Kokios Kauno dekolonizacijos mums reikia?

Rusijai tęsiant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, Vakaruose pasigirsta raginimų dekolonizuoti Rusiją. Teigiama, kad, būdama Sovietų Sąjungos, kuri savo kolonijinę politiką dangstė antiimperialistine ir antikapitalistine retorika, teisių perėmėja, Rusija dar nesulaukė tinkamo savo imperialistinės politikos įvertinimo.

Tačiau praėjusių metų vasarą Lietuvoje kasmetiniame kairiųjų idėjų festivalyje „Kombinatas“ viešėjusio Rusijos kairiojo aktyvisto Iljos Budraitskio teigimu, dekolonizacija pirmiausia yra ne Vakarų, o pačių Rusijos piliečių reikalas (taip pat žr. „Šiaurės Atėnuose“ 2022 m. spalio 21 d. publikuotą Budraitskio festivalyje skaityto pranešimo santrauką „Ilja Budraitskis: „Žiūrėkime į Putino fašizmą ne kaip į kai ką išskirtinio, bet kaip į kai ką akivaizdaus“). Budraitskis pažymi, kad dekolonizacijos retorika neretai yra piktnaudžiaujama tiek nuo Vakarų dekolonizuoti Ukrainą ir kitas posovietines šalis neva siekiančioje Rusijoje, tiek Vakaruose, kur Rusijos imperializmo pabrėžimas padeda nukreipti dėmesį nuo pačių Vakarų neoimperialistinių praktikų. Anot Budraitskio, tikroji dekolonizacija Rusijoje turi būti atsieta nuo geopolitinių galios žaidimų ir turi vykti „iš apačios“, ir tai pirmiausia turi būti susiję su mentaliniais pokyčiais pačios Rusijos visuomenės viduje. Dekolonizacija, anot Budraitskio, „pirmiausia skatina poreikį perkurti šalį ir kelia klausimą: jei ne centralizuota valstybė ir jos atributai, kas mus sieja tarpusavyje – vienodas švietimas ir kultūra, viena kalba? Į šį klausimą kiekvienas turi atsakyti pats sau.“

Rusijos valstybei nuolatos aukojosi ir buvo aukojami Rusijos žmonės. Pirma pavergusi savo žmones, ilgainiui ji ėmėsi imperialistinės plėtros anapus savo sienų. Tad valstybės ir jos viršenybės individo atžvilgiu (Rusijoje) problemos sprendimas yra kertinė dekolonizacijos proceso dalis. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad ši problema yra išskirtinai „rusiška“. Kiekviena valstybė turi imperialistinį potencialą. Jei ne kitų tautų ir visuomenių, tai pirmiausia savo piliečių ar tautos atžvilgiu. Tad Budraitskio įžvalgas galima pritaikyti plačiau nei tik aptariant galimus Rusijos dekolonizacijos scenarijus.

„Kokios dekolonizacijos mums reikia?“ pavadintą Budraitskio esė neseniai su grupe kairiųjų ir bendraminčių iš Lietuvos, JAV ir Rusijos skaitėme ir aptarinėjome vienoje imperializmui ir pokolonializmui nagrinėti skirtų tęstinių skaitymų sesijoje Kaune, socialiniame centre „Emma“. Po skaitymų ir diskusijų kilo mintis, kad dekolonizacijos perspektyva yra tinkama ir produktyvi, kalbant apie pokyčius savivaldos rinkimams besiruošiančiame Kaune. Kaip atvejis tiktų ir Druskininkai, tačiau kalbėti pirmiausia apie Kauną skatina faktas, kad pats jame gyvenu.

Šiuo metu miestą jau kelias kadencijas valdo vienas asmuo ar, tiksliau, viena šeima. Kaunas yra tikriausia Matijošaičių kolonija: jaunosios šeimos atžalos supirkinėja sklypus geriausiose miesto vietose, miesto administracija veikia lyg tikras koloniją administruojantis ir vietos „monarchų“ šeimą aptarnaujantis biurokratinis aparatas. Kaip ir tradicinės, ši pradžioje rinkta ir tik vėliau vis labiau kolonijinę priminti pradėjusi miesto valdžia anaiptol nėra vienareikšmiškai bloga. Nustekentame ir anksčiau chaotiškai tvarkytame mieste įvedama racionali tvarka, miestas vystomas: asfaltuojamos gatvės, granito plokštėmis grindžiamos aikštės, steigiami verslo centrai, gausėja pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietų. Žinoma, viskas (taip pat ir) tam, kad kaip UAB tvarkomas miestas generuotų didesnę grąžą tikriesiems jo šeimininkams.

Iššūkį kolonijiniam vietos hegemonui bando mesti vidinės ir išorinės oponuojančios jėgos. Organizuotis prieš kolonijinę valdžią mėgina Kauno bendruomenės. Prieš rinkimus sumanyta iniciatyva surengti debatus, kuriuose pasirodytų visi kandidatai, kurie rinkimuose į miesto mero poziciją galėtų mesti iššūkį dabartiniam merui. Tačiau iš vietos „antikolonijinio sąjūdžio“ greitai liko tik prisiminimas, kai moderuoti vietos bendruomenių sumanytą renginį buvo pakviestas žymus nuomonės formuotojas iš Vilniaus. Jo vykdoma antimatijošaitiška rinkimų kampanija „Viso, Visvaldai“ yra maždaug toks pats bandymas dekolonizuoti Kauną kaip Vakarų bandymas dekolonizuoti Rusiją. O mero reakcija į šią akciją – maždaug tokia pati, kokia buvo Rusijos reakcija į Vakarų paramą Ukrainai. „Suprantu, kad už tuos pokyčius, kurių su komanda pasiekėme Kaune, kai kam sostinėje tapom rakštimi“, – į minėtą kampaniją reagavo Matijošaitis. Suprask, išorės jėgos bando primesti suvereniam Kaunui (neatsitiktinai Kaune meras kartais vadinamas Savivaldisvaldu) savo valią. Tačiau abiejų pusių kalbos apie rūpinimąsi Kaunu pirmiausia maskuoja kiekvienos asmeninius interesus ir išskaičiavimą. Kalbai sukantis link to, kaip nuversti Visvaldą, pritrūksta dėmesio Kauno problemoms ar idėjoms, kaip mieste galėtumėme tvarkytis dar geriau nei prie Matijošaičio.

Antikolonijiniai sąjūdžiai paprastai turėdavo ryškų tautinį aspektą (geriausias to pavyzdys – lietuvių tautinis sąjūdis priešinantis Rusijos imperijai ir Sovietų Sąjungai). Vienas Škotijos nepriklausomybės judėjimo ideologų, neseniai miręs politikos teoretikas Tomas Nairnas nacionalizmą vadino moderniųjų laikų Janu (romėnų pabaigos ir pradžios dievu, kuris vaizduotas kaip turintis du į skirtingas puses atgręžtus veidus). Anot kairiųjų pažiūrų Nairno, nacionalizmas gali būti stiprų antiimperialistinį užtaisą turinti istorijos varomoji jėga. Tačiau kai tautiniai sąjūdžiai pasiekia savo tikslą – nepriklausomybę ir tautinę valstybę, – nacionalizmas rizikuoja tapti savo paties žmonių išnaudojimą pateisinančia ideologija. Šiuolaikinė Vengrija, kurioje ideologiniai oponentai yra persekiojami kaip tautos priešai, – geras tokios įvykių raidos pavyzdys. Istoriškai kairiosios idėjos taip pat buvo žmones vienijantis pagrindas kovoje su imperializmu. Šiandien didelė dalis kairiųjų judėjimų Lotynų Amerikoje priešinasi neokolonialistinei JAV politikai žemyne.

Tačiau vienu valstybės ir žmonių santykio problemos, apie kurią savo esė užsimena Budraitskis, sprendimu galėtų būti didesnė savivalda. Bertoltas Brechtas klausė: „Visa galia kyla iš žmonių, tačiau kas su ja atsitinka po to?“ Prisimenant Budraitskio esė, Kauno dekolonizacija turėtų būti pirmiausia pačių kauniečių reikalas. Ir tam, kad ji būtų sėkminga, mes – kauniečiai – privalome pasitelkti politinę vaizduotę, kad sugalvotume ar atrastume, kas dar, be tvirtos ir choziainiškos „Vieningą Kauną“ vairuojančios mero Visvaldo rankos ar mero, taigi ir didžiosios dalies dėl vienokių ar kitokių priežasčių už jį balsavusių kauniečių, atžvilgiu reiškiamų užgauliojimų, mus vienija.

Savivalda, galėjimas visuomet savo rankose išlaikyti teisę spręsti, kaip mes gyvensime savo mieste, ir galėtų būti būtent tokia idėja. Ji, žinoma, gali skambėti kaip nepakankama abstrakcija. Tačiau kaip idėja, kuri gali padėti dekolonizuoti Kauną, savivalda turi potencialo suvienyti daugybę mieste veikiančių judėjimų – moterų teisių, darbininkų / profsąjungų, seksualinių mažumų ar ekologinius judėjimus. Visgi pirmiausia mintis dekolonizuoti miestą turi užgimti ne sostinėje, bet Kaune, o dar tiksliau – pačių jo gyventojų galvose ir širdyse.