Laudacija Ramunei Brundzaitei
Ramunė yra mano draugė, todėl džiaugsmas šališkas. Bet pagaliau ji gavo medalėlį! Cituojant jos pačios eilutes: „aš taip noriu / to medalėlio – / mėnesio – / mėnesienos / trisdešimt dienų / kai nebegeri visi susirinkusieji ploja // aliuminis / už platiną brangesnis“ („tuščių butelių draugija“, p. 52). Tiesa, medalėlis ne visai tas, tą išsvajotąjį ji seniai turi.
Daug yra svajojančių apie LLTI medalėlį, bet man labai patinka, kai jis kliūva tiems, kurie visai jo netrokšta. Filologijos fakulteto auklėtiniams, kurie ne itin noriai užsiima savo kūrybos sklaida – neturi plėšrumo instinkto. Tekstas yra ir kontekstas: jis išreiškia ne puikavimąsi socialiniuose tinkluose, bet socialumą pačioje poezijoje. Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“ kaip tik ir kalba apie tokios filologyno auklėtinės galimybes prisitaikyti šiandieniniame pasaulyje. Tiesa, kai lyriką rašo vyras, tai vadinama viršasmeniškumu ir universalijomis, o kai moteris – išpažintine poezija.
Daugelis mūsų (sąžiningiau būtų sakyti – visi) jaunystėje tiki esą labai išskirtiniai, ypatingi, talentingi, gal net genialūs. Tokios savybės apskritai neegzistuoja, jos vaidenasi tik mums. Dėl jų (nors tai viso labo iliuzija!) mes gyvename. Geriausiu atveju mūsų gyvenimai tik šiek tiek gražesni už kitų žmonių – skausmas dramatiškesnis, laimė iškilmingesnė, nes taip patys norėjom. Baisiausia, ką patiria poetai, ypač nelinkę į savireklamą, – tai nenaudingumas kitiems, visiškas nereikalingumas. Jis įstumia į alkoholizmą, vienatvę, vidinę izoliaciją. Santykyje su savo rankraščiu rašytojas (jeigu jis nėra televizijos ar „Facebook“ žvaigždė) lieka vienas, net jei leidykla ir norėtų jam padėti.
Ir čia mums abiem (man taip pat kaip ir Ramunei) yra padėjusi tuščių butelių draugija. Kas yra apsėdimai, priklausomieji galėtų papasakoti įtikinamiau už egzorcistus. Tos draugijos metodai visai neblogi: nuo susirūpinimo savo pačios tragedijomis perkelti dėmesį į svetimas. Užsiimti nesavanaudišku darbu, socialiniu rūpesčiu, įgyti metafizinę perspektyvą. Draugijoje esame mokomi kuklėti ligi nieko sau nebereiškimo, bet kūrybingumas vis vien randa kelius – apsigyvename kitų galvose; taip įžūliai gyventi sugalvoja ne kiekvienas.
Jeigu rašai, tai veikiausiai dėl to, kad negali nerašyti, o ne kad gautum premiją. Taip pat ir su nuėjimu nuo scenos: arba moki nueiti, arba ne. Ramunei tikrai neprireiks to mokytis – ji moka būti nužeminta. Tuščių butelių draugijoje ji turi daug globotinių, kurios paliudytų apie Ramunės gebėjimą išvesti iš tamsos, iškrapštyti iš pelkės, mokyti dvasinės disciplinos. Tai netgi svarbiau už rašymą ir teikia daug apčiuopiamesnį prasmės pojūtį.
Literatūrą esame linkę istoriškai suvokti kaip individualistinį užsiėmimą. Bet net popiežius savo enciklikoje „Fratelli tutti“ rašo: „Individualizmas nepadaro mūsų laisvesnių, lygesnių, broliškesnių. Vien tik individualių interesų suma negali sukurti geresnio pasaulio visai žmonijai.“ Tad gal ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“ nėra vien dar viena išpažintinės poezijos knyga. Tai kvietimas pasijausti reikalingiems.
Su Kovo 11-ąja visus, su laisve rašyti ir kalbėti viską, ką norime.
Kūrybiškiausia 2022-ųjų knyga už laisvę kalbėti, skaityti ir rašyti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išrinko Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugiją“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Premija buvo įteikta kovo 10 d.
