MARGARET ATWOOD

Moterų romanai

 

Žymiosios kanadiečių rašytojos, eseistės, literatūros kritikės Margaret Atwood (g. 1939) kūriniai Women’s Novels ir Happy Endings paimti iš jos trumposios prozos ir eilėraščių proza knygos „Žmogžudystė tamsoje“ (Murder in the Dark, 1983).

 

Moterų romanai

  

Skiriu Lenore

 

1. Vyrų romanai yra apie vyrus. Moterų romanai taip pat apie vyrus, bet iš skirtingo požiūrio taško. Gali būti vyro romanas, kuriame nėra moterų, išskyrus gal būsto šeimininkę arba arklį, bet negali būti moterų romano, kuriame nėra vyrų. Kartais vyrai į savo romanus įtraukia moterų, bet kai kurias jų dalis palieka nuošaly: galvas, tarkime, arba rankas. Moterų romanuose irgi praleidžiamos vyrų dalys. Kartais tai – ruožas tarp bambos ir kelių, kartais – humoro jausmas. Nelabai prijuokausi, klampynėje vėtrai plėšiant apsiaustą.

Moterys paprastai nerašo tokių romanų, kokius labai mėgtų vyrai, bet vyrai, kaip žinoma, rašo romanus, kokiems pirmenybę teikia moterys. Kai kam tai atrodo keista.

2. Mėgstu skaityti romanus, kuriuose herojės apdarai diskretiškai šiugžda virš krūtų arba diskretiškos krūtys šiugžda po apdarais; bet kuriuo atveju turi būti apdarų, krūtų, šiugždėjimo ir, visų svarbiausia, diskretiškumo. Diskretiškumas visur kur, kaip rūkas, kaip miazma, per kurią tik miglotai šmėžuoja daiktų apybrėžos. Iš tamsos prasimušusi rožinė, alsavimo garsas, žemėn slystantis atlasas, atskleidžiantis – ką? Argi svarbu, sakau. Argi nors kiek svarbu?

3. Vyrai pirmenybę teikia herojams, kurie yra kieti ir griežti: kieti su vyrais, griežti su moterimis. Kartais herojus suminkštėja moters atžvilgiu, bet tai visuomet – klaida. Moterys nemėgsta kietų ir griežtų herojų. Jos turi būti kietos ir švelnios. Tai kelia lingvistinių keblumų. Žvalgantis pastarąjį sykį, vienskiemeniai buvo vyriški, dar dominuojantys, bet sparčiai tirpstantys glėbyje aštuonkojiškų lūpinių daugiaskiemenių, „brangusis, brangusis“, voragyviškai maloningai jiems kuštančių.

4. Vyrų romanai – apie tai, kaip įgyti galios. Žudant ir pan. arba nugalint ir pan. Tokie ir moterų romanai, nors metodai skirtingi. Vyrų romanuose moteris ar moterys įgyjamos drauge su valdžia. Tai – priedas, o ne priemonė. Moterų romanuose galios įgyji įgydama vyrą. Vyras yra galia. Bet sekso neužteks, jis turi tave mylėti. Kam, jūsų manymu, tasai klupinėjimas terpu krinolinų ant persiško kilimo? Arba bent jau ištark. Kai stoka visa ko kito, gali užtekti verbalizacijos. „Myliu.“ Na va, jau gali stotis, galo juk negavai. Ar gavai?

5. Nebenoriu skaityti nieko apie liūdnus dalykus. Apie smurtą, apie nerimastavimą – nieko panašaus. Jokių laidotuvių pabaigoje, nors per vidurį gali būti. Jei be mirčių – niekaip, tai lai būna prisikėlimų arba bent jau Dangaus, idant žinotume, kur atsidūrę. Prislėgta nuotaika ir vargas – jaunuoliams iki dvidešimt penkerių, jie tai gali ištverti, jiems tai netgi patinka, jiems dar likę pakankamai laiko. Bet tikrasis gyvenimas kenkia, palaikyk jį saujoj ilgėliau, ir apsispuoguosi, ir protas suskys. Tu apaksi.

Noriu laimės, užtikrintos, trykštančio džiaugsmo, viršelių su seselėm ar nuotakom, protingų merginų, bet ne per protingų, su taisyklingais dantim beigi antakiais, abiem krūtim tokio pat dydžio ir be pertekliaus veido plaukelių, tokių, kuriom gali pasikliauti, kad žinos, kur yra tvarsčiai, ir padarys iš herojaus, to potencialaus palaidūno ir žmogmušio, tvarkingą kaimo džentelmeną švariom panagėm ir prideramu žodynu. „Visados“, jis turi sakyti. „Amžinai.“ Daugiau nebenoriu skaityti knygų, kurios nesibaigia žodžiu „amžinai“. Noriu, kad man glostytų tarpuakį – tik viena kryptimi.

6. Kai kas mano, kad moterų romanas – bet koks, kur nėra politikos. Kai kas mano, kad moterų romanas –

toks, kur rašoma apie santykius. Kai kuriems tai bet koks romanas, kuriame daug operacijų, – medicininių, turiu omeny. Kai kam atrodo, jog moterų romanas – tai toks, kuriame nepateikta plataus panoraminio mūsų intriguojančių laikų vaizdo. Aš… ką gi, man norisi tokio, kokį galėtumei palikti ant kavos staliuko ir per daug nesijaudinti, jeigu į jį įknibs vaikai. Manote, tai nerimta? Klystate.

7. „Jos akys buvo išsigandusio laukinio paukščio.“ Dėl tokių sakinių aš einu iš proto. Norėčiau pajėgti rašyti tokius sakinius nejausdama gėdos. Norėčiau pajėgti juos perskaityti be gėdos jausmo. Jei tik sugebėčiau daryti šiuos du paprastus dalykus, jaučiu, kad šioje žemėje man skirtą laiką praleisčiau it perlas, susuktas į aksomą.

„Jos akys buvo išsigandusio laukinio paukščio.“ Ak, tačiau kurio? Pelėdikės, o gal gegutės? Juk yra skirtumas. Daugiau vaizduotės pažodininkų mums nereikia. Jie negeba perskaityti „kūnas kaip gazelės“, neužsimąstydami apie žarnyno parazitus, zoologijos sodus ir kvapus.

Skaitau: „Ji žvelgė laukiniu žvilgsniu, primenančiu neprijaukintą gyvūną.“ Nenoromis nuleidžiu knygą, nykštys vis dar įbruktas į tą jaudinančią akimirką. Jis gatavas sutrėkšti ją glėby, spausdamas karštą, rają, stangrią, reiklią burną prie josios, krūtims sprūstant pro suknelės iškirptę, bet aš nepajėgiu susikaupti. Metafora už nosies veda į labirintą, ir staiga visutėlis Rojaus sodas nusidriekia priešais. Dygliakiaulės, žebenkštys, tapyrai ir skunkai, laukiniai jų žvilgsniai rūstūs, buki, bejausmiai, kiauliški arba klastingi. Kankynė regėti tau nepasiekiamą romantišką šiurpulį, tamsiasparnę plaštakę, prie pernokusio persiko prilipusią, ir nepajėgti nugurkti ar nugurbti. „Kuris iš jų? – murmenu neatsiliepiančiam orui. – Kuris?“

 

 

Laimingos pãbaigos

  

           Džonas ir Merė susipažįsta.

           Kas nutinka paskui?

           Jei norite laimingos pabaigos, žiūrėkite A.

 

 

A. Džonas ir Merė įsimyli ir susituokia. Jie abu dirba vertingus ir gerai apmokamus darbus, kurie jiems atrodo teikiantys įkvėpimo ir iššūkių. Jie nusiperka žavų namą. Nekilnojamojo turto vertė kyla. Galiausiai, kai įstengia sau leisti įsitaisyti nuolatinių pagalbininkų namie, jie susilaukia dviejų vaikų ir šiems yra labai atsidavę. Vaikai užauga geri. Džono ir Merės seksualinis gyvenimas įkvepiantis ir teikiantis iššūkių, jų draugai neįkainojami. Jie abu važinėja smagių atostogų. Išeina į pensiją. Abudu turi pomėgių, kurie jiems atrodo teikiantys įkvėpimo ir iššūkių. Galiausiai jiedu miršta. Čia istorijos pabaiga.

B. Merė įsimyli Džoną, bet Džonas neįsimyli Merės. Jis tik naudojasi jos kūnu egoistiškam malonumui ir drungnai savimeilei tenkinti. Dukart per savaitę jis ateina pas ją į butą, kur ji ruošia jam vakarienę, – kaip matot, jis net nelaiko jos verta vakarienės kur nors mieste, – pavakarieniavęs jis ją išdulkina ir tada užmiega, o ji plauna lėkštes, kad dėl nešvarių indų krūvos jis nemanytų, jog ji netvarkinga, šviežiai dažosi lūpas, kad gražiai atrodytų jam pabudus, bet pabudęs jis to nė nepastebi, maunasi kojines, trumpikes, kelnes, velkasi marškinius, rišas kaklaraištį, aunas batus – atvirkštine tvarka, nei nusirengdamas. Merei jis drabužių nenuvelka, ji pati nusirengia, kiekvieną kartą elgiasi taip, tarsi mirtų dėl šito, ne todėl, kad seksas patiktų, nes nepatinka, bet ji nori, kad Džonas manytų, jog jai patinka, nes jei tuo užsiims pakankamai dažnai, jis tikrai prie jos pripras, taps nuo jos priklausomas ir jie susituoks, bet Džonas eina pro duris, daugių daugiausia vos išspaudęs „labanakt“, o po trijų dienų vėl pasirodo šeštą vakaro ir jie viską kartoja iš naujo.

Merė išsenka. Verksmas kenkia veidui, visi tai žino, žino ir Merė, bet ji nesulaiko ašarų. Žmonės darbe tai pastebi. Draugai jai sako, kad Džonas yra žiurkė, kuilys, šuva, kad jis jai nepakankamai geras, bet ji negali tuo patikėti. Džono viduje, jos manymu, yra kitas Džonas, kuris daug mielesnis. Šitas kitas Džonas išlįs kaip drugelis iš kokono, klounas iš muzikinės dėžutės, kauliukas iš slyvos, jei tik pirmąjį Džoną kaip reikiant paspausi.

Vieną vakarą Džonas pasiskundžia maistu. Anksčiau niekada nesiskundė. Merė įsižeidžia.

Draugai papasakoja jai, kad matė jį restorane su kita moterimi, kurios vardas Medžė. Merę galiausiai supykdo net ne Medžė, o restoranas. Džonas niekada nėra nusivedęs jos į restoraną. Merė visus, kiek sugeba rasti, migdomuosius ir aspirino tabletes užgeria puse butelio chereso. Kas tai per moteris, galima suprasti iš to, jog tai net ne viskis. Džonui ji palieka raštelį. Ji viliasi, kad jis ją atras, laiku nuveš į ligoninę ir atgailaus, ir tada jie galės susituokti, tačiau taip nenutinka ir ji miršta.

Džonas veda Medžę, ir viskas klojasi kaip variante A.

C. Džonas, pusamžis vyras, įsimyli Merę, o Merė, kuriai vos dvidešimt dveji, gaili jo, nes jis nerimastauja dėl slenkančių plaukų. Ji miega su juo, nors net nėra įsimylėjusi. Susipažino su juo darbe. Merė įsimylėjusi kažkokį Džeimsą, kuriam irgi dvidešimt dveji, bet kuris nė nemano surimtėti.

Džonas, priešingai, jau seniai surimtėjęs: būtent tai jam ir kelia rūpestį. Džonas turi stabilų ir respektabilų darbą ir savo srityje siekia daugiau, tačiau Merei tai nedaro įspūdžio, įspūdį jai daro Džeimsas, turintis motociklą ir fantastišką įrašų kolekciją. Bet Džeimsas, būdamas laisvas, dažnai kažkur laksto motociklu. Merginų laisvė ne tokia pat, todėl Merė ketvirtadienio vakarus leidžia su Džonu. Ketvirtadienis – vienintelė savaitės diena, kai Džonas gali ištrūkti.

Džonas yra vedęs moterį vardu Medžė, jiedu turi du vaikus, žavų namą, kurį įsigijo prieš pat nekilnojamojo turto vertės pakilimą, ir pomėgių, kurie jiems atrodo teikiantys įkvėpimo ir iššūkių, kai turi laiko. Džonas porina Merei, kokia ji jam svarbi, bet, žinoma, jis negalįs palikti žmonos, nes įsipareigojimas yra įsipareigojimas. Jis užsivedęs apie tai ilgiau, nei reikia, ir Merei tai pabosta, bet vyresni vyrai gali ilgiau tęsti, todėl iš esmės ji gana neblogai leidžia laiką.

Vieną dieną Džeimsas atšvilpia kažin kokiu aukščiausios klasės kalifornietišku hibridu, ir tatai Džeimsą su Mere taip neįtikėtinai pakylėja, kad juodu įsiropščia į lovą. Viskas susilieja, bet čia išnyra Džonas, kuris turi raktą nuo Merės buto. Jis aptinka juos apdujusius ir susipynusius. Vargu bau turi teisę pavydėti, turint omenyje Medžę, bet jį vis tiek ištinka neviltis. Galų gale jis vidutinio amžiaus, po poros metų bus nuplikęs kaip kiaušinis, ir šito jis nepajėgus atlaikyti. Džonas įsigyja pistoletą, sakydamas, kad jo reikia šaudymui į taikinį, – tai silpnoka siužeto vieta, bet šitai galima išspręsti vėliau, – ir nušauna juos abu bei nusišauna pats.

Medžė po atitinkamo gedulo laikotarpio išteka už supratingo vyro vardu Fredas, ir viskas klostosi taip, kaip variante A, tik kitais vardais.

D. Fredui ir Medžei nekyla jokių problemų. Jie sutaria kuo puikiausiai ir geba užbėgti už akių visiems galintiems kilti menkiems nesklandumams. Tačiau žavusis jų namas stovi jūros pakrantėje ir vieną dieną prie jos priartėja milžiniška banga. Nekilnojamojo turto vertė krenta. Likusioje istorijos dalyje pasakojama apie tai, kas sukėlė potvynio bangą ir kaip jiedu išsigelbėja. Jiedu išsigelbėja, nors tūkstančiai žūva. Šiek tiek pasakojama, kaip tūkstančiai skęsta, bet dorybingiesiems Fredui ir Medžei pasiseka. Galiausiai, permirkę ir dėkingi, jie priglunda vienas prie kito aukštumoje ir tęsia kaip variante A.

 

E. Taip, bet Fredo širdis nesveika. Tolesnė istorija apie tai, kokie jie abudu geri ir supratingi, iki Fredas miršta. Tuomet Medžė atsideda labdaringai veiklai iki pat varianto A pabaigos. Jei norite, gali būti „Medžė“, „vėžys“, „kalta ir sumišusi“ ir „paukščių stebėjimas“.

F. Jeigu jums tai per daug miesčioniška, padarykite Džoną revoliucionieriumi, o Merę – kontržvalgybininke ir pažiūrėkite, kiek toli tai nuves. Atminkite, jog čia Kanada. Galop vis tiek baigsite variantu A, nors iki jo galite susidurti su geidulinga ir skandalinga aistringų santykių saga, mūsų laikų kronika, pavadinkim.

 

 

Turėsit pripažinti, kad pabaigos yra vienodos, kad ir kaip vartysi. Nesileiskite suklaidinami kitokių pabaigų, visos jos iš piršto laužtos – sąmoningai laužtos, piktavališkai siekiant apgauti, arba tiesiog motyvuotos perdėto optimizmo, jei ne atviro jausmingumo.

Vienintelė autentiška pabaiga pateikta šičia:

„Džonas ir Merė miršta. Džonas ir Merė miršta. Džonas ir Merė miršta.“

 

 

Tiek apie pabaigas. Pradžios visada smagesnės. Vis dėlto tikrieji žinovai, kaip žinome, pirmenybę teikia tarpiniam ruožui, nes su juo sunkiausia susidoroti.

Štai ir viskas, ką galima pasakyti apie siužetus, kurie, šiaip ar taip, yra dalykų seka: „kas“ ir „kas“ ir „kas“.

Dabar pabandykite Kaip ir Kodėl.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.