Vienybės diena prie Vyslos

 

Nuo vasario 24 d. Rusijos agresijos prieš Ukrainą praėjo metai. Daugeliui – šalims, tautoms, visuomenėms, politikams, kariškiams, paprastiems piliečiams nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir nuo Karpatų iki Adrijos jūros – tai buvo reikšmingi ir sunkūs metai. Metai, kurie aiškiai parodė, kas yra kas, o kas kuo nėra, metai, kurie pažadino ir kilniausias, ir niekingiausias žmonių savybes. Daugelis bando kaip nors apibendrinti šiuos metus, susisteminti prisiminimus, chronologiškai sudėlioti įvykius, padaryti kokias nors išvadas, atsakyti į kai kuriuos klausimus.

Man asmeniškai tai kelia problemų. Praėję metai man prabėgo kaip per miglą. Žvelgdamas atgal, matau atskirus padrikus vaizdus, kurie keičiasi kaip kaleidoskope, matau daugybę veidų – pažįstamų ir nepažįstamų, matau miestų gatves ir geležinkelio stotis, daugybę perpildytų traukinių, nesibaigiančias eiles pasienyje, pasienio perėjimo punktus ties Lenkijos ir Ukrainos siena: judrius ir žinomus, kaip Medykos–Šehynų, bei tylius ir visiškai niekam nežinomus, kaip Malhovicių–Nyžankovyčų, – beveik idilišką, švelnių Rytų Beskidų priekalnių grandinės kalvų apsuptą slėnį – kurį atmintyje matau vieną šaltą rytą – su niekieno žemės juosta ir dryžuotu užkardu, saugomu dviejų kareivių. Iki šiol ši perėja oficialiai nebuvo veikusi, o eismui atidaryta tik prieš kelias savaites. Visai netoli nuo jos per šias švelnias vaizdingas kalvas eina kadaise garsi 102-oji geležinkelio linija, vedanti iš netoliese esančio Peremislio per Hermanovices į Ukrainos pusės Chyrivo miestą, o paskui vėl grįžtanti į Lenkiją ties Kroscenku Beščadų kalnuose.

 

Przemyśl Główny

 

Prieš metus, paskutinėmis vasario dienomis, važiavau traukiniu iš Krokuvos į Peremislį. Tuo metu niekas dar nežinojo, kokia iš tikrųjų yra situacija Ukrainoje ir kiek toli rusai galės nueiti. Baimė ir netikrumas buvo juntami, kybojo ore; Peremislyje pabėgėlių minios jau buvo geležinkelio stotyje, o pasienio punktuose vyko scenos kaip iš Dantės aprašytų pragaro ratų. Netoli Žešuvo pro vagono langą mačiau karinės technikos kolonas, judančias sienos link. Traukinyje buvo visai nedaug keleivių, o pervažiavus Žešuvą likau vagone beveik vienas. Prie manęs priėjęs konduktorius paklausė: ar ponas važiuojate į Peremislį? Taip. Ar matėte, kas ten vyksta? Dar ne, bet dėl to ir važiuoju. Konduktorius kurį laiką patylėjo ir linktelėjo galva. Kaip manote, kaip toli nueis rusai? Kas žino, bet ukrainiečiai kovos, galite būti tikras. O, taip! Jie tvirti žmonės, darbštūs, atsidavę, ne tokie kaip tie rusai, psia ich mać, – nusikeikė jis. Kurį laiką abudu patylėjome, paskui jis pasakė: jie – hołota, pone. Žinokite, mano prosenelis kovojo su jais, dar prie ciesoriaus, mano senelis buvo pas juos lageriuose, man dabar 67 metai, bet jei jie vėl atšliauš į Lenkiją, duodu garbės žodį, asmeniškai eisiu į kovą savanoriu. Bet manau, kad ukrainiečiai su jais susidoros. Jis linktelėjo galva, lyg norėdamas pats sau pritarti, įsitikinti savo žodžių tikrumu, paskui apsisuko ir nuėjo, o aš žiūrėjau į jo tolstantį svyruojančiu vagonu siluetą ir galvojau apie Peremislį.

Przemyśl Główny geležinkelio stotyje iš tiesų vyravo pasaulio sukūrimo chaosas. Tokių vaizdų, kokius mačiau 2022 m. kovo mėnesį Peremislyje ir Medykos pasienio perėjoje, esančioje 10 km nuo miesto, manau, niekada gyvenime nesu matęs ir, labai tikiuosi, daugiau nebeišvysiu. Per tuos kelis mėnesius Peremislyje iš tiesų mačiau daug: bandant viską prisiminti, vaizdai mintyse dabar keičiasi vienas po kito, sudarydami keistus derinius, žodžių fragmentus, veidus, spindulius, blyksnius – akinančią saulę virš pilies kalno, tiltus per Sano upę, Pirmojo pasaulinio karo austriškus fortus aplink miestą – Hermanovicėse, Dunkovičkose ar Popovyčiuose – jau Ukrainos pusėje. Gražus secesinis Ukrainiečių namų pastatas istorinio senamiesčio centre, kavinė „Miejsce“ turgaus aikštėje, sandėliai netoli nuo istorinių kapinių Bakončycėse, siuntiniai, dėžės, maišai, autobusai, traukiniai, šaltis ir vėjas, balandžio sniegas, greitosios pagalbos automobiliai iš Švedijos ir didelės, plačiai atmerktos juos atgabenusių švedų akys, stebinčios scenas Medykos pasienio perėjoje. Nedidelė Jaroslavo miesto stotis ir istorija apie vieną pūkuotą katiną, kuris perduodamas nukeliavo iš Lvivo į Prahą: per Korčovos perėją, Jaroslavą, Peremislį ir rūpestingas gyvūnų prekių parduotuvės Zasanėje savininkų rankas. Geltonieji „RegioJet“ traukinio Peremislis–Praha vagonai ir šių vagonų čekai konduktoriai geltonomis liemenėmis ir daugybė kitų geltonų liemenių ir identifikatorių – vertėjų, savanorių, pagalbininkų. Pokalbiai peronuose įvairiomis kalbomis – lenkų, čekų, ukrainiečių, rusų, suržyku ir keistuoju beveik neįmanomu visų šių kalbų mišiniu.

 

Pasaulis ponarošku

 

Buvo vasaros pradžia. Ėjau viena iš Peremislio centro gatvių ir atsitiktinai išgirdau kieme žaidžiančių vaikų dialogą.

Vienas berniukas, iš pažiūros darželinuko amžiaus, kalbėjosi su kitu, atrodo, šiek tiek mažesniu, ragindamas pažaisti savo paties sugalvotą žaidimą. Pirmasis buvo atkaklus, antrasis – abejojantis; pirmasis kalbėjo rusiškai, antrasis jam atsakinėjo ukrainietiškai.

– Nagi, tu būsi Rusija, o aš būsiu ZSU [Ukrainos ginkluotosios pajėgos], tu mane užpulsi, o aš įnirtingai ginsiuosi, – siūlė pirmasis antrajam.

– O kodėl aš turėčiau būti Rusija? – pagrįstai pasipiktino antrasis.

– Gerai, tu gali būti Baltarusija – ir tu ispodtiška šaudysi į mane iš šitų krūmų tokiomis lyg ir raketomis, – tęsė pirmasis.

– Ispodtiška – ką tai reiškia? – paklausė antrasis.

– Ispodtiška? Nu, tai reiškia slaptai, slapčia, besislapstant, – paaiškino pirmasis.

– Ne, aš nenoriu būti Baltarusija ispodtiška krūmuose, – neigiamai papurtė galvą antrasis.

– Bet suprask, – tęsė pirmasis, – visa tai tik ponarošku. Tu būtum Rusija tik ponarošku.

– Ponarošku? Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad tik apsimesdamas darai kažką, kas iš tiesų nėra tikra, bet tu trumpam apsimesi, kad taip lyg ir yra…

Nuėjau toliau gatve ir nežinau, kuo baigėsi dviejų berniukų pokalbis ir ar pirmajam pavyko įtikinti antrąjį pabūti Rusija ponarošku jų bendrame žaidime. Prisiminiau vaikystės žaidimus iš aštuntojo dešimtmečio, kai visi dar buvo auklėjami filmais apie Antrąjį pasaulinį karą ir kai taip pat buvo keliamas amžinas klausimas – kas nori pabūti vokiečiu, net jei tik trumpam ir apsimestinai?

Toliau eidamas gatve, mintyse pavarčiau šį seniai pamirštą rusišką žodį – ponarošku. Šio žodžio kilmė – senasis slaviškas norov, reiškiantis troškimą, norą, – jo atgarsių dar ir šiandien galima išgirsti lietuviškame žodyje noras. Taigi žodį ponarošku galima aiškinti kaip reiškiantį kažką norimo, bet netikro, kaip paprastai paaiškino berniukas savo žaidimų draugui, kuris ne taip gerai suprato rusų kalbą. Kartu pati formuluotė ir vartojama mažybinė forma tarsi rodo šio žodžio pasakišką, netikrą pobūdį.

Po šios minties staiga supratau, kad šis žodis iš tikrųjų atspindi Rusijos, ypač šiuolaikinės, esmę.

Tai šalis ponarošku. Šalis, kurioje ponarošku yra begalė visko – ponarošku yra demokratija, ponarošku yra konstitucija, ponarošku vyksta rinkimai, ponarošku veikia opozicija, ponarošku yra prezidento institucija, ponarošku šalį valdo vyriausybė, ponarošku parlamentas priima įstatymus, ponarošku yra federacinė šalies santvarka, šioje šalyje gyvena žmonės, kurie ponarošku vadinasi rusai ir ponarošku save laiko slavais. Ponarošku deklaruoja tradicinių vertybių „gynybą“ ir ponarošku apeliuoja į krikščionybę ir stačiatikių tikėjimą. Šalies istorija yra pritaikyta šiai ponarošku tautai taip pat ponarošku. Pasaulio ir savo vietos jame vizija taip pat yra ponarošku. Russkij mir ponarošku. Tai yra pasaulis, kuris funkcionuoja kaip alternatyvi realybė (saugoma kokiame nors ponaroškiškame standžiajame diske).

Pasaulis, kuriame jie, t. y. išdidūs šio pasaulio valdovai, ryžtingai žingsniuoja viso Žemės rutulio priekyje ir yra ponarošku viskuo pranašesni už visus kitus, ypač už piktus ir nedorus pindosus, kuriame visi buržujai ir malčišai-plochišai eis tiesiai į pragarą, kaip sako apsišvietęs ir didis jų Vadovas, kurį „garbina“ visas pasaulis. Pasaulis ponarošku, kuriame Rusija visada tik gynėsi ir niekada nieko nepuolė. Pasaulis ponarošku, kuriame visi žmonės visuose pasaulio kampeliuose ploja atsistoję didingiems ponarošku kultūros pasiekimams, nesvarbu, ar tai būtų baletas, opera ar dar kas nors, visai neturi reikšmės, svarbu, kad būtų „didinga“ ir rusiška. Pasaulis ponarošku, kuriame Rusija yra visų „gerbiama“ ir visada yra atsižvelgiama į jos nuomonę. Kaip, pavyzdžiui, į nuomonę, kurią išreiškė Jevgenijus Fiodorovas, Valstybės Dūmos deputatas iš partijos „Vieningoji Rusija“ (partijos, kuri, žinoma, taip pat yra ponarošku), praėjusios vasaros pradžioje, pateikdamas įstatymo projektą dėl 1991 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“ panaikinimo. Juk, anot pasaulio ponarošku koncepcijos adeptų, pakanka tik pasakyti, kad kas nors priklauso šiam pasauliui ponarošku, ir tai akimirksniu irgi tampa ponarošku. Kitaip tariant, dabartinės Rusijos (kuri, nors ir nėra tapati SSRS, ponarošku mano, kad gali panaikinti kai kuriuos tos valstybės nutarimus) „nepripažinta“ Lietuva taip pat iškart tampa ponarošku – o jeigu taip, tai ir, pavyzdžiui, šios šalies narystė NATO ir ES taip pat automatiškai tampa ponarošku, nes kaipgi kitaip? O jeigu taip, tuomet galima bandyti įtraukti šią šalį į savo pasaulio orbitą, ponarošku šiek tiek įsiveržti, pradėti dar vieną ponarošku karą.

Čia baigiasi pasaulio ponarošku ribos ir prasideda labai net realus pasaulis. Tikrojo blogio ir žmonių kančių, kurias skleidžia pasaulio ponarošku kūrėjai ir adeptai, pasaulis. Nes Rusija, ta tikroji, kurią valdo (tiksliau, laiko už snukio – tai būtų tinkamesnis apibūdinimas) autoritarinis banditų režimas, bando įgyvendinti savo pasaulio ponarošku vizijas pasaulyje, kuriame iš tikrųjų mes visi gyvename. Pasaulyje, kuriame vis mažiau žmonių nori žaisti Rusijos ponaroškišką žaidimą, – ir tai supranta vis daugiau šalių, pavyzdžiui, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija ir Bulgarija, mažosios Pietų Europos šalys, kurios tuomet, praėjusių metų vasarą, neleido savo oro erdve naudotis lėktuvui, kuriuo ponarošku užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas skrido į Belgradą. Ir štai čia staiga paaiškėjo, kad pasaulis ponarošku nesutampa su tikruoju pasauliu ir vis dėlto turi savo sienas – net jei tūkstantį kartų kartojama, kad Rusijos sienos „niekur nesibaigia“. Tačiau dėl šio pasaulio ponarošku – kuriuo tiki dešimtys milijonų rusų – virš Ukrainos tebeskraido kuo tikriausios jų raketos, kurios kuo tikroviškiausiai naikina šalies infrastruktūrą, miestus, žudo ir luošina žmones, tūkstančius palieka be namų ir griauna jų gyvenimus.

 

Normali didžioji Rusija

 

Mano atmintyje iškyla kiti prisiminimai, pokalbiai. Pavyzdžiui, pokalbis su vienu rusu, kuriam pavyko gauti pabėgėlio statusą Estijoje kaip tik prieš Talinui uždarant sieną su Rusija. Jis man kalbėjo, kad Putino režimas Rusijoje yra blogis ir kad jis asmeniškai labai laukia permainų, kurios „atneštų“ „normalią Rusiją“. Mūsų pokalbis vyko maždaug taip:

– Supranti, mums irgi norisi normalios Rusijos… Be Putino ir šio viso marazmo…

– „Mums“ – tai reiškia kam? Apie 2 proc. visuomenės?

– Mums – tai normaliems rusams. Patikėk, jų ne taip ir mažai.

– „Normali Rusija“ tai greičiau oksimoronas.

– Na, čia tik jūs, lenkai, taip galvojate. Juk jūs nuo vaikystės nemėgstate rusų ir Rusijos.

– Hmm. O štai jūs paprasčiausiai mylite visus pasaulyje. Tai akivaizdu.

– Ši neapykanta niekur neveda. Pripažink, juk jūs nekenčiate visko, kas rusiška.

– Kaip čia tau pasakyti… Tiesiog daugumai iš mūsų viso to „visko, kas rusiška“, kaip jūs sakote, iš tiesų gyvenime nelabai ir tereikia.

– Bet juk tai ir yra rusofobija!

Ir štai kur šuo pakastas. Kaip didžiausią argumentą dažnuose tokiuose pokalbiuose (o jų per pastaruosius metus turėjau ne vieną) pašnekovas dažniausiai nurodo tariamą rusų kultūros, ypač literatūros, „didybę“ – prieš kurią mes, Vidurio Europos „mažųjų“ kultūrų ir literatūrų atstovai, turėtume tik nuolankiai nulenkti galvas, o kadangi to kažkodėl įnoringai nedarome, tai įrodo ne ką kita, o būtent mūsų „rusofobiją“. O jei taip – kaip „rusofobai“ esame apgailėtini, nerimti ir visiškai nepatikimi visame tame, ką mes darome ir sakome.

Tačiau kur slypi ši tariamoji rusų literatūros didybė? Apie tai verta susimąstyti. Kas liudija literatūros „didybę“ ar jos „menkumą“? Autorių skaičius? Tradicijos gylis? Vertimų skaičius? Tekstų kiekybė?

Kodėl rusai mano, kad jų literatūra yra „didesnė“ nei, pavyzdžiui, čekų ar lenkų literatūra? Gerai pagalvojus, paaiškėja, kad tai yra tik viešųjų ryšių klausimas ir nuolatinio visuotinio savęs ir kitų įtikinėjimo, kad taip tiesiog yra, reikalas. Kitaip tariant, dar viena jiems būdingo kvazipasaulio, pasaulio ponarošku, išraiška. Kita vertus, rusų literatūra negali pasigirti Apšvietos, Baroko, Renesanso ar ankstesnių laikotarpių tekstais. Kodėl? Todėl, kad jų neturi, nes jų paprasčiausiai pas juos nebuvo, nes rusų literatūrinė kalba ir tradicija susiformavo vėliau. Apeliuoti į tokius viduramžių rusėnų tekstus kaip „Sakmė apie Igorio žygį“ ir bandyti įtraukti juos į rusų literatūros kanoną tiek pat prasminga, kiek teigti, kad italų literatūra remiasi Ovidijumi.

Kuo grindžiama tariama Puškino „didybė“? Kuo jis buvo „didesnis“ už Mickevičių? Tuo, kad pirmasis rašė odes caro garbei (ir taip pasiekė didžiulius tiražus bei užsitikrino žinomumą), o antrasis caro nuosprendžiu buvo pasmerktas tremčiai ir atstovavo tautos, kurią pavergė Puškino „didybe“ susižavėję rusai, kultūrai? Arba tuo, kad dešimčių tautų, neturinčių nieko bendra su jokia rusų kultūros forma, vaikai dešimtmečius buvo priversti mokykloje atmintinai mokytis jo eilėraščių – vien dėl nepalankios savo šalių geografinės padėties ir rusų (?) kultūros dominavimo jose?

Rusų literatūra jokiu būdu nėra „didesnė“ ar turtingesnė už lenkų, čekų ar kroatų literatūrą. Galbūt kai kuriais atžvilgiais ji net skurdesnė už jas – vien dėl ne tokios gilios tradicijos ir jos tęstinumo ir skirtingų epochų tekstų neturėjimo. Tačiau rusai teigia priešingai. Kokiu pagrindu? Na, nes taip. Kaip galima apibūdinti tokį požiūrį? Hucpa? Akiplėšiškumas?

Tačiau jie turi vieną labai sumaniai vartojamą sąvoką – iš tikrųjų savotišką visraktį – rusofobija. Kaip ir tame ankstesniame pavyzdyje: jūs tiesiog nekenčiate visko, kas rusiška.

Daugelis rusų, net ir tie, kurie tvirtina siekiantys „normalios Rusijos“, paprasčiausiai nesugeba įsisąmoninti, kad rusų kultūra anaiptol nėra tokia universali ir visa apimanti, kaip jiems atrodo (dažnai tiesiog dėl savo ribotumo ir siauros pasaulėžiūros ir kitų kultūrų nepažinojimo), ir milijonams žmonių visame pasaulyje gali būti paprasčiausiai neįdomi.

Štai kodėl man atrodo, kad į bet kokias kalbas apie „normalią Rusiją“ pirmiausia reikėtų žvelgti per pokalbio apie kultūrą prizmę. Tik tada, kai iš „didybės“ pozicijos šis diskursas pereis į „normalumą“, gali prasidėti bet kokia „normali Rusija“.

 

Kyjivas, Varšuva – bendras reikalas

 

Praėjo metai. Pokalbių, veiksmų, poelgių, minčių, tekstų, žmonių, nevilties ir vilties metai.

Apie visa tai galvojau žvelgdamas į Vyslos srovę Varšuvoje ir bandžiau prisiminti, apie ką galvojau šią dieną prieš metus. Tačiau minčių nepavyko sudėlioti į vietas.

Štai Vysla. Kaip neseniai viena mano pažįstama taikliai parašė feisbuko komentare – tokia „laukinė“ ši Vysla.

Vistula maximum flumen Poloniae est.

Vis dar prisimenu šį sakinį iš lotynų kalbos vadovėlio per paskaitas universitete. Tiesą sakant, net nuostabu, kad šį lotynišką sakinį prisimenu iki šiol, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, bet neprisimenu, apie ką tiksliai galvojau prieš metus. Atsimenu Vyslą Krokuvoje, atsimenu tiltą, kuriuo lėtai pervažiavo traukinys, judantis Peremislio link, atsimenu kitą tiltą – per Sano upę, juo lėtai nuvažiavo traukinys ir po kelių akimirkų sustojo geležinkelio stotyje Przemyśl Główny. O toliau mintys tarsi pasibaigė ir prasidėjo kaleidoskopas.

Taigi, Vysla. Šios upės vaizdas Varšuvoje vietomis gali priminti Savą Zagrebe, vietomis Dunojų Bratislavoje ar Dnieprą Kyjive. Bent jau man taip primena, bent jau ties Soleco rajonu žvelgiant į dešinįjį krantą, kuriame yra Pietų Pragos rajonas.

Iš universitetinių paskaitų taip pat prisimenu, kad Dniepras lotyniškai yra Danapris, graikiškai – Borysthenes (Βορυσθένης) ir est flumen magnum in Sarmatia et Europa Orientali.

Paskutinį kartą Kyjive buvau lygiai prieš metus, kai ore jau tvyrojo pranašystė to, kas įvyks po kelių dienų, jausmas, kuris buvo neišsakytas iki galo, bet jaučiamas gana aiškiai. Tuomet vis didėjančios Rusijos agresijos akivaizdoje Ukrainos prezidento dekretu šalyje buvo paskelbta Vienybės diena. Vienybės, kurios iš tiesų labai reikėjo ir kurią ukrainiečiai vėliau per visus praėjusius metus pademonstravo – daugeliui iš mūsų beveik neįsivaizduojamais ir netikėtais kiekiais ir ištekliais.

Manau, kad praėjus metams mes iš tiesų galime kalbėti apie vienybę, kuri kažkur poodiniu lygmeniu vienija mus visus šioje Europos dalyje – mus visus, kurie negalime pabėgti iš žemėlapio, bet galime ir turėtume pasimokyti iš savo istorinės patirties šiame žemėlapyje. Kalbu apie vienybę tautų, kuo puikiausiai suprantančių Rusijos agresijos prieš ukrainiečius, dabar kovojančius už savo laisvę, orumą ir egzistenciją, esmę.

Šią vienybę mačiau jau pirmąją karo dieną – suomių, susirinkusių į masinį protestą pagrindinėje Tamperės aikštėje, akyse. Mačiau Lietuvoje ir Lenkijoje, kur ji sukėlė daugelio paprastų žmonių solidarumą – nuo Ščecino ir Kolobžego iki Cešyno ir Peremislio, – dėl kurio buvo išvengta humanitarinės katastrofos pasienyje pirmosiomis karo savaitėmis. Mačiau traukiniuose ir autobusuose, geležinkelio stotyse ir greitosiomis organizuojamuose pabėgėlių priėmimo centruose. Ši vienybė iki šiol motyvuoja daugelio – nuo Švedijos iki Čekijos – veiksmus.

Iki praėjusių metų vasario 16 d. Kyjive buvau lankęsis nesuskaičiuojamą daugybę kartų; tiesą sakant, per pastaruosius dešimt metų mano gyvenime tikriausiai nebuvo tokio laikotarpio, kad bent kartą ar netgi kelis kartus per metus nebūčiau apsilankęs šiame mieste, įskaitant netgi ir dvejus pandemijos metus.

Mano atminties kaleidoskopas mesteli man vis daugiau vaizdų iš šio miesto prie Dniepro upės, kuriame – nors asmeniškai turbūt negalėčiau jo priskirti prie tų, kuriems jaučiuosi besąlygiškai priklausąs, – tvyro didžiulė jėga ir stiprybė. Ją pajuntu kaskart, kirsdamas Dnieprą pakeliui iš Boryspilio oro uosto, iš metro ar traukinio vagono stebėdamas galingą laukinę upę senovinio, bet visiškai modernaus didžiulio miesto centre.

Žiūrėdavau į plačius upės užliejamus plotus, visus tuos vingius, įlankas, salas, salytes, apaugusias krūmais ir medžiais, žvejų valtis ir kruizinius laivus, krovinines baržas, paukščius, Osokorkų daugiabučių kvartalus kairiajame krante ir į iškilią dešiniojo kranto panoramą, Vydubičų kalvas ir Pečorų laurą šiek tiek toliau, didžiulę paminklo Tėvynei figūrą su kardu vienoje rankoje ir skydu kitoje, dantytą Pečersko siluetą, o toliau, už jo, prieš srovę, matomą įžangą į Podilo rajoną, bene žaviausią senojo Kyjivo dalį, su barokinėmis cerkvėmis, menančiomis etmono Mazepos laikus, XIX a. gyvenamaisiais namais užstatytomis gatvėmis, slaptais užkampiais ir vaizdingais kiemais, kino teatru „Žovten“ (apie šį pagalvoju kaskart, kai Krokuvoje praeinu pro kino teatrą „Kijów“), senais čekiškais (tiksliau, čekoslovakiškais) tramvajais, kurių gaudesys užpildo visą erdvę prie jų galinės stotelės kilpos Kontraktų aikštėje, hipsteriškomis kavinėmis, mediniais suoliukais Žemutiniame ir Aukštutiniame Pylimuose – ir visur jaučiau didžiosios upės dvelksmą visai netoliese, paslaptingą energiją, kuria vibruoja šis miestas.

Vakar Varšuvos metro atsitiktinai išgirdau pokalbio fragmentą rusų kalba, o tiksliau – suržyku. Vaikinas kažkam nematomam aiškino, kad Varšuva visai nėra „minkšta ir pūkuota“, o verčiau „kieta“ ir „aštri“. Tai sakydamas kaip palyginimą jis pasitelkė vieną nuo kito gana nutolusius Kyjivo daugiabučių kvartalus, esančius priešinguose Dniepro upės krantuose, – jo nuomone, Varšuva yra tarsi „Troješčyna, padauginta iš Borščahivkos“.

Mane šis palyginimas prajuokino, nes pats tikrai taip nepagalvočiau. Tačiau po kurio laiko priėjau prie išvados, kad Varšuva ir Kyjivas iš tiesų turi kažką bendro, nors nebūtinai taip, kaip šiame palyginime, kurį atsitiktinai išgirdau metro vagone.

Kijów, Warszawa – wspólna sprawa, Київ, Варшава – спільна справа („Kyjivas, Varšuva – bendras reikalas“), taip skambėjo ir Orumo revoliucijos metu populiarios dainos priedainis ir šūkis. Nepaisant regimybės, už šio šūkio kartais slypi daugiau, nei paprastai manome.

Simboliška, kad minėta Vienybės diena, paskelbta dėl tikėtinos tą dieną Rusijos agresijos, sutampa su diena, kurią 1918 m. vasarį Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir taip užbaigė ilgos nelaisvės ir carinės Rusijos priespaudos epochą. O agresija, realiai įvykusi vasario 24 d., teko tai pačiai dienai, kurią 1918 m. buvo paskelbta nepriklausoma Estija.

Šimtmečio istorija apsuko ratą – Nemuno, Sano, Vyslos ir Dniepro pakrantėse, prie Baltijos ir Juodosios jūros ir ties Karpatais vis dar kalbame apie tuos pačius dalykus, nors ir skirtingomis kalbomis, bet vieni kitus suprasdami, vienu balsu.

Ko gero, tai ir būtų svarbiausias praėjusių metų apibūdinimas.