Karo žanrai

 

Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios karo korespondente Ukrainoje dirbanti rusų kilmės amerikiečių rašytoja, žurnalistė ZARINA ZABRISKY pasidalyti mintimis apie karo ir literatūros santykį paprašė penkių ukrainiečių rašytojų. Jų atsakymai žurnalo „The Paris Review“ internetinėje svetainėje paskelbti praėjusių metų spalio pabaigoje.

 

Ija Kiva

 

Ukrainiečių poetė (dviejų poezijos rinkinių autorė), vertėja. Doneckietė, 2014 m. vasarą dėl Donbaso karo persikėlusi gyventi į Kyjivą. Eilių vertimų išspausdinta antologijoje „Per širdį: Ukrainos dienoraščiai“ (2017). (Šis ir tolesni autorių pristatymai – vertėjo.)

 

Dėl karo ėmiau nesiorientuoti erdvėje. Kartą, grįždama namo į nuomojamą butą, kelias valandas nepajėgiau susigaudyti, kur esu ir kaip ten patekau. Gyvenau sovietinių laikų daugiabutyje, vadinamojoje chruščiovkėje, apsuptoje tokių pat identiškų daugiabučių, ir niekaip nesusigaudžiau, kurioje iš tų chruščiovkių yra mano namai; aš drebėjau, man užėmė kvapą. Kitame nuomojamam bute įėjusi vidun visąlaik susitrenkdavau galvą. Namie įžengus į vidų reikdavo pasukti į kairę, o šitoje naujoje erdvėje – dešinėn.

Ar pajėgiu rašyti? Ir taip, ir ne. Viena vertus, noriu, kad mano ir mano artimųjų istorijas pasakotų ne kiti, pavyzdžiui, rusų autoriai, kurie pirmomis invazijos savaitėmis pradėjo rašyti eilėraščius. Bet rašiau prisiversdama, o ne jausdama vidinį poreikį; net ir trumpi dienoraščio įrašai nepaprastai vargina. Be to, pastebėjau, kad visi mano eilėraščiai yra apie neįstengimą kalbėti. Tai pasakytina tiek apie teminį, tiek apie architektoninį lygmenis, įskaitant pauzes ir gana ribotą idėjų spektrą. Tai, kaip dabar rašau, primena tylos partitūrą.

Pirmaisiais plataus masto invazijos mėnesiais skaitymas buvo panašus į naujos kalbos mokymąsi. Ne ukrainiečių, lenkų ar anglų kalbos, bet kalbos kaip tokios – kaip gebėjimo suprasti konkrečių žodžių reikšmę, juos derinti, sudaryti frazes ir sakinius, susieti tai, ką tik ką perskaitei, su savo patirtimi. Vienu metu kovo mėnesį su nuostaba suvokiau, kad jei vos vienas žodis iš puslapio mintyse sukelia asociacijų, tai yra gerai. Tai reiškė, kad dar nepraradau įgūdžio mąstyti.

Vienintelė knyga, kurią nuo vasario 24 d. pajėgiau perskaityti nuo pradžios iki galo, yra Mikołajaus Grynbergo „Aš kaltinu Aušvicą. Šeimos pasakojimai“ (Oskarżam Auschwitz. Opowieści rodzinne, 2014). Svarbu tai, kad ją skaičiau originalo – lenkų – kalba. Pastebėjau, kad šiuo metu man lengviau skaityti užsienio kalbomis. Tarsi iš karo radijo persijungčiau į kitus dažnius.

 

Olha Kriažyč

 

Rašytoja iš Luhansko srities Sjevjerodonecko miesto, po įnirtingų mūšių birželį okupacinių rusų pajėgų užimto ir beveik visiškai sugriauto (90 proc.). Romano „Katės šešėlis“ (Тінь кота, 2021), pasakojančio apie moters pastangas išgyventi prasidėjusį Donbaso karą, autorė.

 

Vasario 25-ąją įsimečiau į kuprinę dokumentus, pastvėriau savo katę ir patraukiau į artimų draugų namą. Beveik tris savaites su mūsų kariais praleidome fronte – virėme valgį ir kepėme duoną Ukrainos kovotojams. Gynėme savo miestą, kiek pajėgėme. Po to niekada nebegrįžau namo. Palikau senas ikonas, nuotraukas ir daiktus. Būčiau norėjusi juos pasiimti, bet vietoj jų išsinešiau savo katę.

Be knygų taip pat negaliu gyventi. Turėjau daug knygų, savo biblioteką. Bet rusai sudegino ją drauge su butu. Taigi dabar turiu elektroninių knygų senoje savo planšetėje. Joje ir mano užrašai kitoms knygoms, ateičiai.

 

 

Liubov Jakymčuk

 

Iš Luhansko srities kilusi poetė, išgarsėjusi eilėraščių rinkiniu „Donbaso abrikosai“ (Абрикоси Донбасу, 2015). Į lietuvių kalbą yra vertęs M. Burokas (žr. „Š. A.“, 2015.XI.6).

 

Karo metui labiausiai tinka trumposios formos, nes gyvename bėgdami ir fragmentiškai. Romanams skaityti nėra laiko. Literatūra neteikia paguodos, paguodą teikia žinios: naikinami Rusijos ginklų sandėliai, Ukrainai tiekiami ginklai. Bet memai, dainos ir eilėraščiai – visa tai vis dar veikia. Šie tekstai formuoja kolektyvinį pasakojimą.

Dėl karo daugybė žmonių tiesiog neteko žodžių. Jie būtent taip ir sako: nėra žodžių sielvartui, kurį patyrėme, išreikšti. Taigi poetų užduotis – šiuos neapsakomus jausmus perteikti žodžiais. Be žodžių, poetai atranda ir formą bei ritmą, kurie padeda įlieti į tekstą sudėtingą, stiprią emociją. Šitaip žmonės galbūt ima gebėti kalbėti apie savo traumą – priimdami kitų žodžius ir tekstus kaip savus. Tai padeda jiems susidoroti su trauma. Bent jau tikiuosi, kad taip yra.

 

Serhij Žadan

 

Manau, kad epinis literatūros kūrinys nepasirodys, kol nesibaigs karas. Kol kas vietos ir laiko pakanka tik tiesioginiams apmąstymams. Visa kita – romanai ir eilėraščiai – visa, kam būtinas laiko tęstinumas, – atsiras vėliau. Bet humoras – visai kas kita. Man atrodo, kad net ir tokiomis aplinkybėmis ukrainiečiai neturi bėdų su humoro jausmu ar ironija. Manau, tai liudija tikėjimo galią, ir tai aš sakau kaip agnostikas.

Kad ir kaip būtų keista, iš naujo skaitau Bruno Schulzą. Skaitau, nors jis nerašė apie karą, – o gal kaip tik dėl to. Noriu toliau versti Paulį Celaną ir, manau, po mūsų pergalės jo imsiuos. Bet dabar jo neskaitau. Man Celano eilėraščiai visada dvelkė „pokario“ atmosfera. Neįtikėtina, kad jie galėjo būti parašyti ketvirtajame dešimtmetyje. Karo metu nėra poetų ir ne poetų; yra tie, kurie pasirengę kovoti, ir tie, kurie ne.

 

 

Jelena Stepnaja (Olena Stepova)

 

Rašytoja iš Luhansko srities Dovžansko miesto. Feisbuke rašė apie Donbaso karo pradžią, įvykius ir gyvenimą separatistų užimtoje teritorijoje. Dėl to buvo priversta pasikeisti pavardę ir su dukra persikelti prie Kyjivo. Šių įrašų pagrindu 2014 m. išleista knyga „Viskas bus Ukraina!“ (Все будет Украина!).

 

Karo metu tinka bet koks žanras. Aš rašau poeziją, satyrą ir pasakas. Poezija: rimuota ar ne, ja galima pasakyti daugiau nei proza. Satyra: o, tai geriausias ginklas kare. O pasakos labai gydo. Jose gali aprašyti priešą, okupacijos ir karo metą, bet taip, kad neskaudėtų. Mano pasakų rinkinys „Ponios Mišos pasakos“ – tai mano asmeninių karo traumų studija. Rašau jas feisbuke, o išleisiu po karo. Jos patinka ir vaikams, ir suaugusiesiems. Žmonėms reikia tikėti, kad atsiras kažin kas stiprus, kas juos apgins, ir kad bus, „kaip ragana sakė“. Per karą mačiau tokių dalykų, kuriuos laikytų fantazija, jei apie juos rašyčiau. Todėl palikime tai ateiviams.

Rašau fantastinę istoriją apie raktų saugotoją Malušą – Rodeno mieste, kadaise buvusiame Ukrainos sostine, – ir apie pasaulio raktus, kurie atveria viską: pragarą, dangų, sielas, pasaulius. Nenoriu rašyti apie karą. Apie karą turėtų būti tik dokumentika.

 

theparisreview.org

Vertė A. P.