savaitė be manęs savaitėje du (arba odė vabalams)
balandžio dvidešimt trečia (šeštadienis)
kenkėjai išlindo jie nuolatiniam polinky
sulaukti obelų kol šios pražys ir nukris
ant žolės o atrodo nemins jos ir ilgai
negyvens sunokę išsirpę suirę išties
jie visi bet ką jau bepadarysi kai
reikia gamą užrašyt o trūksta balse
priešpaskutinės natos si ši benamystė
yra būdas suprasti jog po žvaigždelėmis
gyveni šie kenkėjai žuvies kraujo ir mes
žydime iš naujo nešiojama vėjo plunksna
ir kontekstas kuris visai bekūnis šokinėja
visi ir eilutės nežymus paaiškinimas apie
vėsą tai ką reiškia balti nudažyti kamienai
prašalaitė katė kurios sinonimą atsivežei
kartu su savim sakai labas sakai ate sakai
iki vienai dienai pradėjus krapnoti krapų
šakelėmis rapsų geltoniui pasislėpus plyšy
plytinio namo knibžda lepūs kenkėjai
kurie vimdo savo estetika palieka be amo
balandžio dvidešimt ketvirta (sekmadienis)
vėjas betarpiškas baltųjų pumpurų
slyvos šlavėjas žiūrįs iš kairės į dešinę
dešinės simetrija skatina gutenbergo
šrifto įmantrą susidėjus visą mantą irti
subtilu kol galiausiai pasidaro tylu vidus
tuščia erdvė medžių viršūnės vargonų
klavišai tai patiektas kišas kartu su ronišku
vynu ne visi namie bet namai tai visų kai
praverta atvirai ta širdis tatai daros vėsu
ironiškas formalus šis konventas entokūniškas
žiogų dirigentas nelemta kainui ir abeliui būti
pirmiesiems užvirusiems šitą bebliūdę košę
pratęsus šį besaikį babelio bokšto aukštą
kas jei ne ji ne eilutė ne žodis ne morfema
paneigs šitą ciklą ir kai griebsies paskutiniojo
irklo nepamiršk jog mirtis bus atpūsta su
kiekvienu oro gurkšniu kurį pats ir iškvėpuosi
balandžio dvidešimt penkta (pirmadienis)
visos simetrijos turi savo fibonačius
sakome ačiū tiems kurie dengia savo
sluoksniais tatai tatoji moteris nuengia
žvilgsniu savu it sraigės savo tobulą
kiautą dėl kalto žmogaus iškeltos
rankos mes keltai ir šalto dangaus
ambientas nėra keltų didybės ekvivalentas
o šiuo momentu atgalios ekskavuojami
kiautai tarsi butai tušti bet būtis toj
tušty tuštumoj nebe ta elektra kai
stovėdavom per audras po žaibais
plėšdavom figūras it būtume
siurrealizmo stabai bet nepastebime
po nosimi jog kinivarpos kraujyje maudosi
balandžio dvidešimt šešta (antradienis)
mes visi esame suvenyrai pasaulyje vyrų
tiesa ši išnyra kai palieti tyrą nemeziją
nuskynus tampa pavyzdžiu šios paviršutinės
kartos panarinę savo galvos vidiniąją dalį
į dugną vienintelės jūros belytės kur vidury
jos nesibaigia lyti bet rytą atskridus akiuotajam
melsviui jo spalva mėlyna o patelė jos rūšis
neatitinka pavadinimo belieka plasnoti virš lyno
juo eina jis bet šifras plebėjo kontekstui netinka
ir tekstas dėl teksto plėksta kai rašo jį užmynęs
ant samanų radikalus juokdarys po savęs
užtrenkęs duris kur jis kur tas žmogus kurs krėtė
juokus iš nukritusio lizdo nebelieka gamtiško iždo
balandžio dvidešimt septinta (trečiadienis)
subjektas visados vienais juodais marškiniais
įstojęs į sektą naudos gavėjas eis ir praeis
medžioklinį katiną jo drėkis o akys bėga iš
ašarų tiesiai į apvalų raudoną pasaulį ir rėkia
menkysta visai net nekeista kaip kaista saulė
dekartiškoji mintis nuogas nature morte statula
jos akys krašteliai balti iš perlamutro nes
beplaukdamas kūdra subjektas gan gudras jis gali
per audrą sėdėti be turto padurtas pilnaširdis
mankurtas gyvendamas ne rytoj ir ne vakar ant
kelio šakeles surinko ir tinka šiam šriftui palinkus
raidė ir šio apvalaus raudono pasaulio raida
pasinaudoja naktis tokia tamsi be saulės saulės
balandžio dvidešimt aštunta (ketvirtadienis)
poezijoslagaminėlispoezijoslagaminėlispoezijoslagaminėlis
poezijos lagaminėlis plaukia kelios vienišos vėlės mieste
didelis mažas vėjo bagažas pučiant jam iš rytų didelė maža
šios estezės upės vaga atrodo visą gyvenimą rašiau tyloje ir
užaugau su tais kurie lojo o dabar esu su tais kurie miauksi
neprašant net karato aukso nežinau ar sulauksi paskutinės
eilutės juk žodžiai šie minos šiam poezijos lagaminui
nužudžius taškus raizgalynėm į malūną atnešęs likučius
susimals šviesotamsos antikūnas būna susikaupia
debesų tumulai virš vietos kurioj pirmąkart sutikai savo
atspindį baloj didelėj šiam poezijos lagaminėly barzdoti
barzdoti nesušukuoti jų mūzų ir neskusti jų ironijos ūsai
tokia ta dalia jų būt vieniems ir stebėt vyno dūžius
nežinot kuri valanda dainuot kolorado vabalus juk apie tai
tas pirmojo smuiko štricho akcentas gatvėje atšiaurioje
gyvenimas apie centus iki paskutiniojo vakaro momento
solenizantas tapsiantis konsjeržu vaikystėje muštas diržu
hermetiškos skiedros devyniasdešimtųjų giedros danguj
buvo giedra ir nebuvo nei trupučio gėdos mano kepurė iš
raganos pavogta plačiakraštė tik nepataikyk į poezijos skylę
poezijoslagaminėlispoezijoslagaminėlispoezijoslagaminėlis
balandžio dvidešimt devinta (penktadienis)
mano rankose spausdinimo mašinėlė
be ė su tašku ir ū su brūkšniu
mano delne įsispaudus žymė nuo vyno
butelio dugno kuris pastovėjęs
sąšlavynu buvau iki mūzos o taip
šuorais atkeliavo mano vardas vėjas
o tada man atėjus pasakė jog nuo šiol
turiu etiketę ir nuo šiolei ant mano
pečių tupės katės kol nenusimesiu
likimo palto nes be likimo kelelis
ilgas ir šaltas o tas rimas užkeiktas
pasaulis nekaltas jog rimuojas su
saule abu jie apvalūs be atgalios
abu jie dalinas savo sale tuščia ir
poetas niekuo dėtas jog jo rūbai
pilkšvi ir dėvėti su poezija galima
žaisti į sueigas nenešioja kostiumų
ji nekenčia formalumų matyt pamatyt
ją gali su lopuotom kelnėm į puotas
o kaskart galimybė sudegti pavirst
pelenais pasinaudojęs degtukas
išvysta jos grynojo proto žaismę
prašau pranašų bendro likimo su
langų perspektyva apipilta laiko
syvu manau jog žodis miau yra
vertesnė onomatopėja nei žodžiai
įspausti Pompėjoj ir eilėraštis
iš gamybos yra poetų menkystė
o eilėraštis iš paraščių žaibai
neateis jeigu giedra kol į dangų
nepakils žuvėdra šios kaitros
nepanaikins net praeiti rilkėraščiai
nors buvo jų apsčiai tai ne receptas
ir ne manifestas įstot į šią sektą
tai autoriaus frustracija nesugebėt
parašyt eilėraščio kuris nieko
neteigtų tik vienišas paliktas
sugebėtų apžiot savo prasmę
ir pareitų namo
