Knygų mugė ir Kempino paroda
Metai, kai prasidėjo karas: tai labai asocijuojasi su knygų muge, nes, deja, ji vyko kaip tik tuo metu. Šiemet gal daugiau aiškumo, bet grėsmės nuojauta ta pati. O ir kraujo išlieta daug, gyvenimas tikrai nėra toks, koks anksčiau: jis su nuolatiniu kaltės jausmu, žmonių dirguliu.
Emocijos dėl „Metų knygos rinkimų“, kaip visad, akcijai duos dar daugiau reklamos. „15min“ skelbė kone viską, kas ką parašė feisbuke (hm, po kelerių metų autoriams gali būti gėda dėl „Google“ paieškos rezultatų). Kaip teatrų vadovai nenori palikti savo pozicijų, taip rašytojai niekaip negali patikėti, kad jų knygų neišrinko. Nieko baisaus, juk rašoma į amžinybę, o ne kad išrinktų. Natūralu, kad ir toliau bus renkami nauji, debiutuojantys autoriai – taip vyksta visur, su šia minimalia asmenine tragedija profesionalams teks susitaikyti. Nors Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bene dvidešimt metų kartoja, kad prozos reikalai neidealūs, kas tą girdi?.. Leidėjai tai tikrai ne.
Iš kultūrinių renginių aplankiau tik du: Vaižganto raštų ir Danutės Kalinauskaitės romano pristatymus. Klausydamasi Vaižganto laiškų tomo pristatymo (sud. Jurgita Žana Raškevičiūtė), galvojau apie tai, kad Tumas šiandien pagal savo pažiūras nebūtų tautininkas. Kalinauskaitės pristatyme skaityta ištrauka tikrai priminė siuvinį (tvirtai suausta drobė, skiautinys, ant kurio dar ir prisiuvinėta), kuriam atlikti, kaip sakė Danutė, reikia „knisliavos“. Sudomino dar keli renginiai – Stasio Ušinsko marionetės, Jurgos Vilės šiurpės, abeji ukrainiečių skaitymai, bet netiko laikas. Kai kurių „Šortų“ paklausiau internete. Psichiatrą Christopheʼą André irgi įsijungiau, bet nuvylė. Tačiau buvo malonu žiūrėti į susidomėjusius žmonių veidus. Net jei pardavinėjama abejotina prekė, publika išmokusi kultūringai klausytis. Laima K. feisbuke transliavo „Mažojo o“ pristatymą, netikėtai įsitraukiau žiūrėti (tikrovėje nesugalvočiau grūstis į salę, kurioje nesutelpama; žodis „sovietmetis“ taip pat stovi skersai gerklės). Nors nebuvo pasakyta nieko, kas būtų visai nežinoma, publikos tankis turbūt išreiškė kažkokį ore tvyrantį seksualinio žodyno badą.
Knygų mugė man – tai pirmiausia Sigutės Chlebinskaitės dirbtuvės, kiekvienais metais parodančios, koks gyvybingas gali būti tų salių triukšmas. „Kas pametėte mažąjį Tomą, ateikite į informacijos stendą“, – skambėjo iš garsiakalbių. Stendus puošė ukrainietiška simbolika, tautiniai rūbai. Net jei ir neskaitys knygų taip maniakiškai, kaip skaitydavome mes, salės lankytojus kažkokiu kone mistiniu būdu veiks jų fizinis buvimas namų lentynose (apie tą šnektelėjome su Daina Opolskaite). Ir vaikų / jaunimo literatūra šiandien jau nepalyginamai didingesnė, negu buvo 2000-aisiais, kai įvyko pirmoji knygų mugė.
●
Žilvino Kempino parodos „Portretai-fosilijos“ atidarymas MO muziejuje: Laima Kreivytė kalbina autorių ir kuratores. Viena iš pirmųjų dalyvių, Sandra Straukaitė, pasakoja dariusis kaukę dukart – pirmąjį ją ištikusi egzistencinė baimė. Tikėtina, nes proceso metu vamzdeliai kvėpuoti įstatomi į nosį, veidą tirštai užliejant gipsu. Žinoma, minimos pomirtinės kaukės ir asmenukių kultūra, bet iš atminties iššoka ir Antano Mončio kaukės – kiek žaismingesnis žanro variantas. Arba Rimanto Kmitos monografijos viršelis – Sigito Gedos veido negatyvas fotografijoje. Ekspozicijoje – išvirkštiniai veidai, įvairių įžymybių veidų negatyvai. Stebina, kad kaukės panašios viena į kitą, pagal barzdas gali susivokti, kurios vyrų (išliejose kone visų veido bruožai atrodo vaikiški). Užgavėnės.
