Viltis čiurlioniukų operoje apie meilę, džiazą ir velnią
Pasakau iš karto: man labai patiko ta opera, drąsiai klausianti: „O kur dingo viltis?“
Už viso, kas priklauso operos žanrui (geras veiksmas, draminė įtampa, solistai, choras, orkestras, režisieriai, dirigentai, netgi finansininkai…), joje yra dar kažkas, kas persmelkia, jaudina, tarsi kažkam įpareigoja. Jauna kūrybos energija, žodžio, muzikos, judesio sinergija, taupi scenografija, išlaisvinta improvizacija: taip, bet kiekvieną akimirką kažkas gali būti ir kitaip. Sceninis draugiškumas (gal taip paprastai galima pasakyti apie operą gaubiančią aurą), kad tik ir tam ar tai, kurie šią akimirką su tavim kartu, pasisektų: kad nedingtų balsas, nesutraškėtų mikrofonas, kad kažkas pamatytų scenoje nebereikalingą rakandą ir laiku jį pačiuptų… Jaudinanti bendro kūrybinio darbo atmosfera, ryžtas sukurti savo operą, jai įsipareigoti. Opera yra ryškiai hierarchiškas žanras: nelygūs joje dalyvaujantys, ne po lygiai visiems. Nebus operos be ryškiųjų, bet nebus ir be tų, kurie jungia, tik įeina ir išeina, nesudainuoja savo arijos, bet dalyvauja prasminguose tylos tarpuose. Opera kuriama visų joje dalyvaujančių ir jai padedančių. Čurlioniukų operos dvasiškai ir praktiškai rengia jaunus žmones – jei ne tiesiogiai kūrybai, tai gyvenimui su kūryba. Moko sunkaus kūrybinio susikalbėjimo.
Kaip klausytojai, man operoje užteko ir geros muzikos, orkestro ir džiazo, ir šokio bei judesio kultūros, man tiko choras, veikiantis gana išradingai, pasakojantis, informuojantis, palengvinantis solistų krūvį. Manau, kad specialistai (gal ir patys M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai) aptars, analizuos ir operos struktūrą, jos libretą, orkestrą, scenografiją, solinius vaidmenis ir techninius momentus. Man rūpėtų grįžti prie operos šaltinio, prie libreto pasirinkimo.
Kodėl Juozas Grušas? Kodėl jo tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“? Žinoma ir kitu pavadinimu – „Pražūtingas apsvaigimas“, su ryškiau moralizuojančia potekste: taip gyventi, gyventi svaiginantis (džiazu ir alkoholiu) pražūtinga. Dramaturgas laimėjo į pirmą vietą iškeldamas „meilę, džiazą ir velnią“, trejetą, kuriame didžiausia yra meilė. Nebijojo apaštališkosios ištarties bent intonacinio alsavimo; ir jis turėjo stiprinti viltį, kad meilė niekad ir niekur nedingsta, kad ji slypi moteriškumo slėpinyje. Didžioji dramaturgo sėkmė ir buvo Beatričė, sukurta kaip jauna, tragiška mylinčioji (skirtingai nuo Šekspyro Džuljetos – viena pati bandanti meilę pakelti). Charakterio tragiškumo esmė – kad viena, visomis galiomis ginanti meilę, neprarandanti vilties, kad tas, kurį ji myli, pasikeis. Tragikomiškieji aspektai ne iš pagrindinio konflikto, o iš netikrų santykių: niekinti mylint. Grubių frazių („kekšių princesė“) apvelti jausmai. Motina, jei ji būtų, viskas būtų kitaip. Kelio nerandantiems labiausiai trūksta motinos. Jauno našlaitiškumas kaip tragedijų versmė.
Iš operos atrodo, kad libretas rašytas tarsi iš J. Grušo dramos išgvildenant tai, kas atrodė gyva ir veiksminga (kai kurių scenų atsisakant, kad ir Juliaus tėvo, susiaurinant ir Zinos paveikslo apimtį), jame išryškinant su teisingo, kad ir skaudaus pasirinkimo galimybe susietą žmogiškumo viltį. Svarbiausia, kad išlaikyta Beatričės linija, atsisakant tiesiogiai tragiškos pabaigos, ją perteikiant kaip išplėtotą metaforą. Įdomūs, gal ir netikėti pasirodė atskiri autoriniai muzikos intarpai, būtų įdomu (bet gal tai jau žinovams) juos atsekti. Turėtų būti gerai galėti pačiam sau pasirašyti dainavimo taką… Bet čia turiu sustoti.
Dar truputį prie Juozo Grušo. Gimęs 1901 metais, studijavęs teologiją ir filosofiją, daugiau nei dešimtmetį mokytojavęs. Modernus rašytojas, jautęs žmogaus pasaulio tragiškus įtrūkius, ypač kai Lietuva neteko nepriklausomybės, buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos. Jo kūrybą gelbėjo minimalūs siužetai, intelektinės metaforos, istorijos kolizijos. „Meilė, džiazas ir velnias“ išleista 1967 metais. Aš, dabar bandanti kažką pasakyti apie čiurlioniukų operą (gal tik tiek, kad ji man patiko, kad norėjau į ją pagal savo galimybes atsiliepti), baigiau trečią kursą, buvau panašaus amžiaus kaip operos kūrėjai. Prisimenu įspūdį, skaudžius tvinksnius paširdžiuose: juk Beatričė nusižudė, iššoko iš penkto aukšto, ar tikrai gyvenimas be vilties? Tais pačiais metais dramą Panevėžyje pastatė Juozas Miltinis. Kodėl pjesės pabaiga tragiška – ak, netinka tragika „tarybiniam menui“. J. Grušas atsakė ir taip: saldus „happy end“ tik užglostytų problemą, žvelkime atvirai. Atviru žvilgsniu ir į tai, kas skaudu, kas gal ir neišsprendžiama. Atviras kūrėjo žvilgsnis palieka atvirus takus į kūrinį ir po daug metų.
Tas sukonkretinimas tik suvokimui – kiek laiko tuos gražius „operistus“ (nuostabios nuotraukos, puiki sklaida feisbuke, išradingas bukletas) skiria nuo J. Grušo, išmintingo ir tėviško žmogaus, puikaus dramaturgo, sukūrusio ir Barborą Radvilaitę; ir tam, kad karalienę suvaidintų Rūta Staliliūnaitė. Negi tikrai šie jauni, talentingi menų gimnazistai jau buvo J. Grušo lūkesčiuose, tikėjo juos ateisiant, persikūnysiant į jo sukurtus likimus? Ir kad 2023 metų vasario 16-osios išvakarėse pagal jo parašytą dramą suskambės čiurlioniukų opera.
Kad būtų kultūra, reikia, kad būtų į ką remtis, kad būtų gyva tradicija. Ir kad jauni kūrėjai būtų laisvi pasirinkti, ištarti: „Mes kviečiame į šį kūrinį pažvelgti kitaip.“ Taip, kitaip, bet ir pagarbiai, pagal savo kalbos (kalbėjimo) galimybes, pagal gabumus, balsus, „stygas“.
76-oji M. K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientų laida pratęsė tradiciją, sukūrė savo operą, vadinasi, atliko savo pareigą. Prisipažindami, kad šiandieniniai žiaurumai verčia abejoti žmogumi ir visu pasauliu, bet ir tvirtindami, kad „Viltis gali būti, o kartais ir yra vienintelis dalykas, kuris padeda nepasiduoti“.
Ir Meilė, čiurlioniukai.
