Gyvenimo slinksmas vasario mėnesį
Vasario 1, trečiadienis. Sekmadienį Paulius atgabeno gražų Ričardo V. piešinių katalogą. Pirmadienį Žilvinas K. iš Niujorko atvežė dovanų Marko Strando Collected Poems. O aš pats vakar iš Algimanto K. parsiboginau griozdiško formato Jono Meko knygą „Mano naktys“, kur sudėti jo dvejų metų sapnai. Tai šiandien stypinėju tarp trijų švelnių siurrealizmų. O lauke (dabar 11.45) smulkiai, bet gana energingai sninga. Tai prisideda ir ketvirtasis „siurras“: pro judrią krintančių snaigučių minią matomi namai, stogai, medžiai sumiražėja…
Iš Ričardo V. siurrealizmo: dvirankiu pjūklu pjaunamos malkos 1946 metų žiemą Veršvuose: vieną pjūklo galą tempia mažas berniukas su ausine kepure, o antrąjį – mėlynrūbė giltinė. Iš Strando: I went to the lake, got on all fours, / and drank like an animal. Two horses / came up beside me to drink as well. Iš Meko: „ir aš sėdžiu tualete ne miesto tualete o kaimo tualete lauke tai aš sėdžiu ir darau savo reikalą ir matau kad krūva taip iškilo kad siekia mano ilgus baltus marškinius.“
Vasario 2, ketvirtadienis. 9.20. Blausu, drumzlina. Nuo stogų drimba sniego košė. Dominuoja chaki (augalai), balta (sniego dribiniai), pilka (namų sienos). Magiškai tokiame peizaže atrodo raudonos gatve pravažiuojančių (ir pristabdančių prieš sankryžėlę) automobilių užpakalinės šviesos. Antradienį su taksi grįžtant iš Lazdynų vairuotojas paklausė, kokiu keliu norėčiau važiuoti. Leidau jam pačiam pasirinkti. Tuomet jis pasigyrė: „Puiku, tai turėsim tik vieną šviesoforą.“ Deja, buvo ir antrasis, degė raudona. Taksistas ėmė teisintis, kad čia niekados taip nebūdavo. Raminau jį, sakydamas, jog turime galimybę pasigėrėti žėrinčia raudona spalva. Ir pridūriau: „Įsivaizduokit, kaip būtų, jei iš pasaulio staiga dingtų visa, kas raudona!“ Jo atsakymas: „Kiek vėliavų prapultų!“ Aš į tai: „Vėliavų tai vėliavų, bet pradingtų visos raudonai dažytos lūpos!“ Šįsyk jis nepasakė nieko…
O dabar kambario prieblandoje pats raudoniausias daiktas – lakuotas puodelis, iš kurio geriu kavą.
Vakar iš ligoninės skambino Petras R. (stuburo reikalai). Ėmė skaityti ilgą gražų Antano Kalanavičiaus eilėraštį. Įėjo seselė daryti lašelinės. Petras, neišjungęs telefono, gulėsi į lovą ir didžiai sukliko iš skausmo. Paskui, jau su lašeline, toliau skaitė man Kalanavičių.
Vasario 4, šeštadienis. 8.00. Lauke –5. Dangus švininis, to švino sočiai tenka ir žemei. Jį mėgina prabaltinti po atodrėkio likusios sniego driekanos. Labai reikia raudonos. Bet šiandien šeštadienis, automobiliai gatve nevažiuoja, nedega jų užpakaliniai žibintai. Tad kreipiuosi į atmintį, į poeziją. Iš svetimšalių nemažai raudonio (dažniausiai – skaudaus) esama puikiosiose Sylvios Plath eilėse. Štai apie aguonas: /…/ wrinkly and clear red, like the skin of a mouth. // A mouth just bloodied. O čia apie tulpes: The tulips are too red in the first place, they hurt me. Iš lietuvių pirmiausia į galvą ateina Marcelijus M.: „Ne gaisras tenai, ne vaikystė – / tenai tik dangus toks raudonas, / raudonas – lyg miršta kareivis, / sužeistas karo lauke.“ Aišku, vėl su skaudesiu. Bet ir gerai, tebūnie. Juk skausmas (kančia) tokia neatskiriama gyvenimo dalis! Tai argi jis nenusipelno gražiosios raudonos spalvos? O juk ir krikščionybėje raudona – kankinių spalva…
Prieš pietus iš ligoninės skambino Petras R. Sakė, kad į du einančius iš rikiuotės jo stuburo slankstelius daktarai žada prileisti „betono“. Paskui pusvalandį labai ramiai ir aiškiai skaitė skausmingojo Kalanavičiaus eilėraščius. Ten irgi netrūksta raudonos: žarijos, kraujas, surausvos gėlės. Abu negalėjome atsidžiaugti skausmo persmelktos poezijos grožiu.
Vasario 6, pirmadienis. Atrodo, pradedu sirgti. Banali ligos pradžia: tai krečia šaltis, tai muša karštis. Išgėriau vitamino C. Bet manau, kad tai tuščios pastangos…
Cha. Kaip tik prieš kelias dienas su Algiu K. telefonu kalbėjome būtent apie tuščias pastangas. Jis pasakojo, kaip, esant pliusinei temperatūrai, snyguriavo ir snaigės mėgino uždengti šaligatvį. Tačiau, vos ant jo nukritusios, ištirpdavo. Ir taip – ilgai, ilgai. Aš daviau savo pavyzdį. Pasakiau, kad daug kartų esu stebėjęs, kaip, pučiant vėjui, beržo šakos bando pasiekti daržinės (kaime) sieną, bet joms niekaip nepavyksta šito padaryti, nes siena per toli. Nors kartais, kai vėjas stiprus, atrodo: jau, jau… Vis dėlto, ne. Tuščios pastangos.
O dabar, parašęs šias eilutes, pagalvojau: na, matyt, pačios tuščiausios pastangos – tai žmonelių užmojai pagerinti pasaulį. Čia gal tiktų ir Jono Meko sapno fragmentas: „aš ėjau ilgais ir sudėtingais tuneliais per vieną tada per kitą ir tada dar per kitą ir jie vis siaurėjo ir siaurėjo ir aš vis prieidavau prie akligatvio ir vis nebuvo galima apsisukt ir grįžt atgal.“
Vėl skambino iš ligoninės Petras R. Vėl skaitė puikius (šįsyk – trumpus) Antano K. eilėraščius. Atsakydamas jam padeklamavau porą Valdo Gedgaudo (irgi labai skausmingo poeto) posmų. Abu apstulbome išvydę, kokiais kaimiškais poetiniais drabužiais dėvi Antano K. ir kokiais miestiškais – Valdo G. skausmas. Žinoma, tų skausmų anatomija irgi skiriasi.
Vasario 8, trečiadienis. 8.10. Vis dėlto nesusirgau. Šiąnakt pirmąkart gyvenime šitaip sapnavau žvaigždėtą dangų. Rodos, žiūrėjau pro šiaurinį langą, kuris buvo horizontalus ir ilgas, ir mačiau žvaigždžių prigrūstą dangaus ruožą. Žvaigždės buvo didžiulės, lyg apimlios, spindinčios, bet nemirksinčios. Užtat virpėjo patsai keisto mėlynumo dangus. Kai penktą atidariau balkoną, balkšvoje ūkanoje vos spingsojo viena kita žvaigždelė, o visą dangų savo pieniais buvo užpylusi mėnulio pilnatis…
Priešpiet apie valandą praleidau MO. Ten Žilvinas K. tęsia savo projektą „Portretai-fosilijos“ (dabar – antroji dalis, pirmąją jis įvykdė prieš dvidešimt septynerius metus): lieja gipsines įvairių žmonių veido kaukes. Šiandien nusivežė mane. Kai jau gulėjau tamsoje aukštielninkas ant matraco (šį sykį – ne ant ortopedinio), o veidą slėgė penkių kilogramų gipso košės sluoksnis, patyriau du stiprius įspūdžius. Pirmasis: patamsyje regėjau nerviūrinius lyg bažnyčios skliautus, kurie buvo pilki: pačios nerviūros tamsiai pilkos, o plotai tarp jų – šviespilkiai. Antrasis: po kurio laiko ėmė dingotis, kad tuos skliautus regiu atviromis akimis, nors to tikrai negalėjo būti: akys niekaip nepajėgtų atlaikyti sąlyčio su gipsu, be to, gerai atsiminiau, kaip atsigulęs užsimerkiau. Tačiau haliucinacija tęsėsi iki seanso pabaigos…
Aha, vadinasi, turiu išankstinę pomirtinę savo kaukę. Pagal šio pasaulio šioje dalyje susigalvotą sistemą (kitur visatoje – neįsivaizduojamą) šiandien man aštuoniasdešimt dveji metai du mėnesiai ir maždaug dvidešimt viena diena…
Žilvinas Kempinas. Portretai-fosilijos 2023: Alfonsas Andriuškevičius. 2023. Ryčio Šeškaičio nuotrauka. MO muziejus
Vasario 10, penktadienis. 8.05. Sapnavau, kad skyniau ir valgiau didžiules juodas mėlynes. Tokio dydžio kaip gervuogės Plath eilėraštyje Blackberrying. Prisimenu, kaip motina vaikystėje aiškindavo sapnus. Manasis turėtų reikšti ligą ir bėdas.
Vakar sklaidžiau Ričardo V. piešinių albumą. Ilgokai žiūrinėjau pastelę „Vėlyvas pavasaris“. Čia plonytėmis linijėlėmis gyvai paraizgytos obels šakos tarsi prapuola tolimo tamsaus miško fone. Bet drauge – ir neprapuola. Subtilu. Prisiminiau savo atsakymą į studentų klausimus, kaip atskirti gerą kūrinį nuo blogo. Sakydavau, kad jei eini apniukusią žiemos dieną pro medžius, tai, nors visi jie tamsūs ir be lapų, vis vien pajunti, jei kuris – nudžiūvęs. Pajunti, kad jame nėra gyvybės, nors išorinis skirtumas – menkutėlis. Taip ir su kūriniu.
Paskui atėjo galvon itin subtilus Algio K. pastebėjimas, papasakotas telefonu. Sakė, eidamas kartą pro giraitę Lazdynuose, atkreipęs dėmesį į beržus, kurių net ploniausios šakelės buvusios aptrauktos baltute tošimi. Nustebęs. O dar labiau buvęs apstulbintas, kai po kiek laiko, labai smulkiai sningant, pamatęs, jog balta tų „albinosinių“ beržų tošis dar „papudruota“ smulkutėliu sniegeliu.
O čia subtili Marko Strando eilutė: Watching snow cover the ground, cover itself…
Priešpiet paskambinau į ligoninę Petrui. Perkeltas į kitą palatą. Jaučiasi prastai. „Betono“ į slankstelius dar nesupylė. Papasakojau jam savo nuotykį su gipso kauke. Pasijuokėm. Mudviem bekalbant, įėjo seselė ir paprašė, kad P. po kažkuo pasirašytų. Jam pasirašius, ėmė šūkčioti: „Tai bent parašas! Gyvenime tokio nemačiau!“ (Petro parašas išties prašmatnus, tiktų ant pinigų.) Tuomet aš jo paklausiau, po kuo jis ten pasirašė. Petras atsakė trumpai: „Nežinau.“
Vasario 13, pirmadienis. 9.10. Drumzlina. Lynoja. +3. Ką gi. Vasaris – žiemos senatvė, žiemos ruduo. Kažin, kur dar visatoje lyja?
Vėl sapnavau velionį Adolfą P. Tik šį sykį kažkaip miglotai. Užtat prieš keletą dienų, kai dar buvo pilnatis, sapnas su juo buvo aiškus ir konkretus. Rodos, stovėjome ankštame kambaryje. Vidury – niekuo neuždengtas medinis stalas. Ant jo – neatkimštas butelis degtinės. Aš – šioje stalo pusėje, Adolfas – kitoje, priešais. Aš sakau: „Kaip manai, įveiksime dviese šitą puslitrį?“ Jis: „Be kalbų!“ Dabar kyla noras sugretinti tą mano sapną su Meko sapnu apie mirusį Mačiūną. Štai jisai: „aš mačiau ateinant Jurgį Mačiūną ir jis atrodė gerai aš negalėjau tikėt savo akim o Jurgis juokias ir sako a, aš padariau gerą numerį /…/ Jurgis sako jis turėjo pjūklą karste ir kai tik jį pakasė jis išpjovė skylę ir išlindo, žiūrėk sako mano karstas tuščias…“ Pažvelgus į abu sapnus dailėtyrininko akimis (ir su šiek tiek šypsenos) galima sakyti: mano sapnas – socialistinis realizmas, Meko – Fluxus, su siurrealizmo pagardais…
Maudžiausi, o paskui karpiausi kojų nagus. Viešpatie, koks nepakeliamas darbas! Įdomu, kiek dar liko kartų juos karpytis pačiam?
Vasario 15, trečiadienis. 8.15. Lauke – tarp pliuso ir minuso. Dangų dengia pilka drobulė. Vėl mus bando apnikti pilkybė. Užtat vakar – tiesiog skaistumo etalonas, saulėčiausia šių metų diena.
Vakar lankėsi Sigitas P. Kadangi jau keleri metai jis paniręs į fotografiją, tai teko pabūti modeliu. Bet sunku nebuvo, nieko nenurodinėjo, spragsėjo, ir tiek. „Nerežisavo“ manęs, kaip kad prieš porą dešimtmečių žymus fotomenininkas, komandavęs: „Dabar žiūrėk pro langą ir jausk ilgesį.“
Paskui Sigis nuvežė mane į knygyną (žinoma, kad į „Eureka!“). Nusipirkau Bolaño „2666“. Neketinau skaityti. Bet nesenuose „Šiaurės Atėnuose“ susižavėjau dviem Bolaño apsakymais. Tai todėl ir…
Šiandien Petras iš ligoninės toliau skaitė Kalanavičių. Tebekenčia. Bet, sakė, jau yra masažuojamas ir daro kelis pratimus, vienas jų – maigyti kojomis „didžiulį futbolą“…
Vasario 17, penktadienis. Prisiskaičiau Strando. Tai, radęs tarpą, padėjau į lentyną. Atsidūrė prie mano „Sufalsifikuotų dienoraščių“. Na, galiu pasipuikuoti nebent purpuro raudonumo savo viršeliu. Kitos kaimynystės: Strielkūnas stovi prie Elioto („Prie sodo vieškelis baltavo / Lyg pamesta laikų gija“; ir: In the room the women come and go / Talking of Michelangelo); Maironis – prie Whitmano („Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus / Eis ginti brangiosios tėvynės!“; ir: I celebrate myself, and sing myself); Nėris – prie rusiško samurajų haiku tomelio, Ivaškevičiaus „Išvarymas“ – šalia „Bhagavadgytos“… Dieve, kokiuose tik pasauliuose nesu buvęs…
