Du Pranciškaus Gaigalo laiškai Juozui Tumui-Vaižgantui

 

 

1. Kunigas Pranciškus Gaigalas Juozui Tumui apie literatūrą, sužeistą estetinį skonį ir praskeltą galvą 1913 m. spalio 22 d. iš Tirkšlių

 

1913. X-22. Tirkšliai

⸢Atsakyta 24/X⸣¹

 

Aš p. Vaišgantui nieko blogo nėsu padaręs, nei mažiausio nemalonumo jis nesutiko iš mano pusės. Rodos, iš p. Vaišganto pusės irgi negalėjau laukti nieko kito, kaip „wzajemności“², taip sakant.

Bet susilaukiau netikėto. P. Vaišgantas savo fantazijos tvariniui, klebonijos senberniui, neregėtam mulkiui davė pavardę ne „Tumas“, bet „Gaigalas“. Kodelgi? Kodelgi p. Vaišgantas savo tvariniui gailėjo duoti geriau žinomą vardą „Tumas“, o davė mano vardą? Juk Tumų pavardė gana išsiplatinusi po visą Lietuvą ir butų puikiai pritikusi Vaišganto tvariniui.

P. Vaišgantas taip yra padaręs, nes panorėjo akmeniu duoti man į galvą… ir davė. Kad jis nebutų turėjęs tikslo sukruvinti man galvą, tai jis butų savo fantazijos vaiką idijotą pavadinęs Tumu, o ne Gaigalu. Vaikui pridera tėvo pavardė.

Kadgi nors butų dailės piešinėliu // [67v] tas p. Vaišganto darbelis „Scėna arbatnamyje“³. Bet ir to negalima pasakyti. Nežinia, kam jis buvo rašytas, ar su tuom vienu tikslu, kad pakaušį man praskelus, ar dar buvo ir kitas tikslas – visiems estetišką skonį sužeisti. „Scėna arbatnamyje?“ tai ne „Augštaičių vaizdelis“, tai fantazijos vaizdelis. Tokių gyvų žmonių, kaip Vaišganto parodyta, nėra. Ištisa psichologiška netiesa visi jo tipai; visi manekėnai, o ne gyvi žmonės.

1, Ilgus metus ištarnavęs klebonijoje, geras ukininkas, susidėjęs skatiko, gali buti perdaug drąsus, perdaug nosę užrietęs, pasiputęs, „gudragalvis“, gali buti grabštukas, vagišas, girtuoklis, gali būti visoks kitoks, tik netoks, kaip jis nupieštas. Nupieštasai tipas butų psichologiškai teisingas, jei jis butų autoriaus apgyvendintas girinaičiuose, toli nuo žmonių. Įsivaizdinkime sau tepliorių, nupiešusį žmogų su kojomis iš galvos išdigusiomis. Tą patį yra padaręs autorius iš savo „Gaigalo“. [68r]

2, Petrute kalba „Gaigalai“: „kodel pagalios savo vaikų nepatieki…… ar taip daug (pusvalakis) vietos reikia vaikams pasėti???……“

Kaimietes mergaites tarp savęs gal ir kalba taip, kaip Petrutė, bet jokiu budu taip nekalbės su vyriškiais, jei nebus buvusios miesto paleistuvėmis. Petrutė autoriaus juk nepažimėta, kaip paleistuvė. Ir paleistuvės arbatnamyje niekas nelaikytų. — Neskani psichologiškai vieta.

3, Gražienė jaunavedė moteriškė arbatinėje pirmą kartą sutinka idijotą „Gaigalą“, griebia už kaklo, bučiuoja. Petrutė prašo jos, kad ir Rudį pabučiuotų: „Žiurėk, kaip jis smailiai žiuri ir pavydi,“ – sako Petrutė. O „Gaigalas“ tik laižos.

Tikrai šlikšti vieta to fantazijos vaizdelio, didelis psichologiškas absurdas. Joki jaunavedė lietuvė nepasigerusi negriebs už kaklo, nebučiuos pirmą kartą matomą idijotą. Joki lietuvė mergaitė neragins bučiuoti dar ir kitą vyrą Rudį. Galėtų tai atsi- // [68v] [tikti] jei bent karčemoje, tarp girtų, o ne arbatnamyje „ant tuščios“.

Koks tepliorius, skaptorius be pažinimo anatomijos, toks ir beletristas be žinojimo žmonių psichologijos.

Jei p. Vaišgantas turėjo tuos du tikslu: visiems estetišką skonį užgauti, o mano galvą prakirsti, tai patsai bus pasiekęs, ko norėjęs.

 

Kun. Gaigalas.

⸢Išspauzdinta „Viltyje“ N⸣⁴

 

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, „Kg. J. Tumo archyvas. Laiškai literatūros reikalais“,

f. 1, b. F385, Nr. 51, l. 67r–68v

 

 

2. Kunigas Pranciškus Gaigalas Juozui Tumui apie talento prigimtį, pavydo rolę mergaičių psichologijoj ir realizmo ribas 1913 m. spalio 26 d.

iš Tirkšlių

 

1913. X-26. Tirkšliai.

 

Nuo pat pradžios viešojo darbavimos Vaišganto atydžiai sekiau aną su pasigerėjimu. Vargais negalais sulaukęs knygutės „Tėvynės Sargo“⁵ visu pirma jieškodavau Vaišganto. Tiko man be galo jo talentas kaipo publicisto, tiko jo ugnis kaipo patrijoto, tiko jo energija, optimizmas. Tie jo privalumai užkresdavo ir kitus. Iš „Apžvalgos“ tiko man „Obrusiteliai“ Dedes Antanazo⁶. Dedė Antanazas metės į akis kaipo gabus beletristas, o Vaišgantas kaipo talentuotas publicistas. Apsimainę rolemis ir vienas ir kitas išrodė ne kaip, ligtaitum įsėdę ne į savo suolą. Išlindus iš pelių urvo musų spaudai, mano nuomonė nepersimainė. Vaišgantas veikėjas, publicistas labai augštai stovi. Vaišgantas beletristas ne taip augštai. Kur yra ugnis talentuoto veikėjo, publicisto, tian negali būti beletristo flegmos, observuojančios visas smulkmenas žmonių budo, kalbos, pasielgimo. Beletristas lipdo nuotaiką iš mažų surankiotų akmenėlių. Veikėjas publicistas stato rumus iš uolos gabalų. Mažų akmenelių po kojų ir matyti neužmato. Akis, mat, pripratusios prie ko kito. Ir jei Vaišgantui užsinori lipdyti // [69v] mozaiką, tai lipdoma iš storų akmenų, nesutaikinama varsa. Kad ir štai toje pačioje „Scėnoje arbatnamyje“ mozaika lipdyta iš fabrikuotų akmenų. Nenaturališkumas mozaiką sugadina. Parodija, karikaturavimas subjauroja beletristikos grožę. Visi anegdotai persudomi, charakteristika jų personažo karikaturališkai nupiešiama. „Gaigalas“, jei jis iš anegdoto paimtas, delto jis ir nenaturališkas, „persudytas“. Jo kompanija nenaturališkai juoda, nenaturališkai kalba.

1, Gaigalas prasmėje antino vartojamas Raseinių, Telšių pavietuose, mažumoje Šiaulių. Visoje likusioje Lietuvoje tas antino sinonimas nežinomas. Taigi Gaigalas tai ne „nomen commune“. Tuo tarpu „augštaičių vaizdelyje“, kur gaigalas nesuprantamas, Petrute apie gaigalą nenaturališkai beria „attikos druską“⁷, kurios smoko „Gaigalas“ suprasti negali.

2, Dijalogas „Gaigalo“ su Petrute apie arbatos kainą nenaturališkas. Negi pirmą kartą lanko arbatinę „Gaigalas“. Petrute sako, vakar buvęs, daug kartų buvęs bus, jei Petrutė taip drąsi su juo. Seniai bus sužinojęs arbatos kainą.

3, Petrutė (griebdama už rankos „Gaigalą“ ir Karusę) „Per skverną, sena, kvaila galva! Įsispitrėjai į gražią moteriškę, apakai, apkurtai ir visas žemes buvai užmiršęs. Dar čia jam negerai! Tikėk tu dabar tais žiliais, ko jiems reikia, žemės, ar moteries?“ – sako Petrutė. // [70r]

Nenaturališka akcija, nenaturališki Petrutės žodžiai. Tai senio pipkoriaus žodžiai. Mergaitės taip vyriškai nedaro ir nekalba. Senos bobos mėgsta supiršti. Mergaites priešingai, pavydi kitoms ištekančioms, nors joms ištekančių jaunikiai ir nepatinka. Toki jau mergaičių psichologija. Mergaites, tankiai už netinkamų vyrų, girtuoklių išteka delto tiktai, kad jų drauges ir jaunėsnios jau išėjo už vyro, o jos pasilikusios, dar neišėjusios. Pavydas mergaičių psichologijoj didelę rolę lošia.

4, Nėra skirtumo tarp kalbos vyrų ir kalbos moteriškos. Visi vienodai vyriškai kalba ir daro: ir Petrute, ir Rudys, ir Gražienė, ir Gražys. Visų vienoks tempas, budas, jokios gradacijos. Tik „Gaigalo“ kalba ir akcija kitoniška.

Iš tikrujų gi gyva Petrute kalbės kaip mergaite, Gražienė kaip jaunavedė, gyvi vyrai kožnas kitaip.

Taigi mano nebus perdėta, jei aš busiu išsitaręs, kad tokių žmonių gyvų nėra, kurie galėtų taip vienodai kaip manekėnai ir judėti ir kalbėti.

Mano tos kritikos negalima pavadinti „snukio taškymu“, „idijotu“ apkrikštyjimu. Kitus Vaišganto darbus skaitau „apsilaižydamas“. Štai kad ir paskutinė nuomonė išreikšta moterų klausime – tikra „caca“! Na, o kad „Gaigalas“ su savo kompanija nevykęs, tai nevykęs!

„Gaigalas“ antino sinonimas žinomas, suprantamas mažos lietuvių dalies, tai žemaitizmas, provincijonalizmas, // [70v] kaip „smagus“ vietoje „sunkus“, „čedyja“ vietoj liubija. Ir [neįsk. 1 ž.] dabar augštaičiuose žodį „smagus“ sunkumo prasmėje, „kulis“ akmens vietoje! Pavadin[s] „niemieckiem kazaniem“⁸.

Juokties, pasityčioti iš pavardės, kaip tai daro Petrutė, kitataučiai rašytojai paprastai vengia, nenori gadinti savo darbo vulgariškumu. Realizmas, peržengęs gero tono sienas, nieko bendro negali turėti su dailės sritimi. Mokėjimas užlaikyti saiką realizme, saugojimos vulgariškumo ir viso, kas gadina dailumą, ta tam tikra nuovoka – ir yra beletristo dailininko priedermė. Kitaip išeina neskani dailės parodija.

Taigi žemaitizmas kontrabanda „przemycana“⁹ ir į „Augštaičių vaizdelius“, be noro įvaryti ylą į pašonę, kuo kitu nesiduoda motivuoti, išaiškinti.

Autorius Tumas, pasak autoriaus, butų užtektinai turėjęs racijos ne tik pykti, bet ir „teisman braukti už garbės įžeidimą“. O man už tą patį daiktą pykti nėsą racijos.

Pakol nepamatysiu ar šiokio, ar tokio atitaisymo, negaliu pasakyti, kad nepykstu, nes galų gale jokio kito logiško motivo nesimato, kaip „умысѣл“¹⁰.

 

Kun. Gaigalas.

 

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, „Kg. J. Tumo archyvas. Laiškai literatūros reikalais“, f. 1, b. F385, Nr. 52, l. 69r–70v

 

P. S. 1913 m. laikraštyje „Viltis“ Juozas Tumas-Vaižgantas publikavo nedidelės apimties dramą „Žemės ar moteries“ (ją galima perskaityti šiuolaikiniuose „Raštuose“ (Vaižgantas, Raštai, t. 1, parengė Ramūnas Korsakas, Vilnius: Pradai, 1994) arba susirasti pirmąją publikaciją tuometėje spaudoje: Viltis, 1913-10-20, Nr. 123, p. 1–3 (https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1C1B0000077980-1913-spal.20). Jei atsiversite abi – pamatysite, kad publikuodamas savo dramą antrą kartą Tumas-Vaižgantas personažo vardą, atsižvelgdamas į Pranciškaus Gaigalo reakciją, pakeitė: Gaigalas antrojoje redakcijoje tapo Gaidžiu. Tačiau įdomi ne tik kunigo Gaigalo reakcija, bet ir tai, kaip jo laiškus suvokė ir panaudojo jų gavėjas bei kritikos adresatas. Abu juos, praleidęs asmeniškumus ir kaltinimus, Tumas, tuo metu gyvenantis Laižuvoje, nusiuntė publikuoti „Viltyje“ kaip savo kūrinio recenzijas, kaip kad rašė laiške Kaziui Puidai 1913 m. spalio 24 d.: „Ką teisingai, nors piktai, pasakė, aš tai sava ranka indedu į laikraštį“ (Vaižgantas, Raštai: laiškai įvairiems adresatams ir institucijoms, t. 25, sud. Jurgita Žana Raškevičiūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 463). Po šių publikacijų laikraštis sulaukė priekaištų iš skaitytojų, įtarusių redakciją priešiškumu Tumo, vieno iš leidinio steigėjų, atžvilgiu. Tuomet Tumas publikavo atvirą laišką, kuriame paaiškino, jog tekstai paskelbti su jo žinia: „Laikydamasis vokiečių priežodžio: „Rašytojo veikalas – karčema, kur kiekvienas turi teisę su kepure ineiti ir švilpauti“, aš visai nemanau būti išimtimi, priešintis ar pykti, kad kas po mano raštus švilpauja kaip išmano. Aš net dėkoju p. N. [Pranciškui Gaigalui – J. Ž. R.] ir „Vilties“ Redakcijai, kad leidė man išgirsti keletą teisybės žodžių. O kas neteisingai pasakyta, patys skaitytojai pamatys“ (Vaišgantas, „Laiškas į Redakciją. Lapkričio 28 d. 1913“, Viltis, 1913-12-04, Nr. 143, p. 4).

P. P. S. Kunigo Pranciškaus Gaigalo laiškus Jums teikiu netaisytus, manydama, kad laiško kalba, tokia, kokia buvo tam tikru laiku tam tikro asmens, yra svarbi epistolikos dalis, o laiškų kalbos taisymas kuria klaidingą įspūdį, kad visi korespondentai visais laikais rašė „kaip iš knygos“.

 

Su geriausiais linkėjimais iš rankraštyno

Jurgita Žana Raškevičiūtė