Gyvenimas gyvenime

 

Olha Kari (g. 1984) – ukrainiečių rašytoja, gastronomijos žurnalistė ir tinklaraštininkė, tėvynėje gerai įvertintų knygų „Dėdės Zaveno žuvis“ (Рибка дядечка Завена, 2019), „Moliūgų kompotas“ (Компот із патисонів, 2020) (abi pateko į Ukrainos BBC metų knygos premijos (eseistikos kategorijos) trumpuosius sąrašus), „Kryželis, arba Labai kruvina knygelė“ (Хрестик, або Дуже кривава книжка, 2022) autorė, kasmetinio meninių reportažų konkurso „Samovidec“ specialiųjų prizų laureatė (2019, 2020). Pernai išleista ketvirtoji Kari knyga „Gyvenimas gyvenime“ – tai Kyjivo apgulties, trukusios nuo Rusijos karinės invazijos į Ukrainą pradžios 2022 m. vasario 24 d. iki balandžio, asmeninės patirties liudijimas. Su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių, gyvendama naują gyvenimą „saugioje kišenėje“ tarp buto koridoriaus sienų, trijų kačių kompanijoje, rašytoja fiksavo ir apibūdino kasdienybę su visais karo iššūkiais, skausmais, netikrumu, nuolatinėmis oro pavojaus sirenomis ir mažytėmis vilties kibirkštimis širdyje.

Siūlome susipažinti su pirmaisiais šios knygos skyriais.

 

 

 

Antonui, mano mylimam žmogui

 

Vietoj įžangos

 

Pirmą sykį pradedu knygą, gerai nežinodama, koks bus paskutinis jos sakinys. Kaukia oro pavojaus sirena, šiandien jau penktoji. Matyt, ne paskutinė. Tiesą sakant, šios knygos neturėtų būti. Prieš mėnesį neįsivaizdavau, kad ją rašysiu, kaip ir neįsivaizdavau, kad mūsų Irpinę, Bučą, Mariupolį, Borodianką, Desną, Černihivą, Charkivą, Iziumą, Chersoną, Hostomelį, Volnovachą, Jahidnę, mūsų miestus, miestelius, kaimus (naujoji geografija skausmu neišmatuojama) rusų išgamos, vykdydami genocidą ir žiaurias žudynes, pavers pajuodusiomis gaisravietėmis ir masinėmis kapavietėmis. Visi turėjome visiškai kitų planų – savaitei, mėnesiui, metams. Gyvenome kitokį gyvenimą – paprastą ir sklandų, priklausomą nuo nuotaikos, orų pokyčių arba subraukytų darbo knygų ir užrašinių eilučių. Pirkome bilietus į teatrus ir keliones, užsakinėjome kvepalus ir pavasarines sukneles, naujausias knygas ir pyragaičių vakarienei. Regis, didžiausias mano rūpestis tuo metu buvo tai, kad vasarą, mano gimtadienio dieną, Latvijos Paviluostoje nebeliko nė vienos laisvos vietos pakrantėje esančiuose viešbučiuose. Tačiau vasario 24 d., auštant pasigirdus raketų sprogimams ir oro gynybos sistemų ūžimui, gyvenimas su kvepalais ir eklerais baigėsi. Cituojant feisbuką, tai buvo pirmoji karo, prasidėjusio prieš aštuonerius metus ir trunkančio tris šimtmečius, diena.

 

2022 m. kovo 30 d.

 

 

Mes laukėme pavasario. Bet prasidėjo karas.

Dienoraščio įrašas

 

Visa, kas buvo iki tol

 

„Kaip buvo, jau niekada nebebus“, – frazelė, užgimusi kovidinių draudimų ir karantino metu, itin pamėgta ir tąsoma viešojoje erdvėje – nuo televizijos iki knygų – tol, kol iš jos teliko beprasmė žodinė kramtomoji guma be skonio ir spalvos. Juolab kad tai buvo ne visai tiesa, nes iš esmės po metų ar pusantrų koronaviruso pažeistas pasaulis po truputį atsigavo ir atkakliai ėmė susigrąžinti tą jaukų ir patogų „kaip buvo“, nors ir su daugybe pataisų dėl liūdnos mirtingumo statistikos, su kovidinėmis pasekmėmis tiek nacionalinėms medicinos sistemoms, tiek pacientams, kuriems plačiai taikomas kaukių režimas, su antivakserių išsišokimais ir ribotu parduotuvių bei kavinių lankytojų skaičiumi. Vis dėlto lėktuvai skraidino paskiepytus turistus į Vieną kavos ir cinamoninių riestainių į Rygą, vietoj bankrutavusių restoranų ir kavinių atsidarė naujų, dar geresnių ir skanesnių, o aš vėl apžiūrinėjau tūteles raudonų lūpų dažų, kurie, kaip ir žadėjo gamintojas, nepalieka žymių ant audinio, nemigruoja per skruostus ir smakrą, net jei lūpos būna stipriai prispaustos prie kaukės. Todėl iš esmės „kaip buvo“ užtikrintai grįžo į kasdienybę, o gal, tiesą sakant, niekada jos ir nepaliko.

Apnuoginta žodžių „kaip buvo, jau niekada nebebus“ esmė išties baisi. Ji tampa išraiškinga tą akimirką, kai virš vakarėjančio Kyjivo ištrykšta raudonas sviedinių įtūžis, skriejantis tiesiai į devynaukštį ir išdraskantis jį iš vidaus. Jūs tikrai suvokiate šią frazę, kai išsigandusios katės pabyra iš savo guolių ir, nagais braižydamos parketą, skuodžia kas greičiau į koridorių, intuityviai ieškodamos prieglobsčio tarp tų sąlygiškai saugių dviejų sienų. It elektros srovė į kaulus sminga tų žodžių esmė, kai iš Černihivo rūsio mama atsiunčia tau žinutę: „Greičiausiai niekada nebepasimatysime…“ O paskui tu apžiūrinėji siaubingas, nežmoniškas, neįmanomas, bet tikras ir nepaneigiamas nuotraukas su nužudytais, išprievartautais, nukankintais Bučos, Hostomelio, Irpinės gyventojais… Skaitai iš Mariupolio rūsių išgelbėtųjų liudijimus ir sugeri juos, kai tuo metu nykiai, pratisai, ilgesingai kaukia oro pavojaus sirenos, o jos tokios įgrisios, šiurpios, kaip pati neviltis – nepriekaištingas garso spektaklis to, ko daugiau jau nebebus, niekada, jokiu būdu, niekaip.

 

– Na, ką jūsų Kyjive kalba apie… karą? – atsargiai klausia Mārītė, mano draugė iš Latvijos, vadovaujanti madingam ir prašmatniam Rygos viešbučiui, į kurį mus pakvietė kelių dienų viešnagės.

Sausis. Iki plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą lieka mažiau nei mėnuo. Tiesą sakant, Mārītės klausimas mane verčia šiek tiek įsitempti – aš nenoriu galvoti apie karą, nes negaliu apie jį negalvoti, bet esu nepasirengusi kalbėti apie tai, kas neišvengiamai justi visu vidumi. Mūsų kelionė į Rygą įvyko pavėlavusi mažne dvejus metus, mat pasaulis tada įstrigo pirmos bangos karantine, likus porai dienų iki mūsų skrydžio, bet, laimei, oro vežėjas išsaugojo bilietų rezervaciją ir šių metų pradžioje maloniai priminė, kad vis dar galime jais pasinaudoti. Tą mes ir padarėme.

Aš labai norėjau į Rygą, ištisus dvejus karantino metus kliedėjau apie senojo miesto gatveles, apie cinamoninius riestainius, kuriuos kepa netoli Rygos katedros, apie vietos krautuvėles Miera gatvėje – gatvėje, kvepiančioje karštu šokoladu ir vaniliniais sausainiais. Mintyse dėliojau planą: pirmiau kava „Rocket Bean“, paskui karštas jūrų gėrybių sauté „Zivju Lete“, rabarbarų bandelės, saldainiai „Laima“ ir didelis torto „Serenada“ gabalas, vėliau ėjimas į knygyną „Globuss“ ir į vietos „Stockmann“ – „Dzintars“ kvepalų „Rygos alyvos“, o tada ilgai vaikščioti po nesuskaičiuojamas vintažines krautuvėles ir tenykštes dėvėtų drabužių ir daiktų parduotuves, pilnas įdomybių – nuo indų iki vakarinių suknelių!.. Neapsakomai ilgėjausi jaukių elektrinių traukinių su pliušinėmis sėdynėmis, kurie kas pusvalandį iš centrinės stoties pajudėdavo Jūrmalos link, ir mažulyčių Latvijos rivjeros miestukų – Dubultų, Buldurų, Pumpurių, švino šaltumo Baltijos jūros horizonto, kai sutemus jis susilieja su apsunkusiu žiemos dangumi, nes mano Ryga žiemiška, neturistinė, tyki, šalta, apsivijusi palšą pūgų ir snygio šaliką.

Tačiau kad ir kaip norėjau nukeliauti prie Baltijos jūros, vis dažniau įsėlindavo mintys: o jei tikrai bus karas? O jei nespėsime grįžti į Kyjivą? Kai balsu svarstydavau, kaip būtų šaunu apsigyventi Rygoje, kur rytai pripildyti žuvėdrų klyksmo, o atstumas iki jūros matuojamas pusvalandine kelione vietos transportu, ne visai tai turėjau galvoje! Ką darytų mano mama, kuri iš Černihivo atsikraustytų į Kyjivą prižiūrėti mūsų kačių, kol mūsų nėra? Kur ir kaip jos slėptųsi, juk mamos metai ne tie, kad lėktų su trimis katėmis į nežinia kur esančią slėptuvę, slypinčią kaži kur gretimuose kiemuose? Tiesa, prieš mamos vizitą su vyru nusprendėme paieškoti slėptuvės, orientuodamiesi pagal ranka pieštas nuorodas, kuriomis dar 2014 metais komunalinio ūkio darbuotojai pažymėjo Kyjivo namų sienas. Apėjome užkiemius ne kartą ir ne du. Be chaotiškų liūčių išplautų strėlyčių su užrašu „Slėptuvė“ ant išblukusio tinko, nieko panašaus į slėptuvę neaptikome. Veltui gaišome laiką, nes jau vasarį paaiškėjo, kad mūsų kieme slėptuvės niekada ir nebuvo.

Tai gal nevažiuoti? Šiurpios abejonės manęs nepaliko nė akimirkos, negalėjau jų atsikratyti nei namuose, nei taksi, nei prie registracijos langelio, nei oro uosto parduotuvėse tarp gundančių lentynų su kvepalais, prabangia kosmetika ir saldainiais. Taip laukiau susitikimo su Ryga, bet, užuot ja džiaugusis, jau lėktuve ėmiau skaičiuoti dienas iki grįžimo namo.

Ir štai rafinuotame naujutėlaičio viešbučio interjere, minkštame patogiame krėsle, tą akimirką, kai išsipustęs padavėjas su krakmolytomis pirštinaitėmis paduoda kvapnios arbatos ir mažučių gražučių sausainėlių, klausimas apie karą visu svoriu užgula man skrandį. Mārītė nerimauja: dėl mūsų, dėl Kyjivo, dėl Rygos. Ji siūlo pasilikti. Sako: „Gyvenkite mano motinos bute, kiek tik reikės, duosiu jums raktus. Neverta grįžti, nes karas tikrai bus – Latvijoje niekas tuo neabejoja!“ Tarsi neryžtinga mažvaikė vengiu atsakymo: pirma, nenoriu kalbėti apie karą, antra, nenoriu net teoriškai diskutuoti, kas bus ir kaip jis prasidės! Šių nuogąstavimų man pakako Kyjive, o juk taip svajojau išgerti kavos su sena drauge, užpildyti šią popietę raminančiais mergaitiškais paplepėjimais ir pakalbėti apie tai, kaip mano gražuolė Ryga gyveno visus tuos dvejus mano nebuvimo metus, todėl atsargiai, bet užtikrintai grąžinu pokalbį apie… kovidą. Kokia neišsemiama tema – kovidas! Noriu kalbėti apie jį, apie Latvijos verslo sunkumus, apie visus viešbučius ir restoranus, kurie neatlaikė pandemijos išbandymo ir užsidarė, apie griežtą kaukių dėvėjimo režimą ir plačiai paplitusius skiepų pažymėjimų tikrinimus, be kurių neįstengtumėte net obuolio nusipirkti prekybos centre – nes apsauga jūsų neįleis! Kad ir kaip toli į sąmonės pakraščius stūmiau pokalbį apie karą, viską iš viršaus nuberdama tuščiais plepalais, karas jau prisotino mano kraujotaką, ir nė vienas pasaulio pyragaitis nepajėgia pašalinti iš burnos jo stipraus geležies prieskonio.

Mes spėjome grįžti į Kyjivą. Su pilnu lagaminu „Dzintars“ kvepalų, šokoladukų „Laima“ ir knygų. Atsisėdusi „WizzAir“ lėktuvo kėdėje, apgailestavau, kad trys savaitės rojuje su skimbčiojančiais tramvajais, apniukusia Jūrmala, kava su draugais (visi jie, kaip ir Mārītė, siūlė būstą ir pagalbą, kad nebegrįžtume į Kyjivą, – būsimas karas jiems jau buvo įvykęs faktas) ir šokoladiniais saldainiais baigėsi. Trys savaitės saugaus ir patogaus gyvenimo. Ar norėčiau likti čia, priimti Mārītės pasiūlymą? Taip, labai. Ar norėčiau likti, žinodama, kad mano tėvams ir katėms gresia pavojus karo draskomame mieste, o jie vieni, be manęs? Niekada. Lėktuvas įsibėgėja kilimo taku, važiuoklė tuoj atsiplėš nuo žemės, priekyje nežinomybė su mažyte kruopele vilties, o aš laiminga, kad grįžtu į Kyjivą. Įgyvendinau bent vieną naujametinių pažadų punktą – lig valios atsižiūrėjau į Baltijos jūrą.

Vasario Kyjivas – šiek tiek pailsęs, šiek tiek prislėgtas žiemiškos drėgmės – nebyliai skendėjo vos juntamoje įtampoje. Ore tingiai pleveno jei ne nerimas, tai jo nuojauta. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo tas pats miestas, bet akys jau gaudė pasklidusias permainų smulkmenas – ir jau atėjusias, ir dar tik besiartinančias.

Ištuštėjo ambasadų kvartalai. Iš kaimynystėje esančių restoranų ir kavinių nebesklido pokalbių lalesys, nebeskimbčiojo porcelianiniai puodeliai. Įvairiaspalvės kėdės po prancūziško bistro langais Kostelnajos gatvėje, kur netoliese buvo įsikūrusios Kanados ir Australijos ambasados, vienišos ir apleistos stirksojo gatvėje, padengtos sniegu ir drabna. Lankytojų nebuvo.

Mane apėmė karštligiškas gūžtos sukimo instinktas. Pirmiausia nupuošiau eglutę, o taip nenutikdavo iki pat kovo. Visados abejinga buitiniams prietaisams, išmaldavau vyrą nupirkti mums daugiafunkcį puodą ir siurblį robotą (jis ligi šiolei guli neišpakuotas), o vieną dieną parvilkau namo surenkamą lentyną virtuviniams rakandams, didelę pagalvę (ją iškart nusavino katės), šiltą drobinę antklodę, šepetį veidrodžiams plauti ir skalbimo skysčio pusmečiui. Prekybos centruose dėl viso pikto vaikštinėdavau palei lentynas su konservais ir nors vyras visaip protestuodavo („Karo nebus, nesijaudink!“ – ramindavo jis mane), įsimesdavau vežimėlin tai avienos troškinio, tai džiovintų vaisių pakuotę, tai riešutų kremo, tai porą trejetą snikersų. Tomis dienomis daug kas juokavo, kad jau ne pirmą sykį tenka papildyti snikersų atsargas išgyvenimo kuprinėje, mat sekinantis antpuolio laukimas skatino nevaldomą apsirijimą saldumynais. Taip, taip, ir aš triskart slėpiau batonėlius kamaron, o šie pradingdavo iš ten dar nesutemus. Bet, svarbiausia, užsisakiau dar vieną transportavimo narvelį katėms – iki tol kuo puikiausiai apsieidavome su dviem, net kai tekdavo trenktis su trimis gyvūnais pas veterinarą. Veterinarijos gydykla buvo gretimoje gatvėje, tad nešti juos ten paeiliui nebuvo jokios bėdos. O jei vis dėlto teks bėgti į slėptuvę? Mano katės net taikos metu buvo ne itin viena kitai malonios, o versti kurią nors jų dalintis vienu narveliu su kita, ištikus oro pavojui ir lekiant slėptuvėn, tikrai nepavadintum gera mintimi. Galiausiai, jei vis dėlto karo nebus („Žinoma, nebus, neišsigalvok!“), mūsų namuose kiekviena katytė nusipelnė asmeninės kilnojamos erdvės. Mums reikėjo dar vieno narvelio, nesvarbu, kils karas ar ne.

 

Karui ir ruošėmės, ir sykiu ne. Matomoje koridoriaus vietoje pakabinome dvi dideles kuprines, bet nieko į jas neįdėjome. Papildėme namų vaistinėlę, bet juk karo nebus, ar ne? Biuro prekių parduotuvėje įsigijau ritinį baltos tvirtos lipniosios juostos, bet juk mums niekada neteks klijuoti langų skerskryžiais, tiesa? Toks patogus šis naujutėlis termosas, gal užsisakykime dar vieną dėl visa ko, geras termosas ūkyje neprapuls. Be to, užima nedaug vietos kuprinėje! O dar kelioninių silikoninių lėkštelių, kurios bus patogios katėms šerti, – na, tik teoriškai, jei atsidurtume slėptuvėje! Ir kačių ėdalo mažose pakuotėse po pusę kilogramo („Oi, lai būna“), po du kiekvienai katei ten pat, koridoriuje, kur kabo kuprinės. Dėl viso pikto.

 

Vasario 23-iosios rytas pasitaikė pilkas, kaip tik toks, kokį mėgstu. Gerdama rytinę kavą gavau dar vieną Mārītės žinutę. Ji maldavo mus išvažiuoti, atseit tądien nuo ambasados pajuda paskutinis evakuacinis autobusas, todėl turime tuoj pat į jį pakliūti su tėvais ir katėmis ir važiuoti į Latviją, kur mus pasitiks, apkabins, priglaus! Atsakydama raminu Mārītę, kad viskas bus gerai, pasimatysime vasarą, per mano gimtadienį, Paviluostoj. Išėjau į miestą. Diena kaip diena. Pašte atsiėmiau naują kačių narvelį, siuntinį su gera kosmetika – pavasarine akių šešėlių palete (kosmetika išties nebetelpa stalčiuje, bet juk tuoj pavasaris, norisi ryškių pavasarinių dažų ir spalvų!) ir rožiniu lūpdažiu. Buitinių prekių krautuvėlėje man nieko nereikėjo, bet, automatiškai užėjusi, nusipirkau kelias pakuotes muilo ir dantų pastos. O ką? Man patinka turėti kamaroj tokių daiktų atsargą! Nešina narveliu, nužingsniavau į prekybcentrį nupirkti dar snikersų išgyvenimo kuprinei ir raviolių pietums. Buvo dar tik pusiaudienis, o aš jau atlikau daug suplanuotų reikalų. Eiti namo nesinorėjo, mat ten manęs laukė neužbaigta skiltis apie kažkokią naują knygą. Turėjau ją išsiųsti dar užvakar, bet tekstas stūmėsi vangiai, be įkvėpimo. Nesirašė, ir gana. Keistas sąstingis palietė ne vien rašymą – pastarąjį mėnesį apskritai neskaičiau, nepiešiau, kūrybiniai sumanymai nejudėjo iš vietos, o naujų knygų, brandintų galvoje, neturėjau jėgų pradėti. „Ką gi, taip ir turi būti vasarį“, – sakiau sau.

Norėdama šiek tiek pavėlinti susitikimo su nebaigtu straipsniu akimirką, nusprendžiau pasivaikščioti ir užsukti į „Zarą“ Chreščiatiko gatvėje. Kyjivas gyveno savo gyvenimą, pro mane ėjo, skubėdami savais reikalais, kas su puodeliu kavos rankoje, kas su didelėmis restoranų pristatymo kuprinėmis ant nugaros, kas su vaikais ir krepšiais, kas su išpardavimo maišeliais; nervingai pypsėjo vairuotojai, o prie saldžiosios „Roshen“ parduotuvės, ties Chreščiatiko kampu, sėdėjo vis ta pati močiutė su metaline rože rankoje, prašydama išmaldos į dubenėlį ir su šypsena palydėdama kiekvieną, įmetusį monetų.

„Zaroje“ apsaugininkai nebematavo pirkėjų temperatūros, tik rūpinosi, kad kiekvienas įėjusysis turėtų kaukę ant nosies. Ko man ten prisireikė? Visiškai nieko, nemėgau apsipirkti ne per išpardavimus ar akcijas, o „Zaroje“ kaip tyčia nebuvo nei vieno, nei kito, merginos, vilkinčios juodus kostiumėlius, kabino ant pakabų naujos kolekcijos sukneles. Stabtelėjau prie lentynos su kvepalais. Nepasakyčiau, kad buvau didelė ten esančių kvepalų gerbėja, bet kartkartėmis pasitaikydavo tikrų deimančiukų, kaip antai šis alyvų spalvos flakonėlis, tarytum pats besiprašantis man į rankas. Saldus ir tirštas migdolų pudros, vyšnių žiedų ir tongapupių aromatas buvo vienas iš mėgstamiausių. Tad kodėl negalėčiau pradžiuginti savęs dovana pavasario išvakarėse? Einant kasos link, akis užkliuvo už dar vieno flakono, skleidžiančio saldžios rožinės gumos ir cukraus vatos aromatą, bet liepiau sau nusiraminti, kad netyčia neperplyščiau iš laimės, – ir siuntinukas su kosmetika, ir naujas narvelis, ir ravioliai, ir du, o ne vienas buteliukas kvepalų būtų jau per daug. Vis dėlto išeidama iš parduotuvės su gurgždančiu firminiu maišeliu pažadėjau sau kitą dieną grįžti ir to buteliuko!

Likusią dienos dalį prisimenu kaip nenutrūkstamą kančią rašant knygų tinklaraščio rubrikai, bet spėjau baigti iki vakaro ir su dideliu palengvėjimu nusiųsti redaktorei. Net nepastebėjau nuostabios vaivorykštės, pavakare pakibusios virš Kyjivo, pasigėrėjau ja tik galybėje nuotraukų, mirgėjusių mano feisbuke. Redaktorei pažadėjau artimiausiu metu pagalvoti apie naujas apžvalgų temas, nenumanydama, kur semtis jėgų, reikalingų rašyti. Kūrybinis sąstingis man nebuvo naujiena, prokrastinacija – mano brangi bičiulė, ir aš vis laukiau kažin kokio spyrio, kad vėl iš tikrųjų imčiausi darbo. Paprastai, grįžusi iš kelionių, lengvai pradėdavau rašyti, bet šįkart net Ryga ne itin padėjo pasileisti iš naujo ir atgimti kūrybiniam gyvenimui. Ką gi, laukiau netrukus pasirodysiančios savo trečiosios knygos, kurios pristatymas – tam laikiau sukryžiavusi visus pirštus! – pagaliau turėjo įvykti „Knygų arsenale“, kaip ir svajojau! Todėl nuoširdžiai tikėjau, kad vos gausiu savo autorinį egzempliorių ir priglausiu jį prie širdies, kūrybinių jėgų fontanas šaus viršun, naujai išleista knyga pagaliau atsiskirs nuo manęs ir iškeliaus į savarankišką kelionę gyvenimu, o aš lengva širdimi pradėsiu rašyti ką nors naujo.

Vakarienės – blynai iš „O’Panas“ kiosko, esančio parke, netoli mūsų namų. Čia įprastai nusidriekdavo ilgutėlė eilė, bet dabar nebuvo nieko, tad vietoj sveikų salotų smaguriavome karštais gardumynais su „Nutella“ ir sutirštintu pienu, tik to tąsaus saldumo vis vien nepakako, kad užgožtum keistą nerimo ir slogulio prieskonį. Vakare sukroviau siuntinį tėvams: naujos veido kaukės, vitaminai, serumai nuo raukšlių – mamai, knygos – tėčiui. Pasirašiau ilgą ir išsamų kitos dienos planą, o eidama miegoti užsipurškiau ant riešo truputį naujųjų kvepalų. „Vis dėlto teisingai pasielgiau, kad išsirinkau būtent šituos“, – pagalvojau. Kvapo būta išties kerinčio, šiek tiek gurmaniško – kvepėjo migdoliniais pyragaičiais ir vasara. „Ryt būtinai nulėksiu ir tų kitų kvepalų!“ – pažadėjau sau, kai, įsisupusi į antklodę it į šiltą lizdą, ėmiau grimzti snaudulin. O kitą rytą nebeliko nei kvepalų, nei blynų, nei skilčių apie naujas knygas. Jiems tiesiog neliko vietos. Kitą rytą prasidėjo karas.

 

 

Alio, tėti? Ant Kyjivo numestos bombos, bet mums viskas gerai…

 Pirmas pokalbis telefonu

 

Vasario 24-oji

 

Miško takelis. Aplink sniegas, apšlakstytas krauju, nuklotas sudarkytų gyvūnų gaišenomis, o šalimais aukštielninkas guli žilaplaukis negyvas vyras su žiemine kepure… Iš siaubo atsimerkiau: širdis kalė taip, tarsi vienu įkvėpimu būčiau užbėgusi dešimtį laiptų lėkių. Uf, aš namie, tarp pažįstamų saugių daiktų – anava ant durų kabo mano dygsniuota pilka rankinė, balto zuikio pavidalo oro drėkintuvas stovi ant komodos, šalia lovos, o už jo rietuvėlė „paragautų“ knygų, kiekvienos jų perskaityta po dešimt dvidešimt puslapių ir atidėta neapibrėžtam laikui – aiškus daiktas, kad jas visas perskaitysiu! Laikrodis telefone rodo pusę trijų, todėl, bent dešimtį kartų pakartojusi sau: „Tai tik sapnas!“, įsisuku į šiltą antklodę, užsidedu pagalvę ant galvos ir užsimerkiu.

Regis, visi tą naktį sapnavome baisius pranašiškus sapnus. Slinko valandos. O paskui per snaudulį ataidėjo baisus trenksmas, primenantis perkūniją, ir mano katės, kartą ramiausiai pramiegojusios net žemės drebėjimą ir nepajudinusios nė ausų kuokštelio, dabar pašoko įsitempusios ir persigandusios. Atsisėdau lovoje. Akivaizdu, kad trenksmas neprisisapnavo. Bet… pagalvė taip saldžiai viliojo vėl prie jos prisiglausti ir sutirpti sapnuose. Grėsmingas dundesys ir vėl nusirito virš galvos, todėl pasiėmiau telefoną. Penkios ryto. Įdomu, ar tą griausmą girdėjo ir kiti?

 

„Karas.“

„Keturi sprogimai. Kas dar girdėjo?“

„Hostomelis, Boryspilis, bombarduoja oro uostus…“

„Karas. Negaliu patikėti.“

„Vis dėlto jie mus užpuolė.“

„Viskas, prasidėjo!..“

„Kyjivas, Charkivas, Lvivas, Rivnė, Dnipras… Tai karas?“

 

Karas. Karas prasidėjo. Karas prasidėjo man, man esant, prieš mane! Karas, ši siaubinga juoda substancija, įšliaužė po mano šilta antklode, išsidrėbė ant mano pagalvės, įlindo į mano pilką dygsniuotą rankinę, varvėjo iš ten ant kačių guolių klaiku ir tamsa. Buvo ne baisu, buvo kraupu iki šleikštulio.

Ką daryti? Ką reikia daryti? Ką galima daryti? Ką daro žmonės, už lango sprogstant bomboms? Stovi balkonuose su pižamomis, klausosi slopaus dangaus dundesio, persmelkusio šį baisų vasario rytmetį?

Siaubas, kaip nesinori žadinti vyro. Kažin kodėl atsiminiau tarybinę vaikišką knygelę apie Hulią Koroliovą „Ketvirtas aukštis“. Būdama maža, skaičiau ją kelis kartus ir visada padėdavau į šalį, pasiekusi puslapius, kur mama žadina Hulią 1941 m. birželio 22 d. auštant… Tada jos gyveno Kyjive. Tą vasaros dieną sostinėje turėjo būti atidarytas naujas stadionas, Hulia sapnavo kažkur toli griaudinčią perkūniją, bet tai buvo pirmosios vokiečių ant Kyjivo apylinkių numestos bombos. Karas? Karas. Tatai buvo baisus momentas knygoje, baisesnis už pačios Hulios mirtį, – toji užfiksuota taikaus laikmečio akimirka, vienu ypu nutrauktas ir sudraskytas į gabalus gyvenimo vėrinys. Kitą knygos dalį tik perbėgdavau akimis, nes toliau ten buvo vien apie karą ir mirtį.

Kai išjudinsiu Antoną ir pranešiu, kad prasidėjo karas, karas galutinai išsitaškys aplinkui: iš tikimybės jis pavirs realybe ir nuo tolei taps mūsų būtimi. Šitai išties sunkus uždavinys: prižadinti žmogų ir išsyk priblokšti žinia apie karą ir bombas, numestas ant taikių užčiūčiuotų miestų. Pradedu iš tolo. Paliečiu petį ir sakau: „Pabusk. Prašau… Mus bombarduoja.“ Matau iš akių, ramių ir apsiblaususių, kad dar netiki, stveriasi minties, kad sapnuoja košmarą, bet kaip tik tą akimirką už lango pasigirsta trenksmas. Karas? Karas.

Šešta ryto. Man reikia paskambinti tėvams į Černihivą ir dar kartą, kaip ką tik savo vyrą, sukrėsti jų mieguistas galvas absoliučiai neįmanoma žinia. Bet delsti nėra kada. Kam pranešti pirmiausia – mamai ar tėčiui? Renkuosi tėtį – jis iš tų žmonių, kurie pasitinka bet kokias naujienas ramūs it uola.

– Alio, tėti? – Na štai, tuoj tai pasakysiu. – Kyjivą bombardavo, bet nesijaudink, mums viskas gerai…

– Kokios bombos? – pro miegus klausia jis, bet balse – jokios nuostabos.

– Tėt, pažiūrėk žinias, Rusija mus užpuolė. Kyjive, Lvive, Charkive sprogimai. Žadink mamą, gal reikia ko parduotuvėje nusipirkti ir išsigryninti pinigų… Ir vandens prisipilkite visur, kur galima, kas ten žino, kaip ten bus toliau… Langus užklijuokite skerskryžiais.

– Aišku.

– Palaikom ryšį!

– Palaikom ryšį, – atsisveikino tėtis. – Nesibastykit gatvėmis.

Tiesa, apie langus. Neprošal būtų ir mums „pakrikštyti“ langus ta lipniąja juosta, kurios pirkimas sukėlė mano vyrui šypseną. Devynios stiklo sąvaros – tai vien tik langai į kiemą. O dar įstiklintos kambarių durys, veidrodinės spintos – klijuoju, kerpu, klijuoju, kerpu, klijuoju… Darbas truko pusantros valandos, būtų užtrukęs ir ilgiau, bet juosta baigėsi. Palanges apkrovėme minkštais daiktais: žieminiais megztiniais, krepšiais, drabužiais, kurių taip ir neprisiruošėme nunešti į labdaros parduotuves, bet gal ir gerai, kad neprisiruošėme. Galiausiai langus uždangstėme vyro paveikslais, išrinkę didžiausius, stovėjusius jo kabinete ant grindų, o viršum žaliuzių pakabinome sunkias antklodes. Tądien rytas taip ir neišaušo, aušra, uždangstyta antklodėmis, nebeprasiskverbė iki mūsų, bute, kaip ir sieloje, įsiviešpatavo tamsa. Tada paskambino mama.

– Eilė prie bankomato nutįso per visą gatvę, – iškart praneša ji. – Aš stoviu čia, o tėtis nubėgo į parduotuvę.

– Teisingai, ir langus užklijuokite. Vandens prisipilkite į viską, ką tik galima. Pas jus tylu?

– Tylu, tylu, – nekantraudama nutraukia. – Gal jūs atvažiuotumėt pas mus, į Černihivą? Čia saugiau.

– Ne, – iškart atsakau. – Kur jau bevažiuosi, dar su katėmis. Būsime namuose.

– Gerai, – sutinka mama ir lieka stovėti eilėje.

Mums, ko gero, taip pat reikėtų nukulniuoti iki bankomato. Gal dar šio to nusipirkti? Nors, regis, visko yra, bet „visko yra“ – tai dar iš prieškarinio žiūros taško. Gal iš tikrųjų nieko neturime, ko reikia karo atsargoms? Kol vyras virė kavą, landžiojau po spintas ir podėlius tikrindama atsargas, mėgindama suskaičiuoti, kiek ilgai užteks to, ką turime dabar, jeigu – tik teoriškai – tatai bus vieninteliai mūsų maisto ištekliai dievai žino kokiam laikui. Aliejus, kruopos, miltai – šito lyg užtektinai, ačiū karantinui, kai ėjimas pirkti grikių buvo vienintelė pramoga ir proga išeiti iš namų į dienos šviesą. Bet karas – kitas reikalas, tai baisi tikimybės loterija. Ar bus elektros? Dujų? Vandens? Pagaminti viską iškart ir susidėti į šaldiklį? Ar geriau pasilikti? Ar atlaikys namas? Ar dirbs krautuvės? O vaistinės? O vandens pristatymas? Ar išgyvensime? Ar būsime saugūs? Ar ištversime? Milijonas klausimų.

 

Pirmoji ryto dilema. Mano kasdienis mažas rytinis kosmetinis ritualas podraug su maskuojamosios pudros tūtelėmis, biria pudra, skaistalais, vokų šešėliais, žvilgančiais lūpų dažais dabar atrodė taip neprideramai… Ir ne todėl, kad tądien apskritai neįsivaizdavau, kaip įsitaisysiu ant patogaus pagalvio, išsidėliosiu ant lovos savo mergaitišką įvairiaspalvį lobį ir, pasiėmusi veidrodį, imsiu ryškinti akių vokus. Vakarykštė „aš“, taip mėgusi tas dailias pudrytes ir lūpdažiukus, šįryt nepabudo, o šiandieninė „aš“ jau stebėjo buvusio gyvenimo griuvėsius, negebėdama prisiversti atrodyti taip, tarytum nieko nenutiko, tarsi padažytos blakstienos turėtų bent kokios reikšmės. Taikus gyvenimas sruvo pro pirštus, tolo pasenusių kosmoso galaktikų greičiu, o jo likučiai gražučių kosmetikos dėželių ir tūtelių pavidalu it stiklo duženos skaudžiai žalojo lėkštumu. Na, ko gero, niekam neberūpės raukšlelės po mano akimis ar netobula oda, nenutepta plonu maskuojamosios pudros sluoksniu, kas kartu su pragariškomis naujienomis išsyk pridėjo man bent dešimtį metų.

Išeiti iš namų buvo baisu. Užtemdytų langų prietemoje jaučiausi gerokai saugiau nei atviroje parko takelio erdvėje su paminklu Tarasui Ševčenkai centre, pro kurį paprastai praeinu kelissyk per dieną. Žmonių gatvėse buvo nedaug –
dauguma grūdosi mašinose prie degalinių ir keliuose iš Kyjivo. Sostinė tuštėjo akyse. Centre veik nebeliko eilių, prie bankomato kažkoks žmogelis skundėsi, esą nebegali išsigryninti ukrainietiškų pinigų iš užsieninės kortelės, mat bankai skubiai įvedė grynųjų ribojimą ne rezidentams. Kur kas daugiau žmonių rikiavosi prie vaistinių, o jų tą rytą atsidarė vos viena kita.

Kaip tyčia vakar žingsniavau ta pačia gatve, ėjau tuo pačiu maršrutu pro tas pačias krautuves, vaistines, ir rytas pasitaikė toks pat pilkas ir šaltas, kaip ir vakar, bet iš tiesų pasikeitė viskas. Ir visi. Eidama pro „Zarą“, karčiai nusišypsojau, atsiminusi vakarykščius planus „grįžti ir nusipirkti dar kvepalų“. Kaip ten sakoma? „Niekados neatidėliok rytojui?..“ Ne tiek buvo gaila likti be pavasarinio kvapnaus flakonėlio, vis dėlto sutaupiau pinigų, kiek nepaprastai greitai tapo akivaizdus Visatos trapumas, turinio, prasmių ir troškimų laikinumas. Eidama ir pasakodama vyrui, kaip dar vakar ketinau grįžti į parduotuvę naujo pavasarinio aromato, prisiminiau ir tai, kad prieš dvejus metus, per pirmąjį koronaviruso karantiną, visa mano feisbuko paskyros naujienų juosta mirgėjo maždaug panašaus turinio įrašais: „Šiuo metu turėjome sėdėti lėktuve į Paryžių, bet…“, „Dabar turėčiau vaikščioti po Varšuvą, bet…“, „Kaip tik šiuo laiku mano lėktuvas turėjo nusileisti Niujorke, bet…“ Bet. Jei. Jeigu. Įdomu, kiek laiko šįkart lyginsime gyvenimą, kuris mums neatsitiko, su realybe, kuri mus apsupo iš visų pusių?

 

Nuo vaikystės bijojau karo. Ne to nespalvoto ar spalvoto iš sovietinių patosinių filmpalaikių, kaip tyčia išnyrančių eteryje birželio 22-ąją ir gegužės 9-ąją. Ir ne to dulkančio muziejų stenduose, prie kurių mus vedžiojo mokytoja, vykdydama mokymosi planus, ir, žinoma, ne to, apie kurį nuobodžiai postringavo istorijos mokytojas, verčiantis mus iškalti tikslias datas, o ne įvykius, susijusius su tomis datomis. Vaikystėje mane siaubingai išgąsdino niūrus psichodelinis šešių dešimčių metų senumo filmukas „Mėlynoji paukštė“, kurio ištraukų kartkartėmis parodydavo laida „Labanakt, vaikučiai“. Filmuko autorių nuomone, karas atrodė kaip riebus ir kresnas amerikietis, svajojantis nusipirkti arba sumedžioti Mėlynąją paukštę, kad sušertų ją Trečiajam pasauliniam karui ir užkariautų visą pasaulį. Kelias sekundes pasirodančios karo baisybių nuotraukos, fone kaukiant oro pavojaus sirenoms ir švilpiant bomboms, padarė itin slogų įspūdį mano vaikiškai psichikai. Tačiau jei šiandien peržiūrėtume šį animacinį filmuką atmesdami sovietinę „pasaulinio amerikietiško blogio“ optiką, o filmuko antagonisto bruožuose įžiūrėtume statistinę vyžą „rusakalbiu žandikauliu“, tada viskas stotų į vietas. Ypač kai anas sako: „Neprieštaraukit, antraip jūsų labui imsiuos smurto!“, o paskui žada susprogdinti atominę bombą.

Prie saldumynų krautuvėlės pamatėme jaunuolį su rusvu katinu narvelyje, buteliuku vandens ir lagaminu. Susikaupęs jis skubriai žingsniavo metro link. Kaži kur jis skubėjo? Į slėptuvę? Išvykti iš miesto? Į stotį?

Pirmoji karo diena – visapusiškas sutrikimas. Viena vertus, kaltini save, kad nepasiruošei karui, kita vertus, viską suvoki – neįmanoma jam pasiruošti, neįmanoma išvengti keistų sprendimų, neįmanoma padaryti vienintelio teisingo pasirinkimo. Nepuolėme į prekybos centrą maisto ar užimti vietos eilėje prie vaistinės (skirtingai nei mes, mano tėvai, kurių jaunystei teko sunkus it akmuo alkanas ir neramus paskutinis ano amžiaus dešimtmetis, padarė ir viena, ir kita), bet užbėgome į saldumynų parduotuvę Chreščiatiko gatvėje ir apsirūpinome nedidelėmis šokolado, traškių vaflių ir batonėlių su įdaru atsargomis, nors atsargomis tatai vargiai pavadintum – pakaks vos keliems pasisėdėjimams prie kavos (tiesą sakant, suvalgyta per vieną naktį).

Mes grįžome namo. Valgyti visai nesinorėjo, net nuo minties apie maistą darėsi sunku, todėl nusprendėme išsivirti kompoto iš džiovintų naminių obuolių, kurių pernai, rudenį, parsivežėme iš Černihivo. Šaldiklyje radau kelias antienos dalis – be šlaunelių ir sparnelių, ištraukiau atitirpinti didžiulę kaimišką vištą, kaip tik vakar pristatytą tiesiai iš fermos prie Kyjivo. Įdomu, o jei pristatymą būtume nukėlę šiandienai? Ar ta višta mus būtų pasiekusi? Anties dalis ir vištą užkaičiau ant viryklės – jei išjungtų elektrą, bent jau turėtume šaltos, bet paruoštos vištienos ir antienos.

Už lango čaižiai ir vienišai sukaukė sirena – pirmoji šiandien, ir išsyk atgijo laukiniai, nežmoniški dangaus garsai. Nostalgija dėl „dar vakar“ ėmė savo: dar vakar šiuo metu Žuljanų oro uoste leidosi lėktuvas iš Rygos – esu tikra, nes iš mūsų balkono matosi nemaža dalis oro maršruto, o prieš kiekvieną mūsų skrydį mamai pajuokauju: „Su katėmis stebėkite mane iš balkono, pamojuosiu jums pro iliuminatorių.“ 16 val. – Ryga, 20 val. – Kopenhaga, 23 val. – Baku. Nuo šiandienos dangus uždarytas keleivinių lėktuvų skrydžiams, jį užpildė raketų žybsniai, oro gynybos sistemų griausmas, sprogimai, dangaus žaižara ir įniršis.

Mama parašė, kad taip pat pluša prie viryklės, – gamina viską, ką rado šaldytuve ir kas galėtų sugesti, jei staiga dingtų elektra. Černihive dar viešpatavo tyla, ir mama mokė senutėlę mano senelio žmoną, kad slėptis penkiaaukščio blokinio namo rūsyje nesaugu ir neverta, mat jei namas griūtų, mirties neišvengtum. Ji nė neįsivaizdavo, kad jiedviem su tėčiu ir kaimynais netrukus patiems teks apsigyventi rūsyje, gelbėjantis nuo rusų raketų, sviedinių ir bombų. O kol kas tėtis lipniąja juosta klijavo ant langų skerskryžius.

Vakare dangus gaudė ir riaumojo.

Kaukiant sirenoms, mano draugė Maša nuėjo virti barščių. Mano draugė Olia kepė pyragėlius su bulvėmis. Mano draugė Julia meldėsi sėdėdama su dviem katėmis prieškambaryje. Mano draugė Katia stovėjo eilėje prie Lenkijos sienos – su dviem katėmis ir dviem vaikais. Mano draugė Vira ieškojo automobilio, kad išvežtų iš Černihivo sergantį šunį į saugią vietą, kur geri veterinarijos gydytojai. Karas, karas, karas…

Kyjive paskelbė komendanto valandą. Dabar nuo aštuntos vakaro ligi aštuntos ryto iš namų – nė kojos, nebent skubiai nuskuosti į artimiausią slėptuvę. Sutemo. Gatvės garsus papildė automatų tratėjimas. Pauzes tarp oro pavojaus sirenų gaubė tiršta apsunkusi tyla. „Dar vakar“ šiuo metu po miestą zujo restoranų kurjeriai, skambėjo muzika, skriejo mašinos, kaimyninių namų languose mirgėjo šviesos, miestas pulsavo, kvėpavo, gyveno. O dabar pro siaurą žaliuzių plyšelį įžiūrėjau tik juodus mokyklos priešais mūsų namus langus ir ištuštėjusį visiškai naują daugiabutį su dideliais langais iki grindų per visą fasadą. Tik tik tame name ėmė rastis nauji gyventojai, ir veikiausiai ligi vakaro ten nebeliko nė vieno – išvažiavo visi, išskyrus apsaugininką.

Vištą baigėme kepti jau tamsoje – privalėjome laikytis šviesos maskuotės režimo. Gyvenimas persikėlė iš kambarių į koridorių. Nuo lovų susirinkome antklodes ir pagalves, taisėmės miegoti – Antonas ant sofos pagalvių, aš pasiklojau jogos kilimėlį ant storo antklodžių sluoksnio. Šalimais pastatėme tris kačių narvelius, išklotus palutėmis, kiekviename raštelis su mūsų telefonų numeriais. Dėl viso pikto. Pagaliau susikrovėme išgyvenimo kuprines – kiekvienoje po vandens buteliuką, kačių ėdalo, skardinė troškinio, šokoladukas, žirklės, vaistai, kojinės, apatiniai, dantų šepetėliai, išorinės baterijos. Ilgai dvejojau, mat baisingai norėjau įsidėti didelį flakoną labai brangių kvepalų, kuriuos man padovanojo mama, kai pirmoji mano knyga išvydo šviesą. Kvepalai buvo be galo brangūs, normalūs žmonės paprastai neišmeta tokių pinigų kvepiančiai alkoholinei substancijai flakonėlyje, bet mama žinojo, kaip ilgai apie juos svajojau, todėl ir padovanojo. Iš visos didelės kvepalų kolekcijos man norėjosi išgelbėti būtent šiuos, bet akimirką įsivaizdavau save bėgančią per apšaudymą su kuprine, katėmis, krepšiu… ir atidedu kvepalus šonan.

Vyrui paskambino brolis iš Niujorko. Pasakė, kad netūnotume namie, o eitume į slėptuvę. Iš Jerevano paskambino kitas vyro brolis. Prisakė nesėdėti namuose, o slėptis slėptuvėje. Paskambino vyro pažįstamas iš Chersono. Parodė savąją slėptuvę namuose ir šautuvus, kuriais jiedu su tėvu gins savo namus. Vyro motina iš Niujorko, aistringa putino ir didžiosios rusijos gerbėja, nepaskambino nei tądien, nei kitądien, nei po mėnesio, nei po dviejų.

Kaukiant sirenoms, gulėmės miegoti. Pratisas jų garsas visai netrikdė kačių, mat sireną iki tol tikrindavo kas mėnesį ar du, keletą metų iš eilės, tad jos spėjo prisitaikyti, o štai grėsmingas dangaus dundesys gyvūnus išties gąsdino. Irzlios ir sutrikusios, kad durys į kitus kambarius joms uždarytos ir yra verčiamos nakvoti su mumis koridoriuje, visos trys nervinosi ir nenorėjo laikytis „dviejų sienų taisyklės“, mėgino bet kokia kaina prasibrauti bent į vieną iš kambarių.

Pirmą kartą namuose guliau miegoti visiškai apsirengusi – vilkėjau šiltą patogią sportinę suknelę su gobtuvu, tankias šiltas pėdkelnes, kojines. Žinoma, segėjau liemenėlę. Išgyvenimo kuprinės glaudėsi prie laukujų durų.

Tą dieną daug dalykų man nutiko pirmąsyk.

Pirmą sykį bijojau išeiti iš namų.

Pirmą sykį pasirodžiau gatvėje be makiažo.

Pirmą sykį gaminau maistą kaukiant sirenoms – tikroms, o ne bandomosioms.

Pirmą sykį trinkau galvą nenusirengusi.

Pirmą sykį miegojau koridoriuje, ant grindų.

Pirmą sykį meldžiausi.

Pirmą sykį nejungiau šviesos tamsiame bute.

Pirmą sykį langus apklijavau skerskryžiais.

Pirmą sykį prisimatavau žodį „karas“.

 

 

Iš: Ольга Карі. Життя посеред життя. Київ: Yakaboo Publishing, 2022

Vertė Donata Rinkevičienė