Alexandra Bondarev: „Vertimo keblumus aš mėgstu“

 

Alexandra Bondarev (g. 1994) – lietuvių filologijos ir ispanų kalbos bakalaurė, redaktorė bei vertėja iš ispanų ir anglų kalbų, pastaraisiais metais nuo pavienių literatūros vaikams vertimų perėjusi prie šiuolaikinės grožinės literatūros kūrinių. Leidyklos „Rara“ išleisti jos vertimai – Alejandro Zambros „Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“ (2021), Anne Carson „Raudonos autobiografija“ (2021) ir Maríos Gainzos „Regos nervas“ (2022) – skaitytojams tapo reikšmingu atradimu. M. Gainzos „Regos nervą“ Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga įtraukė į geriausių 2022 m. šiuolaikinės grožinės literatūros verstinių knygų sąrašą. Be literatūros vertimų, Alexandra užsiima analogine fotografija, filmuoja, rašo poeziją lietuvių ir anglų kalbomis.

 

– Esate keleto pastaraisiais metais pasirodžiusių itin reikšmingų vertimų autorė. Ne paslaptis, kad vertėjo darbas – dažniausiai atkaklus, monotoniškas triūsas, ilgos valandos, praleistos prie rašomojo stalo, dėl tos priežasties ne kartą teko girdėti jaunus filologus purtantis tokios naštos, mat vertimui išties reikia pasiryžti, o geras užsienio kalbos mokėjimas ir įgūdžiai dažnu atveju gali būti sėkmingai panaudojami kitur. Kas paskatino jus imtis vertėjo darbo?

– Su vertimu pirmąsyk susidūriau paskutiniame studijų semestre. Puikiai prisimenu tą neįtikėtinos galios jausmą, apėmusį išvertus pirmąjį sakinį. Gautoji užduotis – individualiai išversti vieną vienintelį sakinį – mums parodė, kad vertimas anaiptol nėra grynai techniškas amatas, mat tą patį sakinį visi išvertėme skirtingai. Pagaliau pajutau, kad visos per ketverius metus įgytos žinios galėjo būti įveiklintos ir pasitelktos praktiškai – to studijose man labai trūko. Porai mėnesių atlikti praktikos įsidarbinau kino teatre. Versti filmus buvo sudėtingas, tačiau sykiu daug įkvėpimo bei pasitenkinimo teikiantis darbas. Po metų atlikau ir vertimo stažuotę Europos Parlamente Liuksemburge. Visgi vertėja tapti niekuomet neketinau. Pamenu, kaip stojant į filologiją kažkas paklausė: „O tai kas tu būsi? Vertėja?“ – „Oi, kas jau kas, bet vertėja tai tikrai nebūsiu.“ Toks darbas anuomet atrodė pernelyg primityvus mano maksimalistinėms paaugliškoms ambicijoms.

Po studijų dar kelerius metus dirbau įvairiausius darbus skirtingose šalyse – nuo kino postprodukcijos iki viešųjų ryšių meno srityje. Tačiau pradėjau ir vis dažniau sulaukti nedidelių vertimo užsakymų. Vienu metu, gyvenant Londone ir dirbant labai nemylimą darbą, netikėtai tokie užsakymai tiesiog virste užvirto. Atidirbusi aštuonias valandas biure grįždavau namo ir dar geras tris valandas versdavau. Vieną rytą nelaiminga ir pervargusi pagalvojau – kaip norėčiau tiesiog likti namie ir versti savo tekstus, nevarginama kolegų ir slogios biuro aplinkos. Tai buvo tarsi nušvitimas. Po kelių savaičių mečiau darbą ir įsteigiau individualų verslą. Šis prieš puspenktų metų priimtas sprendimas buvo geriausia, ką kada nors esu sau padariusi, – nuo tada laisvai keliauju visą darbą vežiodamasi su savimi kompiuteryje ir mėgaujuosi (beveik) kiekviena darbo diena. Žinoma, iš pradžių, kol įsibėgėjau, tekdavo versti ir ne pačių įdomiausių tekstų, tačiau dabar jau verčiu tai, kas miela širdžiai, – daugiausia dirbu su galerijomis, muziejais ir kitomis meno institucijomis. Prie knygų vertimo perėjau universiteto laikų bičiuliui Benui Arvydui Grigui įsteigus leidyklą „Rara“ ir pasiūlius išversti mūsų abiejų labai mėgstamą knygą „Raudonos autobiografija“. Taip ir užkibau.

– Tokiam pasirinkimui neretai reikšmingos būna ir šeiminės aplinkybės, artimųjų (tėvų) įtaka. Ar tokių būta?

– Dėl šeiminės aplinkos – mano tėvas taip pat yra vertėjas, bet tai gana juokingas sutapimas, nes su juo niekad kartu negyvenome ir nesame labai artimi. Įdomu, kaip stipriai persiduoda genai. Kalboms buvau gabi nuo vaikystės – mokiausi pradinėje prancūzų mokykloje, anglų kalbos pagrindus dar prieš mokyklą įgijau žiūrėdama kabelinę, slavišką kilmę atgaivinau, kai gyvendama Sakartvele galų gale visavertiškai išmokau rusų, na, o studijose mokytis ispanų labai padėjo prancūzų kalbos mokėjimas. Taip pat įdomus faktas – vienas iš mano proprosenelių buvo garsus rusų poetas Konstantinas Balmontas. Gal dėl tų genų, o gal dėl mamos nuo ankstyvos vaikystės man įdiegtos meilės skaitymui pati eiles pradėjau rašyti būdama šešerių.

– Kokios knygos, galbūt vertimai jums pačiai darė įspūdį, augino, formavo literatūrinį skonį ir pojūtį?

– Iki pradėdama versti grožinę literatūrą į verstinių knygų kalbinius ypatumus daug dėmesio nekreipdavau. Pastebėdavau prastus ar neskoningus filmų subtitrus, tačiau tai – jau kita sritis. Kaip minėjau, nuo pat vaikystės labai daug skaičiau, nemažai knygų „ne pagal amžių“ man, dar vaikui, pasiūlydavo mama. Mane užaugino Hermannas Hessė, Dostojevskis, Nabokovas, Charlotte Brontë, Alessandro Baricco; vėliau, paauglystėje, daug įtakos padarė egzistencialistai – Albert’as Camus, Franzas Kafka, mūsiškis Antanas Škėma – seną „Baltos drobulės“ leidimą su savimi nešiodavausi tarsi bibliją, vienuoliktoje klasėje parašiau beveik bakalauro darbo apimties jo novelių analizę. Mokykloje labai didelį įspūdį paliko Goethės „Faustas“ ir Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ – juos nagrinėjome ištisus mėnesius. Vėliau pradėjau daugiau skaityti angliškai, mylimiausiais autoriais įvardydama šiuolaikinius autorius Jonathaną Safraną Foerį, Zadie Smith, Ali Smith – su jais įsibėgėjo mano susidomėjimas pačiomis kalbos formomis ir jų galimybėmis. Na, o šalia visą gyvenimą mane lydėjo ir poezija, neabejotinai formavusi intuityvumą kalbai. Visuomet labai mėgau Antano A. Jonyno, Kęstučio Navako, Kornelijaus Platelio, Sigito Gedos tekstus, ėmus skaityti angliškai įspūdį darė vienas iš laisvosios formos poezijos pionierių amerikietis E. E. Cummingsas, atvirumu ir lakoniškumu žavėjęs Richardas Gary Brautiganas. Dabar skaitau daug įvairios užsienio, daugiausia amerikiečių poezijos, esu užsiprenumeravusi kelis poezijos naujienlaiškius – kasdien į elektroninį paštą iš kiekvieno gaunu po vieną eilėraštį iš įvairių laikmečių ir kraštų. Laiko savanoriškam skaitymui turiu nedaug, bet stengiuosi puoselėti kalbinę klausą ir poetinį jausmą. Juk ne veltui sakoma, kad norint gerai rašyti reikia kuo daugiau skaityti. O vertimas vis dėlto irgi yra rašymas.

– Norėtųsi šiek tiek plačiau pakalbėti apie vertimus iš ispanų kalbos. Ar nesuklysiu teigdama, kad ispanakalbė literatūra vis dar menkai pažįstama lietuvių skaitytojams, nors pastaruoju metu išties periodiškai pasirodo šiuolaikinės literatūros vertimų iš šios kalbos, įdomių, nepažintų autorių (asmeniškai man viena tokių, padariusių stiprų įspūdį, yra María Gainza ir jos „Regos nervas“)? Ar jaučiate skaitytojų susidomėjimą jais?

– Taip, pritarčiau, kad po ispanakalbius literatūrinius klodus Lietuvoje vis dar nėra nuodugniau pasikapstyta. Gerai pažįstami tik didesnieji, klasikais laikomi vardai – Gabrielis García Márquezas, Jorgė Luisas Borgesas, Julio Cortázaras, poetai Federico García Lorca, Pablo Neruda. Reikėtų nepamiršti, kad, be pačios Ispanijos, ispaniškai rašė ir teberašo ištiso žemyno autoriai – minėti klodai išties neišsemiami. Džiaugiuosi, kad auga tiek ispanakalbės literatūros vertimo iniciatyvos, tiek skaitytojų susidomėjimas. Tikiu, jog knygų mylėtojų Lietuvoje dar laukia daugybė neatrastų džiaugsmų.

– Kurios knygos vertimas jums labiausiai įsiminė ir kokios buvo darbo su originalu aplinkybės? Kokius jausmus (džiaugsmą, nuostabą, netikėtumą) patyrėte darbuodamasi prie kurio nors vertimo?

– Didžiausią įspaudą vienareikšmiškai paliko „Raudonos autobiografijos“ vertimas; ir ne tik todėl, kad tai buvo mano pirmasis rimtesnis grožinės literatūros vertimas. Šis romanas eiliuotas, tad versti jį buvo panašiau į poezijos vertimą – jaučiausi tarsi rašanti suvis naują kūrinį, tik grįstą originalu. Kiekvieną eilutę gvildenau ir gludinau ištisas valandas. Kadangi versdama knygas lygiagrečiai dirbu ir prie smulkesnių tekstų, iš kurių gaunu pastovesnes pajamas pragyvenimui, visas vertimas užtruko maždaug metus. Ir tai buvo labai gražūs metai. Kiekvieną vakarą prie teksto sugrįždavau, kaip kiti sugrįžta prie mylimo serialo, kai jau žinai, kokios nuotaikos tikėtis, ji vienu metu ir jau artima bei pažįstama, ir kaskart kažkuo netikėta bei jaudinanti. Anne Carson kūryba pasižymi itin savitu eiliavimo būdu – sakinius / mintis ji skaido anksčiau pabaigdama eilutę, perkeldama pusę jos kiton; anglų kalboje tai sukuria labai gražių poetinių daugiaprasmybių, interpretacinį plotį ir gylį, neįprastą ritmą bei ypatingą teksto tėkmę. Perteikti tai lietuvių kalba buvo išties nelengvas išbandymas, nes taip perkirsti eilučių tiesiog negali – tiek dėl žodžių tvarkos / kalbos struktūros, tiek dėl anglų kalbos abstraktumo ir lankstumo (priešingo lietuvių kalbos konkretumui / apčiuopiamumui) – pavyzdžiui, kai eilutė baigiama žodžiu, galinčiu reikšti ir veiksmažodį, ir daiktavardį. Visus tokius „paaukojimus“ teko atpirkti kitomis poetinėmis priemonėmis, aliteracijas ir dviprasmybes kurti kitose vietose.

Be kalbinių iššūkių, daug darbo pareikalavo ir pats knygos kontekstas – šis romanas grįstas senovės graikų mitu. Teko daug skaityti, gilintis ir su malonumu sužinoti / išmokti daug naujo. Čia man pagelbėjo ir klasikinės filologijos žinovas Tomas Riklius. Kalbinei pagalbai iš Ispanijos atsisiunčiau ispanišką vertimą – norėjau pasižiūrėti, kaip kai kuriuos kalbinius / poetinius rebusus išsprendė kolegos ispanai. Šios kryžminės konsultacijos išties labai nustebino – ispaniškas tekstas buvo parengtas kur kas laisviau, nei parengti lietuvišką sau leidau aš – tiek formos, tiek nuotaikos atžvilgiu. Tuomet supratau, kokia didelė atsakomybė manęs laukia, – kaip jau minėjau, tą patį tekstą galima išversti tūkstančiais, milijonais skirtingų būdų. Atsakomybės našta maloniai slėgė ir dėl asmeninių aplinkybių: ši knyga man jau kurį laiką buvo – ir tikriausiai tebėra – mėgstamiausias visų laikų kūrinys. O už to slypinti istorija išties graži ir net kiek juokinga: Benas Grigas iš šios knygos rašė bakalauro darbą. Dar jį rašydamas jis mane visaip ragino ją perskaityti. Pažadėjau perskaitysianti, bet pažadą ištesėjau tik po kelerių metų, kai Londone į darbą tekdavo kasdien važiuoti po valandą pirmyn ir atgal. Taip Anne Carson kuriam laikui tapo mano metro bendrakeleive. Buvau pakerėta. O praėjus dar keleriems metams Benas įsteigė leidyklą, aš tapau vertėja, ir jis pasamdė mane išversti šią mums abiem labai svarbią knygą.

– Apie ką labiausiai galvojate versdama knygą? Kokie susitarimai su pačia savimi jums yra svarbūs?

– Labai svarbus vertimo niuansas, apie kurį daugelis skaitytojų, manau, dažnai nesusimąsto, yra kultūrinė adaptacija. Versdamas – ypač grožinę literatūrą – verti ne tik pavienius žodžius ir situacijas, bet ir gausybę įvairių posakių, idiomų ir metaforų, mūsų kalboje arba suvis neegzistuojančių, arba įgyjančių visai kitokį kalbinį rūbą. Kaskart tenka ne juokais palaužyti galvą, kaip vieną ar kitą žodį, žodžių junginį ar sakinį išversti taip, kad jis ir atitiktų originalą, ir būtų įkandamas lietuvių skaitytojams. Žinoma, jei originalas parašytas painiai, per daug jo supaprastinti sau neleidžiu, bet, kalbant apie būtent vertimo į lietuvių kalbą ypatumus, stengiuosi vartoti mums pažįstamą kalbą, vaizdinius. Kita vertus, kartais dėl įtikinamesnės, autentiškesnės atmosferos atrodo tikslinga palikti originalui artimesnius žodžius ar palyginimus – štai žodį avenida (isp. prospektas, alėja, bulvaras) su redaktore nusprendėme palikti originalia forma. Įdomu būna versti tiesioginę kalbą, keiksmažodžius, jaustukus, šnekamosios kalbos posakius. Būna, kad dėl to pačios teksto formos ar kitų aplinkybių visapusiškai adaptuoti neišeina, tokiais atvejais tenka pasinaudoti ir išnašomis, paaiškinimais. Telktis per daug išnašų vengiu, man regis, jos apkrauna tekstą ir trikdo sklandaus skaitymo malonumą, tačiau gali būti ir labai pravarčios. Taip pat stengiuosi kiek įmanydama vengti tarptautinių žodžių, man labai patinka lietuviški, turime neįtikėtinai gausią morfologiją ir labai įdomias žodžių darybos galimybes, tad mėgstu išsikelti tikslą veikiau naudotis jomis nei griebtis paprastesnio, kartais gal net įprastesnio skolinio. Anaiptol nesu užkietėjusi „nacionalistinė“ kalbininkė (išgirstumėt, kaip šneku kasdienybėje, šeima mane vadina „čiuju filologe“), mėgstu kalbos laisvę ir tikiu, kad kalbą kuria jos vartotojai.

Be abejo, ypatinga prieiga reikalinga verčiant poetinius tekstus. Iš esmės poezijoje sąveikauja trys pamatiniai elementai: prasmė (bendra viso teksto ir siauresnė, konkrečių eilučių), rimas / sąskambiai (aliteracijos, balsių pasikartojimai) ir ritmas (mano galva, bene svarbiausias). Dėl besiskiriančios skirtingų kalbų struktūros / kalbinių ypatumų ir galimybių verčiant bent vienas iš šių elementų visada nukenčia. Taigi poezijos vertėjai visuomet susiduria su ta pačia dilema – ką aukoti dėl ko. O verčiant tiek prozą, tiek poeziją daugiausia keblumų tikriausiai kelia žodžių žaismai. Bet, atvirai sakant, vertimo keblumus aš mėgstu, man jie kelia daugiau smalsumo nei streso, jaučiuosi, tarsi pati žaisčiau žaidimą – ne veltui jie vadinami žaismais.

– Kas jums šiuo atveju atrodo svarbiau – nenusižengti originalui (esu sutikusi šiuo požiūriu itin kategoriškai nusiteikusių vertėjų) ar pripažinti galimas vertimo laisves? Ar verčiant kūrinį tenka bendrauti su autoriumi?

– Jau užsiminiau, kad mane labai nustebino ispanų vertimo tradicija. Tačiau dar labiau nustebino angliškoji, su kuria iš arčiau susidūriau remdamasi angliškais mano verčiamų ispaniškų knygų vertimais. Nemeluosiu, buvau tiesiog apstulbusi: apkandžioti, vietomis sukeisti sakiniai, praleisti keistesni, kultūriškai įkrauti (ir dėl to sunkiai išverčiami) žodžiai, vienu atveju buvo praleistos ir į trumpą apibendrinimą sutrauktos net kelios pastraipos. Ką jau kalbėti apie nuotaiką – vertime man pasirodė pamestos (ar pakeistos) esminės atmosferą kuriančios detalės, netiksliai parinkti būdvardžiai, iškraipyti veikėjų balsai. Taip, tekstas skambėjo sklandžiai, bet buvo kitas tekstas, nebe to konkretaus autoriaus autorinis kūrinys. Supratau, kad šiuo atveju iš esmės skiriasi vertimo tradicijos.

Man atrodo, Lietuvoje vertėjai ištikimesni originalui, ir tokio požiūrio – tiek iš pajautos, tiek sąmoningai – laikausi ir aš. Be abejo, „pažodinis“ vertimas nėra vertimas, juk tam ir reikalingi vertėjai ir todėl dar bent ilgą laiką jų nepakeis mašininis dirbtinio intelekto kuriamas vertimas. Tačiau manau, kad vertėjo užduotis – vis dėlto išlikti kuo labiau „nematomam“ ir užtikrinti, kad skaitytojams į rankas atkeliautų būtent to autoriaus, o ne jo, kaip vertėjo-katalizatoriaus, kūrinys. Tai tampa didele dilema verčiant prastai parašytus tekstus – jei tekstas painus, sunkiai skaitomas, stokoja grakštumo, ar verčiant „gražinti“, ar laikytis originalo stiliaus? Atvirai sakant, esu linkusi rinktis antrąjį variantą – juk skaitytojai turėtų autorių pažinti tokį, koks jis buvo / yra. Dėl to daug diskusijų kyla su redaktoriais, neretai skatinančiais tekstus paversti malonesniais ausiai ir akiai. Su autoriais nuolatos bendrauju versdama mažesnės apimties tekstus – menininkų, parodų kuratorių; neretai net sakau, jog man svarbiausia, kad vertimas patiktų / įtiktų autoriui. Pasitaiko, kad tuose pokalbiuose paaiškėja, jog tam tikras mintis vertime galima pateikti net aiškiau, nei parašyta originale.

– Yra sakoma, kad su kiekviena knyga rašytojas savotiškai paūgėja. Vertėjo atveju tikriausiai su kiekvienu vertimu labiau auga pasitikėjimo savimi, o gal atsakomybės tekstui (originalui) jausmas?

– Be abejo, visų pirma galandamas pats įgūdis, milžiniška darbo apimtis nebekelia tiek streso ar baimės, nes jau esi susipažinęs su savo paties procesais, žinai, kaip, ką ir kada daryti. Be to, kad labai daug laiko praleidi tiesiog savo galvoje (net ir nesėdėdama prie kompiuterio, apie žodžius ir kalbą galvoju turbūt 90 % laiko, kartais būdai išspręsti tam tikrus keblumus tiesiogine šio žodžio prasme prisisapnuoja naktį), daug vertėjo darbo užima informacijos ieškojimas, naršymas, „tupėjimas“ žodynuose – visa tai tampa įpročiu, miklėja ne tik pirštai, bet ir minties tempas bei eiga. Vertimas – intensyvus protinis darbas, o proto tamprumą ir greitį reikia lavinti, todėl kuo toliau – tuo lengviau. Atsakomybės jausmas visuomet toks pat; na, o kalbos pojūtis, žinoma, taip pat lavėja sulig kiekvienu perskaitytu tekstu. Susiklosto patogus ciklas: kiekvienas naujas tekstas – tarsi pratybos prieš būsimą.

– Maríos Gainzos ir Alejandro Zambros vertimai – tai trumposios prozos kūriniai: apysakos, novelės. Tačiau šios prozos formos neretai yra itin įnoringos, įnoringesnės net už romaną. Kokius reikalavimus tokie kūriniai kelia vertėjui?

– Nemanau, kad esama didelio skirtumo tarp šimto ir dviejų šimtų puslapių kūrinių, jei jau kalbame grynai apie apimtį. Ir trijų tomų romanas gali būti kupinas tokios tirštos kalbos, kad teks medituoti ties kiekvienu žodžiu, o trumputėlis apsakymas savo ruožtu gali būti parašytas labai paprastai ir lakoniškai, be didelių formalių užgaidų. Viskas priklauso nuo autoriaus stiliaus ir pačios kalbos ypatumų. Tačiau kuo mažesnė apimtis, tuo daugiau laiko gali skirti kiekvienam žodžiui. O laiko vertimui per daug nebūna.

– Maríos Gainzos „Regos nervo“ vertimo kalba yra tokia grakšti, lengvai skaitoma, mane tiesiog panardinusi į savuosius metaforų, asociacijų ir sakinio sintaksės vandenis, bet kartu ir išsaugojusi kažin kokį natūralų kalbos muzikalumą, primenanti vos ne sklandžia lietuvių kalba parašytus trumposios prozos kūrinius. Kaip pavyko pasiekti tokios vertimo kokybės ir kiek prisidėjo teksto redaktorius?

– Visų pirma, labai ačiū už gražius žodžius, man tai labai svarbu; grįžtamojo ryšio gaunu ne taip ir daug, į skaitytojų rankas iškeliavęs tekstas jau pradeda gyventi savo gyvenimą. Kokybė, žinoma, pasiekiama įdirbiu. Tačiau jau pirmąkart skaitydama šį romaną – kad susipažinčiau prieš pradėdama versti – pajutau, kad lietuviškai jis turėtų suskambėti tikrai gražiai. Dar prieš atsisėsdama prie kompiuterio mintyse pradėjau girdėti ištisus sakinius. Tikriausiai tai pačios knygos ypatumas, ji labai tapybiška, poetiška, tonas ramus, mąslus ir sykiu labai žmogiškas – man visa tai asocijuojasi ir su lietuvišku mentalitetu. Galbūt iš to kyla ir jūsų minimas natūralus kalbos muzikalumas, labai artimas tiek knygos autorės stiliui, tiek kone įgimtai lietuviškai kalbinei jausenai. Iš tiesų padėjo ir ispanų kalbos prigimtis – jos nemokantys galbūt nustebtų, bet ji kur kas panašesnė į lietuvių nei, pavyzdžiui, anglų kalba – tiek struktūriškai (objektyviai), tiek atmosferiškai (mano galva). „Regos nerve“ būtent kalbinės laisvės, pavyzdžiui, skirtingai akcentus dėlioti leidžianti laisva žodžių tvarka, itin svarbios – dėl to, man regis, lietuviškai romanas suskambėjo natūraliau, o gal tiesiog tiksliau nei angliškai.

Be abejo, labai padėjo ir redaktorė Rima Bertaševičiūtė – jos nuostabiai turtingas žodynas ir labai gera kalbos pajauta. Dirbdama su ja visuomet patiriu tikrą pagarbaus ir komandiško bendradarbiavimo malonumą. Apskritai, bendradarbiavimo su redaktoriumi savaitės man – mylimiausia darbo dalis; pagaliau gaunu progą pabūti su bendraminčiais, kuriems visai nenuobodu ištisas valandas murkdytis sinonimų kasyklose ir blizginti žodį po žodžio. Štai su „Raudonos autobiografiją“ redagavusiu kolega poetu Aisčiu Žekevičiumi net tapome bičiuliais: tuo metu gyvenau Sakartvele ir kai gavusi jo pirmąjį pataisytą juodraštį supratau, kad dėl ginčytinų vietų produktyviau bus pasitarti žodžiu, pasiūliau susiskambinti ir galop „ant laido“ praleidome virš penkiolikos valandų.

Liūdna, kad redaktorių darbas (bent Lietuvoje) vis dar nepakankamai vertinamas; ir pačiai redaguojant tekstus tenka susidurti su atvejais, kai mano vardas tiesiog nepaminimas (taip yra nutikę net ir dirbant vertėja). Stengiuosi netylėti – juk visi tekstai, mūsų skaitomi spaudoje, knygose ir parodų aprašymuose, pereina pro redaktorių akis; šių tekstų sklandumas ir kokybė priklauso tik nuo jų. Regis, kartais net pačių tekstų reikšmingumas nuvertinamas, sykiu šešėlin nustumiant ir prie jų dirbančiųjų nuopelnus. Gal ir nenuostabu – tuo neužsiimantys sunkiai gali įsivaizduoti, kiek daug laiko ir pastangų tai kainuoja. Tačiau viliuosi, kad situacija keisis ir „tekstininkų“ darbas bus vis labiau tinkamai pripažįstamas. Dėl to manau, kad svarbu apie tai kalbėti, – raginu netylėti ir kolegas.

– Ar šiuo metu darbuojatės prie naujo vertimo? Galbūt turite kokį mylimą autorių ar knygą, kurią norėtumėte / svajojate išversti?

– Šiuo metu naujos knygos neverčiu, po „Regos nervo“ norisi kūrybinės pertraukos, be to, iki rudens esu apsikrovusi kitais darbais, dirbu prie Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje, Tarptautinės Vilniaus performanso meno bienalės, kitą mėnesį ruošiuosi atidaryti savo fotografijos parodą Tbilisyje. Ateityje norėčiau versti daugiau poezijos, galbūt supažindinti Lietuvos skaitytojus su mažiau žinomais Šiaurės ir Lotynų Amerikos autoriais. Būtų puiku pagaliau išleisti ir savo pačios poezijos knygą.

 

Kalbėjosi Daina Opolskaitė