Ar Lietuvos ir Rusijos visuomenės vis dar panašios?

Vasario 24 d. sukanka metai, kai Rusija, neapsiribojusi Donecko ir Luhansko liaudies respublikų įsteigimu ir Krymo aneksija, plačiu mastu užpuolė Ukrainą. To rezultatas – kaip niekada susivienijęs Vakarų pasaulis ir net susiskaldžiusios Lietuvos visuomenės sutelktis. Tai, kad vien radarams Ukrainai suaukojome daugiau nei 8 milijonus eurų, nors esame nedidelė gyventojų skaičiumi šalis, parodė, kad Ukrainos klausimu esame kaip reta vieningi – aktyviai siekiame Dovydo pergalės prieš Galijotą – Rusiją, nors uoliai tebekeikiame vienas kitą ginčydamiesi kitais klausimais socialiniuose tinkluose.

Rusijos karas Ukrainoje tapo ir savotišku lūžiu ir katalizatoriumi antisovietiniams ir iš dalies antirusiškiems (turint omeny Rusijos įtaką ir Rusijos imperijos poskonį burnoje) elementams mūsų, kaip pilietinės tautos, tapatybėje. Po 2014 m. dar buvo naivuolių, tikinčių, kad ir rusai myli savo vaikus, kaip kadaise dainavo Stingas, 2022 m. Rusijos vadovybei šimtus tūkstančių savo vaikų išsiuntus grobti kaimynės žemių Lietuvos ir Rusijos santykius, deja, geriausiai įgarsina šviesaus atminimo maestro Stasio Povilaičio „Sudegintų tiltų“ priedainis. Nors jau retai esame tapatinami su Rusija ir rusais, o sugrįžę į Europos tautų šeimą vis labiau gręžėmės nuo Rusijos vertybių, po vasario 24 d. ėmėme suprasti, kad gyvenome pernelyg glaudžiai susipynę su rusiškuoju pasauliu. Visų pirma ekonominiu požiūriu – Lietuva buvo nemenkai priklausoma nuo rusiškų dujų, Rusija 2021 m. vis dar buvo pagrindinė prekybos partnerė, o problema iš esmės pradėta spręsti ne po daugybės Rusijos ekonominių šantažų, Krymo aneksijos ir karo prieš Ukrainą pradžios 2014 m., bet jau po vasario 24-osios. Laimė, kad ta priklausomybė daugeliu atvejų nuosekliai mažėjo, tad rusiškų dujų galėjome atsisakyti greitai – daug greičiau nei dauguma Europos valstybių.

Nuo karo pradžios atidžiai stebėjau požiūrio į Rusiją kaitą Lietuvoje ir demokratiniame pasaulyje – nuo Europos iki Japonijos ar Australijos, nes turiu giminių ir draugų įvairiose šalyse. Įdomu tai, kad „gerosios kaimynystės forumai“ daugelyje Europos valstybių steigiami nebuvo – net prieš tai antiukrainietiškais pareiškimais svaidęsi kraštutiniai kairieji Vokietijoje („Die Linke“) ar kairieji populistai Prancūzijoje (Jeanas-Lucas Mélenchone’as) turėjo viešai pareikšti pasišlykštėjimą Putino režimu, kitaip būtų netekę daugybės rinkėjų balsų. Japonijos premjeras Fumio Kishida Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje apie Rusijos elgesį kalbėjo nevyniodamas žodžių į vatą ir vienareikšmiškai įvardydamas Rusiją kaip agresorę, kas nebūdinga iki tol abstrakčiai kalbėjusiems ir, iš mūsų varpinės žiūrint, nuolaidžiaujančiu tonu su Rusija bendravusiems Japonijos vadovams. 2022 m. šioje šalyje vyko Patarėjų Rūmų rinkimai ir debatuose buvo kaip niekad daug skirta Rusijai – būtent sankcijoms. Visos didžiosios partijos, išskyrus opozicijoje esančius radikaliuosius dešiniuosius, pasisakė už griežtesnes sankcijas. O Europoje Rusijos smerkti neskubėjo ar net rankutes trynė tik dešinieji populistai ir vos vienas kitas marginalas iš kitų politinių stovyklų.

Visame demokratiniame pasaulyje (deja, neapimančiame daugumos pasaulio gyventojų, kad ir kaip mums dėl to būtų apmaudu) ištisus metus vyksta švelnesnis ar intensyvesnis rusiškumo nusikratymas. Vienose šalyse apsiribojama Rusijos oligarchų ir jų dosnių bankinių perlaidų boikotavimu, kitose – svarstymu mažinti rusų kalbos dėstymą mokyklose ar Rusijos kultūros simbolių išvijimu iš viešųjų erdvių. Kartais man tas lietuvių praregėjimas, kai jie dar vakar dažnai klausėsi rusiško popso, rusiškai keikėsi (ar tebesikeikia), žiūrėjo valstybinius rusų televizijos kanalus, atrodo nenuoseklus ir perteklinis. Aš pats augau Klaipėdoje ir nuolat girdėjau rusų kalbą. Todėl, skirtingai nei miestuose su mažesnėmis ir senesnę istoriją turinčiomis rusų bendruomenėmis, vaikystėje buvau susidūręs ir su kurioziškomis situacijomis, kai iš manęs buvo tikimasi į rusų kalba užduotą klausimą atsakyti rusiškai, o kai nesuprasdavau ir tai parodydavau – būdavo išreiškiamas nepasitenkinimas. Tokios patirtys mane demotyvavo rimtai mokytis rusų kalbos – kol tapau universiteto studentu. Tuomet supratęs, kad gerai nemokėdamas rusų kalbos neperskaitysiu Dostojevskio originalo kalba, neįskaitysiu caro laikų protėvių metrikų, nesužinosiu, kas parašyta giminaičių KGB tardymo bylose, ir negalėsiu peržiūrėti didelį indėlį į kino istoriją įnešusių sovietinių filmų, pasimokiau šios kalbos iš peties.

Čia noriu pridurti, kad pats esu dažniau susidūręs su gerais pavyzdžiais, kai kalbos barjerą įveikdavome abipusiu geranoriškumu – gestais ar pavieniais vienas kito kalbos žodžiais. Net ir bodėdamasis rusiškuoju pasauliu (russkij mir) nesu nei labai didelis rusų kalbos mokymo mokyklose oponentas, nei entuziastas. Tačiau galbūt dėl patirto didesnio šoko noras staiga atsisakyti visa ko rusiška kyla tiems, kurių aplinkoje rusų kultūros asmenų buvo mažiau ir kuriems rusiška kultūra dar visai neseniai atrodė egzotiškesnė, o ir rusiškasis pasaulis – ne toks baisus, kaip buvo piešiamas medijose. Turiu omenyje savo kartą, t. y. gimusius po Kovo 11-osios. Kai gyvenau Kaune, dažniau išgirsdavau autobuso vairuotojo ar vieno kito melomano leidžiamą rusišką muziką ir tai mane stebino, nes pačią rusų kalbą girdėdavau labai retai – miesto rusų bendruomenė tuomet sudarė mažiau nei 4 %. Vilniuje, priešingai, autobusų vairuotojai dažniau klausydavosi lietuviško radijo, nors neretai patys būdavo rusakalbiai. Gal tai labai nereprezentatyvus pastebėjimas, tačiau tokia tendencija pagrindžia mano svarstymus apie didesnį prielankumą rusiškumui, kai su jo nemaloniais aspektais nesusiduri.

Dabar būti prielankiam rusų kultūrai, net Čechovui ar Čaikovskiui, niekaip nesusietiniems su rusų karių nusikaltimais Ukrainoje, yra nepatogu ir nepopuliaru. Tiesa, 2017 m. dar atsirasdavo aukštų politikų, Rusiją vadinančių „dvasinga“ ir turinčia „daug puikių dalykų“, dabar turime nesugebančiųjų atsakyti, kam priklauso Krymas. Turbūt toks priešgyniavimas, net jei erzinantis, yra neišvengiamas demokratinės pliuralistinės visuomenės bruožas. Tai nieko neįprasta, svarbu tik, kad dauguma mūsų suprastų ir sureaguotų, kai pozicija prasilenkia su morale. Ir čia mes, kaip pilietinė visuomenė, esame nutolę nuo Rusijos. Vis dėlto matau dar daug lyginimosi su Rusija. Tai natūralu, nes, nors retai, mus pasaulyje vis dar painioja, ypač kokia kalba kalbame. Ir tai neturėtų labai stebinti – genetiškai mes gana panašūs, net ir baltų bei slavų kalbos beveik neabejotinai išsivystė iš bendros prokalbės, kuria protėviai kalbėję prieš viso labo tris tūkstantmečius, nors tai ir nėra 100 % įrodyta.

Kita priežastis lygintis – tos Rusijos mumyse dar yra santykinai daug dėl istorinių priežasčių. Suabsoliutinti genetiką čia būtų mažų mažiausia netikslu (rašizmas vadovaudamasis tokia prielaida savinasi visas rytų slavų tautas kaip rusų tautos schizmatikus), o blogiausiu atveju ir ksenofobiška – tiek ukrainiečiai, tiek rusai yra rytų slavai, tačiau, kaip matome, karo Ukrainoje akivaizdoje šios tautos savo laikysena yra pačios tikriausios antipodės. Galų gale snochačestvo tradicija (intymūs santykiai tarp šeimos galvos ir marčios, kai sūnus būdavo išvykęs arba kol jaunikis būdavo nesubrendęs, itin paplitę tarp Rusijos valstiečių XVIII–XIX a.) ar dar XVIII a. pr. vykdyta nušlavimo nuo žemės paviršiaus taktika kariaujant, kaip Baturyno mūšyje, rodos, šiame regione buvo įsivyravusi tik tarp rusų. Jei jau kalba pasisuka apie savęs palyginimą su Rusijos visuomene, dažnam norėtųsi pasigirti, kad anava toje ar anoje srityje toli nueita. Tačiau šįkart rašysiu apie keturis punktus, dėl kurių vis dar esame vadinami rytų europiečiais ar net buvusia Rusijos kolonija. Skiriu tik keturis, nes šiuos punktus galima lyginti su vakarų ar rytų kaimynais per reprezentatyvias apklausas. Taip pat manau, kad daugumoje šių sričių situacija galėtų būti daug geresnė, jeigu būtų pakankamai politinės valios.

1. Didesnis abejingumas ir mažesnis socialinis įsitraukimas. Sovietmečiu visiems sovietiniams piliečiams buvo dirbtinai primestas mechaninis solidarumas – visuomenės suvienodinimas: visi graždaninai, išskyrus TSKP elitą ar buvusius karo veteranus, vilkėdavo labai panašių modelių drabužiais, gerdavo iš tos pačios gazuoto vandens automatų stiklinės, stovėdavo tose pačiose ilgose eilėse, buvo verčiami klausytis tų pačių radijo stočių ir žiūrėjo tuos pačius televizijos kanalus, aprobuotus okupacinės valdžios, gyveno tokio paties interjero ir eksterjero daugiabučiuose, kad girti net galėjo supainioti butus skirtinguose miestuose ir taip sukurti siužetą komedijai. Tas mums įskiepytas kuklumas ateina visai ne iš tariamo panašumo į rusus, o iš laikų, kai buvo bandoma „statyti“ komunizmą, o liaudį – niveliuoti. Dėl to saugiausiai jaučiamės matydami minimaliai iš minios išsiskiriančius žmones, esame linkę žmones rėminti ir priskirti jiems stereotipinius vaidmenis visuomenėje ir nervinamės, kai tai nelimpa.

Žinoma, žlugus komunistiniam eksperimentui nebėra deramų sąlygų ir mechaniniam solidarumui – visi gyvename labai skirtingai ir paradoksalu, kad tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje turime problemų dėl kito reiškinio – socialinės atskirties. Vis dėlto sovietinė patirtis, matyt, sumišusi su ankstesnėmis, vis dar neigiamai riboja saviraišką. Tokie posakiai kaip „daug žinosi – greit pasensi“ dar nėra pasenę, o išsišokimus slopinantis abejingumas, baimė pasirodyti kitokiam, slepiama po „man viskas dzin“ paradigma, vis dar laikomi normaliu dalyku visuose visuomenės sluoksniuose. Nors Lietuva yra padariusi didelį proveržį kaip bręstanti pilietinė visuomenė, vis dar atsiliekame nuo vadinamųjų Vakarų Europos visuomenių – ar tai būtų savanorystės mastas ir politinis aktyvumas tarp jaunų žmonių, ar jauniausios kartos dalyvavimas tokiuose judėjimuose kaip „Fridays for Future“, ar ekologinis sąmoningumas, tvari vartojimo kultūra, ar būrimasis į profsąjungas ir nesigėdijimas reikalauti geresnių darbo sąlygų bei užmokesčio. Kita vertus, nesenas rezultatų pasiekęs viešojo transporto sektoriaus darbuotojų streikas Vilniuje ar mokytojų streikai ir 2022 m. „Eurobarometro“ duomenys apie jaunimo pilietiškumą savanoriaujant ar įsitraukiant į kitokio pobūdžio visuomeninę veiklą rodo, kad jau prisivijome „senuosius“ europiečius ir esame viduriuke.

2. Neadekvatus požiūris į LGBT asmenis. Viena vertus, nesunku suprasti, jog didesnė dalis lietuvių skeptiškai žiūri į paradus būtent dėl to, kad juos laiko išsišokimu, net jei jie vyksta santūriai kaip Vilniuje ar Kaune, – maištininkai ir keistuoliai vertinami neigiamai visuomenėse, kuriose diegtas mechaninis solidarumas. Kita vertus, sunkiau rasti pateisinimą, kai homoseksualumas laikomas liga, nors Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumą iš sutrikimų sąrašo nusprendė išbraukti dar 1990 m., o kai kuriose šalyse (visų pirma JAV) psichiatrų asociacijos tai padarė dar anksčiau. Kalbant apie oponavimą LGBT teisėms dažnai mosuojama tariamu lietuvišku religingumu, dangstantis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pozicija vienalyčių šeimų klausimu. Tačiau toks argumentas man atrodo iš piršto laužtas, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva pagal aktyvių tikinčiųjų skaičių yra net sekuliaresnė nei ES vidurkis. Negana to, ir pačioje Bažnyčioje vis garsesnės įtraukios ir atviros Bažnyčios idėjos. Pats popiežius Pranciškus ar jėzuitas Jamesas Martinas yra vienareikšmiškai išsakę paramą civilinėms sąjungoms, vienoje Vilniaus bažnyčioje veikia LGBT vaikus auginančių tėvų ir vaikų savitarpio pagalbos grupė. Galų gale vienos katalikiškiausių ES šalių Malta ir Airija dažnai minimos tarp geriausiai teisiškai ir praktiškai seksualinių mažumų teises užtikrinančių valstybių. Įdomu tai, kad, „Eurobarometro“ apklausų duomenimis, viena mažiausiai religingų šalių Europoje laikomoje Estijoje požiūris į LGBT bendrapiliečius labai panašus – 53 % lietuvių ir estų pritaria teiginiui, kad LGBT asmenys turėtų turėti tokias pat teises kaip heteroseksualūs asmenys. Vis dėlto dėl politinės valios partnerystės įstatymą jie jau priėmę (nors aršių ginčų ir kaltinimų kėsinimusi į „tradicines vertybes“, beje, be žodžio „krikščioniškas“, būta ir ten).

Lietuvoje supratimo LGBT atžvilgiu neprideda ir teisinė bazė, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pateikęs vienokią išvadą LGBT šeimų klausimu („šeima – lyčiai neutrali“) ir tarytum suponuoja, kad partnerystės įstatymas, įskaitant partnerystės įstatymą homoseksualioms poroms, turėtų būti priimtas, o Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas siūlo – priešingą, ką rodo išleistos, bet į vaikų bibliotekas neįsileistos Neringos Dangvydės vaikams skirtos pasakų knygelės atvejis. Apskritai paranojišką norą apsaugoti nepilnamečius nuo neigiamos informacijos vertinu kaip sovietinį palikimą – kadaise to siekė partija visų savo piliečių atžvilgiu, periodinėje spaudoje vengusi minėti sunkius nusikaltimus ir maniakų siautėjimus. O juk kiekviename žmoguje esama kraupios tamsos, kurią neigti nėra sveika. Tai atspindi ir nemažai lietuvių liaudies pasakų, tokių kaip „Sigutė“, kurias dabar reikėtų drausti, nes jų, kitaip nei brolių Grimmų pasakų, niekas nenugludino. Nebijoti įvardyti, kad yra tamsa, – irgi visuomenės brandos ženklas. Beje, Stambulo konvenciją ratifikavusi užpulta ir kariaujanti Ukraina nušluostė nosį Lietuvai, taip paneigdama konservatyviausių mūsų politikų mantrą, esą neramiais laikais neverta svarstyti visuomenę priešinančių temų. Ir vėl tenka klausti, kur yra politinė valia, jei į klausimą „Ar pritariate Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje ratifikavimui?“ dauguma lietuvių atsako teigiamai.

3. Tikėjimas sąmokslo teorijomis. Nors nėra išsamaus tyrimo, lyginančio visuomenių imlumą sąmokslo teorijoms, COVID-19 pandemija ir mažesne dalimi Rusijos karas Ukrainoje parodė, kad lietuvių imlumas joms vis dar gana didelis, ypač lyginant su į vakarus esančiomis Europos valstybėmis. Šių metų Kauno technologijos universitete atliktas tyrimas parodė, kad sąmokslo teorijoms imlių lietuvių skaičius siekia 40 %. Tai signalizuoja, kad didelė dalis lietuvių nesijaučia esą savo gyvenimo šeimininkai, ir tai liūdina. Visuomenės patiklumą įrodo horoskopų beveik visuose dienraščiuose ir žurnaluose gausa, „Ekstrasensų mūšio“, melagienų ir panašaus pobūdžio laidų populiarumas. Skaičius Rusijoje galima tik numanyti, suponuojant, kiek daug melagienų ir sąmokslo teorijų sukuriama ir platinama būtent per rusakalbius kanalus. Tai rodo, kad visuomenė serga. Gerai, kai sąmokslo teorijos gali prajuokinti ar net įkvėpti parašyti detektyvą, blogiau, kai jomis taikomasi į tam tikras visuomenės grupes ar jei kyla grėsminga pandemija.

4. Kai kuriose savivaldybėse įsivyravę autokratija ir nepotizmas ir šių reiškinių toleravimas. Kadangi artėja rinkimai, sąmoningai nevardysiu tų savivaldybių, tačiau, manau, tekstą skaitančiajam ir taip aišku. Dauguma mūsų neigiamai vertina nedemokratines tendencijas aukščiausioje valdžioje, kai kuriais atvejais net labiau nei rinkėjai pavyzdinėmis demokratijomis laikomose Vokietijoje ir Švedijoje, kur į parlamentus yra išrinkta fašistuojančių partijų atstovų. Vis dėlto kalbant apie merus randama pateisinimų, esą vienvaldžiaujant darbas efektyvesnis, esą rezultatas galįs pateisinti priemones.

Be Europą ir visą demokratinį pasaulį sukrėtusio karo metinių, šiemet minėjome ir 105-ąsias valstybės atkūrimo metines. Nepaisant daugybės nesėkmių ir praradimų, 1990 m. atkūrėme nepriklausomybę. Buvo laikas, kai Lietuvos ir Rusijos visuomenės turėjo daug panašumų ir dėl to anaiptol nebuvo ko gėdytis – ypač 1990 m. birželio 12 d., kai Rusijos demokratai paskelbė suverenitetą nuo SSRS, ar 1991 m. sausio ar rugpjūčio mėnesiais. Tačiau jau nuo 1993 m. konstitucinės krizės Rusijoje ir to, kaip ji buvo „išspręsta“, ėmėme viena nuo kitos tolti. Įdomu tai, kad labai panašiu metu ir Lietuvą buvo ištikusi gili politinė krizė, o jos kulminacija tapo Pakaunės savanorių maištas. Laimei, po 1993 m. mes nenusisukome nuo demokratinio kelio, o demokratinė Rusijos opozicija būtent 1993 m. įvykius Maskvoje, Vyriausybės rūmų šturmą, sieja su trumpo atgimimo Rusijoje pabaiga. Juk paskui buvo žiaurus Čečėnijos karas, o galop – ir Vladimiro Putino iškilimas.

Praėjus trims dešimtmečiams pagrindinis skirtumas tarp Rusijos ir Lietuvos (ar Ukrainos) visuomenių – visuomenės gyvybingumas ir organiškas santykis su valstybe. Visuomenės gyvybingumas ir pilietiškumas pasireikš ir tuo, kad perskaitę šį tekstą lietuviai turės įvairią nuomonę. Jau nebesame ta visuomenė, kuri valdžios bijo ir tikisi kietos, bet maitinančios rankos, dažnas mūsų yra sukūrę asmeninį ryšį su valstybe. Karo akivaizdoje matome, kad žmogaus vertė Lietuvoje yra nepalyginamai didesnė nei Rusijoje, kur politiniams tikslams negailima dešimčių, gal ir šimtų, tūkstančių rusų gyvybių. Kita vertus, kriminalinėje kronikoje pas mus vis dar per dažnai šmėžuoja žmogžudystės ir savižudybės, tad yra kur pagerinti situaciją. Lygindami save su Rusija, ypač dabar, kai ši šalis yra apimta didelės moralinės krizės, daug kur galime save nudžiuginti, tačiau kitokį vaizdą gautume dažniau imdami lyginti save su visai šalia esančiomis Švedija, Danija ar net Vokietija. Čia vien gyvenimas kitoje informacinėje erdvėje nepadės – akivaizdu, kad reikia ir socialinių, ir ekonominių sąlygų, panašesnių į esančias Vakarų Europos šalyse, nes pakankamos lėšos leidžia turėti daugiau laiko atrasti save, praplėsti akiratį ir ugdyti kritinį mąstymą.

Galbūt bus klausiančiųjų, ar Lietuvos ir Rusijos dichotomija, kur Rusija įvardijama kaip blogiukė, o mums bereikią daryti viską priešingai, nei daroma Rusijoje, nedegina paskutinių tiltų. Anaiptol. Tikiu, kad jeigu susiklostys geriausias scenarijus ir dauguma Rusijos visuomenės bei politinis elitas atsimes nuo imperialistinės / mesianistinės tradicijos ir grįš prie zapadnikų diskurso, ir tai įvyks ne per vėlai, rusų tauta išgis. Tokiu atveju noriu, kad kadaise vėtyta ir mėtyta, bet sėkminga ir klestinčia šalimi tapusi Lietuva, jos visuomenė būtų pavyzdys.