Mažasis o ir didysis P
Valdemaras Klumbys, Tomas Vaiseta. Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje. Monografija.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2022. 400 p.
Istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos neseniai išleista knyga „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ yra populiariai parašyta mokslinė studija, kuri į istorijos tyrimų lauką įtraukia temą, ten besisvečiuojančią labai retai, ypač Lietuvos akademinėje erdvėje, – seksualumą. Išaugusi iš Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Seksualinių normų ir elgsenos kaita modernėjančioje Lietuvos visuomenėje“ ši monografija paneigia vis dar gajų įsivaizdavimą, kad sovietinė istorija gali būti tik apie valstybinę ir ideologinę priespaudą ar tautinį pasipriešinimą jai. Sovietinė istorija yra ir apie kasdienį gyvenimą – apie moterų aktus populiariuose žurnaluose, kontracepcijos priemones ir jų trūkumą, pornografijos platinimą, homoseksualumo „gydymą“ ir kriminalizavimą, vyrų gėdinimą dėl seksualinio neišprusimo ir t. t. Sovietinė istorija yra ir apie seksualumo „potvynius“ bei „atoslūgius“, kaip juos vadina knygos autoriai, taigi šioje istorijoje galima išskirti laisvėjimo ir priespaudos stiprėjimo laikotarpius, kai privatus gyvenimas buvo daugiau arba mažiau kontroliuojamas valstybės, kai į viešąją erdvę patekdavo daugiau ar mažiau vaizdų ir tekstų, kalbančių apie kūnus, malonumą ir intymumą. Sovietmetis nebuvo vientisas priespaudos, taip pat ir seksualinės, monolitas, pro kurį neprasiskverbdavo emancipacijos spinduliai. Netgi atvirkščiai – retkarčiais sovietinė valdžia būdavo progresyvesnė, atviriau kalbėdavo apie lytiškumą, nei būdavo patogu ar priimtina jos pilietėms (-čiams). Knyga nei demonizuoja, nei siekia išteisinti sovietmetį, tačiau leidžia giliau pažvelgti į šiandieninės Lietuvos visuomenės moralės normų ir seksualinių kompleksų, taip pat ir modernaus požiūrio į šeimą, lytiškumą ir intymius santykius ištakas.
Neneigdama politinės priespaudos svarbos, monografija „Mažasis o“ įtvirtina supratimą apie sovietmetį kaip apie Lietuvos valstybės modernizacijos, kad ir kokios specifinės, laikotarpį. Nors Sovietų Sąjunga nebuvo vakarietiška liberali demokratija, visuomenės lygmeniu joje vyko procesai, panašūs į tuo pačiu metu vykusius Vakaruose, įskaitant ir Lietuvą. Šie procesai, būtent įvairių tradicinės katalikiškos / valstietiškos kultūros suformuotų elgesio modelių, moralės normų ir socialinių struktūrų irimas ir naujų modelių kūrimasis, buvo nulemti visuomenės modernizacijos. O ši kai kuriais atžvilgiais buvo greitesnė ir radikalesnė nei Vakaruose – Lietuvos visuomenė patyrė itin staigią urbanizaciją ir industrializaciją, moterų masinį įdarbinimą, medicinos ir mokslinio diskurso normatyvinį įsigalėjimą. Kita vertus, dėl politinės priespaudos ir ideologinės cenzūros galimybės reflektuoti šiuos procesus, o ypač kaip tai paveikė žmonių asmeninį ir intymų gyvenimą, buvo ribotos. Dar ribotesnės buvo galimybės maištauti prieš naujas normas ir taisykles. Dėl to toks ir pavadinimas – „Mažasis o“. Knygos autoriai teigia, kad nors tam tikra prasme sovietinėje Lietuvoje įvyko seksualumo transformacija bei išlaisvėjimas iš daugelio tradicinių normų bei suvaržymų, negalime kalbėti apie tikrą „seksualinę revoliuciją“, taigi, reikėtų suprasti, orgazmo triumfą. Jau greičiau sovietmečiu vyko „pilietinis karas“ tarp moralizuoti mėgstančios ir seksualumą reprodukcijai pajungti norinčios autoritarinės valstybės – „meilės diktatūros“ – ir praktiškai, jei ne diskursyviai, išlaisvėjusios visuomenės, kurioje vis labiau buvo pateisinami seksualiniai santykiai už santuokos ribų ir plėtėsi kūno raiškos bei atvaizdavimo galimybės.
Knyga „Mažasis o“ įspūdinga pasitelkiamų šaltinių ir seksualumo „sričių“ gausa. Klumbys ir Vaiseta apžvelgė tiek vizualiąją kultūrą, tiek ekspertinius diskursus, tiek realias žmonių seksualines praktikas. Pasak autorių, sovietinis ideologinis diskursas išaukštino meilę kaip vienintelę tinkamą priežastį ir aplinkybę seksualiniams santykiams. Meilė čia, žinoma, reiškė ne romantiškus jausmus, o nesavanaudišką pasiaukojimą ideologijos diktuojamiems visuomenės ir valstybės poreikiams, brandžios socialistinės asmenybės pergalę prieš „gyvuliškus instinktus“, t. y. prieš seksualinę aistrą ir malonumo siekį (p. 160–163). Ši „meilės diktatūra“, kaip parodo autoriai, nustatė ribas visose srityse – kiek ir kaip gali būti vaizduojamas nuogas kūnas, kokie diskursai ir kur gali diktuoti moralines normas, galiausiai, kas yra leidžiama, normalu arba visai nesuprantama asmeninio gyvenimo pasirinkimuose. Knyga parodo, kad istorinės analizės žvilgsnio perkėlimas į privačią sritį gali būti labai produktyvus ir metodologiškai, mat pažvelgus į sovietinę „meilę“ itin aiškiai atsiskleidžia komunistinės ideologijos daugialypiškumas ir įsiskverbimas į visuomenę, jos prisitaikymas prie jau egzistuojančių socialinių normų. Iš „Mažojo o“ sužinome, kad nors lyčių lygybė ir moterų emancipacija buvo neliečiamos formalios sovietinės ideologijos klišės, „operaciniu“ lygmeniu (p. 150) jos jaukiai ir be didelių konfliktų sugyveno su pamatiniais (konservatyviais) sovietinės visuomenės įsitikinimais, koks turėtų būti tikrasis vyriškumas ir moteriškumas. Knyga suteikia ir retą galimybę įsivertinti, kiek nacionalistinėmis ir katalikiškomis vertybėmis paremtas šiuolaikinis seksualumo kontroliavimas yra panašus į sovietinį, paremtą mokslu ir „komunistine morale“. Nors homoseksualumas ir kiti „nenormatyvūs“ seksualumai nėra pagrindinis knygos analizės objektas, Klumbys ir Vaiseta atkreipia dėmesį, kad homoseksualumo kaip kultūrinės grėsmės, supuvusių Vakarų įtakos produkto naratyvas buvo be kliūčių perkeltas iš oficialaus sovietinio diskurso į posovietinį tautinį naratyvą, neretai platinamas (paradoksaliai?) buvusių antisovietinių rezistentų.
„Mažasis o“ parodo sovietinės Lietuvos visuomenės giliai patriarchališką ir neabejotinai heteronormatyvų charakterį. Visgi autoriai vengia nuodugnesnės šio reiškinio kritikos, tarsi per saugų atstumą laikydami feministinę ar queer teoriją. Ryškiausiai ši tendencija pasirodo pirmojoje knygos dalyje, skirtoje vizualiajai kultūrai. Ši dalis, žinoma, yra ir patraukliausia skaitytojui (-ai) – visų pirma dėl to, kad Klumbys ir Vaiseta sugebėjo surinkti tikrą sovietinės erotikos, moterų aktų, seksualizuotų karikatūrų, kūną vaizduojančio modernaus meno, galiausiai net ir pornografijos lobyną. Kita vertus, ji konceptualiai ir pati sudėtingiausia – istorikės (-ai) yra įpratusios (-ę) analizuoti rašytinius ir sakytinius šaltinius, o štai analizuoti vaizdus – labiau meno ir medijų tyrinėtojų, kultūros kritikių (-ų) užduotis. Sudėtingumo prideda tai, kad tai ne šiaip vaizdai, bet vaizdai, kuriuose reprezentuojamas, absoliučia dauguma atvejų, apnuogintas, erotizuotas ar vulgarizuotas moters kūnas. Autoriai iš dalies reflektuoja, kad moterų kūno vaizdiniai buvo tai, kas sukūrė sovietinės erotinės vizualinės kultūros pagrindą. Remdamiesi Vokietijos Demokratinės Respublikos seksualumo istorijos tyrinėtojos Josie McLellan įžvalgomis, jie teigia, jog natūralistinis, estetizuotas, gamtiškas moterų kūnų vaizdavimas palaikė heteronormatyvų seksualumą ir hierarchinį lyčių santykį (p. 49). Visgi moterų sudaiktinimas nebuvo tik šalutinis ar atsitiktinis sovietinės viešosios erdvės seksualizacijos, apie kurią kalba ši knyga, reiškinys – seksualizacija buvo vien tik moterų kūnų seksualizacija, jokių kitų seksualizuotų vaizdinių, kaip patys autoriai ir tvirtina, sovietinė viešoji erdvė beveik nepateikė. Visgi tas faktas lieka autorių paliktas tiesiogine šio žodžio prasme skliaustuose. Sudėję sovietmečiu publikuotas seksualizuotas (moterų) nuotraukas į vieną knygą, gauname jų albumą, kuris iš dalies atkartoja tą pačią konservatyvaus švelniojo sovietinio erotizmo kultūrą.
Knyga „Mažasis o“ atskleidžia, kaip sovietinė valstybė ir ideologija ribojo ir varžė seksualumo raišką, tačiau vengia analizuoti pačioje seksualumo raiškoje užkoduotus galios santykius. Kodėl seksualizavimas reiškiasi būtent per moterų kūnų sudaiktinimą – ar tai tikrai yra tik natūrali „modernėjančios visuomenės poreikių ir troškimų“ (p. 112) išraiška? Ar nereikėtų istorizuoti, denatūralizuoti paties šio fakto, atskleisti, kad šis „poreikis“ kyla iš heteronormatyvaus vyro perspektyvos, dominuojančios tiek kultūrinėje, tiek politinėje srityse? Ar nereikėtų aiškiau reflektuoti to, kad beveik visi šios seksualizuotų (moterų) kūnų kultūros autoriai yra vyrai? Juk ne atsitiktinumas, jog „neteisingus“, „antiromantiškus“, „antinatūralius“ kūnus siekusios parodyti autorės buvo moterys, kad ir knygoje minimos menininkės Snieguolė Michelkevičiūtė ir Violeta Bubelytė. Žinoma, autorių negalima apkaltinti progresyvumo stoka – knygoje atrasime tokias sąvokas kaip „heteronormatyvumas“, „patriarchatas“, „vyro žvilgsnis“, „objektinimas“, „neteisingi kūnai“ ir t. t. Visgi iš kokios būtent perspektyvos ateina ši kritika? Nors Klumbys ir Vaiseta implicitiškai remiasi feministinės kritikos įžvalgomis, jie necituoja feminisčių autorių. Skaitant knygą gali pasirodyti savaime suprantama, jog mes šiandien kritiškai žiūrime į įvairias patriarchalinės kultūros apraiškas, tarsi jų kritika nėra feministinio judėjimo ir teorinio darbo rezultatas. Vakarietiškas feministinis judėjimas knygoje atsiranda tik kaip sukarikatūrintas monolitas: mes neturime rimtai priimti „feminisčių džiaugsmo“ dėl sovietinės kultūros tariamai nesudaiktintos moters (p. 37) ir sužinome, kad pornografija neteko revoliucinių galių, kai tapo „feminisčių taikiniu“ (p. 116).
Su panašiomis problemomis autoriai susiduria ir trečiojoje knygos dalyje kalbėdami apie seksualines praktikas, kuriose vėlgi moterų ir vyrų santykių disbalansas, vyrų dominavimas, patriarchalinės nuostatos, moterų pažeminimas ir normalizuotas smurtas prieš jas yra parodyti, kai kuriais atvejais ir pasmerkti, tačiau lieka kritiškai neišanalizuoti. Tad, deja, pakartotinai natūralizuojamas moterų „neigiamas požiūris į seksualinius santykius“, jų esą silpnesnis geismas, seksualumui moterų esą teikiama maža svarba, kas, žinoma, yra tos pačios sovietinės seksologijos klišė (p. 274). Neparemta feministinėmis įžvalgomis, kiek silpnai atrodo seksologinio diskurso analizė antrajame knygos skyriuje, kuriame Klumbys ir Vaiseta kritiškai analizuoja ekspertų atsigręžimą į moters orgazmo (ar, tiksliau, jo trūkumo) problemą. Pagrindinė autorių kritika šiam diskursui yra ta, kad esą siekdami pagerinti moterų patirtis medikai užkrovė visą atsakomybę už seksualinius santykius vyrams, tad lytiniai santykiai tapo vieta, kur „vyrai turi atpirkti visas nuodėmes“ (p. 176). Valdžios sankcionuotame medicininiame seksologiniame diskurse ėmus kreipti daugiau dėmesio į moterų seksualinį malonumą, jo svarbą harmoningiems lytiniams santykiams, vyrai ėmė suvokti savo seksualumą kaip nesėkmę, o moteriškas orgazmas virto, kaip teigia autoriai, „kovos lauku, kultūrinio konflikto, frustracijos, pykčio ir kartais panikos priežastimi, ginčo argumentu ir įrodymu, paprasčiausiu galvos skausmu“ (p. 178). Neparemti sakytine istorija ar rašytiniais liudijimais, šitokie teiginiai atrodo daugiau iš piršto laužti, nei atspindintys realią vyriškumo frustracijos sovietmečiu problematiką. Kartu menkai išanalizuotas lieka tradicinių lyčių vaidmenų įtvirtinimas vėlyvojo sovietmečio seksologiniame diskurse (Lenkijos kontekste jį puikiai analizuoja Agnieszka Kościańska), kuris stereotipizuojančiai galėjo veikti tiek vyrus, tiek moteris.
„Mažasis o“ parodo, kad seksualumas buvo sovietinės politikos objektas, kad valstybės aparatai ir ideologija vienaip ar kitaip represavo bei kontroliavo seksualumą, tačiau nepakankamai dėmesio skiria tam, kaip pats seksualumas neišvengiamai tampa galios, hierarchijos ir vidinės „politikos“ lauku. Kitaip tariant, knygos autoriai per mažai dėmesio skiria lyties aspektui ir palieka sovietinio patriarchato kritiką tik numanomą, implicitišką. Turbūt tai susiję su autorių knygoje nereflektuotu, bet neabejotinai sąmoningu sprendimu nesiremti kritine teorija. Visgi ar tai apskritai yra įmanoma rašant seksualumo istoriją? Pati privataus ir kasdienio gyvenimo istorija, supratimas, kad verta apie tai rašyti, yra atėjęs būtent iš kritinės, marksistinės teorijos perspektyvos, kuri pasaulį neišvengiamai mato per galios disbalanso, hierarchinių santykių ir išnaudojimo prizmę ir siekia žvelgti būtent iš užspaustųjų – mažųjų žmonių perspektyvos. Lygiai taip pat septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Vakaruose išsivysčiusi moterų istorija yra kilusi iš feministinio judėjimo, atkreipusio dėmesį į tai, kad „privatu yra politiška“. Būtent dėl to mes šiandien galime galvoti, kad ir kontracepcijos istorija, orgazmo istorija, seksualinės prievartos istorija gali būti valstybės istorijos dalimi. Teigti, kad privati erdvė turi istoriją, kad egzistuojantys lyčių santykiai, kad lytiškumo reprezentacijos ar seksualumo normos turi istoriją, – visa tai yra politiniai teiginiai, parodantys galios hierarchijas ir siekiantys pokyčio. Neįmanoma suprasti mažojo o, neįvertinus didžiojo P (patriarchato) reikšmės lyčių santykiams ir intymiai sferai. Depolizituoti šios istorijos rašymą yra konservatyvus politinis veiksmas, nors ir ne intencionalus.
Ir visgi nors knyga ir nusipelnė (feministinės) kritikos, ne mažiau ji verta ir komplimentų. Tai akivaizdžiai fundamentalus istorinis darbas, atveriantis archyvinius klodus kritiniam žvilgsniui ir savirefleksijai. Galbūt „Mažasis o“ ir nesiima giluminės sovietinio patriarchato kritikos, tačiau knyga labai aiškiai atskleidžia Lietuvos visuomenėje įsišaknijusią seksualumo baimę ir jos sąsajas su autoritarine politika. Kaip parodo Klumbys ir Vaiseta, devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai kitose srityse jau klestėjo persitvarkymo nuotaikos ir daugelis sovietinės cenzūros suvaržymų buvo sugriauti, oficialusis seksualumo diskursas grįžo prie kone stalinizmo laikų retorikos. 1988-aisiais „Jaunimo gretose“ išspausdinęs straipsnį apie „pirmosios nakties“ seksualines technikas, psichoterapeutas Levas Kovarskis buvo pasmerktas už tai, kad jo tekstas yra pornografinis, esą propaguoja „seksualinį barbarizmą“ ir žmogaus „subeždžioninimą“ (p. 200). Pasak autorių, tai signalizavo „meilės diktatūros“ konvulsijas prieš pat jau nujaučiamą režimo kaitą. Galbūt komunistinė moralė ir pakratė kojas kartu su Sovietų Sąjungos griūtimi, tačiau šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje vis prasiveržiantis valdžios instinktas varžyti informaciją apie „nenormatyvų“ seksualumą primena tuometinį įsikibimą į ideologinį status quo. Dabar, kaip ir tuomet, valstybės mėginimas kontroliuoti, varžyti, moralizuoti yra atitrūkęs nuo realaus žmonių gyvenimo. Kita vertus, ši kontrolė apeliuoja į tai, ką autoriai vadina autoritarizmu „iš apačios“ (p. 207), – į visuomenėje nuo sovietmečio užsilikusią tendenciją represuoti tiek save, tiek aplinkinius, griežtai prižiūrėti moralines normas ir neleisti niekam nukrypti nuo įsivaizduojamo seksualumo ir lytiškumo standarto.
