Dirbtinio intelekto filosofijos link

Dirbtinis intelektas, per pastaruosius metus tapęs pasiekiamas ne tik informacinių technologijų specialistams, bet ir eiliniam interneto vartotojui, nepaliaujamai kursto aistras. Išvystytas (ar išsivystęs?) iki tam tikro lygio, dirbtinis intelektas jau sugeba padaryti gana neįtikėtinus dalykus ir pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Nepaisant to, šis technologinis šuolis yra susijęs su filosofinėmis problemomis, kurios kai kuriems teoretikams buvo matomos jau XX a. antroje pusėje, nors ir kiek kitame kontekste.

Bandant paaiškinti dirbtinio intelekto veikimo problematiką, iš pradžių teks aptarti medijų filosofijos šaką – technologinį determinizmą. Technologinis (arba medijų) determinizmas remiasi prielaida, kad technologijos formuoja žmonių kultūrą ir visuomenę ir kad neįmanoma suprasti technologijų nesuprantant jų poveikio žmonių elgesiui ir mąstymui. Šia kryptimi eina ir žymioji medijų filosofo Marshallo McLuhano tezė, kad naujai iškylančios technologijos geba paveikti žmonių kasdieninės veiklos mastą, greitį ir struktūrą. Knygoje „Kaip suprasti medijas“ McLuhanas dėsto, kad „geležinkelis neatnešė žmonių visuomenei judėjimo, transporto, rato ar kelio, bet jis suteikė pagreitį visoms ankstesnėms žmonijos funkcijoms ir padidino jų mastą, sukurdamas visiškai naujo tipo miestus, naujo tipo darbą ir laisvalaikį“¹. Galime daryti išvadą, kad iškylančios naujos technologijos (medijos) turi potencialo kaskart pertvarkyti mūsų veiklą pagal savo naujai iškeltus standartus bei struktūrą, prieštaraudamos prieš tai vyravusiai tvarkai ir priversdamos mus veikti pagal naujas taisykles.

Kartu technologijos daro didžiulę įtaką tam, kaip mes suvokiame pasaulį ir save, ir formuoja tai, kaip suprantame ir patiriame tikrovę. Įtakingas, bet mažiau žinomas šios idėjos propaguotojas filosofas Vilémas Flusseris technologinio determinizmo idėjas plėtoja nedidelėje knygoje „Fotografijos filosofijos link“. Šioje knygoje, kaip užsimenama pavadinime, filosofas bando įvardyti fotografijos kaip dominuojančios medijos problematiką ir paskatinti susitelkti į jos daromą įtaką kasdienybės suvokimui. Kaip ir pridera technologiniam deterministui, Flusseris parodo, kaip medijos keičia mūsų įsivaizdavimą apie pasaulį per atvaizdus. Teigdamas, kad fotografija, kaip techninių atvaizdų forma, iš esmės pakeitė pasaulio matymo būdą, Flusseris stengiasi parodyti šį reiškinį apibrėžiančios filosofijos reikalingumą, bandydamas sutramdyti vykstantį vizualinį pokytį. Knygoje pateikiama istorinė-technologinė tėkmė, pasižyminti trimis svarbiais etapais: atvaizdų dominavimu – idolatrija, tekstų dominavimu – tekstolatrija ir techninių atvaizdų iškilimu. Visi šie etapai yra vienas kitą pabaigiantys ir antagonistiški, steigiantys įvaizdį, jog medijos autonomiškai pakeičia ir kuria viena kitą. Techniniai atvaizdai, kaip paskiausia technologinė forma, bando ištaisyti atvaizdų ir tekstų įteigtą susvetimėjimą, kai žmonės „pradeda gyventi savo sukurtų atvaizdų [ir atitinkamai tekstų] funkcijomis“². Tačiau kol atvaizdakalystėje žmogus įsiterpia tarp atvaizdų ir jų reikšmių, perdirbdamas šių atvaizdų simbolius savo galvoje ir prieš, pavyzdžiui, perkeldamas savo atvaizdų viziją ant drobės³, šis procesas nėra toks paprastas, kai yra susijęs su techninių atvaizdų gamyba.

Pasak Flusserio, techniniai atvaizdai, formuojami abstraktaus „aparato“ (šio vietą galėtų užimti fotoaparatas, vaizdo kamera ar dirbtinis intelektas), kuris, kitaip nei teptukas tapant, įsiterpia tarp naudotojo ir galutinio atvaizdo, atitinkamai apipavidalindamas konkretų atvaizdą, vietoj teigiamo lango į realų pasaulį nuotraukų ar vaizdų pavidalu iš tiesų pateikia ne ką artimesnį tikrovei jos atvaizdą – plokštumą, kurioje viskas pateikiama atvaizduotinų objektų konsteliacijomis. Tad kol analizuodami meno kūrinį turėtume „atkoduoti kodavimą, įvykusį tapytojo galvoje“, procesas aparate, produkuojant techninius atvaizdus, lieka paslėptas, visai kaip „juodojoje dėžėje“⁴. Taigi, kitaip nei klasikiniuose atvaizduose, šiuo atveju ne fotografas  / aparato naudotojas gamina simbolius, bet pats aparatas: „kiekviena fotografija yra vienos iš aparate numatytų galimybių įgyvendinimas“⁵. Produkuojant techninius atvaizdus, laisvas yra ne fotografas, bet pats fotoaparatas, kol fotografas imasi tik fordistinio darbininko vaidmens operuodamas rinkos jam paskirta mašina. Dirbantysis su aparatais, produkuojančiais techninius atvaizdus, dirba su „juodosiomis dėžėmis“, kurių negali peržvelgti⁶.

Šis XX a. antros pusės naratyvas, puoselėtas Flusserio filosofijoje, įstabiai susisiejo su kiek kitokiu naratyvu, pastaraisiais metais įgavusiu vis didėjantį pagreitį, – dirbtiniu intelektu (toliau – DI). DI tampant vis labiau prieinamam institucijoms ir eiliniams vartotojams ir vis dažniau inkorporuojamam į darbo rinką, šis technologinis sprogimas paskatino diskusijas dėl savo funkcionavimo peripetijų. Flusseriui rūpėjęs „juodosios dėžės“ modelis, pasireiškiantis fotografijoje, šiose diskusijose pasireiškia gana dažnai. Pats DI veikimo principas yra paremtas „juodosios dėžės“ technologija, kai algoritmas priima milijonus duomenų taškų kaip įvesties duomenis ir susieja konkrečias duomenų savybes, kad gautų išvestį. Šis procesas iš esmės vyksta savarankiškai ir duomenų mokslininkams, programuotojams ir naudotojams paprastai sunku jį interpretuoti: operacijos – sprendimų priėmimo procesai – dažniausiai nėra matomos naudotojui ar kitai suinteresuotai šaliai⁷. Taigi, šiuo atveju susiduriama su ta pačia atkodavimo negalimybe kaip ir fotoaparate – atvaizdo gavimo procesas yra aiškus tik pačiam aparatui, tačiau šįkart šis yra kur kas pajėgesnis ir keliantis didesnį susirūpinimą. Visa tai išties tampa problema, kai dirbtiniam intelektui suteikiame daug galios priimti sprendimus, turinčius realių padarinių žmonių kasdienybei. Kaip matyti iš pastarųjų metų pavyzdžių, vis daugiau kompanijų ir institucijų ryžtasi pasikliauti algoritmais, siekdamos supaprastinti savo darbą ir atitinkamai padidinti pelną.

Problema iškyla, kai DI, iš pirmo žvilgsnio atrodantis itin racionalus ir logiškai suprantamas, iš tiesų veikia nežinomais būdais ir daro nebūtinai tokius teisingus sprendimus, kokių tikimasi. Puikus to pavyzdys – 2021-ųjų atvejis, kai algoritminė „ShotSpotter“ šūvių aptikimo sistema neteisingai apkaltino 65 metų Michaelą Williamsą: šis buvo nuteistas kalėti ir iki išteisinimo turėjo praleisti savo gyvenimo metus kalėjime. Kaip teigiama futurism.com paskelbtame Victoro Tangermanno straipsnyje, „nėra jokio būdo nustatyti, ar algoritmas yra tikslus, stebimas, kalibruotas, ar kas nors ką nors pridėjo“⁸. Iš to galime matyti, kad, suteikus galią nustatyti nusikaltimų kaltininkus, atrinkti darbuotojų reziumė ar daryti kitus su žmogaus gerove susijusius sprendimus, DI veiklos nesuvokiamumas gali privesti prie vis dažniau ir masiškiau pasireiškiančių tragikomiškų atvejų, kurie skambiai nuaidės viešojoje erdvėje.

Dar vienas, nors ne toks akivaizdus, atvejis yra susijęs su DI vaidmeniu medicinoje. 2022-aisiais JAV nacionalinio vėžio instituto publikuotame straipsnyje keliamas klausimas, kaip DI galėtų padėti ankstyvai vėžio diagnostikai. Straipsnyje teigiama, kad gilaus mokymosi (deep learning) algoritmas, analizuojantis magnetinio rezonanso tomografijos vaizdus, prognozuoja IDH1 geno mutaciją smegenų navikuose. DI apibrėžia pavojingas vėžio sritis be jokios žmogaus priežiūros. Be to, DI pateikia svarbią informaciją apie vėžį, pavyzdžiui, kaip sparčiai jis auga, ar yra išplitęs ir ar tikėtina, kad po gydymo jis sugrįš, gali padėti parinkti tinkamą gydymą⁹. Šiuo atveju visi sprendimų priėmimai bei analizės taip pat vyksta dirbtinio intelekto „juodojoje dėžėje“ be galimybės profesionalui įsikišti ir peržvelgti procesą. Algoritminė paciento nuotraukų analizė vyksta būdais, nesuprantamais nei gydytojams, nei informacinių technologijų specialistams, kol matomas išlieka tik galutinis rezultatas. Kai ant kortos pastatyti žmonių gyvenimai, ar išties moralu pasikliauti kiekvienu DI sprendimu, nežinant, iš kur šie sprendimai ateina, aiškiai suvokiant prie kokių tragedijų tai gali privesti?

Vertėtų sugrįžti prie Flusserio filosofijos, siekiančios padėti pagrindus naujam mąstymui apie technologijas. Rašęs laikais, kai dirbtinis intelektas dar buvo prie mokslinės fantastikos ribos, filosofas sugebėjo itin tiksliai numatyti technologinį vystymąsi ir su tuo susijusias autonomijos problemas: „Kadangi aparatai funkcionuoja automatiškai ir nepaklūsta jokiam žmogaus sprendimui, jų niekas negali turėti. Bet koks žmogaus sprendimas priimamas remiantis aparato sprendimais; jis nusmuko iki grynai „funkcinio“ sprendimo, tai yra: žmogaus intencija iš čia išsmuko.“¹⁰ Kaip minėta anksčiau, žmogus pamažu iš naujo tampa aparatus aptarnaujančiu personalu, kai visi procesai iš tiesų yra atliekami pačių prietaisų ir yra vis labiau nesuvokiami: „Žmogus vis labiau ir labiau atskiriamas nuo aparatų, o jų programos, šie buki kombinacijų žaidimai, turi vis daugiau elementų; jie kombinuoja vis greičiau ir pralenkia bet kokio žmogaus gebėjimus juos peržvelgti ir kontroliuoti.“¹¹ Vis labiau vystantis technologijoms, žmogui bus priskiriamas vis menkesnis vaidmuo bandant jas suvaldyti, pritaikant savo tikslams. Laikantis McLuhano linijos, ateities visuomenės, suformuotos naujojo DI varomo technologinio sprogimo, perims šiuos parametrus, žmonių veiklai suteikdamos tik antraeilį darbininko vaidmenį.

Perfrazuojant Flusserį, dirbtinio intelekto filosofija turi atskleisti, kad žmogaus laisvė neturi vietos automatinių, užprogramuotų ir programuojančių aparatų srityje¹². Laisvė yra pasipriešinimas aparatui, o kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, laikui bėgant aparatams priešinamės vis mažiau, patys po truputį tapdami jų žaislais. Nuo mūsų priklauso, ar aparatai žais su mumis vagis ir policininkus, gydytojus ir ligonius, valdovus ir vergus, ar nežais iš viso.