Trys ukrainiečių poetai [Žadan, Čubaj, Musakovska]
SERHIJ ŽADAN
(g. 1974)
●
Taip gimsta ugnis – staigiai ir nuožmiai.
Tokia tyla,
lyg kas ilgai būtų šaukęs:
„Manęs niekas nemyli!“
Tokia šviesa, lyg gytų žaizdos.
Medžiai primena protestuotojus su vėliavom.
Taip gimsta laisvės poreikis.
Krenta naktinė žvaigždė į niekieno vandenis.
Ir vandenys suliepsnoja
auksine širdgėlos
ugnimi.
O erdvę šildo nematomos krosnys.
Taip – iš užkalbėjimo, iš pasitikėjimo – ateina spalis.
Erdvę labiau apibrėžia ribos,
o ne priklausymo jai jausmas. Taip atsiranda gebėjimas
užčiuopti žodį kalboje,
lyg akmenį upėje.
Taip gimsta meilė, atsiranda atsakomybė
už tai, ką mylim. Ir štai šis
atpildo jausmas
pripildo šviesos ryto dangų
ir sutemų vakaro dangų,
ir šis niekieno spalio vėjas
tampa savas.
Taip mes susitaikome su neišvengiama pabaiga.
Lėtai bristi į žiemą lyg į vandenį,
kasdien užsirašyti žodžius,
nugirstus aikštėje.
Taip galų gale stoja ilgiausi vakarai.
Niekas nepaaiškins geismo mechanikos,
lietimo technikos,
to amžino narsos poreikio,
verčiančio tave kaskart ryžtis kvailystėms.
Taip gimsta saldžios
paslapties jausmas.
Ir akmenys dugne,
ir medžiai slėnyje –
vieninteliai, ir paukščiai virš tavęs – vieninteliai.
Vienintelis oras, ir džiaugsmas, ir nerimas vienintelis.
Yra kuo pasitikėti ir į ką atsiremti.
HRYCKO ČUBAJ
(1949–1982)
Ukrainiečių poetas, vertėjas, dailininkas, viena ryškiausių aštuntojo dešimtmečio Lvivo literatūrinio ir meninio pogrindžio asmenybių. Dėl nonkonformistinės laikysenos ir pažiūrų persekiotas sovietinio saugumo, mirė neilgai trukus po vienos iš „apklausų“ milicijoje. Gyvas būdamas spausdinosi tik savilaidoje, poezijos rinktinės išleistos tik nepriklausomoje Ukrainoje. „Jeremijo rauda“ (Плач Єремії) – titulinis 1999 m. išleistos knygos eilėraštis. Taip savo roko grupę, kultinę Ukrainoje, yra pavadinęs ir poeto sūnus kompozitorius, muzikantas ir dainininkas Tarasas Čubajus.
Eilių į lietuvių kalbą dar yra vertęs V. Dekšnys.
Jeremijo rauda
dar tik miestą pastatė dar net niekas
nespėjo jame įsikurti o jau pranašas
Jeremijas raudojo ir gedėjo jo
kaip ištuštėjusio seniai
iš kiekvienos jo ašaros tuomet išaugo
saulė prie namo kiekvieno ir saulė ta skelbė visiems kad
ne saulė ji o pienė geltona
ir vos tik ji tardavo žodį iškart paukštija pilkasparnė aptūpdavo ją
susirinkus iš visų pakraščių
ir paukščiai vadino save pienės vaikais
bet užteko švelniausiam vėjeliui sujudinti
orą ir pakildavo paukščiai tie
ir negrįždavo niekada
JULIA MUSAKOVSKA
(g. 1982)
Lvivietė poetė, vertėja, penkių poezijos knygų autorė.
Į lietuvių kalbą eilių dar yra vertę D. Čepauskaitė su V. Dekšniu, M. Burokas.
●
Kiekviena žinia apie mirtį,
sugriautą namą
ar likimą –
lyg skylė kūne,
paskubom užtaisyta metaliniu lopu.
Greit jame nebeliks
gyvos vietos.
Geležinis medkirtys,
pragaro androidas,
tobula mašina.
Kietas apvalkalas, po juo – skausmas ir įniršis.
Nėra pasaulyje baisesnio ginklo,
veiksmingesnio mechanizmo,
nėra pavojingesnio
priešo.
Tylėk, mano širdie,
užsičiaupk,
užsičiaupk,
dabar ne laikas.
Vertė Mila Monk