Be vietos
Anamika (g. 1961) – hindi rašanti žymi indų rašytoja, kritikė, vertėja; šešių poezijos knygų ir septynių romanų autorė. Anamika – autorės slapyvardis, reiškiantis „bevardė“. Delio universitete įgijo anglų kalbos ir literatūros daktaro laipsnį, šiuo metu užsiima moterų įvaizdžių britų ir hindi literatūroje lyginamosiomis studijomis, savo Alma Mater dėsto anglų literatūrą. 2020 m. tapo pirmąja indų poete, gavusia Indijoje prestižinį Sahitya Akademi (Literatūros akademijos) apdovanojimą.
Be vietos
„Savo vietą palikę
plaukai, nagai bei moterys
yra pasmerkti likti niekur“, –
taip vieną šloką* mums aiškindavo
sanskrito mokytojas.
Iš mirtino išgąsčio
mes, mergaitės,
sustingdavome savo vietoje!
Vieta? Kas yra toji vieta?
Tai mes, beje,
sužinojome dar pirmoje klasėje!
Ryškiai prisimenu kiekvieną šių įvadinių pamokų eilutę:
„Ramai, eik į mokyklą!
Radha, pataisyk valgį!
Ramai, suvalgyk batašą**!
Radha, čiupk šluotą!
Brolis tuojau eis miegot,
Paklok jam lovą!“
„Oho, nauji namai!
Ramai, pažiūrėk, tai tavo kambarys!
O mano?
Ei, kvailute, mergaitės lygiai kaip vėjas, saulė bei žemė,
jos jokių namų neturi!“
Kokia gi vieta yra tųjų,
kurie neturi namų?
Kas yra toji vieta,
nuo kurios atskirta
moteris nesiskiria
nuo nukirptų nagų
bei šukose įsipainiojusių slenkančių plaukų –
pasmerkta sulaukti tokio pat likimo –
būti visiškai nušluota?
Palikti namai, palikti keliai ir palikti žmonės,
ir mus persekioję klausimai,
jie taip pat buvo palikti!
Išsivadavus iš tradicijos, atrodė,
kad tesu kokio žinomo klasiko eilutė,
raibuliuojanti bakalauro tarpinio atsiskaitymo lape,
prieš savo norą interpretuojama ir įvedama į kontekstą!
Vargais negalais atsiplėšus
atsidūriau kitapus visų kontekstų,
kad nuo dabar būčiau suprantama ir skaitoma
kaip neužbaigta abhanga***…
* Religinio, mitologinio teksto posmas (visos pastabos – vertėjo).
** Dažniausiai po religinių apeigų dalinamas baltos spalvos apvalios formos saldainis.
*** Religinės poezijos forma vienai iš indų dievybių – Vithalai garbinti.
Moterys
Mus skaitė,
kaip yra skaitomi
suplyšę vaikų užrašai,
prieš sulankstant juos
į karštiems avinžirnių spragėsiams
skirtas kišenėles!
Į mus žiūrėjo apsiblausę,
kaip ankstyvą rytą,
suskambėjus žadintuvui,
žiūrima į laikrodį ant riešo!
Mūsų klausėsi
atsainiai,
kaip prigrūstame autobuse klausomasi
iš pigių kasečių
leidžiamų senų Bolivudo dainų.
Mus išgyveno
tarsi labai tolimų giminių skausmą.
Vieną dieną pasakėme:
mes irgi esame žmonės –
skaitykite mus įdėmiai,
kreipdami dėmesį į kiekvieną raidę,
tarsi baigę bakalaurą skaitytumėte
pirmąjį darbo skelbimą.
Žiūrėkite į mus taip,
tarsi iš šalčio drebėdami
žiūrėtumėte į tolumoje įsiplieskusią ugnį.
Klausykitės mūsų įdėmiai
tarsi dar neištarto garso
ir supraskite mus,
kaip yra suprantama
ką tik naujai išmokta kalba.
- – -
Girdėjosi tik, kaip
nuo nematomos šakos pakilęs
čirškiantis skėrių spiečius
ėmė skleisti spalvotų gandų tiradą – či, či:
„Netikusio būdo moterys, netikusio būdo moterys –
jos auga apraizgydamos savo globėjus,
kurių syvus geria,
jos yra stiprios džiunglių lianos!
Tik prisisotinusių,
nuo paprasto gyvenimo nuobodžiaujančių
arba niekam nereikalingų, neramių, klajojančių
moterų pomėgis
yra šie apsakymai ir poezija…“
Ir – taip – tik mažą dalį jų užrašė pačios.
(Žvilgsniai, gestai, žvilgsnis.)
Likusi istorija tėra žvilgsnis.
O, mūsų protėviai, „didingi vyrai“,
atleiskit mums,
atleiskit mums dabar pat!
Pažinti
Kitą pažinti –
tai tas pats, kas nusipirkti
veidrodį dar vieną
ir labai geras ausines,
per kurias aiškiai girdėti,
ką pasislėpusiam dumplainio vaisiui vis dėlto šnabžda gūdi,
tarsi parduotą pasėlį gaubianti tyla.
Truputį įdėmiau įsiklausius galima išgirsti
lyg lengvus vėjo sklaidomus medvilnės gumulėlius,
iš kažkurio kito amžiaus atsklidusį pagyvenusių kurtizanių
per metų metus išsivadėjusį juoką,
didžiausiame pasaulio beprotnamy seno pamišėlio
ektara* skambinamą džaidžaivančio** melodiją,
padarytų ir nepadarytų nusikaltimų ritmu
grandines žvanginančio kalinio ūmų kokliušo kosulį,
visų taisyklių paradoksus
ir visus seniai prarastus
išnykusių kalbų garsus.
Nors jų prasmė seniai pamesta,
tačiau jie vis dar pajėgūs
įtraukti į vandenyje slypinčią
apgauliąją gyvačių karalystę,
kur šiaudo nesitverdami paskęsta jie,
virsdami gyvačių brangakmeniais.
Kitą pažinti
lygu įkarščio kupinam šuoliui,
pirma už savo ribų,
o vėliau į save,
dėl kurio ežero vanduo
dar kurį laiką raibuliuoja,
kitą pažinti – tai tapti ežeru, upe, jūra ir lietumi!
Pažinti – tai eiti!
Tik vieną kartą iš debesų nulyja,
o nuo medžio visus tris, –
po kiekvieno lietaus
purtydami medžio šakas
galvodavome mes.
Kitą pažinti – tai iš lėto prisiminti
seniai pamirštus dalykus!
Pažinti – tai tapti
lietaus lašelius gaudančiais,
virpančiais lapais!
* Daugiausia klajojančių bardų naudojamas Pietų Azijos vienastygis instrumentas.
** Viena iš klasikinių indų muzikos ritminių melodijų kompozicijų (ragų).
Pašto ženklas
Tarsi vaikai
nuo senų vokų
nulupa pašto ženklus,
taip ir aš įgudusiai ir iš lėto
kiekvieną kartą atsiplėšiu
nuo Tavęs!
Mano krašteliai nuplyšta kartais,
juk dalis manęs,
be abejo,
pasilieka sulipus
su Tavimi!
Dar labiau suplonėja
popierius manasis,
užtiškus vandens lašeliui
išsilieja mano paveikslėliai.
Paskui jau, Vėjų valdove,
nuskraidink mane kur tik nori!
Druska
Druska – tai žemės vargas ir jos skonis!
Tris ketvirtąsias pasaulio sudaro sūrus vanduo.
Žmogaus širdis yra druskos kalnas.
Silpna yra toji druskos širdis,
kaip greitai ji ištirpsta!
Baisiai susinepatogina ji,
kai dėl druskos dale* –
kai jos per mažai ar per daug –
imamos svaidyti lėkštės!
Juk tie stovintys
valstybiniai biurai –
tai karališkos druskinės.
Kaip nepriekaištingai iš jų
kiekvieną kartą
ant mūsų žaizdų beriama druska!
Paklauskite tų moterų,
kurių veidas druskingas**, –
kokia tikra jų veide
nešiojamos druskos kaina!
Pavaldiniai,
jie nuolankiai moka už druską,
tačiau tai tik dar labiau
suerzina vandenyną.
Pasigailėdami priešų
jie užkirto kelią revoliucijoms!
Tiek Gandis, tiek ir
gvajavų prekeivės
žinojo druskos vertę!
Nors ir žemėje nieko nebeliks,
pasiliks druska.
Dievo ašaros ir žmogaus prakaitas –
pasaulio pusiausvyrą
užtikrinanti druska.
* Dalas – iš lęšių ruošiamas sriubos konsistencijos patiekalas.
** Šis būdvardis (namkeen – sūrus, druskingas) vartojamas ir išvaizdžiai, patrauklių bruožų moteriai apibūdinti.
Durys
Aš buvau durys.
Kiek stipriai mane stumdavo,
tiek atsidarydavau.
Į vidų užėjusieji paliudys:
sukasi vienas didelis ratas –
sustoja girnos, tada sukasi ratelis,
ratelis sustoja, tuomet juda žirklės ir adatos.
Svarbu tai, kad visąlaik kažkas
be atvangos sukasi ir juda!
…ir pabaigoje per viską pereinanti šluota –
nušluoja žvaigždes,
nušluoja kalnus, medžius, akmenis
ir visus išsibarsčiusius kūrinijos lašelius,
kurie iš lėto pildo
širdies gelmių ąsotį.
Gėlių girliandos ant šiaudinio stogo
Kaminai, šiaudiniai stogai ir viryklės
kartais ateina pažaisti
senelės sapnuose –
dūmai niekur nesitraukia,
susitelkia ir tykiai sklendžia namuose:
po lovomis, tarp žmonių santykių.
Sudžiūvę žiedai, prakąstas prasadas*,
gėlių girliandos ir visi kiti dalykai,
kuriuos nušluoti laikoma tabu,
būdavo metami ant stogo,
nusitaikius taip, kad užkibę ten
ilgainiui sudžiūtų
ir virstų stogo dalimi.
Kai matau senelę,
prisimenu
ant šiaudinio stogo užmestas,
nebereikalingas gėlių girliandas.
Galvoju:
kai ateis manosios
vytimo ant stogo dienos,
tikrai negulėsiu nuliūdusi!
Su stogo varnomis susidraugausiu,
Kakbhushundžio** istorijų klausysiuos,
Džajančio*** varnos paklausiu, kaip jai sekas.
O kažkurią dieną
mieliausia varna,
pasisodinus tarp savo sparnų,
nuskraidins mane –
virš visų ribų.
Dainuoja ausį rėžiančiu balsu, tai ką?
Užtat ant stogo jos kasdien.
Ir kaip tikri draugai
nepalieka tavęs
pavasariui pasibaigus!
Kas galiausiai lieka
kadaise garsiems
gegutes primenantiems aktoriams,
jei ne guest appearance,
nusišypsojus,
mažo biudžeto filmuose ir gyvenimuos.
* Hinduizmo ritualo metu dievams paaukotas ir šitaip pašventintas maistas, po ceremonijos išsidalinamas tarp tikinčiųjų.
** Dievo Ramos (Višnaus inkarnacijos) sekėjas, dėl prakeiksmo pavirtęs varna.
*** Dievų dievo Indros sūnus. „Ramajanos“ epe, pasivertęs varnu, kėsinosi į Ramos žmoną Sytą.
Moterys ir laiškai
Moterys, sakoma,
lieja srautą laiškų!
Ko tiek jose
per amžius prisikaupę,
kad jų kalbos neišsenka,
tarsi būtų prisilietusios prie
demono plauko,
o jų žodžiai nesibaigia
tarsi neišvyniojamas
Draupadės garbę
apsaugojęs saris*.
Laišką rašanti moteris – tai
magiškas P. C. Sorkaro**
neišsemiamas ąsotis.
Moterys turi talentą,
kad ir kur sėdėdamos,
išnykti.
Iš snaudulio pakirsti ir
ant autobuso sėdynės
arba perono
suoliuko
užsikelti sukryžiuotas kojas
ir ant popierinio maišelio ar apverstos skrajutės
parašyti bet ką,
kad ir tokią banalybę:
„Labai tavęs ilgiuosi, atvažiuok pas mane.“
Nežinia kas,
kažkoks mažutis vaikas,
plonai ir nevientisai iškočioja
mano dienas,
kurios krenta per keptuvės kraštus,
bučiuoja
lūpomis ugnį.
Nakties širdyje
skamba gili tyla
ir šnaresiai –
nukritusių lapų bei atverstų puslapių.
Laikas
tarsi piktosios dvasios, viliojančios
pažvelgti į jas, sako:
„Pažiūrėk į mane.
Ar tu negirdi, kvaiša? Atsisuk.“
Moterys nebijo
nesivaržydamos pasakyti bet ką,
jos nesigėdija minties,
kad jomis
teka vanduo,
kad jose plyti žemė!
Vanduo ir žemė: nei vienas, nei kitas
neturi ribų.
Būtent tai ir yra srautas laiškų
Dievo –
mūsų visų – vardu.
* Turimas omeny „Mahabharatos“ epo epizodas, kai dievas Krišna stebuklingu būdu neleidžia niekšingai apnuoginti Draupadės, brolių Pandavų žmonos, kauliukais praloštos Kauravų klanui.
** Garsus praėjusio amžiaus indų magas.
Vertė Aleksandras Jankus
