Knygos, padėjusios ištverti žiemos miegą

Jerold J. Kreisman ir Hal Straus. Aš nekenčiu tavęs! Nepalik manęs: kaip geriau suprasti ribinę asmenybę.

Iš anglų k. vertė Dora Žibaitė. V.: Liūtai ne avys, 2022. 383 p.

Narcizai, psichopatai – pastaruoju metu populiarios diagnozės: suprantama, jos taikomos ne sau, o aplinkui klestintiems netikėliams. Ši knyga vertinga tuo, kad nestigmatizuoja turinčiųjų sutrikimą ir neskatina „bėgti nuo jų kuo toliau“. Savigalbos knygas skaityti labai sunku, kai turi išankstinių nuostatų – amerikietiško gyvenimo pavyzdžiai mūsiškiame kontekste atrodo kvailai, vadinasi, visa knyga yra šlamštas. Vis dėlto tai nėra kvaila knyga; ir pakankamai nauja, nes nemažai rašoma apie pandemiją ir naujausius vaistus.

Yuval Noah Harari, David Vandermeulen, Daniel Casanave. Sapiens: civilizacijos ramsčiai. Istorinis komiksas, II tomas. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2022. 256 p.

Antroji dalis smagiai pasakoja apie augalų sukultūrinimą, gyvūnų prijaukinimą ir išnaudojimą, juodųjų segregaciją, feminizmą. Supermoterį primenanti Daktarė Fikcija atskleidžia romantinius, kapitalistinius, nacionalistinius mitus, kurie įtikina, pvz., sunkiai dirbti ir išlaidžiai atostogauti, net jei tam nėra jokio poreikio. Hamurabio teisynas lyginamas su JAV nepriklausomybės deklaracija – juk kitados tikėta, kad abu dokumentai yra itin modernūs ir beveik neklysta. Šiandien tuo jau labai abejojame. Vadinasi, viską istorijoje lemia pasakojimai, kuriuos (svarbu!) galima keisti. Harari teigia, kad rinktis reiktų tuos naratyvus, kurie skaudina kuo mažiau žmonių: ieškoti pusiausvyros.

Gešė Džampa Tinlėjus. Bodhičita ir šešios paramitos. Iš rusų k. vertė Algirdas Kugevičius. V.: Sofoklis, 2022. 384 p.

Kalbant apie budizmo mokymą, esu gan tamsi, todėl nusprendžiau apsišviesti. Dalai Lama knygos autorių išsiuntė į Rusiją – ten esama gan budistinių kraštų (Kalmukija, Buriatija ir kt.). Pačią Rusiją Gešė Džampa Tinlėjus vertina kritiškai, bet jo nuostata – reikšti atjautą viso pasaulio „gyvoms būtybėms, nes jos yra mūsų motinos“. Pačioje doktrinoje gana daug panašumų į krikščionybę ir net į AA mokymą. Laimė neįmanoma, kol esi susitelkusi  (-ęs) į samsarą – prisirišimus, santykius, karjerą. Santykis tarp mokytojo ir mokinio nebūna demokratiškas (apie feminizmą tyliu). Bet iš esmės budizmo filosofija man priimtina, ypač atidžiai perskaičiau apie žmonių elgesį mirties akivaizdoje. Autoriaus tvirtinimu, keblioje situacijoje derėtų šaukti ne „Mamyte!“, o „Trys brangenybės!“ (Buda, Dharma ir Sangha – Švč. Trejybės atitikmuo). Ką gi, negaliu nesutikti, bet vis vien liksiu katalikė.

Irvin D. Yalom. Kai Nyčė verkė. Romanas. Iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. V.: Vaga, 2019. 376 p.

Nuobodoka, bet įveikiau kelionėje. Daktaras Brojeris pritaiko nuo sielvarto kenčiančiam Nyčei originalų metodą: ima pasakoti apie savo platonišką meilę pacientei Bertai (garsiajai Anai O.), prašydamas padėti filosofiškai spręsti problemą. Apmulkintas Nyčė ima elgtis su savo sielos drauge Lu Salome taip, lyg pats būtų Brojeris, o Lu Salomė – Berta. Įdomiausias tapo lūžis, kai psichiatras ir pacientas susikeičia vaidmenimis; suprantama, jie abu vienas kitam padeda. Iš abiejų užrašų apie vienas kitą junti malonią pagarbą. Pabrėžiama atsivėrimo svarba, ypač šizoidinėms asmenybėms. Spėliojau, ar Yalomas galėtų būti tą išbandęs su pacientu. Nusprendžiau, kad ne – vargu ar rado vertą savęs.

Triukšmaujantys: katalikai. Lengvas būdas parašyti istorinį romaną. Faktų ir gandų kortelės. Parengė Agnė Žagrakalytė. V.: Tyto alba, 2022. 320 p.

Postmodernu, nauja, originalu: daugiabalsis siužetas. Dokumentika šiek tiek nusveria literatūrą. Skaityti nelengva, neprarysi iškart – tenka virškinti istorinę informaciją. Katalikybė – ir jėzuitai Kinijoje, ir Valančius Lietuvoje, ir karališkoji šeima Belgijoje. Susimąstai, kaip nelengvai ji diegta – pasninkui nebūdavo žuvies ir jokio kito maisto, meškininkai vedžiodavo lokius po trobas, kad „išvaikytų blogas dvasias“. Spaudos draudimo laikotarpiu išrauti kryžiai, atiminėjamos lietuviškos maldaknygės. Kortelės surinktos iš spaudos, kantičkų, istorinė informacija pagrįsta; įdėta daug darbo. Jungiančiu katalikybės elementu tampa ir vynas.

Zigmas Vitkus. Atminties miškas: Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje. Mokslo monografija. V.: Lapas, 2022. 464 p.

Monografija rašoma iš asmeninės pozicijos ir asmeninio intereso („Tada dar nė nenutuokiau, kad po maždaug dvejų metų Paneriai taps mano kuravimo ir tyrimų objektu“, p. 11). Skaitymas slegia, nors dauguma faktų apie holokaustą ir žinomi. Zigmas Vitkus atkreipia dėmesį į susijusį su Paneriais kultūrinį rakursą: minima Juliaus Sasnausko pasakyta kalba, Virginijaus Gasiliūno perskaitytas Mackaus eilėraštis apie „Jureką“, Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, vita“ (kritiškai, nes kaip politiniai kaliniai ten vaizduojami vien lietuviai). Analizuojami architektūriniai sprendimai, kurie taip ir liko neįgyvendinti, įpaminklinimo kismas, santykiai su lenkų ir romų bendruomenėmis, sovietinės valdžios vengimas minėti tikslų aukų skaičių ir tautybes. Ironiškai vertinamas sovietinės valdžios raginimas „prakeikti budelius“. Graži kalba, vartojami retesni žodžiai („vilniukai“).

Marius Ivaškevičius. Tomas Mūras. Romanas. V.: Tyto alba, 2022. 320 p.

Dvi knygos per metus – daugokai. Po kičinio knygos pristatymo dar labiau vengiau ją skaityti, bet – bibliotekoje priartėjo eilė. Romane vaizduojama ta pati rezidencija, kurioje Undinė Radzevičiūtė rašė savo „Kraują mėlyną“ ir vėliau tą rezidenciją aprašė knygoje „Minaretas ir 7“. Kad ir kaip Marius Ivaškevičius mėtytų pėdas, šiame romane atpažįstami autobiografizmai. Ir poetiškos-ironiškos stilistikos griuvėsiai greta banalių pornografinių scenų. Gana šmaikščiai apie „išsirašymą“: „Ir daugelis šitaip nutilo (Tolstojus, Baironas, Selindžeris), pasiekę aukščiausią pavarą, už kurios kalba nebetraukia. O jų gi varikliai dar veikė, ir ne šiaip varikliukai, bet žvėrys – šedevrų štampavimo staklės. Net ir maniškis kledaras bando mane vėl užkurti: girdžiu viduje, kaip jis sukasi ir kala demonų būgnai – pastatęs save ant bėgių, galėčiau ramiausiai išspausti dar porą „Išsiveržimų“, užteršti jais knygų lentynas, tik kas nuo to pasikeistų? Krūvos tų pačių žodžių, šiek tiek kitaip sutvarkytų? Toliau aš neišsiveržčiau, nes toliau yra lubos. Ne talento, o paties instrumento, kuriuo mes taip klaikiai didžiuojamės. Eiliniai mala juo šūdą, o mes, jau atseit išrinktieji, užsiimam žodžių alchemija“ (p. 293). Pabaiga trafaretinė, bet esama ir tikro jausmo, meilės – kaip įkvėpimo. Kompozicijai labai trukdo pagrindinio veikėjo ego: jis visiškai negali „atlipti“ nuo savęs ir pereiti į kitą perspektyvą. Todėl knygos pasaulėlis ankštokas lyg narvas, be 3D.

Lietuvių autoriai pripratę virkauti, kad jų knygos nesulaukia recenzijų. O kiek recenzijų apie kolegų knygas yra parašę patys?.. Ar čia per „juodas“ darbas, nevertas jų šviesių kūrėjų akių ir atitraukiantis nuo didingo talento panaudojimo tikslo? Tada išeitų, kad jį dirbti gali tik visokie kūrybinių gabumų stokojantys kvaišeliai. Ar tikrai reikia, kad tokie rašytų jūsų knygų recenzijas?..

Rimvydas Stankevičius. Įsitvėrimai. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 119 p.

Katastrofisto jausena („Vis dažniau ima atrodyti, / Kad jau nežinau, ko laukiu – // Vis aiškiau suprantu, / Kad viskas už mano ribų – / Jau seniai pasibaigę [...]“, p. 42), kuri kartais atrodo gan hipochondriška. Figūruoja narkozės, palatos, seselės, ligoninės įvaizdžiai: iš to supranti, kad lyrinis subjektas susiduria su egzistencine grėsme; kiek ji pagrįsta, sunku susigaudyti – poetai juk daug ką hiperbolizuoja. Eilėraščių turinys – ne visai man (Dievo įvaizdis be jokių metaforų poezijoje šiandien jau kiek pretenzinga), bet turbūt dėl to, kad aš kritikĖ. Forma gera: Rimvydas Stankevičius moka parašyti eilėraštį grakščiais rimais. Kad hiperbolizuoja, esu tikra: Vilnių vadina „didmiesčio mėsmale“ („Priešbiografinis“, p. 45).