Vyriškumo krizė, brofluenceriai ir Jacques’as Lacanas
Brofluenceriai, arba medijose per pastaruosius kelerius metus išpopuliarėję ir vis labiau populiarėjantys vyriškumo mokytojai, – tam tikras fenomenas: tai vyrai, kurie neturėdami jokių realių teorinių ar psichologinių kompetencijų moko kitus vyrus ir jaunuolius įveikti vyriškumo krizę, tapti tikru vyru ar brutaliau – kabinti ir nukabinti moteris (kurios taip pat skirstomos į alfa, beta ir sigma lygius). Kartais šie vyriškumo mokytojai turi tam tikrą statusą, pavyzdžiui, Toronto universiteto psichologijos profesorius Jordanas Petersonas, bet tokie atvejai labiau išimtis ir neretai net jų teorija labiau yra patogių idėjų ir asmeninių nuomonių mišinys, papildytas akademiniu žargonu, kuris neišprususiai ausiai seksistinius pasisakymus legitimuoja kaip validžius ir moksliškus. Brofluencerių paplitimas medijose ir bendrame kultūriniame diskurse rodo vadinamąją vyriškumo krizę šiandieninėse Vakarų visuomenėse.
Gausus kiekis brofluencerių turinio yra kuriamas vyrų, kurie dalinasi savo nuomonėmis ir patirtimis, neturėdami jokių adekvačių teorinių žinių, daugumos šių nuomonių ir vyriškumo idėjų pamatas yra mizoginija. Užuot problemos sprendimo ieškoję viduje, dauguma šių brofluencerių ir jų turinio vartotojų žvelgia į išorę, kad rastų kaltininką dėl vadinamosios krizės.
Brofluenceriai ir jų sekėjai taip apsėsti buvimo tikru vyru, kad, rodos, pamiršta, kaip būti žmogumi. Nerimas ir konfliktas veržiasi į vyro tapatybės ašį, nes visa asmenybės tapatybė yra pagrįsta ne žmogiškumu, o vyriškumu kaip funkcija. Kaip ir moteriškumo guru mokymai, kurių esmė dažniausiai yra paremta buvimu gera moterimi vyrui, taip ir vyriškumo guru mokymai yra susitelkę į vyriškumą. Brofluenceriai ir vyriškumo mokytojai nėra tas pats, kas psichologinės ar savitarpio pagalbos vyrų grupės. Tačiau jei grupės esminė idėjinė ašis yra tikrasis vyriškumas, tai tampa problemiška, nes dažniausiai tokia tematika ieško atpirkimo ožio savo prarastam vyriškumui, taip pat vyriškumas pateikiamas kaip lygis ar prekės ženklas, kurį pasiekęs asmuo tampa vyru – produktu.
Šie vyriškumo mokytojai atskleidžia, kad vyro tapatybė, kurią jie propaguoja, yra klastotė, nes ji priklauso nuo to, ar moteris yra moteriška archajine prasme. Kai moteris pasako ar parodo, kad ji nėra vyro nuosavybė ar jo sugalvotas mitas ir kad jai tokia dinamika paremtos partnerystės nereikia, vyras, o tiksliau – vyro vyriškumas puola į krizę. Kalbant psichoanalizės terminais, tai reikštų, kad tokiu būdu, moteriai atmetus tokią tipinę simbolinę vyro funkciją, šis yra simboliškai iškastruojamas. Vyriškumo mokytojų propaguojamos vyrų etiketės (alfa, beta, sigma ir t. t.), pagal kurias nustatoma, kiek jie patinka moterims, psichoanalitinėje žiūroje yra simbolinė kastracija.
Tikrojo vyriškumo diskursą kuria minėtasis Jordanas Petersonas, ekstremistinis judėjimas „Red Pill“ (šio sekėjai teigia, kad išprievartauti moterį yra tikro vyro teisė), didelė gausa „YouTube“ vyriškumo ir santykių trenerių (šių mokymai pagrįsti asmenine patirtimi), tokių kaip Elliotas Hulse’as ar Andrew Tate’as (tas, kuris pasakė, kad moterų seksualinis pasitenkinimas yra visai nesvarbus), ar krūva kitų „TikTok“ paskyrose, kuriomis siekiama įkvėpti naująją vyrų kartą, pavargusią nuo šiuolaikinių moterų, feilinimo tikrojo vyro rungtynėse ir privalėjimo būti geru berniuku.
Dauguma tų mokymų yra grindžiami asmenine vyriškumo mokytojo patirtimi su viena moterimi ar savo asmeninę dinamiką su moterimis paverčiant mokymo turiniu visiems vyrams. Taip implikuojant žinią, kad visos moterys yra vienodos, o visi vyrai turi būti vyriški būtent šitaip. Jei sekėjai bus vyriški būtent taip, jie gaus moterį kaip prizą už visą savo vargą siekiant tapti tikru vyru. Iš pirmo žvilgsnio problemiška, kad dauguma šių vyriškumo mokytojų savo asmeninę patirtį, asmeninius jausmus ir emocijas, užuot atpažinę ar išsprendę (terapijoje), paverčia dogmatine tiesa ir mokymais, taip klaidindami kitus vyrus.
Kodėl išvis kilo vadinamoji vyriškumo krizė? O gal vyriškumas ir apskritai vyriškumo idėja visada buvo ištikti krizės? Dauguma tikrojo vyriškumo mokytojų yra susirūpinę vyriškumu, kartu yra apsėsti siekio kištis į moteriškumo tematiką. Lyg visa jų sukurta tiesa apie moteris padės jiems įsteigti vyriškumą. Vadinamoji vyriškumo krizė yra tiesiogiai susijusi su psichoanalize, moteriškumu, kapitalizmu. Psichoanalitikas Jacques’as Lacanas prieš mažiau nei 50 metų pasiūlė atsakymus į klausimą apie vyriškumo krizę. Jis sufleravo, kad moteris – (Wo)man – yra raktas į vyriškumą. Vyriškumas sukasi apie moterį, tad Lacanas teigia, kad vyriškumas yra klaidinga tapatybė, nes jis egzistuoja tik dėl fetišizuotos moteriškumo idėjos. Tad kyla abejonė, kiek tas vyriškumas gali save realizuoti ir ar jis gali save realizuoti savarankiškai.
Šis vyriškumo idėjos trūkumas ieško savęs įsteigimo ir patvirtinimo išorėje ir jį randa minėtoje fetišizuotoje, iškreiptoje moters idėjoje. Dėl šio psichoanalizės išryškinto vyriškumo trūkumo atsiveria erdvė tikrojo vyriškumo mokytojams, brofluenceriams. Žvelgti į savo vidų ar kritiškai atmesti archajiškas idėjas būtų pernelyg sunku, tiek vyriškumas, tiek vyriškumo krizės kaltininkas yra randami išorėje. Anot Lacano, tai, kas archajiškai apibrėžiama kaip moteriškumas, yra naudojama kaip vaistas nuo tiesos, kurios negalime priimti: mes, kaip ir visi, stokojame (angl. lacking). O ypač stokoja mūsų vyriškumo samprata.
Stoka, o tiksliau – visą adekvatumą nuskandinantis nerimas, kylantis dėl stokos, radikalizuoja šiuos vyriškumo judėjimo sekėjus ir dažnai lemia agresijos ir smurto prieš kaltininkę – moterį protrūkius. Šiame kontekste smurtas yra desperatiškas siekis susigrąžinti simbolinę kontrolę, suvaldyti nerimą, išspręsti trūkumo problemą. Galima prisiminti filosofės Hannah’os Arendt smurto sampratą: smurtas negeneruoja galios, smurtas yra ženklas, kad galia yra prarasta. Tad vyriškumo ratų radikalėjimas ar neapykantos ir smurto prieš moteris protrūkiai rodytų tokį galios praradimą, smurtu siekiama ją susigrąžinti, įsteigti galios iliuziją. Smurtas yra reakcija į nerimą, kylantį dėl stokos, o tiksliau – dėl vyriškumo idėjos, kuri stokoja.
Tad Lacanas ir jo diskursas apie stoką gali atskleisti vyriškumo krizės enigmą. Psichoanalizė simbolinę galią sieja su falu, tačiau falas nėra tai, kuo vyras gali džiaugtis, nes vyras jo visiškai nekontroliuoja. Taigi vyras nuolat stengiasi imtis savo simbolinės funkcijos, nes, pasak Lacano, jis žino, kad moteris įžvelgia būtent tą jo simbolinę funkciją. Vos ne desperatiškas siekis susigrąžinti šią simbolinę galią yra tiesiogiai susijęs su vyro nerimu, jaučiamu dėl jo paties stokos. Kitaip tariant, brofluencerių ir archajinių vyrų ratų fenomenas reprezentuoja šį vyrų nerimą, jaučiamą ne tik dėl jų stokos, bet ir dėl fakto, jog tas vyriškumas, kurį taip aršiai siekiama susigrąžinti ir grąžinti atgal į kultūrą ir visuomenę, yra stokojantis.
Galbūt šis nerimas nėra įsisąmonintas, tačiau kultūriškai tvyro nerimo nuojauta, ją reprezentuoja vyriškumo sferos ir brofluencerių sekėjų gausėjimas. Šią stoką bandoma užpildyti simboline galia, kuri yra paremta sena kaip pasaulis gynybine logika „aš stiprus, jei kitas silpnas“. Čia atsiskleidžia tam tikra narciziška logika įsteigti vyriškumą kaip galią per kito kontrolę ar mažinimą. Jei savivertė paremiama tik tuo, kad jautiesi gerai, kai priverti kitą pasijusti blogesnį, panašiai ir su vyriškumu: jei tavo vyriškumas remiasi idėja, kad moteriškumas turėtų būti menkesnis, ir visą savo energiją skiri kaltindamas moteris (mamas, seseris, merginas, mokytojas) už visas tau ir tavo vyriškumui nutikusias negandas, galbūt tavo vyriška tapatybė pirmiausia buvo sukurta remiantis klaidinga prielaida. Juk savimi pasitikinčiam žmogui nereikia nuvertinti kito, kad jaustųsi didus.
Visa brofluencerių ir vyriškumo sferos mokymų auditorija nerimastingai ieško, kaip atgauti savo vyriškumą, tačiau jų nerimą tik labiau skatina faktas, jog jų vyriškumo esencija glūdi pasenusiuose vyriškumo apibrėžimuose. Daug girdima apie praeities nostalgiją ir archajinį vyrų ir moterų išsidėstymą kultūroje, tai fundamentaliai siekiama vėl įsteigti ne per atvirą seksistinę kalbą, bet per užmaskuotas (o kartais ir visai neužmaskuotas) mizoginiškas idėjas apie vienų grupių inferioriškumą prieš kitas. Seni geri laikai, kai vyras medžiojo mamutą… Tačiau negi vyriškumas toks trapus, kad po tūkstantmečių kultūrinės adaptacijos ir visuomeninio progreso jį ištiko vadinamoji krizė?
Galbūt vyriškumas visada buvo ištiktas krizės, tačiau dabar baigėsi visi jo pasiteisinimai… karalius sužinojo, jog visą laiką buvo nuogas. Ideologiškai (bet santykinai) išsilaisvinus moterims ir pripažinus, kad jų (profesiniai) gebėjimai yra lygūs vyrų gebėjimams, vyriškumas nebeturi galimybės pasinaudoti iškreiptu požiūriu, kad moteris yra prigimtinai menkesnė ar kad ji yra mūza ir idėja ar kažkas, kuo privaloma rūpintis. Netikėtai ir nelauktai šiandien moterys pačios gali nustatyti standartus, o vyrai nerimastingai trypčioja vyriškumo šokius, nes ne visada gali ar neįstengia įvykdyti net minimalių tokių moterų reikalavimų. Vadinamasis emancipacinis judėjimas už moterų teises tiesiogine prasme atėmė iš vyrų tai, kas jiems leidžia jaustis Kietu Biču ir Tikru Vyru.
Psichoanalitinis diskursas padeda susigaudyti šioje upėje vyriškumo influencerių, kurie save pateikia kaip vyriškumo ir santykių guru, nors dažniausiai yra asmeninių problemų neišsprendžiantys ar jų paprasčiausiai nesprendžiantys asmenys. Negi atsakymas yra toji simbolinė funkcija? Vyriškumo judėjimo šalininkų idėjos yra vadovėlinė simbolinės funkcijos fiktyvaus susigrąžinimo reprezentacija. Obsesija ją susigrąžinti neretai radikalizuoja nuvalkiotą vyriškos viršenybės ideologiją iki smurtinių poelgių. Pavyzdžiui, seksualinio smurto atvejais šią simbolinę funkciją vyras bando susigrąžinti išnaudodamas moters kūną, kontroliuodamas intymią (pažeidžiamą) erdvę ir įtvirtindamas dominavimą moters atžvilgiu.
Tačiau, sekant Lacano linija, vyrui vis dėlto nepavyksta perimti savo simbolinės galios ir rasti falo ten, kur jo labiausiai tikimasi – intymiame seksualiniame susitikime. Toks nesėkmingas bandymas rasti šią simbolinę galią išnaudojant moters kūną sukelia vyrišką nerimą ir slopinimą. Lacanas atkreipia dėmesį: „Tai, kad falo nerandama ten, kur jo tikimasi, kur jo reikia, t. y. genitaliniame santykiavime, paaiškina, kad nerimas yra seksualumo tiesa… Falas, kur jo tikimasi kaip seksualinio, niekada nepasirodo kitaip nei stoka, ir tai yra jo ryšys su nerimu.“
Taigi būtų galima daryti prielaidą, kad seksualinės prievartos ir smurto kur kas dažniau griebiasi vyrai, nes moteris yra tai, kas atskleidžia vyro nerimą, taigi ir vyriškumo bejėgiškumą. Psichoanalitikė Renata Salecl teigia, kad vyrų geismą ir geismo būdą sąlygoja tai, kad kastracija paženklino vyrus trūkumu, o tai reiškia, kad jų falinė funkcija buvo paneigta. Salecl pažymi, kad dėl šio paneigimo vyrai nerimauja, jog gali nesugebėti pasirodyti galingi, ypač seksualinėje plotmėje: kad jų organas gali juos nuvilti tuo metu, kai jo labiausiai prireiks, kad kiti, ypač kita moteris, gali juos laikyti bejėgiais, pažeidžiamais ir atrasti juos turint tas savybes, kurias jie idėjiškai perrašė Kitam, mažiau tobulam, – moteriai.
Taigi susidūrimas su moterimi šiuolaikinėmis sąlygomis vyrui sukelia nerimą, nes atspindi iš vyriškojo aš išstumtą turinį; toks išstumtas turinys grįžta su nerimu, kurį reikia įveikti, kad būtų išlaikytas galios performansas. Lacanas teigia, kad Ievos mitą vyrai sukūrė iš nerimo, jaučiamo dėl šios stokos. Pasak Lacano, iš Adomo šonkaulio sukurta Ieva reiškia, kad iš Adomo buvo atimtas tik šis šonkaulis, todėl jam trūksta tik jo ir nieko daugiau. Taip moteris redukuojama į objektą – moteris kaip objektas vyro funkcijai. Ji sukurta iš vyro, todėl, be to šonkaulio, vyrui iš tiesų nieko netrūksta. Tačiau būtent čia Ievos ir Adomo ar vyriškumo mitologija žlunga, kai vyras susiduria su moterimi intymumo momentu. Nerimas atsiranda dėl intymaus susitikimo su moterimi: mitas, turėjęs paslėpti tokį nerimą, jaučiamą dėl stokos, neveikia, nes vyrui susidūrus su moterimi intymiai jo nerimas iškyla į paviršių. Tokiame santykyje pasireiškia vyro pažeidžiamumas ir savybės, kurias vyriškumas kaip prekės ženklas (funkcija) jam kaip vyrui prekei (vykdytojas) atmetė.
Seksualinis ar kitoks vyro smurtas prieš moterį yra tokio bėgimo nuo savo bejėgiškumo ženklas. Psichoanalitikė, filosofė Luce Irigaray užduoda klausimą: „Ko vyras ieško smurtaudamas prieš ją?“ Atsakymas išryškėja čia: smurtaudamas prieš moterį vyras ieško savo paties stokos, šiame ieškojime jis įkūnija savo simbolinę galią. Kitaip tariant, smurtu jis stengiasi užmaskuoti stoką, įsteigti savo galią kaip fikciją. Tačiau ši galia tuščiavidurė, nes toks smurtas pažymi, kad galia prarasta.
Moteris nemato savęs tokios, kokią ją mato vyras, todėl nuolat kvestionuoja, kas joje yra daugiau nei ji pati, ir klaidžioja po savęs sampratas, taip ji kvestionuoja ir vyro geismą bei patį vyriškumą. Klasikinis to pavyzdys – moteris kaip tyra, paslaptinga, nekomplikuota būtybė. Tokios vyriškos moters idėjos netikrumas demaskuoja vyro pažeidžiamumą, o toks kvestionavimas išprovokuoja radikalų ar net smurtinį atsakymą. Čia galime įžvelgti ir vyriškumo ugdytojų prielaidas ir iškilimo priežastis, šiuolaikinė moterų emancipacija demaskuoja archajinę moteriškumo idėją kaip farsą, o būtent ši idėja yra raktas į vyriškumą. Archajinis, tikrasis vyriškumas egzistavo ant moters idėjos pamato: vyriškumas kaip stiprumas, besireiškiantis per dominuojantį alfa vyrą, kuris yra užkariautojas (retsykiais prievartautojas), egzistavo ant moteriškumo kaip pamato, kuris buvo apibrėžiamas kaip silpnumas. Todėl, kad egzistavo silpno, nuolankaus moteriškumo mitas, galėjo egzistuoti archajinis genties lyderio vyriškumas. Archajinio vyriškumo gynyba ir prikėlimas yra gynyba nuo nerimo, kuris parodo, jog vyriškumo idėja visada buvo ištikta krizės, nes stovėjo ant fiktyvaus pamato – idėjos apie moterį. Ši gynyba yra atsakas ne tik į nerimą, bet ir į tam tikrą gedulą, kad senasis vyriškumas mirė (o gal veikiau net nebuvo gimęs). Vyrą traumuoja negalėjimas prisiimti savo simbolinio vaidmens, o moterį – jausmas, kad ji išties nėra tokia, kokią ją mato vyras. Psichoanalitikė Salecl teigia, kad tai mums duoda atsakymą, kodėl kai kurie vyrai taip aršiai rūpinasi išsaugoti ir apsaugoti savo gerai organizuotą gyvenimą ir bijo susidurti su moterimi, kuri keltų iššūkį tai fikcijai, taip pat kvestionuotų ir provokuotų vyriškumo mitą.
Taigi jei vyrai neranda vidinio būdo, kaip atitikti vyriškumo apibrėžimus ar susikurti savo pačių vyriškumo definicijas, jų vyriškumą ištinka krizė, nes jie neberanda lengvai pasiekiamos, archajinės moters, prie kurios galėtų tiesiog prilipinti savo trūkumą ir taip su juo nesusidurti. Svarbu paminėti, kad toli gražu ne visi vyrai eina šiuo keliu, o tik tie, kuriems visada reikia tam tikro tipo moters, kad jaustųsi (tikru) vyru.
Kaip teigia filosofas Slavojus Žižekas, nenumatyta seksualinio išsilaisvinimo pasekmė buvo prekinis seksualinis išsilaisvinimas, kuris identifikavo vyriškumą kaip dar vieną vartojimą – gauti sekso. Taigi ir sekso paslaugos tampa kur kas didesne vertybe nei meilė. Tai dar labiau didina vyriškumo krizę, nes iš naujo apibrėžtas vyriškasis aš nurodo į vyriškumą, kuris lygus kūnų gavimui ir jų suvartojimui.
Būtent tokioje zonoje atsiranda vyriškumo pardavėjai. Jie liepia atmesti šiuolaikinę moterį, nes vyras dėl savo stokos negali tikėtis, kad tokia moteris išpildys jo vyriškumą. Vyro trūkumo iškėlimas į paviršių per susidūrimą su psichosocialiai susiformavusia, emancipuota moterimi sukelia nerimą. Jaučiamas tingulys pažinti save už greitojo vartojimo ir lengvos vyriškumo mokymų ideologijos. Nes pažinti save už to reikštų lėtą procesą ir kiek sunkesnį kelią. O šiuolaikiniame pasaulyje mes tingime norėti to, kas lėta (asmeninė terapija, meilė, stipri partnerė, naminės Cezario salotos). Greičiau (būtent greičiau!) problema nurašoma, perkeliama jai, tai moteriai, kuri apleido savo naivumą ir dar tikriausiai yra feministė (fu!). Vyriškumo guru ašis yra ideologijos, kad feminizmas yra prieš vyrus ir visa kita. Visų pirma egzistuoja feminizmai (daugiskaita), ir tam tikrų grupių emancipacija niekada nereiškė kitų grupių niekinimo, nebent tai tam tikrų paskirų individų iniciatyvos, kurios nukrypsta nuo daugybės egzistuojančių feminizmų ir jų teorinių premisų.
Vyriškumo pardavėjai įvelka visą emancipaciją (kuri rodo ir vyrų emancipaciją, tačiau vyriškumo pardavėjų ir brofluencerių tai nedomina) į pigų seksizmo rūbą apie senus gerus laikus, kur vyrai buvo genties vadai, o moterys uogų rinkėjos, ir eskaluoja šiuolaikinės eros moterų nuodėmes, motinų ir moterų mokytojų kaltes vadinamajam tikrajam vyriškumui. Baigę menkinti šiuolaikinę moterį kaip per klaidą nuklydusią nuo praeities ir pirmykščių genties normų ir struktūrų, brofluenceriai primeta idėjas apie aukštos vertės vyrus ir žemos vertės moteris – pasitelkdami rinkos logiką egzistencijos klausimams spręsti. Vyriškumas tampa prekine kokybe, prekės ženklu, o vyras siekia save parduoti, keisčiausia, kad parduoti save jis nori sau pačiam.
Brofluenceriai ir vyriškumo pardavėjai moko, kaip save parduoti tarsi prekę, kad įsigytų naująją vyriškumo valiutą: sumenkinti moterį ir gauti sekso. Kai kurie netgi sako, kad moters seksualinis malonumas lytinio akto metu net nesvarbus, taip redukuodami alfa, beta ir sigma vyriškumo apibrėžimą iki tiesiogine šio žodžio prasme teisės girtis ir teisės pasirodyti.
Bet tai daro įtaką daugeliui vyrų, nes tai yra gana nuoseklus (kvailas) ir labai lengvai suvokiamas naujas dalykas, lengvas atsakymas į sudėtingus sielos klausimus. Nors dauguma brofluencerių ir jų sekėjų kalba apie branduolinę šeimą (angl. nuclear family), dauguma jų negali sau leisti pasirūpinti net savimi, o jų idėjos apie moterį ir santykius prasilenkia su sveikos partnerystės užuominomis. Vyriškumo mokytojų idėjoms suprasti nereikia intelektinių resursų, jos, kaip dogmatinės frazės, tiesiog gerai sueina ir todėl veikia.
Užuot pamatę prieš save reiklesnę ar savarankiškesnę moterį bei atsikratę savo atsilikusių seksistinių idėjų, vyriškumo mokytojų sekėjai, apimti nerimo, transformuojasi į naująją tikro vyro idėją: archajiškesnę, pirmykštę versiją – moters žvilgsnio užkariautoją. Sentimentai, kaip galima išgelbėti tikrą vyriškumą, į kurį atsiverčia dauguma su tapimu kovojančių vyrų, yra smarkiai susiję su paranojine šiandienine politika, tad po vyriškumo mokymų judėjimų paviršiumi tyvuliuoja prieš moteris nukreiptos retorikos srovė.
Teisių, emancipacijos ir lygesnių galimybių pasaulis yra jaunas, todėl grįžti prie archajinių neapykantos ir diskriminacijos tradicijų yra lengviau, nei mums dažnai atrodo. Net jei tai vyksta priešais mus, kai kuriamos naujos taisyklės, normos ir įstatymai, mums dažnai sunku suvokti, kad radikali neapykanta kaip senais (gerais?) laikais galėtų būti įmanoma dabar. Bet galbūt savo visuomeniniu progresu mes per daug pasitikime.
Krizės akimirkomis visuomenės arba sprendžia savo problemas, keisdamos ar visiškai perstruktūruodamos visuomenės organizavimo būdą, atkapstydamos priežastis, arba nukrypsta į radikalizmą, ieškodamos eskapizmo. Taigi seni geri laikai ir jų nostalgija rodo dabarties keliamą nerimą, kuris skatina karštutėles emocines reakcijas, besireiškiančias per politiką, postus, pasisakymus, mokymus, pagrindžiamus jausmais ir nuotaikomis, ne analize, teorija ar minimalia savistaba ir ilgu, lėtu bei sudėtingu darbu su savimi.
Kai vyriškumo sėkmės, todėl ir asmeninės egzistencijos pojūtis apibrėžiamas pagal gebėjimą būti geresniam ir kai egzistuojame pasaulyje, kuriame visada esame lyginami su sėkmingiausiomis versijomis, esame pasmerkti krizei. Kai veni, vidi, vici pasaulyje neįmanoma būti kiečiausiam, ieškoma partnerio, kuris galėtų būti tavo kontrolės objektas, kad galėtum būti kietas nors čia. Tačiau tokį partnerį dėl emancipacijos rasti tampa sudėtinga, todėl šios vyriškumo krizės priežasties imama ieškoti ten, kur ją bandyta spręsti, santykyje su moterimi.
Čia galima matyti panašią tendenciją, aptariamą ir daugelio politinių teoretikų: kaip bedarbystės ir negebėjimo susirasti darbo problematiką nurašome ne sistemos klaidai, o apkaltiname migrantus, taip nesugebėjimas susirasti merginos nurašomas kaip pačių moterų kaltė. Seni geri laikai, kai moteris žinojo savo vietą, vyras buvo laimingesnis, seni geri laikai, kai vyrai turėjo tvirtą ranką… Šiuolaikinės moterys elgiasi beveik kaip vyrai… ir panaši retorika, pasitelkiant primityviausius prigimties ir gamtinius argumentus.
Žinoma, visas mizoginijos diskursas yra šiuolaikiškas ir labai atsargus, net radikaliausi vyriškumo mokytojai ir brofluenceriai dažnai save laiko feministais: jie žino, kur ir kada sakyti tam tikrus dalykus ir kur ir kada cituoti Jordaną Petersoną ar Andrew Tate’ą. Šios maskavimo strategijos dažnai vargina mizoginą, kuris, prisidengęs vyriškumo teisių išlaisvinimu, tiesiog atrado šiuolaikinę moterį ar visas savo gyvenimo moteris kaip atpirkimo ožį visoms savo problemoms. Kyla klausimas, kodėl vietoj asmeninės ar net grupinės terapijos dauguma šių vyrų eina į vyriškumo mokymus. Nes vyriškumo mokytojų informacija yra paprasta, prieinama ir leidžia palaikyti stokojančią vyriškumo idėją kaip vis dar veiksnią. Taip pat šalia yra ir tą iliuziją palaikančiųjų, viskas tiesiog lengva, paprasta, veiksminga. Paraleli realybė, simbolinės galios fikcija patraukli ir kompiuteriniame žaidime, ir vyriškumo mokytojų „TikTok“ įraše. Ji yra prieinama, nereikalauja transformacijos ir patogiai patvirtina pasenusią vyriškumo idėją kaip veiksnų lavoną.
Neapykanta, kuri yra esminė bene didžiosios dalies vyriškumo guru ir jų sekėjų motyvacija, nėra išsakoma tiesiai, bet šiuolaikinis rasistas (nebent jis lietuvis) taip pat nelaksto su svastikomis ar Kukluksklano gobtuvais aplink laužą. Jie juk šiuolaikiniai žmonės, todėl yra kur kas subtilesni. Bet, kaip ir neapykanta tam tikrai grupei, nerimas ir baimė yra esminė varomoji jėga. Baimė, kad pirmą kartą su vyru gali būti elgiamasi kaip su Kitu, kelia siaubą. Esminis empatijos šuolis vyriškumo mokytojams ir brofluenceriams yra nepasiekiamas. Jie tikrai nenori apleisti savo kultūrinio dominanto pozicijos, empatija tik nevykėliams ir beta patinams. Šių judėjimų ideologijoje moteris pateikiama ir kaip ta, kuri turi visą galią, todėl šią klaidą reikia išspręsti per vieną ar kitą vyriškumo mokymą, tuo pat metu teigiant, kad išties ji yra iš prigimties prastesnė. Kodėl? Argumentai lieka kiauri.
Kuo labiau vyriškumo mokymų šalininkai laikysis savo egzistencijos ir tapatybės įsteigimo ir patvirtinimo per tikrąjį vyriškumą, tuo labiau netradicinis, šiuolaikinis moteriškumas taps taikiniu. Ir tai gali būti kur kas rimtesnių ir radikalesnių problemų pradžia.
Šiuolaikinė moteris kaip esminis atpirkimo ožys – tai gali būti pavojinga, nes brofluencerių populiarėjimas atspindi politinį klimatą. Politinių reakcijų, baimės vedamos nuspėjančiosios politikos (angl. preemptive politics) ar konservatyvių ideologijų atgimimą, prieš ką susitelkti kaip prieš esminį priešą, kuris atsakingas už visas mūsų negandas (teroristas, žydas ir t. t.). Būtinybė turėti atpirkimo ožį, kuriam nurašomos visos struktūrinės problemos, lengvai randama fašizme – mitologizuotoje žydo idėjoje. Taip pat ir brofluencerių ideologijoje – fetišizuotoje idėjoje, kokia turėtų būti moteris, kad vyras galėtų būti tikras. „Aš tikras berniukas!“ – sušunka Pinokis. Bet Pinokis yra melagis.
Tikrojo vyriškumo mokymai mėgina pasisavinti, užgrobti moterų įgalinimą ir emancipaciją ir paversti ją esmine priežastimi, kodėl „aš nelaimingas“. Tačiau svarbu iškelti teiginį, kad toli gražu ne visas vyriškumas yra toksiškas. Tačiau kai vyriškumo mokymai reikalingi tam, kad su krūva nepažįstamų bičų apsibrėžtum, kas esi, per tai, kad esi vyras, o tai, kas yra vyras, yra tiesiogiai susiję su idėja, kokia turėtų būti moteris, čia įvyksta trumpasis jungimas. Sistema nustojo veikti. Bet sistema tavęs ir nedarė laimingo. Vyriškumas, moteriškumas ar abiejų atmetimas yra idėjos, kurios yra tiesiogiai susijusios su mūsų kultūra. O kultūra yra gyvas, kintantis judėjimas. Mes neturime likti nuolankūs ir ištikimi apibrėžimams, kurie įrodė esantys toksiški ir kenksmingi ne tik aplinkiniams, bet ir mums patiems.
Reikia pažvelgti į save ir prisiimti atsakomybę už save. Augti, mokytis, reflektuoti save, jausti empatiją, intelektualiai ir psichologiškai lavintis ne greituoju vartojimu ir catchphrase psichologija, o lėtais, bet tikrais, jėgų pareikalaujančiais, bet išlaisvinančiais procesais. Ar ilgai tenkinsiesi greituoju turiniu, kuris visą tavo esybę pastato ant tuščiavidurio pamato – tikrojo (archajinio) vyriškumo? Greitomis vyriškumo dogmomis krizės pojūtis tik numalšinamas, bet pati krizė išlieka, nes ji nebuvo priimta ir atpažinta. Vyriškumo idėja visada stokojo, bet mes neprakertame žarnų vienas kitam, kad įrodytume, kas yra geresnis ir didesnis vyras. Parodėme, kad galime keistis, nes pasaulis aplink mus keitėsi. Tad, kaip ir visa kita, vyriškumo idėja turi erdvės evoliucionuoti, augti ir bręsti. Toks vyriškumas žvelgia į vidų, ne tik į išorę. Toks vyriškumas nebijo augimo, kito emancipacijos, pokyčių. Toks vyriškumas pripažįsta, kad iš senų gerų laikų paveldėtas tikrasis vyriškumas kaip idėja yra stokojantis. Toks vyriškumas sprendžia sistemines ydas ir ligas, kurios sukėlė kančią patiems vyrams ir kitai pusei planetos gyventojų, toks vyriškumas nebijo būti savikritiškas ir savarankiškas.
Tu esi ir egzistuoji ar pasirenki egzistuoti šiame pasaulyje kaip vyras, tai tu ir apibūdini, kas yra vyriška ir vyriškumas. Raktas į vyriškumą yra tavo rankose. Savirefleksija susivokiant, kas esi kaip individas ir asmuo be vyriškumo kategorijos, yra būtina, kad sveikai apibūdintum vyriškumą. Kas esi tu, kaip nori įgyvendinti tą tu, yra esminiai klausimai. Vyriškumo teptukas yra tavo rankose, tad yra būtina save apibūdinti ne pagal kažkieno nustatytą apibrėžimą, o būti savyje kaip procese. Archajiški vyriškumo apibrėžimai apibūdina tave kaip tikrą ar ne visai tikrą vyrą (alfa, beta, sigma, vyriška stigma ar net schizma?), todėl svarbu kurti tokį vyriškumą, kurį apibūdini tu kaip žmogus. Kitaip tariant, ne tave apibūdina vyriškumas, o tu apibūdini vyriškumą.
Joks influenceris negali pasiūlyti „TikTok“ įrašo, tinklalaidės, „YouTube“ mokymų, kaip tau bandyti būti savimi. Ateitis, kurioje vyriškumas (o tiksliau – vyriškumai) stovi ant sveiko (ar bent jau sveikesnio) pamato ir yra apibūdinamas to specifinio vyriškumo reiškėjo, kol kas atrodo tik kaip tolima, ne visai tikroviška. Bet tik įsivaizduokime tokį vyriškumo reiškėją, kuris nesiektų kontroliuoti visko ir visų aplink, savo partnerių sugrūsti į menkumo dėžę ir apvilkti tyrumo ir trapumo mitu, kad pasijustų tikru vyru. Būtų pakankamai stiprus, jog nereikėtų sumažinti kito šviesos, kad pasijustų didelis pats. Tavo savastis, kaip ir tavo vyriškumas, turėtų priklausyti tau, ne tavo vyriškumo influenceriui ar masei kitų bičų. Po galais, būk tikras vyrAŠ!
Taigi, ar vyriškumas turi ateitį? Turi. Tik galbūt mes nesame (nebūsime) tos ateities dalis.
