„Viltis svarbu“: apie literatūros reikšmę konfliktų metu

 

Viena didžiausių Rytų Europoje tarptautinių knygų mugių ir literatūrinių renginių – Lvivo knygų forumas – praėjusių metų spalį vyko bendradarbiaujant su žymiuoju literatūros ir menų festivaliu Hay Festival. Forume dalyvavę literatai diskutavo ir apie ypatingą knygų svarbą karo metu. Siūlome susipažinti su tų autorių nuomonėmis, publikuotomis britų dienraštyje „The Guardian“.

 

Tetiana Oharkova

 

Ukrainiečių literatūros mokslininkė, žurnalistė, eseistė. (Šis ir tolesni autorių pristatymai – vertėjo.)

 

Karas iš daugelio žmonių atima gebėjimą kalbėti. Daugelis rašytojų pripažįsta, jog nepajėgia rašyti. Daug skaitytojų teigia, kad nepajėgia skaityti. Karo tikrovė tokia, kad gali tave atriboti nuo svarbiausių dalykų – tavo paties gyvenimo, tavo laiko ir gebėjimo mąstyti. Sunku rašyti, mąstyti ir svajoti, kai raketa pataiko į pačią tavo tikrovės šerdį.

Bet literatūra vis tiek svarbi. Rašome ir skaitome, kad suprastume tikrovę. Rašome ir skaitome, kad išrastume tikrovę. Vykstant karui, tau žūtbūt reikia ir vieno, ir kito.

Kai per karą prarandi ką nors vertinga, – jeigu ne viską, kas vertinga, – gali atrodyti, jog viskas yra beprasmiška. Iš dalies karas ir smurtas yra pats tikriausias prasmės nebuvimas.

Štai kodėl nėra jokio pateisinimo tam, kas pradeda agresyvų karą. Tačiau tie, kurie ginasi, kiekvieną dieną turi ieškoti savo pasipriešinimo prasmės.

Sako, jog karus laimi tie, kurie, kad ir kaip stipriai apšaudomi, nesitraukia iš mūšio lauko. Bet niekas šito neatlaikytų, jei nesuvoktų savo pasipriešinimo prasmės. Prieš tapdamas nenugalimas mūšio lauke, turi rasti žodžius, pateisinančius tavo būsimą pergalę.

Literatūra, be visa ko, suteikia mums galimybę tokių žodžių rasti.

 

Volodymyr Jermolenko

 

Ukrainiečių filosofas, rašytojas, vertėjas, Ukrainoje populiarių žiniasklaidos platformų redaktorius, laidų vedėjas.

 

Karo metu literatūra yra šventvagystė, nes karo tikrovės neįmanoma išreikšti žodžiais. Karas atima žadą, paverčia tave nebyliu. Niekada neišreikši mylimų žmonių netekties skausmo. Arba siaubo, kurį kelia masinės kapavietės ir automobiliuose sudegę žmonės. Arba bedugnio motinų, netekusių savo vaikų, sielvarto. Bet koks mėginimas nutraukti šią gedulo tylą atrodo šventvagiškas.

Vis dėlto literatūra karo metu yra ir pareiga. Mūsų pareiga yra kalbėti, liudyti, išpažinti, skelbti. Tylomis palaidotas blogis yra blogis, kuris sugrįš. Ukrainiečiai tai puikiai žino. Rusų okupantų mūsų atžvilgiu vykdomas genocidas baisus ne tik dėl to, kad tai – žiaurumo įsikūnijimas, bet ir dėl to, kad tai yra pasikartojančio žiaurumo įsikūnijimas. Ankstesni šiame krašte vykdyti nusikaltimai buvo pernelyg ilgai nutylimi, o žmonės, kurie bandė pasakoti savo istorijas, buvo siunčiami į kalėjimus arba masiškai žudomi. Todėl turėtume nutraukti šį užburtą tylos ratą. Dėl to literatūra tampa maištu prieš blogį.

 

Yuval Noah Harari

 

Izraelio intelektualas, Jeruzalės žydų universiteto istorijos profesorius, pasauliniais bestseleriais tapusių mokslo populiarinimo knygų autorius. Pažymėtina, kad mokslinės karjeros pradžioje specializavosi viduramžių ir karo istorijos srityse.

 

Karai dažniausiai vyksta dėl pasakojimų. Žmonėms atrodo, kad mes kaip vilkai ir šimpanzės kovojame dėl teritorijos. Tačiau tai retai būna tiesa. Vilkų gaujos ir šimpanzių būriai kaunasi dėl medžioklės plotų ir vaismedžių, be kurių jie nugaištų iš bado. Žmonės kariauja dėl įsivaizdavimų, esą jie neatsiejami nuo tam tikrų vietų. Izraeliečiams ir palestiniečiams Jeruzalės iš tikrųjų reikia ne dėl to, kad turėtų ko valgyti. Lenkiją Hitleris užpuolė ne todėl, kad vokiečiams pritrūko vietos namams statyti. Jei žmonės iš tiesų kariautų dėl teritorijų, Rusija – didžiausia pasaulio valstybė – turėtų būti ir pati taikiausia. Kam rusams reikia daugiau žemės?

Dauguma karų kyla poetų galvose. Generolai pasirodo daug vėliau, ir nors jie įsitikinę, kad paklūsta realpolitik dėsniams, iš tikrųjų tai jie vaikosi mitų kūrėjo svajonių. Putiną įsiveržti į Ukrainą paskatino pasakos apie įsivaizduojamas grėsmes ir fantazijos apie galią ir šlovę. Šis karas galiausiai nuvestų prie pasakų, kurias Putinas mėgo vaikystėje šeštajame dešimtmetyje, ir pasakų, kurių rusų vaikai dar ir šiandien mokosi mokykloje.

Bet taika irgi prasideda galvose poetų, pro karo dūmus gebančių įžvelgti geresnį pasaulį. Kai griaudžia patrankos, mūzos turi kalbėti garsiau nei bet kada, o žodžius rinkti itin kruopščiai. Skerdynių įkarštyje ima pagunda sėti būsimos neapykantos sėklas. Tačiau mūsų pareiga – sėti būsimos santarvės sėklas.

 

Alim Alijev

 

Ukrainos Krymo totorių žurnalistas, žmogaus teisių gynėjas, literatūrinio konkurso „Krymo figos“ sumanytojas ir antologijų sudarytojas.

 

Praėjusią savaitę Rusijos okupacinis Krymo teismas nuteisė mano draugą Narimaną Dželialovą kalėti 17 metų. Dželialovas buvo melagingai apkaltintas pusiasalyje susprogdinęs dujotiekį, o tikroji priežastis, dėl kurios jis buvo nuteistas, mano manymu, ta, kad jis buvo stipriausias ir drąsiausias Krymo totorių – vietinių Ukrainos gyventojų – balsas.

Už grotų Dželialovas praleido metus ir per šį laiką tapo prozos ir poezijos autoriumi. Tokių politinių Krymo kalinių kaip jis yra per 140, kai kurie iš jų rašo tekstus ukrainiečių ir Krymo totorių kalbomis, su kolegomis juos surinkę išleidome antologiją „Krymo figos“ (Qirim inciri, 2020). Represijų audroje rašytinis žodis yra tapęs laisvės sala.

Krymo totorių literatūra perėjo į pogrindį, pasivadinę slapyvardžiais ezopine kalba autoriai rašo apie gyvenimą okupacijos sąlygomis, taip pat istorinėmis temomis. Kai kurie rašytojai buriasi ir rengia susitikimus privačiuose butuose, kur skaito poeziją ir prozą ribotam „savų žmonių“ ratui. Tai padeda išsaugoti Krymo totorių kalbą, kuriai šiandien, pasak UNESCO, gresia išnykimas ir kuri yra kertinis tapatybės akmuo, bandomas sunaikinti kolonijinės Rusijos politikos.

 

Philippe Sands

 

Britų ir prancūzų rašytojas, teisininkas, dėstytojas, tarptautinės teisės specialistas. Akademinių veikalų ir populiarių dokumentinių knygų tarptautinės teisės, jos istorijos ir pažeidimų tematika autorius.

 

Praėjus mėnesiui nuo karo prieš Ukrainą pradžios, draugai pranešė, kad buvo suimta mano knygos „Rytų Vakarų gatvė: apie genocido ir nusikaltimų žmoniškumui ištakas“ (East West Street: On the Origins of Genocide and Crimes Against Humanity, 2016) vertėja į rusų kalbą. Ji, ilgametė žmogaus teisių gynėja, buvo sulaikyta prie Maskvos Puškino aikštės eidama į vietą, siejamą su pavienių asmenų taikaus protesto veiksmais. Ji norėjo perskaityti eilėraštį, užrašytą dideliame popieriaus lape.

Milicininkai pastebėjo iš jos kuprinės kyšantį susukto popieriaus ritinį. Sustabdę liepė parodyti. Jie perskaitė eilutes, paimtas iš eilėraščio „Klausantis karo baisybių“. 1855 m. jas parašė garsus poetas Nikolajus Nekrasovas, literatūrinio žurnalo „Sovremennik“ savininkas ir redaktorius, įkvėptas neseniai iš karo Kryme grįžusio Levo Tolstojaus jam pateiktų apsakymų. Nekrasovas juos išspausdino „Sevastopolio apsakymų“ pavadinimu.

Vertėją, kaip ir dera, suėmė. Jai buvo pateikti kaltinimai „diskreditavus dabartinę specialiąją operaciją skaitant tekstą, kurį Nekrasovas parašė baigiantis Krymo karui, paveiktas Tolstojaus „Sevastopolio apsakymų“.

Literatūra mums leidžia mąstyti ir vaizduotis, nepaisant laiko ir vietos. Ji padeda suprasti, o to tikėjosi ir Tolstojus skelbdamas savo apsakymus, kad karo baisumai ir beprasmiškumas iškelia tik vieną herojų – tiesą.

 

Oleksandr Myched

 

Ukrainiečių rašytojas, kultūrologas, meninių projektų kuratorius, aktyvus visuomeninių ir politinių įvykių komentatorius.

 

Prasidėjus plataus masto invazijai man sunku susikaupti skaityti ir klausytis moralizavimo gaidelių didžiojoje literatūroje. Visapusiškas karas visa ką išryškina iki krištolinio skaidrumo, prideda trapumo įprastam gyvenimo būdui ir patiems žmonėms.

Kelių tūkstančių knygų biblioteka – tai našta, kurios negali pasiimti su savimi evakuacijos metu. Į išvykimo krepšį gali tilpti tik perskaitytų knygų prisiminimas. O persikėlėliui dažnai keičiant vietą ir šie prisiminimai išsitrina.

Vis dėlto baimė, kurią rusų grobikams kelia mūsų knygos ir kultūra, gaivina mano tikėjimą literatūros galia. Pirmas dalykas, kurį jie kas kartą padaro okupuotose teritorijose, tai pervadina gyvenvietes rusiškai, sugrąžina sovietinius simbolius ir išvalo bibliotekas. Okupantai ieško „kenksmingų“ knygų, tarsi jos būtų tokios pat pavojingos kaip ir „diversantai“ iš kūno ir kraujo.

Literatūra nekariauja, bet rašytojai išėjo į karą ir gina šalį. Savo ruožtu šalies gynėjai, anksčiau neėmę į rankas plunksnos, mėgina savo patirtį išreikšti knygomis.

Man vis dar sunku skaityti. Tačiau jei negalėčiau rašyti ir fiksuoti plataus masto invazijos baisybių, manęs čia nebūtų.

 

Rachel Clarke

 

Britų rašytoja, paliatyviosios slaugos gydytoja. Prieš pasukdama į mediciną Oksforde studijavo filosofiją, politiką ir ekonomiką, dirbo televizijos žurnaliste, nacionaliniams kanalams prodiusavo ir kūrė dokumentinius filmus apie „Al Kaidą“, Persijos įlankos karą, Antrąjį Kongo karą ir kt. Trijų gydytojos patirtimi paremtų dokumentinių knygų apie Britanijos valstybinę sveikatos sistemą, paliatyviąją slaugą, COVID-19 pandemiją autorė.

 

Net ir chaotiškoje, perpildytoje ligoninėje mane kiekvieną dieną darbe vis iš naujo pribloškia gydomoji pasakojimo galia. Skausmą malšina morfijus, plėštines žaizdas gydo šilkas, sugniužusias širdis į gyvenimą grąžina elektra… bet kaip dažnai didžiausią poveikį padaro gydytojas, tiesiog sustojęs ir išklausęs paciento istoriją. Savo ruožtu gydytojo žodžiai gali padrąsinti, paguosti, įkvėpti vilties, numalšinti baimę. Atsargiai parinkti, tinkamai dozuoti žodžiai net mirštantį ligonį gali iš nevilties gelmių pakylėti į vilties ar ramybės buveinę. Nesu tikra, ar esama stipresnių vaistų už žodžius.

Šiuo požiūriu karas tikrai panašus į ligą. Įprastinio gyvenimo lūžio, netekčių ir sukrėtimų, nerimastingo netikrumo ir baimės būsenos fone savo paties istorijos pasakojimas turi didžiulį terapinį potencialą. Liudijimas karo metu gali būti pavojingas, drąsus, neatsargus ar maištingas veiksmas. Bet drauge ir be galo reikalingas.

 

Samar Yazbek

 

Sirų rašytoja, žurnalistė, atvirai aprašinėjusi 2011 m. protestus ir sukilimą prieš Assado režimą, dėl to priversta pasitraukti iš šalies. Pirmųjų Sirijos krizės mėnesių reportažai surinkti į jos knygą „Moteris kryžminėje ugnyje: Sirijos revoliucijos dienoraščiai“ (2012).

 

Kai susiduriame su naikinimu, mūsų ginklai yra mūsų žodžiai ir laisvė juos vartoti. Literatūra karo bjaurastį ir jo poveikį žmogaus likimui atskleidžia visąlaik žvelgdama į ateitį. Ji nesustabdys karo, tačiau jo bjaurumui priešpriešins savo estetiką ir viziją. Literatūra nuplėšia karo kaukę, gilinasi į brutalios jo mašinerijos baisybes bei įtaką tragiškam žmogaus likimui.

Kai Sirijoje prasidėjo liaudies sukilimas, peraugęs į pilietinį karą, nė akimirkos nesuabejojau savo atsidėjimu rašyti – romanais, dokumentika ir publicistika byloti apie karą ir prieš karą, – rašydamas ir pasisakydamas prieš karą ir smurtą prisidedi prie geresnės ateities kūrimo, teisingumo siekio ir sąjūdžio už permainas. Kad ir koks menkas būtų, tiesos rašymas teikia teisingumo engiamiesiems.

 

Viktorija Amelina

 

Ukrainiečių rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Debiutinis jos romanas „Rudens sindromas, arba Homo Compatiens“ (Синдром листопаду, або Homo Compatiens, 2014) – apie Maidano įvykius.

 

Karas ištrina istorijas: karo nusikaltėliai žudo, paskui slepia įrodymus, tikėdamiesi, kad pasaulis niekada nesužinos net jų aukų vardų. Išlaisvinę kiekvieną miestą ukrainiečiai iš paskutiniųjų stengiasi atkurti žuvusiųjų vardus, oriai juos palaidoti ir papasakoti pasauliui jų istorijas. Dažnai mums pavyksta, bet ne visada. Kai dabar rašau, pakeliui į Iziumą dokumentuoti karo nusikaltimų, okupantai galbūt naikina genocido įrodymus Mariupolyje. Nepaisant visų mūsų pastangų, pernelyg daug istorijų, apie kurias niekada nesužinosime. Kaip žmogaus teisių aktyvistė, aš fiksuoju karo nusikaltimus ir ginu teisingumą. Tačiau, kaip rašytoja, žinau, kad yra žaizdų, kurias užgydyti gali tik istorijos.

 

Margaret Macmillan

 

Kanadiečių istorikė, Oksfordo universiteto dėstytoja, tarptautinių santykių specialistė, išgarsėjusi knyga „Taikdariai: 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija ir pastangos užbaigti karą“ (Peacemakers: The Paris Peace Conference of 1919 and Its Attempt to End War, 2001).

 

Ar būtina klausti? Karas – tai akistata su savo mirtingumu, taip pat – su geriausiomis ir blogiausiomis žmogaus prigimties savybėmis. Knygos gali padėti mums tai suprasti. Per Pirmąjį pasaulinį karą eiliniai prancūzų kareiviai užsisakinėjo Tolstojaus „Karą ir taiką“, idant įžvelgtų prasmės alinančiame lindėjime apkasuose. Arba galime ištrūkti, bent jau vaizduotėje, iš savo pačių karų. Per Antrąjį pasaulinį karą dvi populiariausios angliškos knygos buvo Richardo Llewellyno „Koks žalias buvo mano slėnis“ (How Green Was My Valley, 1939) – apie nykstančio Velso kalnakasių miestelio gyvenimą ir sielvartus – ir Ernesto Hemingway’aus „Kam skambina varpai“ – apie ankstesnį didįjį karą. Galite mylėti niūriomis 1943-iųjų dienomis išleistą ir vienu iš visų laikų pasaulinių bestselerių tapusią Antoine’o de Saint-Exupéry pasaką „Mažasis princas“ ar jos neapkęsti. Nors baigiasi klajojančio princo mirtimi, ši pasaka žadina viltį, kad išmintį galima surasti, o meilė galų gale gali triumfuoti. Viltis irgi svarbi.

 

theguardian.com

Vertė A. P.