti.

 

Apibendrinkim: kad būtum poetu, reikia tikėti savo genialumu; kad taptum menininku, reikia tuo suabejoti. Iš tikrųjų stiprus žmogus yra tas, kuriam viena didina kita.

 

1910

 

Paryžius, balandžio 15 d. D’Annunzio, susiraukęs, susikaustęs, susigūžęs, susitraukęs ir kartu guvus kaip niekada. Žvilgsnyje nėra gerumo, švelnumo; balsas veikiau įteiklus negu iš tikrųjų glosnus; burna ne tiek gosli, kiek žiauri; kakta gana graži. Jokiu atžvilgiu gebėjimai, kuriais jis apdovanotas, nenusileidžia genialumui. Valios mažiau negu apskaičiavimo; mažai aistros, mažai šalčio. Jis paprastai nuvilia suviliotuosius (t. y. apgautus) jo kūrybos.

 

Kiuvervilis, birželio 13 d. Kurių galų ištisą dieną sau kartoti, kad man per keturiasdešimt: niekada nesijaučiau jaunesnis.

 

Ar savo sąžinę padariau tokią reiklią ir skrupulingą ne tam, kad kartais jos neklausyčiau su didesniu džiaugsmu?

 

Birželio 19 d. Kas vasarą vėl imu į rankas Fabre’o¹¹ tomus, kuriuos kas rudenį nenoromis padedu į šalį. Prieš tapdamas literatu buvau „gamtininkas“ ir gamtos nuotykiai mane visada išmokydavo daugiau negu romanų nuotykiai.

Pontinji¹²: kokie mes juokingi! Man jau ir taip sunku žiūrėti į save rimtai, kai esu vienas… Kiekvienas iš mūsų čia atrodo kaip siuvėjo matavimosi salėje, apsuptas veidrodžių, kurie atspindi vienas kitą, ir ieškantis kitų sąmonėje padauginto savo atvaizdo. Norom nenorom imi pozuoti; išputi krūtinę; taip norėtum pamatyti save iš nugaros!

 

Spalio 17 d. Kai kuriomis dienomis man skauda kiekvieną dvasios dalelytę, kaip kartais skauda kūną. Mane žeidžia šypsena arba žodis. Viskas, ką darau arba sakau, man nepatinka. Šįryt Rivière’o¹³ laiško žodžių „Paris-Journal jūsų nemėgsta“ užteko rytui apkartinti.

Bijau, kad netrukus turėsiu kovoti su klaidingu savo įvaizdžiu, kuris dabar kurpiamas, su pabaisa, kuriam duodamas mano vardas, kuris, pasibaisėtinai bjaurus ir kvailas, išstatomas vietoj manęs.

Įgimtas kai kurių kritikų nelojalumas.

 

1911

 

Atskirti save nuo pasaulio paprastumo užtvara. Niekas žmonių neišmuša iš vėžių labiau už natūralumą.

 

Labiau vertinu vieno sąžiningo žmogaus, o ne šimto žurnalistų draugystę, pagarbą ir susižavėjimą. Bet kadangi kiekvienas žurnalistas pats vienas sukelia daugiau šurmulio negu šimtas sąžiningų žmonių, nereikia stebėtis, kad mano knygas supa tyla arba užgaulios kalbos.

 

1912

 

Nuolatinis aistros klaidžiojimas – viena iš pagrindinių asmenybės žalojimo priežasčių.

Neatidėliotina būtinybė susitvardyti.

 

Trečiadienis, vasario 7 d. Jei dabar išnykčiau, iš to, ką esu parašęs, niekas neįtartų, kad geriausia liko nepasakyta. Iš kur tiek drąsos ir vilties ilgai gyventi, kad patį svarbiausią kūrinį saugočiau pabaigai? Arba, priešingai, iš kur tiek drovumo, tiek pagarbos savo temai ir baimės, kad dar nesu to vertas!..

Katalikybė – nepriimtina. Protestantizmas – nepakenčiamas. O aš jaučiuosi iš pašaknių krikščionis.

 

Šeštadienis, vasario 17 d. Galiu tik greitosiomis aprašyti gana sumaištingą pastarųjų dienų gyvenimą. Rašau sėdėdamas ant Bulonės miško suolo; oras šįryt buvo spindulingas; tai mano laimės paslaptis. Bet dangus jau niaukiasi; man reikia Apolono; turiu išvažiuoti.

 

Kiuvervilis, trečiadienis. Pagaliau spindulingas oras. Pasiduodu šios gražios šviesos ramumai ir guodžiuosi tuo, kad neabejotinai greit išvažiuosiu.

Kopernikas: nuostabus krikščionybės perversmas – tai pareiškimas: Dievo karalystė yra tavo viduje. Laimingoji pagonybė nematė priešo, kuris nebūtų išorinis žmogaus atžvilgiu.

Valytinos Augėjo arklidės, hidros, pelkės yra mumyse. Heraklis turi darbuotis mumyse. Krikščionybė = vidinis procesas.

 

Bus daugiau

Vertė Diana Bučiūtė