JUOZAS LAKIS

Iš Sarbievijaus kiemo liudijimų

 

Universiteto Sarbievijaus kiemas – itin stipri energinė erdvė senajame Vilniuje. Jo intelektinė ir emocinė energija šimtmečiais skleidėsi virš miesto gausindama jo galias ir trauką. Čia kėlėsi „į žvaigždes“ tūkstančių tūkstančiai humanitarų – mokytojų, poetų, filosofų, profesorių, čia blykčiojo jų talentų žiežirbos, čia jie telkėsi į nuolat atsinaujinančią res publica. Čia prie garsaus beržo gimė begalė kūrybinių sumanymų, skambėjo gražiausi iš gražiausių kūrinių. Čia buvo ir lieka nenutrūkstamų susitikimų ir išsiskyrimų vieta. Kiemą gaubia amžino tekamumo, kaitos, trapaus laikinumo aura.

Kadaise kiemo simbolis – senas beržas – nukentėjo nuo ekstremalių orų ir jau nebesipuikavo savo gyvybingu žavesiu. Ir atsitik tu man taip, kad ant netoliese stūksančio pastato karnizo, kabindamasis į ribotas dirvožemio atsargas, stiebėsi naujas berželis. Gerieji žmonės nukėlė tą liauną gyvybę ir pasodino į senojo vietą. Kiemelio agora vėl atgijo.

Nežinau, kaip kitados, o septintajame dešimtmetyje, mano studijų laikais, Istorijos-filologijos fakultetas pasižymėjo itin išradingais renginiais: fuksų krikštynomis, studijų mediumais ir diplomantų palydėtuvių fiestomis. Jų metu kiemelis virsdavo tikru skruzdėlynu; čia rinkdavosi visi – studentai, dekano komanda, dėstytojai, šlavėjos ir sargai, tarp pastarųjų buvo ir ypač pasižymėjęs asmuo, apie kurį sklandė legenda, kad paaukojo sveikatą gelbėdamas Universiteto bibliotekos lobius iš gaisro liepsnų.

Naujokų „krikšto“ sueigos buvo rengiamos skubotai (rugsėjo antrą trečią savaitę), diplomantų šventę nustelbdavo vasaros pagundos, o štai mediumai buvo kone kruopščiausiai rengiama ir patraukliausia šventė. Studijų vidurio įvykis pelnė išskirtinį populiarumą. Po dvejų su puse metų bėgiojimo iš vienos auditorijos į kitą (kartais per kelis kiemelius), po gausių egzaminų ir įskaitų, spėję įsikrauti unikalios senojo Alma Mater dvasios, įgavę pasitikėjimo savimi, jau tikri studentai rinkdavosi į tradicinę šėlionę. Atmintis ir išlikusios nuotraukos išsaugojo mediumo įspūdžius, jo epizodų ir nuotaikų detales.

Priminsiu vieną tokią sueigą. Artėjant vasario mėnesiui mes, keli bendraminčiai, nusprendėme „driokstelti“. Susikvietėme daugiau draugų ir vakarais po paskaitų ruošėme atributiką. Modeliavome, piešėme ir siuvome kiekvienai fakulteto specialybei vėliavą, rašėme pašaipius plakatus, skirtus dėstytojams ir administracijai. Kad visa tai nevirstų teplione, į pagalbą buvo pakviestas Dailės instituto dizaino studentas. Keli vyrukai važinėjo į užmiesčio šiukšlyną rinkti metalinių dėžučių deglams. Visas tas bruzdėjimas užtruko ne vieną savaitę. Fakulteto administracija stebėjo pasirengimą, bet netrukdė, dargi patyliukais rėmė medžiagomis, atlaisvintomis auditorijomis.

Ir štai tas vakaras prasidėjo. Plazdančios vėliavos ir aštroko turinio įrašai plakatuose teikė sueigai gaivališko nesitaikstymo su akademine monotonija ir hierarchiškais santykiais dvasios. Degant prožektoriams Sarbievijaus kieme vyko dėstytojų vertinimo spektaklis. Buvo smagu matyti minioje besistumdančius dėstytojus ir dekanato atstovus. Manau, kad tuo metu daugelį susirinkusiųjų aplankė jausmas, kad mūsų profesoriai ir docentai yra tokie pat pažeidžiami kaip ir mes ir kad juos galime pašiepti, kaip ir jie kartais pasišaipydavo iš mūsų ribotumo. Buvo ir Užgavėnių motyvų – susirinkusiųjų sambūryje šmaikštavo Lašininio ir Kanapinio atitikmenys – Storasis su Ilguoju (vaidino dar tik būsimas „Dievo avinėlio“ autorius, kitą vaidmenį atliko aukščiausias žurnalistikos studentas).

Į kiemą atjojęs Vilniaus žirgyno raitelis pakvietė susirinkusiuosius į Gedimino kalną. Tūkstantinė studentų, dėstytojų ir šiaip atsitiktinių stebėtojų eisena, raitelio ant gracingo žirgo vedama, apšviesta savadarbiais deglais, patraukė prie bokšto. Nors buvo vėlyvas metas, Gedimino kalno bokštas iš anksto susitarus su administracija buvo atviras. Vienas iš dekanato vadovų, pasižymėjęs itin gražia iškalba ir labai gerbiamas studentų, kreipėsi nuo apšviesto bokšto į susirinkusiuosius su oracija.

Prisimindamas šį įvykį klausiu savęs: kodėl mūsų tuo metu kiek neįprastos „veiklos“ nepristabdė prie didžiausios miesto aikštės esantys „rūmai“? Jokia paslaptis, kad Universitetas turėjo jų paskirtą „kuratorių“. Visi, kas tuomet rengė šventę, nekėlė sau tokio klausimo. Darė, ką sumanė, ir tiek. Tačiau po daugelio metų sužinojus, kokia visa apimanti buvo sekimo ir „stukalinimo“ sistema, ta studentiška veikla galbūt turėjo būti stebima. Manau, kad „stogo“ vaidmenį atliko fakulteto, o galbūt ir rektorato vadovai, beje, jie žingsniavo kartu su visais nusitęsusioje kolonoje.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.