Eilės
●
tarp dviejų kalnų
vėjo nėra
kaip nėra vienodo širdžių plakimo
kaip nėra vienodų dangaus paraščių
upės tėkmėje
išnyra sapnas
mėlynu skenduolio veidu
kur seniai seniai
nuskendusi meilė
tarp dviejų kalnų
nėra vėjo
dulkės ir vėjas
ten už kalnų
kur vėjas
supaprastinus papročius
stogą nurovė klevams
kur po kojomis
kanadietiškas kilimas
šiugžda senąja
indėnų
tarme
●
saulėje blizgantis labirintas –
žalčio oda
savo švytėjimu
visa esybe priešinasi
rudeninei lemčiai
gal tai ne labirintas
veikiau kampas
kampas ribojantis
vasarinių augalų būtį
kai jie lėtai praranda gyvybę
įkalinti pernelyg
taisyklingame stačiakampyje
augalų geometrija
gėlių aritmetika…
išblaškytų minčių
suveltas turinys
deklaruoja taisyklingos
būties siekiamybę
skambant pavakario varpams
jie vis tiek veržiasi aukštyn
šaukiasi vasaros
Adolf Fleischmann. Natiurmortas su vazomis. 1930
●
žodžių eilutė bėga sraigtiniais laiptais
tarsi žinodama, kad kažkas nutiks
tai tik svetimų ir nesuprantamų
žodžių žodynėlis
sraigtinių laiptų
kriauklės amžinybė
kur beprotybė –
tik ženklas
atsibundu iš slogučio
deklaruoju savo teises
ir konstituciją
ir daugiau jokių
aleksandrų makedoniečių
mano gyvenime
tik kražių fontanas
srūvantis vynu
kūčių naktį
●
vogti iš savo miego eilėraščius
kai migloj suskirdusios sienų lūpos šneka
gerti saldų sapno katarsį
prakąstą realybės pjūklo dantų
vogti iš savo miego eilėraščius
paslėptus pasąmonės banke
nes tai labai tvirta valiuta
brangesnė nei ilgapirščių rankos
nes mes nebuvome tais
kur per sapną suskirdusiom lūpom šneka
nebuvome tais – kitais
dievo šventais avinais
●
Gintarui Beresnevičiui
paniręs į kulto misteriją
zuikių dievas aukas atnašauja
kai ima kulti savo misteriją
liejasi kraujo upės
ašarom tvinsta gralio taurė
kartais sugrįžta marija su lelijom
ar karūnuotas kazimieras
bet išsigelbėti niekam nelemta
amžina kulto misterija
tęsiasi kaip kalavijo žaizda
kaip amžinas vaško antspaudas
be pradžios – pabaigos
virš baltijos vėjas gena
kurliandijos link
baltų pelenų debesį
baltas zuikių dievas
žiūri ir stebisi…
●
valytuvai – lango blakstienos
šoka drugelio šokį
aukštyn žemyn, aukštyn žemyn
braukia ir braukia
stiklo ašaras
verkia langas
kaip dangus…
