Banginio medžioklė
Visada norėjau lietuviškai perkurti Jacques’o Prévert’o (1900–1977) eilėraštį „Banginio medžioklė“ (La pêche à la baleine), parašytą, rodos, dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bet pirmą kartą išspausdintą rinkinyje „Žodžiai“ (Paroles) 1946 m., jau po Antrojo pasaulinio karo. Eilėraštis viliojo tiek žodžių žaismu, tiek formos ir turinio kontrastais: vaikiškos dainelės pavidalu pateiktas 18+ (dėl vaizduojamo smurto) turinys ir kokio Becketto ar Ionesco vertas absurdas, labai grafiškas (tiktų komiksams) ir savaip tiriantis gilias žmonijos problemas: žmogaus santykį su gamta, kartų konfliktą, gal net socialinį teisingumą, lyčių vaidmenis ir tarptautinę nesantaiką. Prévert’o teksto perkėlimo iš prancūziškos poetikos į lietuviškąją procesas privertė kai kuriais gana reikšmingais požiūriais nukrypti nuo originalo raidės ir formos, siekiant adekvačiai perteikti kūrinio siužeto dinamiką, atmosferos ir nuotaikų kaitą, tad nedrįstu to darbo rezultato vadinti vertimu – išėjo veikiau eiliuotas atpasakojimas. Ir nematau jam paskelbti tinkamesnės vietos nei „Šiaurės katinai“.
A. K.
Banginio medžioklė
Eime medžiot banginio,
eime medžiot banginio,
gana tau dykinėti,
Prosperui šaukia tėtė.
Prosperas tupi skrynioj.
Jam greitai dešimt metų.
Berniukas galvą krato
ir tėvui taria oriai:
Medžiot aš jo nenoriu,
nedaro blogo jis,
už ką man jį žudyti?
Tai tu esi žvejys,
tu ir medžiok banginį.
Aš neisiu iš namų,
čia su manim mamytė
ir pusbrolis Gastonas,
čia šilta ir ramu.
Taip į marias tą dieną,
į tolį darganotą,
banguotą ir vėjuotą
išleido tėvą vieną.
Štai tėvas vandenyne,
jis valties kapitonas,
jis vejasi banginį.
Štai pusbrolis Gastonas,
jis nuvertė puodynę,
kur buvo jų buljonas.
Ten jūroje – audra,
čia – valgyt nebėra.
Prosperas liūdnas sėdi,
galvoja apie tėtį:
su juo mes vandenyne
ragautume banginio,
kodėl aš vengiau jūros,
kodėl nekėliau burės?
Bet atsidaro durys:
štai tėvas, jis sušlapo
ir neatgauna kvapo,
banginis ant pečių jo
dar spurdantis plačiųjų.
Medžioklė tėvui sekės,
juk jis labai drąsus.
Banginio žydros akys,
jis velniškai gražus.
Štai jį ant stalo sviedęs
pavargęs prašo tėtis:
Skubėkit jį išskrosti,
sudėkite į krosnį,
gardesnio laukiu kąsnio,
nusipelniau aš kepsnio,
nei valgęs aš, nei gėręs.
Bet pažvelgė Prosperas
jam į akių žydrynę –
panašią kaip banginio.
Žvėries Prosperas gaili,
kad ir labai išalkęs
ir varvindamas seilę,
banginio jis nevalgys:
Kaip man dorot būtybę,
nedariusią blogybių,
nekrėtusią šunybių?
Pabūtum tu jos kaily!
Ir žemėn meta peilį.
Vikriausiai peilį kelia
banginis nuo grindų
ir persmeigia tėvelį
akimirksniu – viens du!
Taip žuvo kapitonas
nuo peleko banginio,
gražuolio žydraakio.
O pusbrolis Gastonas
stovėdamas šalia
sušuko: Olialia!
Tai virsta medžiokle
pasiutusia… plaštakių!
Juodai Prosperas puošias
ir laidotuvėms ruošias,
jis informuoja žmones,
kad namuose velionis.
Jo motina blyški
maitintoją aprauda.
Į šeimą jų sugriautą
su ašara aky
žvelgia banginis
baisiai nusiminęs
ir verkia gailiai:
Kam nudūriau tą kvailį?
Paskui dar graudžiau:
Kam aš jį nužudžiau?!
Dabar su kateriais medžios
mane kiti žvejai,
iš mano mylimos šeimos
gyvų neliks visai.
Staiga su juoku,
nuo kurio nejauku,
jis puola link durų ir meta:
Ponia, būtų puiku,
jei manęs kas netyčia ieškotų,
atsakyt mandagiai:
per vėlu, pėdsekiai,
neužtikot banginio ūsuoto,
jūs prisėskit čionai,
juk sugrįš būtinai
jis ir vėl po keliolikos metų.
Iš prancūzų kalbos atpasakojo Andrius Krivas
