Kaip aš ieškojau Knygos x
– Ar turi Knygą x? – klausiu A.
A rašo apžvalgas ir yra tiesiog apsivertusi knygomis. Įsivaizduoju, kaip markstydamasi išlenda iš didžiulės jų krūvos. Ant jos užvirtę ne tik Kmita su Žagrakalyte, bet ir sunkiasvoris Bolaño, o ir kiti šį pasaulį palikę autoriai, kurie paskui sapnuojasi ir mojuodami pirmojo leidimo foliantais senamadiškai įmantria kalba priekaištauja dėl nepakankamai pompastiško įvertinimo.
– Neturiu, – burbteli ir tarsi sezamo kalnu užsisklendžia viršeliais.
Kulniuoju į biblioteką. Angliškai klegančių užsieniečių pulkelis rūko prie įėjimo. Nustebę žiūri, kaip dingstu už sunkiasvorių durų. Galėčiau pasakyti rūkantiems nustebėliams, kad bibliotekose visada patiriu didesnių ar mažesnių nuotykių, todėl net lankant kitus miestus verta užsukti būtent ten.
– Taip pat paimčiau ir šiųmetinę nobelistę, – sakau parimusiai prie kompiuterio bibliotekininkei, kai kita salėje ieško man Knygos x.
– Prie nobelistės teks stoti į eilę, būsite penkiolikta. Stojate?
Annie Ernaux perskaityti noriu jau seniai. „Sustingusios moters“ vertimą į lietuvių kalbą, išleistą 1994 m. Pažinojau žmogų, kuris neimdavo senų knygų iš bibliotekos, nes bodėdavosi per keliasdešimt metų skaitymo susikaupusių įvairiausių organinės kilmės dėmių – nuo riebalų ir šokolado iki nosies turinio. Visada šaipydavausi, kol pati kartą radau pastarąjį su visu gyvaplaukiu.
Vis dėlto prie Ernaux į eilę stoju. Už manęs tikroje eilėje stovinti moteris pareikalauja naujausios knygos „to, kuris parašė „Pietinia“, – negali prisiminti pavardės. „Remyga“ prisidengęs Kmita lentynoje atsiranda, mano ieškoma Knyga x – deja, ne. Visada smagu, kaip knygos bibliotekose įgauna jas parašiusių autorių pavidalą. Jie, būna, susidėvi ir yra nurašomi, liūdni snaudžia archyvo tamsoje arba užsimaukšlina nematomas kepures. „Reik paieškoti tarp gyvųjų“, – pasakė kartą bibliotekininkė, neradusi Prousto įprastoje vietoje.
– Ar stojate į eilę ir prie Knygos x? – atsitokėju klausiama.
Laukti tektų mėnesį, tad nusprendžiu eiti trumpesniu keliu – pasiskolinti iš B.
– Būtinai paskolinsiu, – sako B. – Tik dabar paskolinau ją C. Bet C pažadėjo perskaityti iki trečiadienio. Tada galėsi imti.
Beveik nudžiungu – jei knygą skaito C, lauk įdomios apžvalgos. C turi savitą požiūrį į visus kultūrinius reiškinius, apskritai reiškinius šioje žemėje ir seniai pati tapusi reiškiniu. Dėl įvairiausio plauko neteisybių įsiaudrinusiame nuobodžiame „milenialsų“ pasaulyje C yra kaip konstanta, nepajudinama sunkiasvorė sekcija, anksčiau puošusi vos ne kiekvieną butą ir slėpusi ištisus šeimos lobius; nors pati C sveria ne daugiau kaip redakcijos, kurioje dirba, stalelis.
– Ar C jau grąžino Knygą x? – rašau B po savaitės.
– Grąžino, bet aš pati ją dabar skaitau ir dar nežinau, kada baigsiu, – sako man B ir atsiunčia kelias nuotraukas, kuriose ji su naujomis juodomis suknelėmis.
B turi begalę įvairiausių juodų suknelių ir jei periodiškai jų neatsikratytų, suknelės užplūstų B butą, apskleistų sienas ir paveikslus, išstumtų iš lentynų knygas ir pačią B.
Nusprendžiu mėginti laimę ir paskambinti D. D atsiliepia atsargiai ir įtariai, pasiruošęs atsisakyti visko, ką jam siūlys, – jį nuolat medžioja žurnalistai.
– Ar turi Knygą x? – klausiu be užuolankų.
– A, čia tu, – D balse girdžiu palengvėjimą. – Turėjau, bet nunešiau E. Paskambink jam.
Visas E gyvenimas yra susijęs su knygomis, įsivaizduoju, kad ir jo testamente yra reikalavimas sudeginti jį su tam tikromis, rinktinėmis, kartu su stilingu kostiumu ir batais – E puikiai rengiasi. Vietoj E atsiliepia jo darbuotoja. Žinau, kad E darbuotojos kartais aprašo juokingus nutikimus su knygų ieškančiais keistuoliais. Turiu sekundę apsispręsti – ar būti aprašytai, ar apsimesti normaliai. Kadangi neturiu daug laiko, pasirenku pastarąjį variantą. Deja, Knygos x nėra ir čia.
Neturiu išeities, kaip tik skambinti F.
– Neturiu ir nesiruošiu turėti, – susierzina F. F yra vienas tiesiausių mano pažįstamų žmonių, už šią savybę ją ir myliu. – Bet G tikrai gali turėti, – priduria.
G nekelia, tikriausiai verčia kalnus. G yra viena trapiausių būtybių žemėje, bet turi begalinės jėgos, tad galėtų kambary tuojau pat perstumdyti ir komodą, ir sekciją, o pro šalį žengiantį dramblį priversti nuvalyti dulkes.
Jau suprantu, kad pakliuvau į keistą knygų dievo nemalonę, – jis dabar man keršija ir vedžioja už nosies tarsi žaltvykslė pelkėse. Mane apninka pasakose trečiam broliui būdinga kvailybė – trūks plyš rasti Knygą x, kuri jau įkūnija man daugiau nei knygą, o tą magišką siekį, adatą kiaušinyje. Surenku dar vieną numerį.
H užtinku miesto autobuse, kuriame dėl jos buvimo, esu įsitikinusi, vyksta neįprasti dalykai, tik niekas jų nepastebi, nes yra sukišę nosis į telefonus. H viską visada spėja, viską padaro tobulai ir veikiausiai yra susimokiusi su laumėmis arba net yra viena iš jų. Knygos x ji neturi, bet pataria kreiptis į J. Gal ji turėsianti.
J atsiliepia džiaugsmingai, nors žinau, kad tuo metu daro septynis darbus vienu metu ir mano skambutis atima dvi minutes jos tikrai neįkainojamo laiko. J yra pasiekusi aukštesnį, paprastiems mirtingiesiems neprieinamą egregorą. Nuostabu, kad, būdama nežemiškų galių, J sprendžia žemiškas problemas taip pat lengvai kaip ir globalines. Taip, Knygą x ji turėjusi, bet kam paskolino, deja, neprisimena.
Juntu, kad su kiekvienu nesėkmės žingsniu įgyju dar daugiau ryžto, tarsi naujų gyvybių virtualiame pasaulyje. Todėl nusprendžiu dar kartą šturmuoti B ir pagaliau gauti knygą. Mano didžiai nuostabai, B sutinka knygą paskolinti, – sutariam, kad užsuksiu pas ją rytoj. B pati rašo knygą ir yra tos tarpinės būsenos tarp realybės ir savo kuriamo pasaulio. Pusiau vaikinas, pusiau mergina, dar gal pusiau paukštis. Nors kalbėdamos niekada nesutariam – B manosi esanti pusiau šuo ar bent jau katė. Kitą dieną sutartą valandą paaiškėja, kad, būdama tarpinės būsenos, B pamiršo ką žadėjusi, o dabar važiuoja pirkti dar vienos juodos suknelės. Ant B supykstu tik labai trumpai – juk misija žūtbūt gauti Knygą x man suteikta kaip išbandymas. Po jo manęs lauks apdovanojimas, gal net patirsiu iniciaciją ir galėsiu bet kada virsti kuo panorėjusi – na, panašiai kaip B.
Tai man praverstų miškuose, į kuriuos vykstu, – ten turiu sodybą. Įdomu, kad niekada nesu tikra, ar man pavyks pakliūti į savo namus važiuotai, ar teks kulniuoti pėsčiomis kilometrą, nes jei Vilniuje sniego beveik nėra, likus keliasdešimt kilometrų, pusnys pradeda gilėti tiesiog akyse. Važiuodama nusprendžiu, jog ši paskutinė kelio atkarpa man duota tam, kad pamėginčiau rasti Knygą x Lietuvos periferijos bibliotekose. Skambinu į miestuko X, per kurį važiuosiu pirmiausia, skaitytojų skyrių. Paskui klausau traškesio ragelyje, kol bibliotekininkė ieško jos lentynose. Miestuko X bibliotekoje jos nėra, ir visai nenuostabu, kad neatsiranda nei Y, nei Z.
Apimta nevilties grįžtu į rato pradžią ir skambinu A. Girdžiu, kaip čaižiai rėkauja jos papūga. Neabejoju, kad tai yra vieno iš mirusių autorių reinkarnacija, priekaištaujanti A už nepakankamai gerą įvertinimą. A kantriai išklauso ir paliepia man viską aprašyti. Kai sutinku, Knyga x atsiranda – paskambina ragelio nekėlusi G; knygą ji turinti, o man nurodo, kur ateiti jos pasiimti.
Likus keliems kilometrams, mašina įklimpsta pusnyse. Kulniuoju į trobą per mišką. Tikrų vilkų irgi esama apylinkėse – įsivaizduoju, kaip jie girdi mano žingsnius, bet nesibaiminu – įsivaizduoju save pusiau vilku savo knygos paieškos pasakoje. Užsikūrusi krosnį mąstau, kad pasaulyje, kuriame knygos dar yra ieškomos, mums visiems yra vietos.
