●
Rosa Liksom (g. 1958) – Suomijoje itin populiari rašytoja, viena įdomiausių ir reikšmingiausių suomių literatūros modernizuotojų, daugybės romanų ir apsakymų rinkinių autorė. Ko gero, žinomiausias rašytojos kūrinys – romanas „Kupė Nr. 6“ (Hytti nro 6, 2011, liet. 2014, vert. A. Krilavičienė) – buvo apdovanotas garbingiausia Suomijos literatūros premija „Finlandia“, o jo motyvais pastatytas to paties pavadinimo filmas (rež. J. Kuosmanen) 2021 m. pelnė Kanų festivalio Didįjį prizą. Iš Suomijos šiaurės kilusios Liksom kūryboje neretai galima įžvelgti su šiaure siejamų stereotipų parodiją, kita vertus, prie tokių temų kaip moters portretas, smurtas ir nerimas nuolat grįžtama tiek autorės trumpojoje prozoje, tiek romanuose.
Čia publikuojamas apsakymas be pavadinimo – iš autorės debiutinio rinkinio „Vienos nakties stotelė“ (Yhdenyön pysäkki, 1985).
●
(Susituokėm lapkričio keturioliktą, bet netempėm net iki mėnesio pabaigos. Man santuoka atrodė lygiai dviem savaitėm per ilga.) Susipažinom Pampame, kai po darbo su chebra užėjom aliuko. Jis įėjo, ir man iškart susišvietė, kad šitas bičas sukurtas man. Į vakaro pabaigą nuėjau prie jo stalo ir pasakiau: eik tu šikt. Paskui grįžom pas mane ir nuo tada nebegalėjau to bičo iškrapštyt. Viena naktis, ir tas mažas šūdžiukas prilipo. Apsigyveno mano lovoj. Parpė, kai išeidavau į darbą, ir parpė atstatęs subinę, kai grįždavau. Nėjo į darbą, nėjo į parduotuvę, net šiukšlių, blemba, neišnešdavo. Aš nieko nesakiau, man jis kažkuo patiko, bent jau lovoj, kai nemiegojo. Po savaitės bičas pasipiršo ir aš sutikau, nes buvo sušiktas lapkritis, visi frontai užšalę ir viską, Pampamas irgi. Pagalvojau, bus proga pašvęst su chebryte, koks skirtumas, kas per bičas, ištekėsiu ir bus ok. Vestuves atšokom „Savojoj“, buvau apsivilkus tokią blatną suknią, gavom porą dovanų, prisigėrėm iki žemės graibymo ir visiems buvo žiauriai linksma. Tada prasidėjo rutina, visas tas šūdas, bičas sprendė kryžiažodžius ir smirdėjo. Aš vis dar nieko nesakiau, bet savaitę po vestuvių bičas pradėjo žliumbti, kad jo vaikystė buvo sunki, jaunystė sušikta, ir jis niekam nerūpi ir neturi prasmės gyventi. Aš, blemba, klausiausi viso šito ištisą savaitę, kiekvieną superstą vakarą ta pati dainelė, o aš, matai, maniau nusikabinusi tikrą vyrą. Žodžiu, po pirmos vedybinės savaitės man pakriko nervai ir pradėjau galvot, ką aš veiksiu su tokiu biču, skystu kaip snarglys. Antrą savaitę viskas buvo dar blogiau, anas pradėjo ašaroti dėl kažkokios močiutės, kuri numirė prieš dvidešimt metų. Aš tada pasakiau, viskas, bičas, pyzdini lauk. Tas pamojavo žiedu. Aš išmečiau savo pro langą, bet bičas – nė iš vietos. Bandžiau ištempti jį į laiptinę, bet tas buvo kaip maišas, nieko neišėjo. Aš tada paskambinau mentams ir liepiau išvežt jį po velnių. Mentai pažiūrėjo į mane, tada į bičą ir išėjo, ir tada aš pasiėmiau peilį ir bakstelėjau porą kartų. Tas šūdžiukas net nesipriešino, nusibaigė mano vienintelėj lovoj. Aš tada paskambinau į ligoninę ir pasakiau, kad mano vyras nusižudė susivaręs peilį į širdį, ir išėjau pas chebrą. Chebra ramino, kad visko pasitaiko. Išgėrėm kavos, o ryte išėjom į darbą. Kitą dieną man paskambino iš komisariato, išsiklausinėjo smulkmenų. Aš viską papasakojau, pasakiau, kad nuėjau į tualetą paskaityti žurnalo, ir tuo metu vyras nusižudė. Mentai viskuo patikėjo, o mergos darbe irgi nusprendė, kad normaliai pasielgiau, bičas pats kaltas, kad užsiciklino ir pradėjo verst visą šūdą laukan. Man, blemba, reikia normalaus vyro, kuris moka tvarkytis, duoda babkių už butą ir parneša valgyt. Vyras, blemba, irgi turi turėt kokių nors pareigų, jeigu jau susimetę gyvenam.
Vertė Urtė Liepuoniūtė