Lyrinio subjekto beieškant
Dabartinėje Lietuvoje istorijos mokslas vis dažniau suprantamas kaip atminties lauko dalyvis. Nesibaigiančios diskusijos ir ginčai dėl paminklų, kalvelių, įamžinimo vietų rodo konfliktišką valstybės santykį su savo pačios tapatybe. Įsisąmoninę istorinių tautų paradoksą, kad pagrindinis būdas pakeisti ateitį yra keisti naratyvą apie praeitį, ne visada žinome, ką su ta praeitimi daryti. Tai normalus socialinės raidos dalykas, nes karta, kuri užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje, kitaip suvokia kolonijinį palikimą. Ta praeitis jau nebėra jos tapatybės dalis. Tik dabar ir atsiranda visuotinai istorinis, o ne egzistencinis žvilgsnis į praeitį. Ši įtampa tarp istorijos ir atminties pereina ir į kitas, rečiau su istoriniu būviu susijusias sritis.
Filme „Poetas“ vaizduojamas svarbiausias, šiek tiek beletrizuotas Kosto Kubilinsko (filme pavardė pakeista, tikėtina, siekiant apsisaugoti nuo galimos giminių reakcijos) gyvenimo epizodas. Tai jau visiems mokyklinukams žinomas momentas, kai vaikų rašytojas įeina į Lietuvos istoriją kaip vienas didžiausių moralinių išdavikų. Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus filmas prasideda tremtimi į kaimą, į kurį Kostas (akt. Donatas Želvys) patenka dėl vokiečių okupacijos metu parašytų antisovietine nuotaika dvelkiančių eilėraščių. Kaimas kenčia nuo baimės, trėmimų, pokario kovų tarp partizanų ir sovietinio režimo. Veiksmo laikas – taip mūsų kino pamėgta purvina lietuviška žiema. Darbe – kaimo mokykloje – Kostas sutinka seną pažįstamą Juliją (akt. Indrė Patkauskaitė). Pajunta jai ne tik lyrinę simpatiją. Jos dėka Kostas susipažįsta su vietiniais partizanais, netgi susidraugauja su jų vadu. Partizanų vadas (akt. Dainius Gavenonis) juo pasitiki, vertina jo talentą. Partizanų vado dešinioji ranka (akt. Paulius Markevičius) Kostu pasitiki mažiau, nėra toks imlus jo poezijos kerams. Filmui įpusėjus, Kostas grįžta į Vilnių, sutinka seną bičiulį Montvilą, mėgaujasi kolaborantinio gyvenimo malonumais. Spaudžiamas NKVD, o dar labiau būsimų partizaninio gyvenimo realijų, poetas galiausiai pasiduoda. Ilgą laiko tarpą praleidęs bunkeryje slapstydamasis nuo NKVD agentų, jis nužudo miegantį jau draugu spėjusį tapti partizanų vadą.
Filme priešpriešinama NKVD akylai stebimas miesto gyvenimas – baliai, kostiumai, kultūra, slavų merginos – ir sveikas lietuviškas kaimas, kur vakarojama prie laužo, gamtos apsuptyje. Kaimas, kur šilumą skleidžia ne degtinė su papirosais, bet šokiai, draugiškas pokalbis, išoriškai kukli, bet vidumi stipri bibliotekininkė Julija. Abiejų stovyklų priešprieša, reprezentuojama per gana įprastus ženklus, dar paryškinama santykiu su poezija – partizanams poezija yra būdas pakelti dvasią, įžiebti viltį, priemonė pakelti kasdienius rūpesčius. O NKVD vadukui tai būdas išgyventi, būti matomam, spausdintis, skleisti teisingą pasaulėžiūrą. Žvelgiant į dabartinę kai kurių patriotiškai nusiteikusių meninių ir kultūrinių iniciatyvų gausą, susidaro nemalonios, į enkavėdistinę filosofiją linkstančios analogijos įspūdis. Bet palikime tai skaitytojams spręsti.
Beveik visas filmas sukonstruotas klasikiniais naratyvo principais – aiškus siužetas, motyvuoti veikėjai, skirtingi interesai, veiksmo raida. Kai jau tikiesi, kad bus išvengta nutylėjimų, ilgesingų žvilgsnių, atodūsių, aliuzijų ir simbolikos – įvairių meninių raiškos priemonių, būdingų poetiniam kinui, režisieriai neatsispiria pagundai kulminacinę filmo sceną supoetinti. Dramaturginiame zenite, kuriame įvairios siužeto linijos turėtų sueiti į vienovę, kai parodomos personažų įsitikinimų ir veiksmų pasekmės, nieko neįvyksta. Matome ilgą, tamsų bunkerį, kuriame slapstydamiesi leidžia laiką tris vyrai. Šis keistas poetinis nesusiturėjimas nėra amato neišmanymas, o veikiau pačios medžiagos padiktuotas sprendimas. Kitaip tariant, yra dvi tematinės problemos:
1) Kosto personažas. Jo aplinkos, jausmų ir minčių dialektika, prisidedanti prie esminio jo gyvenimo sprendimo, nėra matoma. Kinas, kaip medija, mėgsta vidinius konfliktus, daugiau nei vieną ar du atspalvius turinčius veikėjus. Tačiau tie konfliktai turi pasireikšti veikėjo žodžiais arba veiksmais. O Kostas visame filme yra aplinkybių auka – jį vis kas nors kalbina, ragina, veža, muša, grasina, duoda įvairius pasiūlymus ir panašiai. Žiūrovams telieka spėlioti, kas darosi personažo galvoje. Ir tik filmo pabaigoje, kai Kostas vaikšto pasipuošęs sovietine simbolika, raportuoja NKVD žvalgybos tinklui apie savo žygdarbį, į jį kreipiamasi slapyvardžiu Varnas, žiūrovai mato, kad jo elgesys filme visada buvo apgaulingas – išdavystei buvo seniai pasiruošta. Mes, žiūrovai, buvome apgauti Kosto taip pat kaip ir partizanai. Nors ir galima suprasti, kokio efekto siekiama, šis veikia tik su sąlyga, jeigu žiūrovai nežino istorinės tikrovės. Tačiau „Poetas“ nufilmuotas taip, kad filmo pradžioje tarsi prašoma suspenduoti savo žinojimą – juk tai kinas, o ne istorinis tyrimas. Tik dėl šio suspendavimo ir įsigilinimo į pasakojimą ir įmanomas šis fokusas, kuris, atvirai kalbant, yra tiesiog nesąžiningas elgesys su vietiniais žiūrovais. Kam reikalingos šios manipuliacijos?
2) Pasirinktas istorinis epizodas nėra dramaturgiškas. Blogam personažui įvyko geri dalykai. Tai viena iš didžiųjų naratyvo nuodėmių – žiūrovai negali patikėti pasauliu, kuriame nėra teisingumo. Tuo labiau kad istoriniame kontekste teisingumas, kad ir pavėluotai, galiausiai atėjo – partizanų pradėta kova buvo laimėta. Nors sovietmetį dažnai mėgstama įvardinti kaip sunkių moralinių pasirinkimų metą, vartojami tokie epitetai kaip „amžiaus audrų paviliotas“, „tarp dviejų ugnių“, „ąžuolai nebijo vėtrų“, tikrovė yra tokia, kad tik moraliai degradavusiam žmogui gali būti neaiškus pasirinkimas –
kito žmogaus nužudymas ar galimybė spausdinti savo eilėraščius vaikams. „Poete“ kitų Kosto motyvacijų kaip spauda ir komfortiškas gyvenimas nėra.
Filmas „Poetas“ priklauso bendresnės Lietuvos kultūrinio gyvenimo problematikos laukui. Skirtingi vertinimai ir nesutarimai dažnai kyla iš to, kad nėra elementaraus istorinių faktų žinojimo – į įvairias atminties iniciatyvas dažnai reaguojama emociškai, nesigilinant į laikmečio kontekstą ir galimybes. Kitaip tariant, prieš imantis įvairių moralinių vertinimų, svarbu turėti konkretų, faktais pagrįstą istorinės tikrovės aprašymą. Atlikus šį darbą, dauguma nesutarimų, kylančių dėl istorinių asmenybių ir jų elgesio teismo, tiesiog išgaruoja. Filosofijoje tai vadinama deskriptyvinių ir normatyvinių teiginių atskyrimu. Tokiam aprašomajam darbui kine puikus įrankis yra klasikiniai žanrai. Prieš pradedant įvairias manipuliacines moralinio vertinimo strategijas, kurias matome „Poete“, turbūt būtų sveika turėti vizualinį pagrindą, leidžiantį geriau suprasti vieną iš esminių istorijos objektų – dabartį.
