Raudoni pelekai
Kutena, spurda delne grobis, nelengvai įgytas. Nedidukas, saujoje telpa, bet labai geidautas. Gyveno jis kažkur, kur niekaip neįžvelgsi, nepasieksi, o dabar aš jį apžiūriu, patyrinėju. Gražus – auksu žėri, skaisčiai rausvai pasidabinęs ir spokso apvaliomis akimis. Karosiukas.
Gaudydavom kažkada. Nebuvo arti nei ežerų, nei didesnių upių, tai daugiausia kūdros buvo mūsų vandenynai. Nebūtina buvo netgi plaukti išmokti, kad galėtum „įsisavinti jų plotus“, bet ir plaukti anksti išmokom kaip tik jose. Paprastai gilesnėse. Pradėję nuo nardymo – kirsdami kampą. Įsibėgėji krante ir neri taip, kad prie kito kranto jau dugną pasiektum, – ne visai pasiekęs pradedi irtis, taip ir imi nejučia šuniuku kapanotis. Kūdrų būta įvairių – didelių ir mažų, gilių ir seklių, prižėlusių ir nelabai.
Kartą, dar visai pyplys, užlietame krante jau buvau šiaip taip į konservų dėžutę pagavęs keletą mažyčių žuvų. Pasidėjau jas ant kranto, o eidamas pro šalį dičkis iš besimaudančiųjų tyčia nuspyrė tą dėžutę su visu mano laimikiu. Labai garsiai pasireiškė mano pasipiktinimas ir liūdesys dėl tokio poelgio. Netoliese besimaudantis vyresnysis brolis tuojau prisistatė ir išsiaiškinęs decibelų priežastį greitai ir griežtai reagavo. Nežinia kur nutvėrė lentgalį su prakalta vinimi ir smogė juo ant kranto stovinčiam mano skriaudėjui į basą pėdą. Vinis įsmigo, aš nutilau, o anas sustugo kauksmais ir keiksmais. Brolis buvo taip ryžtingai nusiteikęs, kad tas, nors buvo gerokai didesnis už jį, pulti neišdrįso ir nušlubčiojo šalin.
Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis per karosus pralietas kraujas. Dar viena auka, tąkart ne kruvina, bet šlapia, tapo mano draugas kaimynas. Už mane vyresnis, bet mažesnis. Matyt, dėl to, kad rūkyti pradėjo gal nuo gimimo. Taip daugelis manė, nes niekas neprisiminė jo nerūkančio. Su juo tat mes bandėme ginti savo teises į karosiukus, kai į jas pasikėsino gaisrininkai.
Galbūt neturėdami ką veikti, atvažiavo jie prie mūsų (mūsų įsitikinimu) kūdros, įmetė storą žarną į vandenį ir ėmė pumpuoti jį į šalia esantį griovį. Supratome jų kėslus ir ėmėme visaip reikšti pasipiktinimą. Tai buvo baisu – jie kėsinosi ne tik į žuvikę, jie kėsinosi į jos namus, buveinę – buvimą. Laikiausi kiek atokiau, bet mano bendražygis veržėsi į itin artimą kovą dėl teisybės. Be jokio perspėjimo tie niekdariai staiga padidino siurblio apsukas ir nukreipė į jį žarną, pro kurią kliokė išsiurbtas vanduo. Nespėjau dorai atsigodėti, o mano lengvasvoris bendras, springdamas ir garsiai klykdamas, prunkšdamas ir mataruodamas kojomis, jau čiuožė aukštielninkas, ridenosi nuolaidžia pakriūte, apgaubtas saulėje žėrinčių vandens purslų. Lyg kokia kometa su kojikėm. Pasismagino jie, žalčiai, už pilvų susiėmę.
Buvo vasara ir tas išmaudymas nenuslopino draugelio kovingumo. Dabar jau per saugų atstumą, pasiruošęs bet kuriuo momentu sprukti, iškosėjęs vandenį, jis paleido gerklę – iš jos veržėsi net ne visiems suaugusiesiems įmanoma įvaldyti keiksmų lavina. Gal tai, gal kiti reikalai sutrukdė tiems plėšikams visiškai ištuštinti kūdrą. Netrukus, išgriebę dalį karosų, jie pasišalino. Triumfuodamas kaip nugalėtojas rinktiniais keiksmažodžiais juos palydėjo tas mažius rūkalius.
Paprasčiausias, bet nelengvas gaudymo būdas buvo toks: negilioje ir nelabai prižėlusioje kūdroje, nesant šeimininko, kuris mus iš ten nuvytų, suskeldavome tokį velnionišką karo šokį. Taip sukeldavome dumblą, kad vanduo tapdavo tirštas. Tada visi apmirdavome ir laukdavome. Žiūrėk, tai šen, tai ten ir pasirodydavo vandens paviršiuje plačiai išsižiojusios karosų burnikės. Tada jau reikėjo nežiopsoti – lėtai prikišus rankas staiga čiupti ir mesti į krantą. Pagal burneles rinkomės stambesnes žuvikes, kurias jau galėdavome išsikepti laužo žarijose. Reikėjo turėti druskos, panaudoti laikraštį ar daržovės lapą, molį ir puota užtikrinta.
Neturėjome jokių įmantresnių priemonių karosams gaudyti, tai panaudodavome bulvinius pintus krepšius, kašėmis vadinamus. Kartą pavyko pasiskolinti nedidelį bradinį, tinklo gabalą tarp dviejų kartelių, – populiariausią brakonierių įrankį. Dviese traukiame link kranto, kiti šokinėdami iš meldų baido, tai jau vos ne pramoninė žvejyba – gausus laimikis.
Jeigu šalta ar šiaip neįmanoma bristi, būdavo naudojamas vadinamasis čerpokas – ant ilgo koto pritaisytas didelis tinklinis samtis. Nebuvo iš kur mums gauti tinklo, bet tokį prietaisą sukonstravo pas mus apsistojęs studentas praktikantas. Ne kaži ką mes su juo pagavom, bet kartą jis pravertė kitam reikalui, kai mėginome sužvejoti didelių žuvų seno durpyno akivaruose. Nuklydęs kiek į šalį įsmukau į liūną ir jo siurbiamas greitai ėmiau grimzti šaltoje, juodoje pliurėje. Štai tada mane iš ten su tuo „čerpoku“ studentas ir išžvejojo – išvilko įsikibusį į jį.
Nenaudojome meškerių ne todėl, kad nebūtume žinoję tokio būdo, o todėl, kad mūsų perkamoji galia paprastai būdavo lygi nuliui. Kitką galėjome pasidaryti, bet kabliukus, valą vis dėlto reikėjo pirkti. Kai kam tai buvo įkandama.
Kartą prie tos „mūsų“ kūdros sutikau meškere žvejojantį metais už mane jaunesnį kiek tolimesnį mūsų „būreliui“ nepriklausantį kaimyną. Tai buvo neregėtas įžūlumas! Ir dar su tokia pavydą keliančia meškere. Negalėjau šito leisti. Apstumdžiau jį gerokai, pliaukštelėjau antausį. Tada jis man trenkė į nosį. Nedažnai man tai atsitikdavo, bet tada siutas užtemdė protą ir aš atsipeikėjau tik pamatęs, kaip priešininkas sprunka.
Grįžus namo, neilgai trukus pas mus dviračiu atvažiavo vyresnis, jau beveik suaugęs to žvejo brolis, pasiėmęs ir jį kartu. Šio veidas buvo gerokai sudaužytas, kruvinas. Pasikalbėjo jie su tėvu ir išvažiavo.
Kitaip nei motina, tėvas niekada nebuvo manęs lupęs, o tada gavau. Stipriai gavau diržu per užpakalį, bet ne tai buvo skaudžiausia. Buvo įskaudintas ir mano tėvas, o aš pasijutau niekšu. Per tuos karosiukus.
O reikalas štai koks: visai neseniai buvo palaidotas to vaikinuko tėvas – dar nesenas, tvirtas vyras. Neaiški tai buvo istorija.
Jie buvo tremtiniai. Grįžę atgavo savo gražų raudono mūro namą. Pakankamai prasilavinęs, jis gavo brigadininko darbą statybose. Žmonės kalbėjo, kad pradėjo pardavinėti į šalį statybines medžiagas ir girtauti. Kalbėjo vėlgi, jog gal žmona ir įskundė jį milicijai, kad atgrasytų nuo girtavimo. Šiaip ar taip, milicininkai sugavo jį su įkalčiais ir norėjo sulaikyti. Žmonės matė, kaip aršiai jis priešinosi, bet sustiprintomis pajėgomis buvo įveiktas ir nugabentas į milicijos areštinę. Rytą jį rado kameroje pasikorusį ant elektros laidų.
Tuojau pasklido kalbos, lyg valytoja sakiusi, kad dar rytą „dežurkėje“ būta daug kraujo. Matyt, skyriuje toliau vyko muštynės ir per jas niekaip nesutramdomas vyras buvo užmuštas. Vėliau imituota savižudybė. Greitai iš skyriaus buvo iškelti du aktyviausiai tame veiksme dalyvavę milicininkai. Vienas jų, iš sentikių, vėliau padarė puikią karjerą Vilniuje. Pradėtas tyrimas greitai buvo nutrauktas, mat žmona atsiėmė ieškinį.
Neaišku žmonėms buvo, kodėl jie atgavo namus, kaip jis gavo tokį neblogą darbą. Kodėl ji kreipėsi į miliciją dėl tokių bėdų, kodėl atsiėmė ieškinį? Neaišku buvo ir tai, kodėl jis drįso (tokių nedaug pasitaikydavo) taip aršiai priešintis milicininkams, juk visi žinojo, kad anie visada bus teisūs. Visą laiką jie, buvę pasiturintys ūkininkai, laikėsi gan nuošaliai nuo kitų kaimo žmonių, na, o po to, kad ir labai užjaučiant dėl netekties, į našlę buvo žiūrima nelabai palankiai. Kitaip, žinoma, į našlaičiais tapusius vaikus.
Nieko jau neatitaisysi, bet kažkodėl nukiūtinau vėl prie tos kūdros. Prisėsti nelabai galėjau, o beslampinėdamas tik dabar pamačiau, kad duobutėje, pripildytoje vandens, turškiasi vienas pagautas karosiukas. Pasigrožėjau jo auksu, skaudžiai raudonais pelekais ir paleidau plaukioti.
Retai matydavomės su tuo berniuku, kad ir netoliese augdami. O štai taip susitikome, kai abu jau buvome studentai.
Tolygiai, vienodai birbė mano „Minskiukas“ šviesią vasaros naktį kaimo vieškeliu. Ne mano iš tikrųjų buvo tas motocikliukas – brolio. Kaip tokį neprestižinį ir jau visai nudrožtą, paskolino jį man nuvažiuoti į šokius atostogaujant namuose vasarą. Aikštelėje vykę šokiai baigėsi jau gilią naktį. Tolima giminaitė, pamačiusi mane ratuotą, paprašė pavėžėti namo. Nepasibranginau – parvežiau. Kad ir nelabai smarkiai galėjai įsibėgėti, bet vis tiek nedažnai tenkančiu malonumu gera pasimėgaut ir dar pasidalinti su kuo nors.
Grįždamas tuščiu keliu, atvyniojau, kiek jau motociklas traukė, ir smagiai braukiau namų link. Pakilęs iš slėnio, toliau priekyje pamačiau kažką einant. Kai priartėjau, supratau, kad viduriu vieškelio susikibę ir pasilinguodami kinkuoja trys vyrai, garsiai plėšdami dainą. Ne kaži koks buvo tas mano greitis, negarsus parpimas, taigi nuspaudžiau dar ir nelabai solidžiai knerkiantį signalą, nusitaikiau į pakankamą, mano akiai, tarpą tarp griovio ir kraštinio dainininko ir tikėjausi sėkmingo prasilenkimo. Nepavyko!
Kai vėliau pagalvojau, ko gero, paskutiniu momentu jie pamatė mano šviesas, pamanė, jog lekiu tiesiai į juos, ir vienas, arčiausiai buvęs, metėsi į griovį. Užšoko jis tiesiai ant mano priekinio rato. Suskersavo ir aš plojausi ant žvyrkelio. Vyras kūlversčia nulėkė į griovį.
Pirmiausia supratau, kad išdužo mano (brolio!) technikos lempa, į žvyrą smarkiai nugrandyta mano „iškaba“, suniokoti drabužiai, po delnų oda prisivariau žvirgždo. Labai pikta patapo. Kol atsikėliau, iš griovio išsiropštė ir tas linksmuolis. Trenkiau aš jam ir jis vėl atsidūrė griovyje.
Tada ant manęs „pavažiavo“ kiti du. Trečiasis prisijungė kiek vėliau, bet visą laiką laikėsi atsargiu atstumu – matyt, tie du smūgiai jo dainos posme pramušė geroką spragą ir jis sunkiai taikė į ritmą. Priešingai nei anie du.
Greitai supratau, kad prieš mane ne kokie nors mano bendraamžiai, o visiškai jau sumitę vyrai. Nepažįstami, nors kažkur matyti.
Tiesiog prestižo reikalas buvo duoti man, kažkokiam piemengaliui, į kailį už tokį įžūlumą. Aš taip nemaniau. Jie tikėjosi, kad mes tuoj susikibsim ir trise jie mane nesunkiai sudoros. Man neliko nieko kito, kaip tik nuolat kaip ringe judėti, nes kitaip bent vienas galėjo atsidurti už nugaros. Labai jie suirzo, niekaip negalėdami manęs nutverti. Po raginimų liautis, po apsikeitimo išpuoliais ir keiksmais, vieno rankoje sublizgo peilis. (Kaip brolis vėliau išsiaiškino, tai buvo tik psichologinė ataka – priešininkas pagąsdinti panaudojo tada „krūtas“ kalinių darbo metalines šukas, imituojančias suomišką peilį.)
Man jau teko padidinti distanciją. Kažkuris sugalvojo pasitelkti artileriją. Žvyrkelio pakraščiuose buvo pilna akmenų. Atsakiau tuo pačiu ir greitai visi supratome, kad tai prie gero neprives – bus nuostolių. Naktį, kad ir šviesią, kad ir kokią turint reakciją, taikliai atskriejusio akmens išvengti nepavyks. Galima prarasti dantis.
Patekome kaip ir į pato situaciją ir, ko gero, besiplūsdami būtume jau išsiskyrę, bet ant kelio gulėjo sužalotas „Minskiukas“. Kaip herojus Patroklas Trojos karo lauke. Jiems honoras neleido pirmiems pasitraukti, o aš negalėjau jo pasiimti be pavojaus būti pričiuptas. Apie palikimą nebuvo nė minties.
Tada prie mūsų atsirado, matyt, namo keliaudamas, tas pats mano kažkada nuskriaustas kaimynas. Dabar jis jau buvo gerai nuaugęs jaunuolis. Mes buvome taip užsiėmę, kad ir nepastebėjome jo ateinant.
Pasisveikinęs, pasidomėjęs situacija ir mano savijauta, atsigręžė į motociklą. Dabar jau mano užnugaris buvo apsaugotas ir aš pamėginau pastatyti ant kojų tą varganą „kuiną“. Užvesti negalėjome vien jau dėl to, kad buvo nulenktas užvedimo pedalas. Teko stumti. Be jokių atsisveikinimo kalbų, jau be dainų mano buvę „sparingo partneriai“ nukulniavo į priešingą pusę.
Didelę kelio dalį padėjęs man stumti motociklą, kaimynas atsisveikino ir pasuko namo, o aš, varvindamas kruviną nosį, jau švintant pasiekiau savus namus.
Apsiplovęs senojoje kūdroje, kad mamos labai neišgąsdinčiau.
