Eilės
●
vakar prie vilnelės
iš savo naujausios knygos
mažyčiais kuokšteliais
čiuopiau ir plėšiau kūrybą
leidau pasroviui
nakties rūkuose palei užtvanką
prie nakvynės namų benamiams
iš tų namų prisigretino
pora raišų barzdočių
rūkė ir spjaudė į vandenį gyrė
kad gražūs vakaro tamsoje
mano eilių laiveliai
– gal ten po užtvankos akmenim
paslėptas lobis (fantazavo vienas)
tai pagyventume radę
arba nors kokį eurą ant alaus
paskui uždegėm
vieną mano eilėraštį
ir kurį laiką buvo šviesiau
kodėl neišsenka
upės vanduo?
kodėl pasaulis toks alkanas?
●
važiavau iš anykščių
prietemos ir migla
apie plikšalą ir pavojingas
eismo sąlygas pokalbį
transliavo radijas
man niekas nepadės
sausio prietemose
nuslydusiam nuo kelio
vienatvės balsai
sąmonėje
už lango šąla ir vėjas
pilnas tuščių laukų
jaunas ilgėčiausi
prisiglaust prie tavęs
dabar jau pasenau
ir man savęs nebegaila
važiavau iš anykščių į niekur
vienatvės legionas visą kelią
●
stovėjom kaip sraigės žiemą
be pasaulio krypties
be kiautų
– į kurią pusę stotis?
paklausė jauna
išpurtusio veido moteris
– išsipagiriojo mat
(ėmė šaukti bekojis vyras)
ir namo užsimanė!
stotis ana ten
už miško! viena naktį neik!
bekojis merkė man akį
išgirdusios triukšmą
atplaukė gulbės
prie užtvankos vėjas
taršė krūmų šakas
moteris
bandė prie manęs prisiglausti
bet aš atsitraukiau
matyti
kad nelabai susigaudo
nes pirmą kartą čia pakliuvusi
į temstantį
dangų kilo užtvankos purslai
keliu automobiliais
žmonės skubėjo namo
tamsoje žibėjo jų lempos
kaip kosminiai laivai
kaip nepasiekiamos
žvaigždės vakuumo zonose
– jis poetas (tęsė bekojis)
ateina čia kiekvieną vakarą
nori pakliūt į eilėraštį lachūdra?
tau sakau!
jis mums niekuo negali padėti!
koks gražus vakaras!
šniokštė upė
patrupinau duonos
atplaukusioms gulbėms
ir visi mes nirome
kiekvienas į savo naktį
mūsų sielos
blaškėsi su užtvankos paukščiais
vis giliau temo girdėjom
tik upės vandenį
– visos stotys tik menamos –
pasakiau atsisveikindamas
ir nuėjau kaip sraigė virš bedugnės
arba kaip einama vandeniu
Eric Ravilious. Traukinys virš tilto naktį. 1935
Vasaros pabaiga. 2022-ieji
visą dieną deginausi
nes juk šitaip giedra
vakarop išėjau pasivaikščioti
ir sutikau kaimynus iš vaikystės
miesto
sveikinomės atsargiai
lyg būtume netikri
garsiai abejojom
ar čia tikrai mes
paskui lyg per sapną
ėjau vėstančiu priemiesčiu
šunys abejingai
voliojosi kiemuos už tvorų
tikriausiai išvarginti
paskutinės rugpjūčio kaitros
todėl ir nepuola lot – pagalvojau
arba todėl kad manęs čia nėra
o grįžęs namo
skaičiau ievos toleikytės eilėraštį –
apie rasų kapines
kuriomis einant
apima jausmas kad pabaigos nėra
kad mes einame
ne už metalinės tvoros
o į begalinį šlamantį sodą…
tada iš rūsio atsinešiau kirvį
ir iškirtau trimetrines kaimynų tujas
– ką tu čia dabar?
susijaudino žmona –
kaip reaguos kaimynai…
– nuo šiandien galės nevaržomai
šokinėti per tvorą
į mūsų kiemą ir atgal – atsakiau
į vasaros liekanas
užkasdamas karo kirvį
●
geltona nuo lapų ir saulės
gatvės pilnos klevų
paskui grįžau namo
ir bandžiau rašyti eilėraštį
tada iš gretimo kambario
paskambino žmona
bet nespėjau atsiliepti
tai ji išėjo į lauką manęs ieškoti
aš perskambinau
– išėjai pasivaikščioti?
klausė per telefoną – toks
gražus oras
– ne
aš namuose
čia tu
išėjai
ji juokėsi
vakar veterinarijoj
mūsų pasenusiai kalytei
prirašė hormonų
ir jau po pirmos dozės
ji nustojo siusioti į guolį
ant kepenų auglys
bet seno šuns niekas negydo
o ką čia ir gydysi
kai šitaip giedra
geltoni lapai
kuriuos grėbstydami vis juokiamės
kaip jaunystėj
buvo mūsų diena
ir mums pavyko
įsikūnyti
į sustabdytą laiką
mes sėdome į paskutinį traukinį
kuris nešė mus
per mums likusį rudenį
ir mano eilėraščiai
buvo lyg tvarsčiai ant suskilusių langų
