Vingių Jonas po šimto metų
Lėjos Gaubaitės (Vilniaus Simono Daukanto gimnazija, II klasė, mokytoja Nijolė Lukšaitė) esė teikta Nacionalinės moksleivių akademijos literatūrinio rašymo konkursui „Kūrybinės aistros“. Konkurso tikslas – skatinti moksleivių kūrybingumą jungiant lietuvių literatūros kanono žinias su interneto ir jaunimo informacinių technologijų patirtimis.
Susimaišė laikas, sumišo ir protas, kurio ne tiek daug jau ir būta. Buitį ir būtį užgriuvo internetas, daugiaveidis dievas. Asmeninis gyvenimas tapo nebe privačia erdve, o visuomenės nuosavybe. Nors Vingių Jonas tinklą tebuvo matęs voro kampe suręstą, virtuali realybė įtraukė ir jį, vyrą ir iš stuomens, ir iš liemens. Terra incognita kaipmat atrasta tapo, nes pernelyg didelio proto nereikalavo ir su įkirmėjimu lengvai suderinama buvo.
Taigi taigi kaipgis, Joneliui pačios reikia. Pajuodėlė, didnosė, pataikūnė, valiūkė Driežų Katrė per prasta, jau prakutusi merga. O ekrane mirgėte mirga dyvos, siūlydamos vienokį ar kitokį malonumą. Erotinį ir ne tik. Joneliui net seilės nutįsta, nors šis, tėvo išmokytas, tik į dantis tegali pasiūlyti. Žemė gera, pievos kaip avį kirpk – nieko nebus, ūkininkas ieško žmonos. Šviečia ekranas ir prožektorių šviesos, ne juodi-balti keičiasi vaizdai. Problemėlė tik viena – nei jaunesnė peroksidinė, nei vyresnė ančialūpė nesužavėta aukso vertės žemių, nes pats ūkininkas pasirodo toli gražu ne deimantas esąs, būsima anyta šaukiasi purvabridės, cackas pacackas smerkdama. Koks jaunikis, tokia ir laimė. TV projektas nepavyko, o Joneliui, vyrui ir iš stuomens, ir iš liemens, Kūtvailiškių princui, beliko toliau tėvo gyvenimo tiesų klausyti, mokantis bobas valdyti.
Voras kampe toliau savo tinklą rezga – įsuka į elektroninį instagramo peizažą. „Tiesa, tiesa, sto gramm ir visos bobos gražios“, – dingteli Joneliui išganinga mintis. In vino veritas, in vodka spiritas, in sto gramm – nepakeliamas būties lengvumas. Nikas, neimas, foto su kuo daugiau filtrų, svarbu tik jų nepagailėti, ir instagramo padangėje sužimba nauja žvaigždė – Vingių Jonas, vyras ir iš stuomens, ir iš liemens. Širdelės, patiktukai akina įkirmėjusį svajonių jaunikį, plaukte plaukia žinutės, apnuoginančios net primityviausias egzistencijos formas. O Jonelis, išsitiesęs kniūbsčias ant krosnies, vypso kreiva šypsena – nebe šiam pasauliui, kur kiaulės po trobą nešluota asla maklinėja, priklauso. Olialia pupytes akimis glosto, vaizduotę kaitina Ievos, dar iš Rojaus neišvarytos, kostiumas. Norėjosi pačios, o čia visos tik jo, o gal visų ir niekieno? Ir jis, tarsi iš Antikos laikų nužengęs Narcizas, savimi gėrisi, nors veidrodis rodo visai ką kita nei tobulybę spinduliuojantis ekranas. Ir vyras jis tikras – bobų valdomas nesileis, todėl į visus prašymus santykius realizuoti gyvai numoja ranka.
Tik vis senoji Vingienė, kur buvus, kur nebuvus, kibirą priekaištų vyrui išpylus, auklėja sūnų. Regis, senajam Vingiui pritaria, kad Jonelis turįs vesti, o ir Driežų Katrė ne tokia bloga partija rodosi. Jonelis taip nemanąs, todėl jei tik ne visas jėgas sukaupęs kur kampe įlindęs miega, storais pirštais klaviatūrą baksnoja, gifus siuntinėja, nes rašyt taip ir neišmoko. Neišmoko, nes reikalo nebuvo – bendravimas žodžių nebereikalauja, jausmaženkliai viską pasako, o jei nepakanka, viena kita nuotraukytė, žinoma, retušuota, situaciją gelbsti.
Tinklas plečiasi, pažintys mezgasi, artėja kulminacija: virtualioje realybėje nematomi kūnai susilieja, gal ir elektroninių anūkų Vingiams pabyrės, bet staiga ekranas gęsta: internet connection lost pasilieka baltame fone. Nutrūksta ryšys, svarbesnis netgi už tą tikro dievo tikram žmogui duotą. Jonelio širdis trūkčioja, lyg tas žydrasis ekranas temsta sąmonė. Voras tupi nešluotos trobos kampe, nebemezga tinklo, lyg kokia prakeikta moira gyvenimo siūlą nukirpo.
Katrė bučiuos ir myluos, šnekins, malonėsis, glamžuos, norėtų pabudinti, norėtų žmogumi atversti, bet daugiaveidis dievas stipresnis. Virtuali realybė – stebuklas, permatomų sienų elektroninis laukas, prisotintas įmagnetintų nebe žodžių, o vaizdų, kurie elektros srove trenkia taip, kad smegenys, kurios proporcingai, didėjant laikui socialiniuose tinkluose, mąžta, iškart iškrovą patiria. Tad tikrai verta šimtąsyk nusilenkti daugiaveidžiam dievui, leidžiančiam būti užgriūtam taršos, išgryninančiam, kas (ne)tikra, bei pasimelsti, kad sveika nuovoka reikiamu metu reikiamoje vietoje išjungtų.
