Žmoniškumo mokestis
Kasparas Zālanas (g. 1994) – latvių poetas, poezijos vertėjas, menininkas ir literatūros kritikas, savo tekstus publikavęs tokiuose latvių kultūros leidiniuose kaip „Satori“, „Punctum“, „Domuzīme“, „Jaunā Gaita“, „konTEKSTS“ ir „Kultūrzīmes“.
„Ar latvių kalboje yra linksniai?“ – staiga, mums kirtus Lenkijos ir Lietuvos sieną ir artėjant prie kelionės tikslo – Marijampolės, – juokdamasi pasiteirauja ukrainietė pabėgėlė, mokytoja Irina. Krūptelėjau – kelyje praleidome jau beveik trisdešimt valandų, nusnūsti man pavyko kokias porą. Nuo išvažiavimo antrąjį kovo vakarą nebuvo daug laiko refleksijoms; nors kelias ilgas ir monotoniškas – o ypač važiuojant per Lenkiją, ką patvirtintų kiekvienas tolimųjų reisų vairuotojas, – dauguma minčių buvo nukreiptos į susilaikymą nuo miego ir nerimą dėl to, kas bus. Kaip bus prie sienos, kaip mus pasitiks pasienio pareigūnai, kokios emocinės ir fizinės būklės bus pabėgėliai?
Su porininku Armandu nesame vienintelis ekipažas, tikrai ne: iš Rygos, iš draugijos „Tavi draugi“, tą patį vakarą su mumis išvažiavo kokie dvidešimt ekipažų, o ir kitomis dienomis buvo panašus skaičius. Kai vėliau, kovo septintąją, atvykau į draugijos sandėlį padėti suruošti siuntas pabėgėliams, mačiau, kad pas Ukrainą paliekančius žmones jau važiuos dviejų aukštų autobusas, taip pat aibė mažų autobusiukų. Buvo ir žmonių, kurie kiauras naktis važinėjo iš Latvijos ir atgal, gelbėdami žmones ir tarpe pamiegodami, gerai, jei kokias šešias valandas.
Padėti žmones motyvuoja įvairiausios priežastys. Už visus, žinoma, tvirtinti negaliu, bet iš čatų ir pokalbių susidarė įspūdis, kad netrūksta tokių, kurių priežastys yra grynai asmeninės (giminės / draugai / pažįstami Ukrainoje; kitados atlikta tarnyba arba darbo ten patirtis), o kitiems tai galimybė praskaidrinti monotonišką kasdienybę ir bent trumpam ją kuo užpildyti. Šiuo atveju, mano nuomone, neegzistuoja tokia motyvacija kaip paviršutiniška ar „netinkama“, kai tiesiog padedama žmonėms. Ir mane vykti paskatino greičiau egocentriškas kaltės jausmas – jausmas, kad mano tuomečiai pagrindiniai darbai (redagavimas, vertimas) yra beveik vieni juokai, kai už aštuonių šimtų kilometrų miršta vaikai ir naikinama visa kultūra. Kad yra neteisinga postringauti savo tiesas su pažįstamais, perdžiant ant fotelio, neišnaudojant savo jaunystės ir jėgos. Žinoma, kaip jau dauguma, ir aš pirmosiomis dienomis tiek aukojau, tiek ėjau į protestą prie ambasados, bet šiame gyvenimo laikotarpyje man pasisekė, kad nebuvau pakankamai užsiėmęs ir galėjau paprašyti savo viršininko poros laisvų dienų (kurias atidirbčiau savaitgalį) ir atvykti į pagalbą.
Atrodo, kad dabar jau nė vienam padoriam žmogui nekyla nė mažiausios abejonės: šis karas nėra tik militaristinis konfliktas tarp totalitarinio agresoriaus ir ryškiai mažesnės, bet didvyriškesnės valstybės, kuri amžių amžius tenori apsisprendimo teisės. Manau, kad šis konfliktas žymi ir istorinio lūžio tašką, paradigmos pokytį tarp aiškiai nesuderinamų žmogaus būties ir savęs suvokimo modelių. Tarp – iš vienos pusės – noro turėti nuomonės laisvę ir tarpusavio pagarbos ir – iš kitos pusės – tikėjimo tik kumščio galia. Tarp noro gyventi platesnėje tautų draugėje ir azartiško noro praryti ir aneksuoti. Tarp noro kelti pragyvenimo lygį visiems visuomenės sluoksniams ir šuniško įsakymo „jei neinkšiu, tai šeimininkas ko nors numes“. Sąrašą būtų galima tęsti be galo be krašto.
Daug rašau apie idealus, bet kokia buvo realybė su pabėgėliais prie sienos?
Kai pasiekėme pasienio punktą prie Lvivo, tikėjausi pamatyti tūkstančius išalkusių, šalčio nukamuotų pabėgėlių, kurie beveik pasiruošę peštis dėl galimybės būti išvežtiems toliau nuo jų palikto pragaro. Nieko tokio mes nepamatėme. Kaip pasirodė, pabėgėliai sieną pasiekia bangomis, neretai vakarais, nes įprastai tai yra laikas, kai į Lvivą ir kitus pasienio miestus atvyksta traukiniai iš likusios Ukrainos. Kai kuriems ekipažams dėl to teko savo pabėgėlių „palaukti“, nors laiką galėjo lengvai užimti, iškraustydami atvežtas maisto prekes, rūbus ar tiesiog po ilgo kelio nusnausdami. Ir, kad nekiltų nesusipratimas, pabėgėliai tikrai pasirodė ištisomis eilėmis vakare.
Mūsų atveju tai buvo jau prieš tai minėtoji moteris su savo senele ir dviem sūnumis (bei dviem šunimis, iš kurių vienas buvo aklas čihuahua). Dėl šunų galiausiai padalinome šeimą į dvi mašinas. Skaitytojui, kuris tikisi širdį veriančios patirties iš fronto, teks nusivilti. Apie tokias patirtis žmonės retai jaučia norą ką nors plačiai pasakoti, o ypač kai traumos palyginti neseniai patirtos. O mūsų vežta šeima iš tiesų turėjo traumų, nors šiuo atveju, kaip liudija labai senas angliškas priežodis, „velnias slypi detalėse“.
Mažo berniuko žvilgsnyje, kuris per ilgai buvo įbestas į vieną tašką, ar išraiškoje, kurios niekada neturėtų būti aštuonmečio veide. Akimirkoje, kai motina smarkiai susigūžė ir pasitraukė nuo šalia pravažiuojančio Lenkijos greitosios pagalbos automobilio sirenų, nes jos pirmoji asociacija buvo antskrydis. Fakte, kad Irina iki pat Lietuvos sienos pakeliui su mumis kalbėjo gana mažai, nes, negalvojant apie nuovargį ir skausmą, atrodo, nebuvo iki galo tikra, kad nesame prekeiviai žmonėmis. Spėju, kad trūkstamas detales skaitytojas gali susidėlioti pats.
Tokius kiek lakoniškus pokalbius mes turėjome tik Lietuvos teritorijoje paskutinį mūsų bendro kelio pusvalandį: apie jos jau buvusį Kyjivo anglų kalbos mokytojos gyvenimą (dėl ko iš pradžių ji pasiūlė kalbėti angliškai, ne rusiškai), apie krintančias bombas, kurios, tarytum įprastą dieną, ją žadino vietoj žadintuvo. Apie bėgimą žvėriškomis sąlygomis, pakeliui greitai griebiant pasus ir į lagaminus grūdant visą reikalingiausią mantą. Apie Ukrainoje likusį vyrą, kuris pasiliko kariauti ir kuris, beje, yra (ir aš iš tikrųjų tikiuosi, kad galiu vartoti šį žodį dabarties laike) rusakalbis iš Charkivo. Apie Irinos nuostabą, kad prie Lietuvos nėra pasienio kontrolės, nes, matyt, po Europos Sąjungą nėra daug keliauta. Ir galiausiai apie jos meilę ir susidomėjimą kalbomis bei ukrainietišką muziką, kurią ji taip mėgsta.
Atrodo, dar dabar aiškiai atsimenu jos malonų, garsą h pabrėžiantį ukrainietišką akcentą bei madą susijaudinus vartoti vis daugiau ir daugiau ukrainiečių kalbos žodžių, galiausiai visiškai pereinant į ukrainiečių kalbą (taip sužinojau, kad ukrainietiškai „siena“ yra кордон, o pakeldami ragelį jie sako добре).
Ir nepaisant viso kito – drąsą ir užsispyrimą, kurį ši tauta, atrodo, jau nuo mažumės iščiulpia kartu su motinos pienu. Pasiekus tikslą, Irina sakė, kad pabėgėlio statuso dar nesieks, nes „dar negali žinoti, kaip viskas Ukrainoje pasibaigs“.
Atrodo, kad tokių straipsnių pabaigos reikalauja daugiau įžvalgų ar suprantamos santraukos. Bet pasakysiu sąžiningai, kad abejoju, ar įmanoma bent ką nors išmintingo pasakyti apie tokį fundamentaliai beprasmišką dalyką kaip karas. Ypač todėl, kad pats nesu to patyręs ir tikiuosi, jog niekada ir nepatirsiu. Ypač todėl, kad mano protui, bliat, vis dar nesuvokiama, kaip mes, kaip rūšis, vienu metu siunčiame erdvėlaivius į Marsą, o kartu iš šalies stebime, kaip per vieną moralinį luošį dėl jo niekšiškų ir primityvių ambicijų tūkstančiai jaunų berniukų paverčiami malta mėsa, moterys prievartaujamos, o vaikai miršta nuo dehidratacijos. Kaip sprogdinamos ir deginamos bažnyčios, mokyklos ir pensionai. Kaip žmonės laidojami masiniuose kapuose ar tiesiog sudeginami lauko krematoriumuose, kad nebūtų įrodymų. Ir netrūksta žmonių, kurie visame šitame įžvelgia kai ką tauraus ir reikalingo.
Priminsiu dar kartą – tai yra laikmetis, kuriame mes sugebame gaminti elektrą iš specialiai įrengtų gatvių, pakeisti trūkstamas galūnes mechaniniais protezais ir pasiekti visos žmonijos žinias nešiojamaisiais kompiuteriais.
Taigi, ne, nežinau, ar galiu pasiūlyti ką nors daugiau nei mano asmeninė filosofija. Kad nedideli darbai neretai turi didžiulę reikšmę – jie gali įkvėpti, jie gali nuvesti prie platesnio masto veiklos. Kad neatlyžtanti parama ir empatija nieko nekainuoja, bet jų mums niekada nebus per daug. Kad per didelis egocentrizmas, mano nuomone, yra pirmas žingsnis blogio link. Kad beveik visi mes turime tiek galimybę, tiek atsakomybę sumokėti šį žmoniškumo mokestį. Taigi – aukokite! Savanoriaukite! Domėkitės ir būkite empatiški! Ir galbūt tada su laiku, po truputį būsime surinkę pakankamai, kad iš naujo būtų pastatytos mokyklos ten, kur dabar yra duobės, ir kad suprastume, kodėl mokyklos ten turi likti. Amžių amžiams.
punctummagazine.lv
Vertė Saulė Kubiliūtė
