Kinas pasikeitė

Gerai atsimenu, ką „Kino pavasaris“ 2008-aisiais rodė per atidarymą – Andrzejaus Jakimowskio filmą „Burtai“. Buvau įsimylėjusi, todėl tie dekoratyvinių balandžių piruetai danguje veikė romantiškai. Paskui buvo balius, graži moteris nukrito viešbutyje nuo laiptų ir visai nesusižeidė – keista, nes tikrai buvo blaivesnė už mane. Tą prisiminiau, sėdėdama šių metų atidaryme ir klausydamasi Bowie balso reklamos takelyje – turbūt ne sutapimas, kad jis skambėjo ir atidarymo filme „Po saulės“ (rež. Charlotte Wells, Jungtinė Karalystė, JAV, 2022), o filmas „Moonage Daydream“ (rež. Brett Morgen, Jungtinės Valstijos, 2022) skirtas pačiai Davido Bowie asmenybei. „Kino pavasariai“ yra ir apie laiką – ta Lizos Simpson galvutė logotipe ir šaukinys nevalingai primena, kokia buvau prieš dvidešimt ir daugiau metų. Ak, čia esama nostalgijos! Ir „Lietuvos“, bučinių paskutinėje eilėje, atkaklumo pažiūrėti kuo daugiau filmų už akreditaciją, ir troškimo atskirti, kas yra geras kinas (ko negalėčiau pasakyti apie jaunų programos sudarytojų rekomendacijas).

 

Filme „Po saulės“ vaidina vienuolikmetė – dabartinio mano dukters amžiaus, net tuo pačiu vardu. Gal dėl to taip jaudina jos tėvo netekties drama, brendimo užuomazgos, savarankiškumas, atlaidumas tėvo praeičiai. Stilistiškai gerai sukimba mėgėjiško filmavimo kadrai ir „dabarties“ perspektyva. Ir tai tikrai kitoks kinas negu matytas prieš penkiolika metų – jis keitėsi, poetizuojama dabar kitaip, lakoniškiau. Atidaryme dar rodė „Uogas“ (rež. Vytautas Katkus, Lietuva, 2022) – tikrai nesudėtingą trumpametražį filmą; girdėjau žiūroves šnibždantis, kad nesuprato. Na, tai palaužykite galvą – kinas, kurį lengva suprasti, tėra spragėsiai. Nuvylė „Kitame kūne“ (rež. Alex Schaad, Vokietija, 2022) – Jaroslavo Melniko romano „Te visad būsiu aš“ jau nebereikia ekranizuoti, čia ir regime nedaug kuo nuo siužeto nukrypusią ekranizaciją. Kodėl visose distopijose veikia bokštas? Neseniai per televizorių rodė „Chaoso planetą“ (rež. Doug Liman, JAV, 2021) – visiškas „Vesper“, net drabužiai, miškas ir architektūra tokia pati. Paradoksalu, salė buvo pilna žmonių (matyt, intriguoja filmo „Kitame kūne“ siužetas), niekas neatsistojo išeiti (priešingai negu atidarymo filme). Dar vienas priminimas, kad į filmus verta eiti, atsižvelgiant tik į patikimas (bent jau 7MD) rekomendacijas.

 

Penktadienio vakarą kone 600 žmonių susirinko į „Moonage Daydream“, bet vadinamųjų lietuviškų would be žvaigždžių, kurioms tikrai vertėtų pamatyti šį filmą, salėje nemačiau. O gaila, nes Bowie duoda gerą pamoką – ekscentriškumas yra dovana. Regis, jis net nesuvokia, kad yra superžvaigždė, – laiko save rašytoju ir dailininku (tik kažkodėl nerengė parodų, su raštais irgi nesame susipažinę). Vyresniam broliui susirgus šizofrenija, Bowie kabinosi į meno terapiją, todėl įdomiausia šiame filme – menininko savimonė. Daug kalba apie atskirtį, bet, regis, visiškai nesusieja jos su savuoju viešumu. Be abejo, labai vienišas, ryšiai su šeima apleisti. Nuostabiai elgiasi religinėje televizijos laidoje, į kurią ateina su auskarais ir aukštakulniais. Prisipažįsta tvirtai tikįs, kad egzistuoja aukštesnė jėga, bet nevadina jos Dievu. Kaip ir dauguma tokio kalibro veikėjų, drąsina kurti ne meinstrymą, bet pats jį diktuoja. Nesu melomanė, bet festivaliniai filmai apie muziką mane gerai veikteli: pvz., taip yra atsitikę su „Gogol Bordello“, „Sigur Rós“ ir Silvana.

 

Netikėtai labai patiko „Godard’as yra kinas“ (rež. Cyril Leuthy, Prancūzija, 2022) – dinamiška dokumentika, kurią žiūrėdama nepasnausi. Istoriškai laikotarpis labai įdomus, vis dar esama nelaikančių kino menu. Godard’as atsispiria nuo italų neorealizmo ir kuria politinį „Naujosios bangos“ kiną: „Filmų, kurie kovoja, niekas nežiūri, kaip ir kovojančios spaudos niekas neskaito.“ Kaip pats teigia, „mes norime pradėti ne nuo harmonijos, o nuo chaoso“. Betgi gražios moterys jo filmuose (beje, nuostabiai atrodančios ir kalbančios netgi senatvėje, kai buvo pakalbintos šiam dokui) – tobula harmonija. Ir tos estetikos niekaip nepavadinsi chaosu, nebent chaoso imitacija. Dar vienas svarbus psichologizmas – vienu metu Godard’as nori ir būti pripažintas, ir likti nematomas. Klasikinė menininko ambivalencija!

 

Dar vienas puikus prancūzų dokumentinis filmas „Adamant“ (rež. Nicolas Philibert, Prancūzija, Japonija, 2022) kiek mąslesnis, vaizdai palieka laiko medituoti. Turintieji psichinę negalią susitinka dienos centre, kur vyksta meno terapijos užsiėmimai ir bendra socialinė veikla (kavinė, uogienių virimas, pinigų skaičiavimas ir pan.). Psichiatrai, slaugai, socialiniai darbuotojai ir pacientai gan supanašėję, pacientams suteikiama nemažai savarankiškumo – ką nors administruoti, atlikti nedideles pareigas. Jie analizuoja savo piešinius, dainų žodžius – dauguma pasižymi gana aukštu estetiniu išsilavinimu.

 

Filmo „Metas išeiti“ (Pietų Korėja, 2022) režisierius Park Chan-wookas nuolatiniams festivalio žiūrovams gerai pažįstamas. Jo siužetų logiką man asmeniškai kartais sunku priimti, bet vertinu kino kalbą, būdą netradiciškai papasakoti. Sterilūs interjerai ir prašmatnūs sušių rinkiniai varo iš proto – tarsi įgyvendintas perfekcionistų blizgesys kitame pasaulyje. Labai kitoks ir „Lygumų ežeras“ (rež. Laura Citarella, Argentina, Vokietija, 2022) su visų veikėjų motyvacijomis – lietuvių kine turbūt niekas nepriverstų jų taip elgtis. Tiesą sakant, tokio crazy filmo nebuvau mačiusi jau kelerius metus. Viena iš daugiabalsio pasakojimo linijų – kūdikio besilaukianti lesbiečių pora laiko namuose mutantą (filme jis taip ir neparodomas, bet visuomenės baimių metafora tiksli). Fone raminančiai skamba Chopinas (vėl muzikinė sąsaja su lenkų „Duona ir druska“, į kurį netilpau, mat buvo šeštadienis).

 

Rumunų filmas beveik visada reiškia kokybę, todėl dėl „R. M. N.“ (rež. Cristian Mungiu, Rumunija, Prancūzija, Belgija, 2022) nedvejojau. Visi prisimename ankstesnius šio režisieriaus filmus „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ ir „Baigiamieji egzaminai“. Pagrindinis veikėjas Matijus viską daro tarsi teisingai – rūpinasi senu tėvu ir „neberniukišku“ sūnumi, sugeba prisiimti atsakomybę – nukabinęs pakaruoklį, ant pečių parneša namo. Bet jo elgesys toks toksiškai mačistinis, kad kaip tik per jį jam ir nesiseka. Kita pasakojimo linija – ujami atvykėliai iš Šri Lankos; jie net neįleidžiami į bažnyčią. Vis dėlto niekas nėra tiesiogiai perauklėjamas, tik parodomas miestelio bendruomenės komizmas. Ir tai vyksta tokioje geografinėje platumoje, kur, kaip ir LDK mite, dėl skirtingų tautų ir konfesijų sugyvenimo turėjo suklestėti tolerancija, – žmonės kalba keliomis užsienio kalbomis, gyvena ekonomiškai neblogai, sočiai švenčia šventes.

 

Tikrai sunku buvo eiti į „Mariupolį 2“ (rež. Mantas Kvedaravičius, ko-rež. Hanna Bilobrova, Lietuva, Prancūzija, Vokietija, 2022) – juk kaip ir aišku, kas ten. Sužadėtinė sudėjo viską, ką rado (neapdorota medžiaga, trūksta stilistinio Kvedaravičiaus braižo), bet pats faktas, kad žmogus už šiuos kadrus paguldė galvą, griebia už širdies. Nepaliaujantis šaudymas ir sprogimai, smirsti pradėję lavonai – nežinau, sėdint kino salėje galima ir nesuprasti, kad tai realu. Už kadro girdisi režisieriaus balsas – kartais jis pašmaikštauja, kartais ramina. Niekada neplepa be reikalo, nes juk laiko kamerą. Be štatyvo, todėl vaizdas dreba. Filmuota tikro karantino, karo situacijos izoliacijos sąlygomis: žmonės slepiasi baptistų bažnyčios rūsiuose. Lengvesnę nuotaiką kuria buities vaizdai – šuo suėdė pusę pakelio sviesto, į sriubą dedami džiovinti krapų stagarai. Kartu meldžiamasi, ir tai sukuria su niekuo nepalyginamą išgyvenimo pojūtį. Visada atsiranda kas nors, kas bando įvesti savo tvarką, bet negandų akistatoje laikomasi žmogiško solidarumo. Filosofuojama, tik negrabiai. Akiratyje – aviacinių bombų sugriauti namai, papūgų kūneliai, dvidešimt balandžių – tiek liko iš 300.

 

„Keliaujantį“ (rež. Gianfranco Rosi, Italija, 2022) žiūrėjau sekmadienį, salėje nebuvo nei vyskupų, nei kunigų, nei vienuolių, nei, drįstu spėti, praktikuojančiųjų. Visi mišiose? Šis filmas juk jiems. Nenustebčiau, jeigu nedomina. Popiežiaus rakursas globalus, jis mąsto ne apie vieną žemyną ir kalbasi net su astronautais kosmose. Pykstame ant jo už taikdarystę: tai, ką sako apie ginklų pirkimą, banalu ir netikroviška. Tarsi sakyčiau, kad patyčios blogis, bet vis vien nepaliaučiau ironizavusi (ką ir darau). Filme rodomas jo susitikimas su Kirilu (kaip ir su daugybe kitų hierarchų bei politikų, apie kuriuos ne ką težinome; kai kurie iš jų galbūt ne menkesni niekšai). Ir visgi pontifikas mezga dialogą net su nemaloniais tipais, inicijuoja pokalbį, tariasi dėl katalikų teisių (pvz., Baltarusijoje šiuo metu jos visiškai pamintos). Keliauja ten, kur ne itin malonu – atsiprašyti už Bažnyčios klaidas. Drąsina: svajokite, koks pasaulis būtų su tuo, ką galite jam duoti. Žinoma, tai ne apie feisbuko savisklaidą.

 

Kontroversiškas (nėra nei gerųjų, nei blogųjų veikėjų) „Disko berniukas“ (rež. Giacomo Abbruzzese, Prancūzija, Belgija, Italija, Lenkija, 2023) man labiausiai kalba apie militarizmą ir kaltę dėl nužudymo. Nors gal kur kas labiau norėta pabrėžti metempsichozę (ypač spalvotais negatyvais, ar kaip juos pavadinti). Ramūs „Aštuoni kalnai“ (rež. Charlotte Vandermeersch, Felix van Groeningen, Italija, Belgija, Prancūzija, 2022) leido pailsėti nuo noir ir beveik nepriminė kadaise matyto „Gražaus sūnaus“. Tik tiek, kad kadruose viskas buvo gražu – kalnų ir slėnių vaizdai, paprasto gyvenimo estetika, nesudėtingi jausmai. Lietuviškoje premjeroje „Gyvenimas po mirties“ (rež. Nerijus Milerius, Lietuva, 2022) aktoriai kalba apie mirtį, kurią gana dažnai vaidina kine ir teatre (rodomos scenos iš nesenų filmų). Milerius daro kiną kine – kamera fiksuoja paauglį, kuris filmuoja senelį, apžiūrinėjantį laidotuvių nuotraukas (veidrodis! Velázquezas!). Režisieriui-filosofui įdomu, kaip aktoriai reflektuoja tą mirties „sužaidimą“, o man, kaip stebėtojai, lieka įspūdis, kad jie visur, net gyvenime ir buityje, negali nevaidinti. Bet čia nėra nieko blogo.