Taikos metu kariuomenė yra pedagoginė įstaiga

 

Giedrės Kazlauskaitės ir Lauryno Katkaus pokalbis apie „Nakvynę Berlyne“, šių metų sausį vykęs Vilniaus literatų namų knygų klube

 

– Laurynas Katkus yra beveik mano bendraamžis, šiek tiek vyresnis. Atsimenu, pirmą kartą jį pamačiau Vilniaus universitete. Buvo 1999-ieji, lankiau amerikiečių ir lietuvių poeto Kerry Shawno Keyso kūrybinio rašymo kursą, ten kalbėta angliškai. Tuo laiku pas mus lietuviškai nebuvo tokio dalyko, ir Laurynas atėjo papasakoti apie savo kūrybą ar kaip jis rezidavo Vokietijoje.

– A, tai ir tu ten buvai?

– Taip, taip, viską pasakojai angliškai, ten buvo studentų lietuvių ir anglakalbių, ir atsimenu, kad tada suvokiau, jog tu esi poetas. Ir iš tikrųjų taip, Laurynai, ir suvokiau, nes pirmiausia gal tavo vertimai išėjo, taip pat iš pradžių pasirodė trys poezijos knygos, o vėliau išleidai prozos. Čia trečioji prozos knyga. Aš jau susidariau tokią iliuziją, kad tu iš poeto daraisi prozininku. Mano pirmas klausimas – kaip čia taip yra, ar tu tų žanrų sąmoningai laikaisi ar tiesiog rašai, kas rašosi? Ar formuoji save kaip prozininką?

– Iš tikrųjų teisingai sakai – reikia rašyti, kas rašosi. Reikia rašyti, kas tave traukia, kur turi norų ir ambicijų. Aš pradėjau nuo poezijos – nors šiaip jau pačioje pradžioje, paskutinėse mokyklos klasėse, rašiau ir poeziją, ir prozą. Bet po trečios poezijos knygos, kurią vertinu kaip geriausią, pajutau, kad įtampa slūgsta, kad atsiranda tuštuma, nebežinau, kur toliau eiti. O jeigu ką nors parašydavau – matydavau, kad labai panašiai kaip anksčiau. Tai neįvyko iš karto, truko kelerius metus ar ilgiau. Buvo nelinksmas metas, ir būtų buvęs dar liūdnesnis – bet, laimei, atėjo proza.

Suprantu, kad mūsų literatūroje etiketės daug lemia, nes dauguma įpratusi vertinti autorius iš inercijos: aha, jis dirba šitame bare, vadinasi, vieni skaitytojai turi kokių nors lūkesčių, o kitiems jo vardas nieko nesako. O aš šiuo požiūriu truputį išslystantis iš radarų; bet negi turėčiau laikytis vieno žanro tik dėl kitų patogumo? Ir kaip toliau bus, sunku pasakyti, nes dabar po dešimties metų pertraukos vėl sugrįžo eilėraščiai, ir ne vienas, o keletas; kaip tik dabar prie jų sėdžiu, dar nesu pabaigęs; žodžiu, perkūnas žino…

– Supratau. Aš tave suvokiu kaip literatūros darbininką, nes tavo baras platus, yra ir mokslinių monografijų, ir akademinių straipsnių, ir vertimų. Bet man šiaip įdomu, kaip žmonės pasirenka, nes kartais jie sau gana tiksliai pasako, pavyzdžiui, kaip Sigitas Parulskis – rašiau poeziją, dabar rašysiu prozą.

– Save apibūdinu kaip intelektualinio darbo proletarą, kartais kaip padienį darbininką…

O šiaip ne vienas rašytojas pradėjo nuo poezijos dėl daugelio priežasčių – tokia vyraujanti tradicija, yra glaudi bendruomenė, kuri buvo ypač svarbi devyniasdešimtiniais metais, kai susidomėjimas literatūra smarkiai krito, žmonės žiūrėjo tik kaip išgyventi. Bet, kaip sakyta, man proza nuo pat pradžių buvo artima – aštuoniasdešimtiniais metais buvo tokie jaunųjų literatų konkursai, ir gal dabar tebėra, tai aš ten dalyvavau ir poezijos, ir prozos sekcijose.

– Ir laimėdavai kažką?

– Jo, netgi laimėjau (juokiasi). Ne pirmą vietą, bet kažką. Matai, didesnės apimties prozai reikia gyvenimo ir rašymo patirties. Man labiausiai trūko nuoseklaus rašymo įgūdžių, kuriuos suteikė kiti literatūriniai darbai.

– Gerai, dabar aptarkime tavo knygą „Nakvynė Berlyne“. Pirmoji apysaka vadinasi „Paukščiai virš Lenino aikštės“. Pavadinimas toks ir ta aikštė tikrai ten pavaizduota su visu Leninu, nes jis ten dar stovėjo; yra užuomina lyg į Sausio 13-ąją, gatve važiuoja tankas. Vaizduojami pirmieji santykiai, jaunuoliai, studentai; jie įsimyli, užsimezga ryšys. Bet apysaka persmelkta negandos, dingsta vienas žmogus, paskui dingsta mylimoji, tuo viskas baigiasi. Ar čia tokia poetika? Tu neišriši, kas ten toliau galėjo atsitikti.

– O kaip tu siūlytum pratęsti?

– Ne, aš nesiūlau… Nežinau, jeigu būtų romanas, aišku, ten kažkas vyktų, bet tada reikėtų daugiau siužeto. Dingęs vaikinas galėtų atsirasti. Žinai, meilės istorija romane turėtų būti kaip „Altorių šešėly“, su visomis aistromis per kokias tris dalis (juokiasi).

– Na va, žiūrėk, gal kada ir atsiras „Paukščiai virš Lenino aikštės“ II ir III…

O jei rimtai, dingimo motyvas kalba apie kito žmogaus nesuprantamumą, kitos lyties paslaptį. Manau, visi, kurie buvo nelaimingai įsimylėję, tą žino: flirtuoji, rėži sparną – yra toks posakis, ar ne, – nori pats atsiverti ir kad tau atsivertų – o nieko neišeina. Dar sunkiau, kai kaip mano istorijoj gauni atsakymą – taip, bet ne, ne, bet taip; tai yra mergina visiškai neatstumia, bet ir nepriima. Va čia ir išnyra tasai pasakiškas motyvas – yra tokia lietuvių pasaka „Gulbė karaliaus pati“ ir daugiau panašių pasakų. Čia tai visų pirma tarnauja nelaimingos meilės patirčiai išreikšti.

– Man buvo labai įdomu, kaip tu vaizduoji tą laikmetį – tai turbūt dešimtasis dešimtmetis, filologės su savo pačių siūtais ilgais sijonais, studentas languotais marškiniais, kuris dažnai vartoja žodį „taurus“. Man tas buvo labai juokinga, nes aš vos truputį vėliau studijavau, to nelabai atsimenu, bet tas šaržas man visai charakteringas. Mano laikais lyg jau sijonų pačios nesisiūdavom, bet egzistavo tas dvasingos filologės įvaizdis. Veikėjo mylimoji mėgsta Vincą Mykolaitį-Putiną, žiūri Tarkovskio filmus, tempia jį į kiną. Ar tai dokumentika? Tikrai taip buvo tuo metu?

– Aš įstojau į filologyną 1990 metais, ant pačios permainų briaunos. Be abejo, dauguma kursiokų stojo ten norėdami būti inteligentais, lietuvybės sergėtojais, aukštų estetinių vertybių sergėtojais, kad ir ką jie paskui dirbtų – ar būtų rašytojai, ar literatūros mokslininkai, ar mokytojai. Ir mane tas traukė – lankiau „Ratilio“ pas Kelmickaitę, važiavau į archeologines ekspedicijas prie Kretuono ežero. Šaržas atsiranda, matyt, iš vėlesnės perspektyvos, kai pasirodė tam tikri tos bendruomenės trūkumai: uždarumas ir toksai perspaustas, bedžiaugsmis rimtumas. Bet nesutikčiau, kad pačių pasisiūdinti sijonai ten ironizuojami. Jie pateikiami neutraliai, kaip atmosferos dalis.

– Žinai, man tie sijonai – juos lyg Užkalnis smerkė – gal susiliejo su tuo, kas žiniasklaidoje paskui dėjosi per antraštes.

– Na, skirtingai nuo Užkalnio, man kiekvienas daiktas, kurį žmogus pats pasidaro, yra mielas ir žavus, ypač tais laikais, kai normalių, madingų drabužių, brendų ir panašiai nebuvo. Bet ir šiandien tas ne mažiau žavu ir pagirtina.

Ir dar buvo toks dalykas, kurio tu gal jau nepatyrei, – apie tarybinių laikų pabaigą filologyne egzistavo labai aiškios studentų ir dėstytojų gentys. Lituanistai buvo romantikai, su sijonais ir su beretėm vaikščiojantys po senamiestį, – čia jau truputį šaržuoju, bet…

– O anglistai – vakariečiai?

– Taip, anglistų ir prancūzistų viskas pagal naujausią Vakarų madą… slavistės ryškios…

– Judėkime prie antros apysakos „Nakvynė Berlyne“ – kaip ir knygos pavadinimas. Jos veikėjas atvažiuoja į Vokietiją ir apsigyvena bute, kurio savininko nepažįsta, bet gauna raktus ir apsistoja. Man turbūt įdomiausia šitoje apysakoje tai, kad jis gyvena svetimame bute, žiūri į plokšteles, į knygas. Įsivaizduoja, koks tas savininkas galėtų būti. Bet dar netikėčiau ir gana juokinga, kad jis ten randa matriošką. Inteligentiškas interjeras, bet kodėl matrioška? Ir paskui ten vyksta veiksmas su moterimi, vienos nakties nuotykis, ir man atrodo, kad matrioška simbolizuoja geismą. Nežinau, tu man patvirtink arba paneik. Nes ji yra tokia begalinė: matrioškos viena į kitą sudėtos. Ryški, raudona, tokie slaviški bruožai, ar ne?

– Įdomi interpretacija. Šiaip mano paties intencija ne visai tokia, nors gal kiek ir susijusi. Vienas pirmųjų pavadinimo variantų buvo „Matrioška yra nuo motinos“. Matrioška – matrona – pagal etimologiją yra mama. Žodžiu, čia yra labiau globos, motiniškumo aspektas – nes herojus sieloj išsidraskęs ir įsižiūri į vyresnę moterį – irgi, taip sakant, motinišką figūrą.

– Pagrindinis veikėjas atvažiuoja į simpoziumą, kur yra daug performansininkų, jie ten kuria menus, daro performansus. Svarbu, kad jis performansininku tik apsimeta – nėra menininkas; nors studijavęs Muzikos akademijoje, bet dirba televizijoje. Ten sutinka daugiau dalyvių, kurie irgi jokie ne performansų kūrėjai, čia iš karto juokinga, nes jie apie tuos projektus kalba rinkodaros kalba: kaip čia reikia paveikti žiūrovą, įkūnyti mintį, parodyti koncepciją… Atrodo, parodijuoji meną ir dabartinius jo kriterijus. Ar tau pačiam tai aktualu – hipsteriški kriterijai, kad meno negalime vertinti, kad viskas yra menas, kiekvieno žmogaus išraiška yra nuoširdi ir bet kas gali būti menininku? Ar jauti konfliktą su tuo?

– Taip, aš jaučiu trauką, suprantu tuos kriterijus, bet jaučiu ir pasipriešinimą. Man regis, taip ir atsiranda įdomiausios istorijos – iš neišspręstų konfliktų, iš klausimų, o ne iš atsakymų. Priešistorė tokia, kad aš ilgą laiką buvau laisvas menininkas, neturėjau nuolatinio darbo. Ir žinot, tada – kai dar turi nemažą šeimą – jeigu pasiūlo kur nors atvažiuoti, tai pasirašai ir važiuoji. Taip dalyvavau poroje meninių renginių Vokietijoje ir Lietuvoje, kur buvo keistokų sektantiškų momentų – reikia pagarbinti savo genijų, pamedituoti, visiems kartu suploti delnais. Man, aišku, tas buvo juokinga.

Bet ne visai sutikčiau, kad veikėjai yra apgavikai. Tasai Marius studijavo kaip tik aktorystę ir siekdamas nuoširdžios, spontaniškos išraiškos kūrė performansus, ir tik paskui nuėjo į televiziją. Aš suprantu ir herojus, ir šiuolaikinio meno problematiką. Daugelis turi tvirtą nuomonę apie performansus, instaliacijas ir pan. – tai ne menas, tai surūdijęs vamzdis. Aš taip nemanau. Mane šiuolaikinis menas domina, ir nors patinka anaiptol ne viskas, kai kas patinka.

– Matai, man įdomu, nes skaitydama netyčia vertinau – ar tai nėra koks nors autobiografinis motyvas. Nors nei tu dirbi televizijoje, nei esi itin viešas (kaip veikėjas). Man tas veikėjas yra intelektualus – nors jis yra publikos geidžiamas jaunikis, visų žinomas žavus viengungis, kuriam negali prisiskambinti valdinga prodiuserė. Kad ir koks jis būtų netikęs (užsiima niekdaryste, suvilioja moterį, lieka nevykėlio vietoje), kad ir kas jo galvoje vyktų – skaitydama aš jį užjaučiau, man jo gaila, esu jo pusėje. Toks keistas efektas.

– Na, aš džiaugiuosi, kad jis tave savo pusėn patraukė, nes lietuviai, žinia, griežti žmonės – jeigu tautietis nedvasingas, jeigu turi problemų, receptas vienas – įspirt jam į užpakalį, ir visos problemos išsispręs.

Tiesioginio autobiografiškumo nėra, nors šiaip filologinėj jaunystėj su kursiokų chebra darydavom visokius šposus. Pavyzdžiui, mumifikavom Donelaitį – tą skulptūrą, kur stovi prie universiteto. Buvo šventė, bakalaurų balius, daug vyksmo, o vienas iš veiksmų – paryčiais apvynioti skulptūrą popieriumi. Labai gražiai atrodė, net privažiavusi policija pažiūrėjo į mus, bet nesikišo.

– Ne su tualetiniu?

– Ne, ne. Su sviestiniu, kiek pamenu.

Taigi aš šiek tiek išmanau, kas yra performansas. Ir apskritai turim įdomių performansininkų – pavyzdžiui, Beną Šarką. Mano istorijoje, aišku, veikia ne Šarka – vien dėl to, kad mano personažui performansai nustoja kalbėti, jis išeina į televiziją, nors joje, kaip matyti, nesijaučia visiškai savas. Man atrodo, kad tai svarbi tema daugeliui mano bendraamžių ir jaunesnių žmonių. Mes augome su aukštąja kultūra, sudėtingu, intelektualiu menu, tai buvo pamatinė vertybė. O paskui susidūrėme su populiariojo meno energija: finansų srautais, žiniasklaidos ir socialinių tinklų populiarumu ir t. t. Tas prieštaravimas iki šių dienų nėra išspręstas. Na, man asmeniškai gal jau išspręstas, bet turiu galvoje jaunimą, kuris nori rašyti, kurti rimtą muziką, teatrą ar kiną. Jie, manau, klausia savęs, kiek čia tas mano menas paveikus, kiek jis kitiems svarbus… o greta visada yra gundymas nueiti lengvesniu keliu. Pavyzdžiui, daugybė teatralų, gerų, talentingų aktorių eina į televiziją, dalyvauja visokiuose šou, tampa žinomi, uždirba daug pinigų, bet dvasioje konfliktas vis tiek lieka.

– Tą pateisinu, nes aktoriui pragyventi… vien iš teatro turbūt neįmanoma. O kur jam daugiau eiti?..

– Man atrodo, kad kiekvienas atvejis yra individualus. Yra žmonių, kurie sugeba išsilaikyti ir dirbti rimtus darbus teatre – Giedrius Savickas, pavyzdžiui, vaidina „Dviračio žiniose“, linksmai pokštus krečia, bet vaidina ir spektakliuose, ir neatrodo nusidrožęs. Taigi kai kurie tą kūrybinį užtaisą išlaiko. Bet apskritai televizija žmones greitai išsunkia arba jie patys pasijunta neklystančiais genijais, kurie viską daro tobulai.

– Taip, aukštasis menas ir popkultūra kartais pjaunasi: tarkime, Andrius Bialobžeskis išeina skaityti kokio Villono ar Sigito Gedos, o man – „Nekviesta meilė“, ir viskas. Jis gali nuostabiai skaityti, bet vaidmenys serialuose gadina mano recepciją.

Dabar eikime prie trečiosios apysakos, ji vadinasi „Vienas nulis“ ir atrodo panaši į distopiją. Sunku suprasti, kas ten tiksliai – panašu į kalėjimą, panašu į psichiatrijos ligoninę, panašu šiek tiek į kariuomenę. Galų gale pradedi galvoti, kad tai kapitalizmo metafora. Tokia citadelė, kur gyvena vien vyrai. Pats, kiek žinau, esi savanoris, pasiruošęs, jeigu ką, eiti su ginklu ginti tėvynės, – ar rašydamas pasirėmei militaristine patirtimi? Vaizduojama vyriška bendruomenė, jie patys sprendžia savo problemas, patys sugalvoja bausmes, atsiranda hierarchijos. Ar tai yra tiesiog pasakojimas apie išgyvenimą, nes galop vienas veikėjas išeina tarsi į mirtį, išeina pakilimo taku… Ar tai išgyvenimo metafora?

– Taip, bet bendriausia prasme. Beje, šią apysaką laikau pagrindiniu knygos kūriniu, nes rašiau lyg kieno diktuojamas. Mačiau tas scenas, mačiau tuos žmones, namą, kuriame jie gyvena. O gyvena ten dviejų rūšių kaliniai ne kaliniai. Viena vertus, paprasti vyrai, kurie sunkiai dirba ir gauna velnių dėl kiekvieno menkniekio, o kita vertus – hipsteris, kuris gyvena vienas stilingame kambaryje, kuriame valgis atsiranda tiktai panorėjus, jį aptarnauja paslaugi mulatė, ir taip toliau.

– Bet paskui jis išsiduoda, kad pats ją išgalvojo, ten visai ne mulatė, o kažkas kitas; iki galo nesuprantame, kas tai yra…

– Na, kaip ir kitose istorijose čia yra fantastinis, šiuo atveju toks gogoliškas lygmuo. Bet pamatiniam lygmeny tai pasakojimas apie dvi Lietuvas. Dar Leonidas Donskis sakė, kad mūsų viešojoj erdvėj vyrauja kategoriškas skirstymas į laimėtojus ir lūzerius – kaip jis sakė, Laukinių Vakarų moralė. Visi matom, kad egzistuoja didžiuliai turtiniai skirtumai, didžiulis susipriešinimas tarp provincijos ir didžiųjų miestų, „runkelių“ ir „elito“. Taigi man norėjosi panagrinėti šitą situaciją, pavaizduoti ją apibendrinančiu, šiek tiek groteskišku vaizdu. Viena vertus, panagrinėti plačiojoj visuomenėj stiprias nuostatas, kurias Donskis ir kiti vadina „aukos sindromu“ ar „išmoktu bejėgiškumu“. Na, maždaug – be abejo, gali būti gerai. Bet kitur. O pas mus – ne, pas mus gerai nebus. Niekada. Jeigu padėtis bloga – taip ir turi būti, tai tikrovė. O jei reikalai eina geryn – ne, čia kažkas įtartina, kažkas negerai… Žinot, kai parduotuvėj ar kavinėj ateini ir pasakai – žiūrėkit, va čia to trūksta, padarykit ką nors. Koks bus tipiškas atsakymas? Ne, aš nieko negaliu padaryti, aš tik samdomas darbuotojas… čia viršininkai gali, o aš tai ne…

Bet neretai toks fatalizmas, savęs kaip bejėgės aukos suvokimas veda prie smurtu pagrįsto bendravimo, kai ieškoma atpirkimo ožio, ieškoma kitokio nei mes, kurį galima pažeminti, išlieti nepasitenkinimą dėl blogo gyvenimo.

Kita vertus – vėl grįžtam prie žiniasklaidos, popkultūros, – turime nežabotą, kosminį narcisizmą, krūvą „žvaigždžių“, kurios yra žinomos dėl to, kad žinomos. Istoriją rašiau prieš keletą metų, kai atrodė, kad ta provinciali beskonybė visiškai triumfuoja, todėl joje yra tokio tylaus įsiūčio. Bet…

– Ar dabar tau atrodo, kad reikalai šiek tiek pasitaisė?

– Geras klausimas. Kaip tik eidamas čia apie tai galvojau. Žinoma, negaliu atmesti, kad aš pats mažiau kreipiu dėmesį, o gal tiesiog pripratau, – bet man atrodo, kad per pastaruosius keletą metų atsirado tam tikrų properšų. Kad ta banga šiek tiek atslūgo.

Nors, pavyzdžiui, naujausias visuotinis amžinatilsį Jagelavičiūtės gedėjimas mane vis dėlto nustebino…

– Man daugmaž suprantama, tik neaišku, kodėl, pavyzdžiui, lrt.lt tam gedėjimui skyrė tiek dėmesio, kad po to dar įvyko, nežinau, kaip etiškai pasakyti, grandininės savižudybės.

– Tai va, atrodo, kad atsirado properšų, bet po to bambt toks dalykas ir galvoji, dievulėliau… Bet, baigiant apie mano parabolę, ten visą laiką yra ir viltis, kad tokia padėtis neamžina. Kad jei ne mes visi, tai kai kurie iš mūsų, o gal kažkas ten, viršuje, ją pakeis. Ir baigiama juk Evangelijos parafraze – tam, kuris ateis, aš nevertas batų raištelio atrišti…

– Apysakoje specifinis santykis su moterimis, nes citadelėje gyvena vien vyrai. Aišku, vaizduojama mulatė, kuri iš pradžių yra tarnaitė, bet kartu ir sekso darbuotoja. Jos vaidmuo kinta, ji pavirsta tarsi įsakmia jo vadove. Ir man čia įdomu, kaip tą suprasti. Ironija feminizmo atžvilgiu?

– O ne, greičiau priešingai. Čia ironizuojami žmonės, kurie viską traktuoja kaip vartojimo objektą. Aš noriu to, noriu ano, man reikia maisto, televizoriaus, erotinių malonumų, ir privalau tuoj pat viską gauti. Kodėl? Dėl to, kad aš to vertas, kaip reklamoj sakoma.

– Skaitydama „Paukščius virš Lenino aikštės“, atkreipiau dėmesį, kad ten yra lūžio, perėjimo iš vienos epochos į kitą motyvų. Ketvirtoji apysaka yra meditatyvus pasakojimas apie Kuršių neriją dabarties laiku, bet ten irgi vis išnyra sovietinio gyvenimo reliktai. Natūraliai tą fiksuoji? Aš tikriausiai irgi fiksuoju, bet gal čia toks studijų poveikis. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute tuo pačiu metu lankėme sovietmečio seminarus. Gal tai sukūrė atidumą praėjusio laiko detalėms? Ar tu jautiesi ribos žmogus, perėjęs iš vienos santvarkos į kitą?

– Tyrimų Literatūros institute nebūčiau daręs, jeigu tie laikai man nebūtų asmeniškai svarbūs. Man atrodo, kad mano kartos akiratyje tarybinė epocha išliks iki gyvenimo galo, nes tai buvo vaikystė, paauglystė, kai susiformuoji kaip žmogus. Juo labiau dabar, kai gyvenimo tempas toks spartus ir per smegenis praleidi tiek daug, o po kiek laiko nebelabai ką prisimeni. Tuo tarpu tuos dalykus, kurie įvyko prieš trisdešimt metų, prisimeni puikiai, su visom spalvom ir kvapais. Tiesiog, matyt, taip veikia atmintis ir šiuo atveju ji tą praeitį dar paryškina, nes tai buvo kita santvarka, kuri pranyko gana staigiai ir radikaliai. Juk mes kiekvienas ir kaip visuomenė stengėmės nuo jos atsiriboti, užbrėžti brūkšnį, kurti kitokius santykius. Taigi to laiko nebėra, jis dingo – bet kartu ir ne visai. Jis kažkur yra, kažkur glūdi, ir todėl man atrodo, kad apie tai literatūroje per mažai kalbama.

– Man atrodo, kad pastaruoju metu gana daug… nes pasirodė tokių kūrinių: Šapokos, Kmitos romanai.

– Na, šitoj apysakoj mano tema – ne pats laikas, o jo prisiminimai, inkliuzai dabartyje. Bet apskritai, matyt, ne vienam ateina toks poreikis – išryškinti tą lūžį, apmąstyti jį dar kartą. Tam tikros temos kybo ore; taip, pavyzdžiui, nutiko su „Vienu nuliu“ – dabar skaitau čekų autorės Bellovos romaną „Ežeras“, kuris parašytas panašiu metu kaip ir mano apysaka. Ir randu daug panašumų –
tai irgi distopija, kur vaizduojama lyg ir Vidurio Azijos valstybė, bet nekonkreti, kur likusi pusiau tarybinė tvarka, žiaurūs papročiai… Per pastaruosius metus sukurta nemažai distopijų, gal ir nujaučiant Ukrainos karą.

– Gerai, kad paminėjai Ukrainos karą. Su Mariumi Buroku ir Donatu Petrošiumi neseniai vežėte paramą Ukrainai, ir Rašytojų sąjunga skelbė, kad renkami pinigai ir reikalingi daiktai. Be to, kaip minėjau, esi savanoris, jeigu ką, eitum į frontą – ką tau tai reiškia?

– Na taip, parama Ukrainai susijusi su mano tarnyba kariuomenėje, nes aš, tiesą sakant, ir buvau tas iniciatorius, kuris paskambino Mariui ir pasakė, kad reikia ką nors daryti. Reikia važiuoti į Ukrainą pažiūrėti, kaip gyvena šalis, kuri kovoja ir už mus; o tada iš karto, aišku, kilo mintis – negi važiuosi tuščiom rankom, reikia nuvežti, ko jiems labiausiai trūksta.

Dėl gynybos ginklu – viena dalis manęs tikisi, kad to nereikės daryti. Egzistuoja toks paradoksas: kuo labiau ruošiamės karui, tuo mažesnė tikimybė, kad mus iš tikrųjų užpuls. Turime būti kuo geriau pasiruošę – ne tik kariuomenė, bet ir visa visuomenė ir sąjungininkai. Turime mokytis kariauti, pirkti baisiai brangius ginklus, šaudmenis ir taip toliau – tam, kad mūsų priešus atgrasytume nuo užpuolimo, nuo karo.

Šiaip taikos metu kariuomenė yra pedagoginė įstaiga, kurioje išmoksti daug naudingų dalykų – visokių išgyvenimo gudrybių, teikti pirmąją pagalbą. Mūsų kuopos specializacija yra informacija ir komunikacija, taigi lavinamės ir šitoje srityje. Be to, palaikai fizinę formą, bastaisi po miškus, bendrauji su labai skirtingais įdomiais žmonėmis. Išėjimas iš savo aplinkos, savo burbulo – man jis daug davė.

O kaip bus karo atveju? Prieš keletą metų parašiau tokią pjesę, kur įsivaizduoju, jog netolimoje ateityje Lietuvą vėl užpuolė Rusija, ir mes vėl kariaujame partizaninį karą. Ir jos veikėjai svarsto, kodėl jie nusprendė priešintis. Vienas atsako, kad dėl pačios kovos, valios stiprybės, priešo įveikimo. Dėl vyriškos garbės. Kitas personažas, beje, moteris, sako, kad dėl kitų žmonių, dėl bendražygių. O trečias personažas – jis pats nežino, kodėl čia atsidūrė. Kai buvo paduotas pavojaus signalas, jam spragtelėjo, gal suveikė disciplina, jis prisiminė algoritmą, pačiupo kuprinę ir nubėgo į susirinkimo vietą. Man atrodo, kad kiekvienam kary yra tie trys atsakymai, trys motyvacijos.

Kadaise per pratybas Trakuose turėjom užduotį pabendrauti su žmonėmis, prisistatyti, išsiaiškinti, ką jie mano apie kariuomenę ir panašiai. Kalbamės su senyvu inteligentišku vyru. Klausiam: kaip jūs vertinat Lietuvos kariuomenę? Jis sako: iš esmės gerai, o kaip bus karo metu – pamatysim.

– Ir paskutinis klausimas: kaip atsiranda apysakos idėja? Ar turi pirminį, atraminį konceptą, ar tiesiog intuityviai rašosi?

– Įvairiai. „Vieno nulio“ idėja atsirado po olandų vienuolio rekolekcijų. Beje, jo brolis buvo NATO generalinis sekretorius. Kažkada per viršūnių susitikimą lankydamasis Lietuvoje jis atvažiavo į vienuolyną pasimatyt su broliuku. Tasai vienuolis – gyvo, aštraus proto, su gera ironija. Po jo rekolekcijų istorija tiesiog įsižiebė kaip lemputė, ir niekaip negalėjau jos išjungti, kol nepabaigiau iki galo.

O paskutinę apysaką dėliojau po kruopelę – buvo idėja, kad reikia parašyti apie žmogų, kuris praranda gyvenimo skonį, nori pabėgti nuo rutinos, nuo savęs ir išvažiuoja į pajūrį. Ir kaip tik pradėjęs rašyti gavau vietą į rezidenciją Nidoj. Kiekvienais metais po vieną tokią stipendiją būna, ir aš ten parašiau nelabai tikėdamasis. Žiūriu – o, gavau. Na tada nuvažiavęs viską labai kruopščiai ištyriau ir išvaikščiojau; galima sakyti, viskas ten dokumentiška. Ir pasakojimas dėliojosi po truputį dar ir dėl to, kad jo kompozicija laisvesnė, paremta pasikartojančiais leitmotyvais kaip muzikoj.

Apskritai turbūt akivaizdu, kad man labiausiai rūpi ne avangardiniai eksperimentai, o pats pasakojimas; kad skaitytojas klaustų taip, kaip klausdavau aš, kai vaikystėj tėvas nutraukdavo savo istorijas įdomiausioje vietoje – o kaip toliau? O kaip toliau? Man tai yra vienas iš didžiausių prozos privalumų ir malonumų – net jeigu ir nujauti, kuo viskas baigsis, vis tiek smalsu, vis tiek skaitai.