PAULIUS JEVSEJEVAS

Buvau parodoje „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“

 

Džiaugiuosi nuvykęs į šią parodą. Likau ja sužavėtas ir kartu suglumęs. Sužavėjo mane visa, kas padaryta siekiant sužadinti lankytojų vaizduotę atminties darbui, įtraukiant lankytojo psichiką į atmosferas, vaizdinius, kvapus, erdvines fikcijas. Išgyvenau stiprų emocijų kontrastą perėjęs iš idiliškai nostalgiškos Grinkevičių šeimos svetainės dioramos į rūsį imituojantį kambarį, kurio sienos išraižytos šaltakraujiško pasibaisėjimo ir ryžto gyventi žodžiais. Buvo be galo smalsu dar ir dar kartą patirti „gerųjų“ ir „blogųjų“ kvapų kontrastus ir niuansus, klausytis skaitovės įgarsinto Dalios Grinkevičiūtės pasakojimo planšete animuojant ištraukas iš filmo „Purga“, pajusti, kaip smelkia šaltis virtualios realybės kambaryje. Visa tai kiek magiška, tarytum menininkių (-ų) sukurtuose medijų objektuose iš tiesų glūdėtų Grinkevičiūtės atminties įspaudai. Gerą įspūdį paliko parodos tekstai; ryžtinga laikysena smelkianti citata apie pasipriešinimą puikiai tiktų globalaus interneto amžiaus citatų aukso fondui:

 

           Yra įvairūs pasipriešinimo būdai:

           Išgyventi, kai tu turi numirti.

           Atsiminti, kai privalai užmiršti.

           Mąstyti, kai privalai nemąstyti.

           Pastebėti, kai privalai nepastebėti.

           Stengtis sužinoti, kai liepiama nieko nežinoti.

 

Kita vertus, susidariau įspūdį, jog parodos kūrėjų puikiai atliktas darbas su juslėmis, erdvėmis ir atmosferomis pasitarnavo, kad Grinkevičiūtės atminimas virstų privataus emocinio vartojimo objektu. Regis, lankytojams siūloma įsivaizduoti Grinkevičiūtės prisiminimus, per įvairius atminčiai imlius medijų objektus pabūti, kaip sakoma, jos vietoje. Matyt, šitaip įsijautę į Grinkevičiūtės psichiką turėtume atšviežinti jos pačios kaip istorinės asmenybės atminimą? Štai kiekvienas per save patirsime Grinkevičiūtės išgyvenimus ir tokiu būdu atnaujinsime ryšį su jos istorine figūra, kuri nepasidavė niokojama ir nusprendė liudyti pasauliui.

Zenono Baltrušio nuotrauka. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Zenono Baltrušio nuotrauka. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Bet nepasidavimas ir liudijimas randasi susiduriant su aplinkybėmis, kitų žmonių sprendimais ir poelgiais; o atminties psichiniai vaizdiniai itin privatūs, jų istorinė ir etinė reikšmė nėra savaime užtikrinta. Man buvo pernelyg keblu Grinkevičiūtės išgyvenimus, paveikiai perteiktus parodos eksponatais, derinti su mintimis apie ją kaip žmogų, kuris priešinosi smurtui ir gniuždymui ir ėmėsi rašyti, pasakoti viešumai. Įsijautimas į asmens psichiką niekaip nelaiduoja, kad ką nors suprasime apie to asmens etinius pasirinkimus ir poelgius.

Parodoje ėmiau galvoti, kad Grinkevičiūtės ryžtas nepražūti ir liudyti verti didesnio iššūkio mieliems nūdienos parodų lankytojams. Ar mes esam priversti kam nors priešintis? Ar yra tarp mūsų žmonių, kurie turi numirti, užmiršti, nemąstyti, nepastebėti, nieko nežinoti? Štai eilinis žmogus, neturintis nuopelnų, kaip dabar sakoma, vidutinybė. Galėtų – apie ničnieką negalvotų. Bet jis ar ji bent kiek priversta(s) priešintis savo genetikos ydoms, savo įpročių kenksmingumui, savo psichikos destruktyvumui, savo žinių, gebėjimų ir vaizduotės ribotumui, savo šeimos lūkesčiams, savo ekonomikos nelygybei, savo kultūros kvailumui, savo visuomenės inercijai, savo politikos neteisingumui, ką jau kalbėti apie daugybę kitų dalykų, kuriuos pražiūriu. Eilinis žmogus priešinasi palyginti nesmarkiai, gal vos vos. Bet gal ir tokias mažareikšmes pastangas Grinkevičiūtės pavyzdys galėtų atliepti, įkvėpti, sužadinti? Gal ir tokias pastangas įmanoma liudyti? Ar įmanoma Grinkevičiūtę, kurią išplėšė iš ramaus, jaukaus gyvenimo, priartinti prie tokio gyvenimo dabartyje? Parodoje su šiais klausimais nesusidūriau – likau nesupratęs jos etinio užmojo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.