Perskaityk ir išmesk! Arba: ar galima išmokyti rašyti?

Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. paskelbė prieštaringai vertinamą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ (Latviešu literatūras vēsture) apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Jo kūrybinėje biografijoje, be kitų, – romanai „Ugniniai veršiai auksaragiai“ (Ugunīgi vērši ar zelta ragiem, 2007), „Žodžiams nebuvo vietos“ (Vārdiem nebija vietas, 2015), kritikos, apsakymų ir esė knygos. Berelis – vienas žymiausių postmodernizmo latvių literatūroje tyrinėtojų ir teoretikų. 2022 m. pasirodė naujausia jo eseistikos knyga „…rašyti…“. Jos tapsmas prasidėjo 2015 m., kai Berelis vadovavo Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademijos Prozos studijai, tuomet perskaitė daug pamokymų knygų ir vadovų, kaip parašyti romaną, bestselerį ir t.  t. „…rašyti…“ – kultūrologinių esė knyga, paremta asmenine autoriaus patirtimi, literatūros istorijos ir teorijos medžiaga. Kviečiame susipažinti su įvadiniu šios knygos skyriumi.

Paskelbta be galo daug knygų [anglų kalba] maždaug tokiais pavadinimais: „Kaip parašyti bestselerį“, „Kaip parašyti velnioniškai gerą romaną“, „Kaip rašyti gerai: visiško pusgalvio vadovas“, „Romanas – per 3 mėnesius“, „Prozos rašymas – vėploms“ ir t. t. Pavardės čia ne svarbiausia, nes tokių knygų autoriai didžiuodamiesi pliauškia niekus. Keista, kad geras arba bent perkamas knygas moko rašyti žmonės, kuriems nepasisekė parašyti bestselerių, išskyrus retus atvejus (tokių iš tiesų yra)*, kai pats mokymas rašyti tampa bestseleriu. Rašant šią knygą mano kompiuteryje susikaupė per šimtas rašymo patarimų knygų. Perskaičiau ne visas knygas, bet bent dalį jų esu pavartęs. Išvada – šios knygos didžiuodamosi atkartoja tuos pačius seniai žinomus dalykus apie siužeto plėtojimą, personažų kūrimą, jau prieš tūkstantmečius, nuo Aristotelio laikų, paleistą turinio ir jo formos it kokio indo sampratą, neišsiaiškinus, kaip šiuos abu elementus išlaikyti kartu, kalbant apie „pagrindines idėjas“, kompoziciją arba, Viešpatie apsaugok, ekspoziciją ir kulminaciją bei panašius dalykus, kurių ryšys su literatūra gana tolimas. Puikavimosi argumentais patampa įvairaus rango klasikų tekstai, pamirštant, kad šie klasikai neskaitė jokių rašymo vadovų. Jeigu jų būtų buvę, vargu ar jie būtų tapę klasikais, panašiai kaip ir perskaitęs pamokymus „Kaip tapti milijonieriumi per 24 valandas“ skaitytojas vargu ar taps milijonieriumi net po 24 metų. Retorinis klausimas: jei, tarkime, Joyce’as būtų kantriai studijavęs rašymo meno pamokymus, ar jais vadovaudamasis jis būtų galėjęs sukurti „Ulisą“?

Visų šių knygų pagrindinis klausimas: ar galima išmokyti rašyti? Iškart atsakau: ne, neįmanoma. Logiškai išplauktų kitas klausimas: tai kokia tokio rašymo mokymo prasmė, jeigu negalima išmokti rašymo meno? Nejau išsilavinę autoriai yra visiški idiotai, jeigu užsiima tuo, kas jau nuo pat pradžių pasmerkta nesėkmei? Tarp jų – ir G. B., kuris knygos „…rašyti…“ jau pirmame skyriuje praneša, kad išmokti rašyti neįmanoma. O vis tiek sėdi ir rašo.

Truputį susiaurinsime klausimą ir performuluosime jį racionaliau. Ar įmanoma iš literatūros teksto išdistiliuoti pavienius elementus, sudėlioti į logišką sistemą, išsamiai aprašyti ir klasifikuoti, o tada norinčiajam rašyti įteikti „lentelę“, kuria vadovaudamasis šis be skrupulų iškeptų savo meistrišką kūrinį? Manau, atsakymas yra aiškių aiškiausias – jokie receptai ir „lentelės“ kūrybinėje sferoje neveikia dėl paprasčiausios priežasties: meno kūrinio analizė, nepaisant provokuojančio apibrėžimo, yra ne vien skaidymas į sudėtines dalis. Literatūrinė teksto kritika, analizė, teorija yra gana specifiniai žanrai, kurie padeda žmogui mąstyti apie literatūrą; bėda ta, kad terminologiniai neaiškumai pakiša klaidingų asociatyvių analizės analogijų, pavyzdžiui, iš chemijos ar fizikos. Vadovaujantis „lentelėmis“, t. y. į galvą įkaltomis teorinėmis žiniomis, neįmanoma sukurti literatūrinio teksto – net pats genialiausias automechanikas, nugintas į rūdų kasyklos požemį, niekada neišvažiuos laukan su automobiliu. Tikrovėje visa tai suprantama, todėl rašymo mokymų knygose autoriai dažniausiai gelbstisi eteriškomis būsenomis: beviltiškai pasiterlioję su ekspozicijomis, konfliktais ir kulminacijomis ima kalbėti apie įkvėpimą, talentą ir panašius dalykus, tačiau šios eteriškos būsenos ir lieka beviltiškai eteriškos, tad šnekos apie jas labiau primena šamaniškos dvasios kvietimą.

Taigi – rašyti negalima išmokyti. Nei mokykloje per literatūros pamokas, nei filologijos fakultete, nei kursuose, kurie plačiai paplitę Vakarų pasaulio universitetuose, nei mūsų pačių Literatūros akademijoje negalima tapti rašytoju. Tiesa, galima įkalti į makaulę visiškai elementarius techninius dalykėlius, tačiau jiems įsisavinti nebūtinos nei literatūros pamokos, nei filologijos fakultetas, nei rašymo pamokymai, tiesiog pakanka pasisvečiuoti redaktoriaus šiukšliadėžėje. Gali būti, jog mano įsitikinimų pagrindas yra nelabai tvirtas – vien asmeninė patirtis: manęs niekada niekas nemokė, kaip reikia rašyti**. Kita vertus, klasikams, susitikusiems su pradedančiaisiais rašytojais, patinka dėstyti: štai kad taptumei muzikantu ir pelnytumei aplodismentų, visų pirma turi daugelį metų mokytis muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje; menininkai taip pat mokosi keliolika metų. Iš čia tiesiog automatiškai išsirutulioja idėja, kad ir rašytojams vertėtų mokytis vadovaujant mokytojui. Idėja atrodo truputį abejotina dėl šios priežasties: tiek muzikantams, tiek menininkams didžioji mokymosi proceso dalis skiriama įvaldyti instrumentą amatininkystės požiūriu; tačiau rašytojas savo instrumentą – kalbą – įsisavina „savarankiško mokymosi būdu“, pradėdamas ta akimirka, kai ištaria pirmus žodžius. Ir mokymasis iš meistrų – sąmoningai ar nesąmoningai – vyksta laisvomis valandėlėmis skaitant knygas.

Trumpas nukrypimas. Jausena, jog kalba – ji beveik „įgimta“ – turi tarsi grįžtamąjį efektą, ypač būdinga pradedantiesiems rašytojams. Būtent: jeigu autorius geba vartoti kalbą kasdieniame bendravime, jam gimsta įsitikinimas, kad jis savo „instrumentą“ jau įvaldė profesionaliu lygmeniu. Koks nors žodžių rinkinys, mokėjimas beveik taisyklingai sudėti kablelius, sinonimų knyga po ranka – ir pirmyn link Nobelio premijos ar bent Latvijos „Literatūros metų“ apdovanojimo. Susimąstykime palygindami, tarkime, ką tik į sceną pakviestą muzikantą, kuris nusilenkia ir ima barbenti pianino klavišais, o kai jį pelnytai nušvilpia, nepaprastai įsižeidęs surinka ant netašytų klausytojų: „Bet juk tai buvo Mozartas! Genijus! Jūs nušvilpėte genijų!“ Tiesioginės paralelės tarp muzikantų – šiuo atveju atlikėjų – ir rašytojų negalimos. Tačiau ne kartą man, kaip redaktoriui, teko susidurti ne tik su pradedančiaisiais rašytojais, bet ir su daugybe įvairių autorių ir išklausyti maždaug tokį samprotavimą: kalbos ir gramatikos netikslumus ištaisys redaktorius ir korektorė, už tai jiems moka, bet užtat pažiūrėk, kokios teksto idėjos! Čia turiu atsakyti, kad gana dažnai šviesiomis ir kilniomis idėjomis grįstas takelis veda link makulatūros maišų, o kalbos pojūtis – neapibrėžiama, tačiau visai realiai jaučiama substancija – rašytojui yra toks pat svarbus kaip ir šios grandiozinės idėjos. Kalba yra instrumentas, tačiau vartojant šį instrumentą esti aibė profesionalių dalykų, susietų su autoriaus stilistika. Savo ruožtu stilius anaiptol nėra tik klostėtas teksto „fasadas“. Stilius glaudžiausiai siejamas su teksto prasme ir pačios literatūros esme. Uldis Bėrzinis kartą ištarė, kad autorius ne tik rašo, bet ir „iškvepia žodį“. Tai, žinoma, metafora, tačiau ji taikliai charakterizuoja rašytojo santykį su kalba. Apskritai klaidinga priimti kalbą kaip dirbtinai sukurtą ir filologų priverstinai primestą įstatymų kodeksą. Kalba – gyvas organizmas, kuriam būdinga sava vidinė logika, o ji be paliovos transformuojasi, vystosi; rašytojas, „iškvėpdamas žodį“, tuo pat metu pajaučia šio organizmo gyvastį bei poreikius. Literatūra yra nepaprastai sudėtingas derinys, kuriame telpa daugelis įvairių elementų. Amatininko sugebėjimai yra tokie pat reikšmingi kaip šviesios ir kilnios mintys, antraip gali nutikti kaip tam nelaimėliui pianistui, kuris Mozarto muziką perkūrė į akmenų dardesį skardiniu stogu. Pravartu pridurti, kad ir amatininkas labai gerbia savo instrumentą.

Ir dar kartą pabrėšiu: rašyti negalima išmokyti. Tačiau rašyti galima išmokti. Stačiokiškai tariant, žmonės, kurie nori išmokti rašyti, pirmiausia turi pasiųsti velniop visus rašymo mokytojus su jų straipsniais, tarp jų ir šių eilučių autorių, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų toks patarimas, atsisėsti prie popieriaus lapo arba kompiuterio ir rašyti, braukyti, keliolika kartų perrašyti ir galų gale per didelius vargus suregztą „kūrinį“ išmesti į šiukšliadėžę. Šis procesas tęsis metų metus ir, deja, jo negalima išvengti. Visad galvoje turima šiukšliadėžė yra genialus mokytojas, bet ir kietas užpakalis rašytojui toks pat svarbus kaip ir nežemiškas bei nenusakomas talentas. Vis dėlto galima ko nors išmokyti (ir, žinoma, pačiam išmokti). Svarbu pačiam pažvelgti į savo tekstą kritiškai arba bent skeptiškai primerktomis akimis.

Asmeninis kritinis požiūris į savo tekstą nėra primityvi savikritika (kuri kartais dėl kokių nors vidinių psichologinių konfliktų degraduoja į saviplaką – ech, aš juk toks menkavertis ir mažytis, aš nieko nesugebu). Iškilus rašytojas gali būti išpuikęs idiotas, nekritiškai laikantis save genijumi, – jeigu jam iš tiesų pasiseka ką nors iškilaus sukurti, jo požiūris nenutolsta nuo tiesos. Kritiškas požiūris į savo tekstą yra tarsi dvejinimasis. Autorius tarytumei pasidalina į dvi asmenybes – į autorių ir „autoriaus autorių“; šis jį nuolat stebi, vertina, kontroliuoja ir bando „įrašyti“ į įvairius kontekstus***. Skamba šiek tiek šizofreniškai, bet iš tikrųjų tarp šių dviejų asmenų gimsta tai, ką mes vadiname literatūra. Jeigu dvejinimasis dėl kokių nors priežasčių neįvyksta, sukuriama tik ištižusi žodžių masė arba begalinis monologas. Šių dviejų bendrakūnių asmenų požiūriai dar nereiškia, kad, žiūrėk, autorius, sukūręs eilinį kūrinį, su palengvėjimu atsikvepia, prisimerkia, koncentruojasi ir kitą akimirką jame atgimsta kritikas, kuris šviežiomis jėgomis išvalo tekstą ir jame sudeda tolesnius keliaženklius. Tiesiog priešingai – abu kūrėjai yra nepaprastai panašūs, piktai priekabiauja, o jų balsai niekada neišsiskiria. Labai primityviai modeliuojant, autoriaus patirtis – gyvensena, skaitymas, rašymas – kondensuojasi jo racionaliame kritiniame balse, o atitinkamo teksto tapsmą inspiruoja įnirtingas pašėlimas, įkvėpimas arba kažkas panašaus iš nežemiškų reikalų sferų.

Tai kokia gi rašymo mokymo knygų prasmė, jeigu, vadovaujantis jų formulėmis, negali išmokti rašyti? Vis dėlto prasmės yra. Pirma, tai skatina galvoti apie literatūrą ir apie tai, kas yra tikra, tiksliau sakant, galėtų būti rašymas. Antra, sutinku, kad tai priverčia sėsti prie balto lapo. Tingumas ir nerangumas – žmogui būdingos savybės, o talentas nėra jokia stebuklinga žolelė. Netgi talentingas žmogus gali rašyti kaip su kiaulės koja, jei jis pats nesimoko rašyti. Tai procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Faulkneris, kai buvo pamalonintas Nobelio literatūros premija, pranešė, kad kiekvienas jo romanas buvo milžiniška nesėkmė. T.  y. jis buvęs nepajėgus – ar dar neišmokęs – realizuoti savo plataus masto idėjų. Manyčiau, Faulknerio prisipažinimas gana iškalbingas.

Dar nereikšmingas pastebėjimas apie rašymo mokymo knygų prasmę ir beprasmybę. Sutinku, kad teorinės gudrybės gali padėti, jei autorius apsisprendė atsidėti vadinamiesiems formulių žanrams: detektyvui, maginės fantastikos, siaubo literatūrai, mokslinei fantastikai, istoriniams nuotykių romanams, ašaringiems moterų kūriniams ir panašiai. Visi šie žanrai daugiau ar mažiau yra klišiniai, juose veikia nustatyti dėsniai, todėl iš tiesų nieko bloga, tarkime, teoriniu lygmeniu įsisavinti siužetų kūrimo meną arba veikėjų charakterių paruošimą. Žanrų formulių apžvalgose sukaupti milžiniški literatūros istorijos informacijos klodai. Tiktai verta prisiminti, kad ir šiuose tarsi tikruose klišiniuose žanruose klasikais tampa tie autoriai, kurie peržengia griežtus žanro dėsnius ir susikuria savuosius, vėliau tampančius žanro sudėtimi. Kitaip sakant, Agathos Christie romanų skaitymas potencialiam detektyvų rašytojui gali duoti daugiau nei literatūros teorijos knygų krūvos.

Tikrovėje rašymo mokymasis yra visiškai trumpas. Jei žmogus yra pradedantysis, jis jokiu būdu neprivalo beatodairiškai priimti nė vieno patarimo, pasiūlymo, pamokymo. Netgi tų vadinamųjų rašytojų, kurie apie rašymą nieko nenutuokia. Geriau jiems patylėti ir tiesiog rašyti, kitaip labai lengva patapti kvailiu. Nes kiekvienas rašytojas, tapdamas autoriumi, pirmiausia bando sunaikinti visą literatūros istoriją. O jeigu tai pavyksta, viskas susireguliuoja kuo puikiausiai – tiek norinčiajam rašyti, tiek literatūrai. Žodžiu, perskaityk šią knygą, įsiklausyk, kas joje pasakyta, tačiau esant galimybei kuo greičiau ją išmesk. Ir – sėskis ir rašyk. Paties parašyta knyga suteikia daugiau patirties nei šimtai rašymo mokymo knygų.

Kartą, kai šios knygos fragmentai jau buvo publikuoti spaudoje, redaktorius maždaug taip paklausė: „Taip, aš suprasčiau, jeigu tu savo knygą būtumei pavadinęs „Rašyti“ arba – dar geriau – „Rašymo menas“. Viskas būtų aišku: G.  B. mintys apie literatūrą. Vis dėlto niekaip negaliu suprasti, ką reiškia daugtaškis prieš ir po „…rašyti…“. Jeigu tu tai pabrėži knygos viršelyje, vadinasi, yra tam tikra prasmė. Kokia?“

Pritariu, panašiai suglumti gali ir kiti skaitytojai, nes daugtaškis iš tiesų gali žymėti neužbaigtą mintį, nutylėjimą. Tai paaiškinsiu šioje įžanginėje dalyje. Jeigu dabar žmogus tvirtai apsisprendė parduoti sielą velniui, t.  y. literatūrai, ko gero, jam teks patirti sunkų nusivylimą: sumanyta knyga (eilėraštis, apsakymas, esė) neprasideda su pirmu žodžiu ir nesibaigia su paskutinės eilutės tašku. Jis, atsisėdęs prie stalo, užrašo sumanytą tekstą, paskui ramia sąžine atsigula ir po valandėlės džiaugsmingai mato, kaip į jo banko sąskaitą krenta honoraras. Paaiškės, jog velnias yra nepaprastai rajus, nepasitenkins mažyliu piršteliu, o pasisavins visas galūnes su smegenimis ir dar visus vidaus organus. Nes literatūra, kaip bet kuris kūrybinis procesas, iš tikrųjų yra begalinė. Jeigu autoriui pasiseka savo tekste padėti pabaigos tašką, jis niekada negali būti įsitikinęs, kad šis tekstas yra „patys tikriausi, nuosekliausi žodžiai“ (prie šio mito sugrįšiu vėliau). Jis rašys, vėl ir vėl pertvarkys, perrašys tekstą, niekad nebus įsitikinęs, ar tekstas jau visavertis, ar naujasis variantas ir perrašymo atvejis pakels jį į aukštesnį lygmenį. Autorius suvoks, kad vienas žodis baltame lape neįtikėtinai užsispyrusiai tempia iš jo naują žodį, sakinys – dar vieną sakinį, knyga – būsimą knygą, net labai norėdamas jis negeba pasipriešinti neužrašyto teksto prašymui. Literatūros istorijoje yra begalė pavyzdžių, kai rašytojas, suvokdamas, kad užgyventa daug ir veržliu tempu artėja paskutinė jo valanda, nepalieka ramybėje literatūros, kovodamas su silpnumu ir senatviniais negalavimais, bando bent šiek tiek papildyti per gyvenimą parašytus tekstus. Nors jis nebeturi jokios vilties sulaukti šios paskutinės didingos publikacijos. Autorius, pasinėręs į teksto kūrimo procesą, suvoks, kad šis mechanizmas yra galingesnis už jį ir maža vilties iš jo ištrūkti. Negana to, kūrybinis procesas apima ne tik tekstą, bet ir savęs sukūrimą ir nepaliaujamą savęs perkūrimą. Tai vyksta maždaug pagal šį principą: „Tu rašai tekstą, bet tekstas tuo pačiu metu formuoja ir performuoja tave. Pabaigęs tekstą, tu jau būsi visai kitas žmogus, paveiktas jo, ir beveik nežinoma, ar ši permaina nudžiugins tave.“ Net tada, kai tekstas bus pabaigtas, autoriaus dialogas su juo ir pačiu savimi tęsis. Autorius pamatuotai gali įžvelgti, kad jis, paleidęs tekstą pasaulin, praranda galią, dabar žodis priklauso skaitytojams; kvaili reikalai atsiskleis, ir po daugelio metų šis tekstas gali veikti kūrėjo esybę. Žodžiu, jeigu žmogus užkibo ant kūrybos kabliuko, išsilaisvinti yra nepaprastai sunku, ir jis suvokia, kad tarsi metafizinė begalybės sąvoka jo patirtyje pagaliau nebėra metafizinė, be to, sąlytis su begalybe ne visada būna malonus. Ar ne todėl, „jeigu ilgai žvelgsi į bedugnę, bedugnė ims žvelgti į tave“ (Nietzschė nuostabiai mokėjo kurti poetinius aforizmus). O daugtaškiai – jie reiškia tik šiuos neišvengiamus autoriaus prisilietimus prie begalybės sąvokos.

Iš: Guntis Berelis. …rakstīt… Rīga: Orbīta, 2022

Vertė Arvydas Valionis