Ištrūkimai
Šiek tiek susipažinusi su šiuolaikinės klounados žanru, tamsų lietingą vakarą pasinaudoju reta proga pamatyti spektaklį. Nepalieka mintis, kad, nors painūs ar mįslingi, šiuo metu tokie spektakliai reikalingi kaip niekad. Varstau įtariais žvilgsniais kitus atėjusiuosius – ar mes suprasime juoką? Pirmajam personažui plastiškai judant scenoje, susivokiu, kokiame esu teatre – jei ir nebus juokinga, tai tikrai bus gilu. Toliau – tranki muzika, karnavaliniai kostiumai, žėrintys ryškioje šviesoje. Šėlsmas liejasi per kraštus. Sulaikiusi kvapą stebiu, kaip šokėjai metami į orą. Šventė pučiasi, tarsi tuoj turėtų sprogti. Žybteli mintis: palaukite, ką švenčiame? Ar niekas nefilmuoja? Tuo tarpu scenoje jau šokama ant pravirų durų, vedančių į pragarą. Linksminamasi tarsi paskutinį kartą prieš visa ko pabaigą ar prieš naują pradžią.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Vilniaus senojo teatro klounados spektaklis „Naktis prieš“ (rež. Žilvinas Beniušis) paremtas ukrainiečių kilmės rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio apysakos „Naktis prieš Kalėdas“ (1831–1832) motyvais. Norinčių nepasimesti spektaklyje, lygiai kaip ir turinčių tikslą užčiuopti jame klounados pulsavimą laukia vingiuotas kelias. Su Gogolio apysaka visgi susipažinti būtina, tačiau neverta tikėtis pamatyti tą pačią istoriją. Mėginantiems atsiriboti spektaklis pateiks galingą klounados ir metateatriškumo junginį, begalinį kabučių kabutėse žaidimą. Nesuprantantiems, kas vyksta, bus pasiūlyta apsišarvuoti užuojauta sau patiems ar įkyriai nenorinčiam egzistuoti pagrindiniam veikėjui.
Metateatriškumo požymius scenografija atskleidžia dar iki spektaklio pradžios. Scenoje matome ne tik uždengtą mažesnę sceną, bet ir jos užkulisius – sukabintus kostiumus ir padėtas dekoracijas (dail. Vitalijus Strigunkovas). Prasidėjus veiksmui šis pojūtis sustiprėja. Veikėjus apibūdina ir tarpusavyje išskiria kiekvieno iš jų skirtingas santykis su savo vaidmeniu. Aktorius ne tik vaidina, bet ir vaidina, jog vaidina, ir reflektuoja savo vaidmens ribas. Pasiturinčio kazoko dukra gražuolė Oksana iš savo vaidmens juokiasi. Velnias, ištariantis vos porą sakinių, savo vaidmeniu aiškiai mėgaujasi. Vyresnis teatro aktorius Soročkinas nori vaidinti šioje klounadoje, tuo tarpu jaunuolis Vakula, kuris Gogolio apysakoje yra klestintis kalvis, sugebėjęs išgąsdinti ir apgauti Velnią, „Naktyje prieš“ nenori nieko vaidinti, tik mylėti arba išvis pasišalinti.
Vakula turi savo kaip literatūrinio personažo kontekstą, arba „praeitį“, ir taip pat jis nurodo į ateitį savo nenoru joje dalyvauti. Jo užsispyrimas „nusižudyti“ neatrodo suprantamas, priverčia žiūrovą dairytis priežasties – savyje ar gal po savo kėde, kaip laiku neatmušto baliono. Ką spektaklis skatina mane daryti? Pritarti plojimais arba leisti juokui išlaikyti trumpą nuoširdumo akimirką, kaip slaptą sutartį tarp žiūrovo ir veikėjo. Šokėjai aikštelėje – vienadieniai, kai kurie sugalvoti tik šiam spektakliui, neįsipareigoję jokiai praeičiai nei dabarčiai. Gogolio Velnias galėjo rodytis tarp žmonių tik iki Kalėdų ryto, o „Naktyje prieš“ jis, rodos, apsistoja neribotam laikui. Gogolio Vakula gąsdino Velnią šventuoju kryžiumi, nė akimirkos nenustodamas savimi tikėti. „Naktyje prieš“ jis praradęs ne tik pasitikėjimą savimi, bet ir viltį. Šioje erdvėje nebėra aišku, kokia aukštesnė ar kitokia tvarka galėtų Velnią išvaryti. Nebent Vakula, tuščiai save kamuodamas, vienaip ar kitaip įveikęs tam tikrą kelią, pagaliau užčiuoptų, kad į šią beprotybę jį nuolat kai kas stumteli. Spektaklio žadama viltis nušvinta dėl Vakulos judėjimo tarsi atbulomis, aklai ir atkakliai, lyg suvokus save esant sapno gelmėje ir mėginant visais įmanomais judesiais iš jo pabusti.
Personažų juokingumas įžiebia trumpus prasmės sujungimus, lyg susižvalgymus, tarp veikėjo ir žiūrovo. Pastarasis ima tapatintis su realybės pojūtį prarandančiu kalviu, kurio beprotiškus judesius Soročkinas įvertina kaip nevykusią klounadą. Vakula iš klounados mėgina ištrūkti, bet yra joje įstrigęs, o Soročkinas bando į ją įsilieti. Pateikęs kaip pavyzdį ir pristatęs talentingą savo mokinį Novopolskį, jis sulaukia susižavėjimo plojimų. Šią akimirką viduryje scenos sumontuota mažesnė scena man padeda pagauti tą metateatriškumo įtrūkį, kuris parodo pačią šio klounados spektaklio šerdį. Įtaigumas dėl įtaigumo nuvargina ir pralaimi prieš elastingumą to, kas juokinga ir gyva. Kiekvieną grakštų ir įtaigų „nusižudymo“ triuką, kurį atlieka personažas Novopolskis, lydi salės plojimai. O man iš tikrųjų pasidaro juokinga, kai pro ryškų pasirodymą pabandau įžiūrėti sutrikusį ir mėginantį susigaudyti pagrindinį veikėją. Mes persisotinę stingdančiu tikroviškumu. Kai veiksmas pasibaigs, norėsis į spektaklį dar ir dar sugrįžti, kaip į saugią (savi)refleksijos erdvę.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio veikėjų ir žiūrovų pašlovinamas žiniuonis Paciukas retoriškai klausia: „Kam visa tai?“, sušunka: „Liaukitės kentėję“, vėliau pakviečia pamedituoti. Bet žodžiai į nieką nenurodo. Iškritęs iš žaidimų Vakula atsistoja priešais autoritetą, o žiūrovė pajunta nejaukų jausmą, kaip slopinančiai veikia galios demonstravimas. Gogolio apysakoje tamsiame nakties danguje buvoja demonai ir raganos, o spektakliui einant į pabaigą Vakula palydi Velnią ir Solochą į požeminę pragaro žydrynę ir užtrenkia duris. Taip dangiškas žydrumas atsiskiria nuo sceninės žydros pragaro šviesos. Rodos, nebeliko jokių piktųjų jėgų žydrame danguje, kurio scenografinis pavidalas, ilgai stovėjęs nuošalėje, pastumiamas į scenos centrą, taip tarsi išpildant Oksanos, dėvinčios auksu spindinčią suknelę, pageidavimą. Galimi žiūrovų komentarai – „Tai meilė!“, „Tai laiminga pabaiga!“, „Tai košmaras!“ – tik praplatins vaidinimo erdvę. Atsiras naujas stebinys, iš kurio klounada padės ištrūkti, vos tik bus pamėginta pretenduoti į tiesą.
