Žinau, kad geras paveikslas skamba
Su dailininke URTE JASENKA kalbasi Giedrė Kazlauskaitė
– Man įdomi kūrybos psichologija – kas turi įvykti, kad žmogus pasikeistų 180° kampu, iš muzikos pereitų į dailę. Irgi mokiausi Čiurlionio menų mokykloje (ČMM), prisimenu, kad būta perėjimų iš vieno skyriaus į kitą paskutinėje klasėje. Ar dabar darai tai, kas suteikia laisvės?
– Staiga, manau, niekas niekados neįvyksta, nepasikeičia. Kiekvienas veiksmas, įvykis, mintis, idėja turi atoveiksmį, rezultatą.
Aš užaugau muzikantų, menininkų šeimoje. Mano tėtis kompozitorius, dailininkas, mama – pianistė, mokytoja. Galite tik įsivaizduoti, kiek mūsų namuose skambėjo muzikos, garsų, kokią laisvą ir spalvotą vaikystę turėjau. Prisimenu, kad nuo pat mažens ypač daug piešdavau, dainuodavau ir rašydavau. Natūralu, kad šie procesai virto mano gyvenimu. ČMM baigiau tapybos specialybę, bet vėliau išvykau mokytis vokalo, muzikos į Norvegiją. Man atrodo, kad tai nėra pasikeitimas 180° kampu.
Piešimas yra natūrali mano minčių, suvokimų išraiška. Manau, būtent piešdama galiu tiksliausiai papasakoti norimą istoriją. Nors šiuo metu muzikos nekuriu, man ji – labai svarbi. Visas kūrybinis procesas pilnas melodijų, ritmo, vibracijų, garso. Žinau, kad geras paveikslas, darbas skamba. O kūryba visados yra laisvė. Menininko gyvenimas yra laisvė.
– Supratau, maniau, kad mokykloje mokeisi muzikos – iš biografijos nelengva suprasti. Ką reiškia parodos pavadinimas „Vieno paveikslo istorija“?
– Manau, šį pavadinimą galima suprasti keliais būdais. Tai miniatiūrose vaizduojamo žmogaus istorija, kelionė per gyvenimą, vidinį pasaulį ar paprasčiausiai į užsibrėžtus, išsikeltus tikslus – procesas.
Kartu paveikslas kaip daiktas, objektas gyvena savo atskirą, autentišką gyvenimą – jis pats iš savęs kuria savo istoriją, savo kelionę.
Miniatiūros sudaro netikėtą reljefą, su kiekviena paveikslo gyvenimo diena jis pradės kisti. Piešiniai ims riestis, popierius keis struktūrą, o medinis rėmas ims skilinėti – senti. Ir niekas nežino, kaip tiksliai tai nutiks. Man šis procesas labai įdomus, žemiškas ir tuo pat metu magiškas. Visai kaip ir mūsų gyvenimai, mūsų kūnai.
– Visgi renkiesi grafiką, o ne, tarkime, tapybą – ar dėl minimalizmo? Kiek suprantu, sieki ir socialumo, dialogo su žiūrovu.
– Pamenu, baigusi mokyklą, iš tiesų maniau, kad daugiau niekada nebepiešiu. Buvau labai pavargusi nuo visų meno mokslų, taisyklių ir reikalavimų. Tuomet išvykau į Norvegiją, kur, atrodo, sužydėjau iš naujo, atsigavau ir po truputį, labai natūraliai pradėjau paišyti būtent tokio pobūdžio piešinius, kokius kuriu dabar. Aišku, tuomet jie atrodė kiek kitaip, vis po truputį tobulėju, auginu savo kuriamą pasaulį. Man asmeniškai mano grafika yra šventa, nepriklausoma, niekieno nepaliesta, nesutepta, saugi erdvė, kur galiu neribotai, nevaržomai reikštis, pasakoti istorijas tokias, kokias noriu ir kaip noriu. Pagaliau išugdžiau, įvaldžiau savo ranką, kuri lengvai perteikia idėjas, mintis, jausmus taip, kaip noriu, kaip suprantu.
– Vadinasi, visgi egzistuoja toks dalykas kaip pervargimas nuo meno mokymosi. Ir „persikrovimas“ kaip nauja kūrybos pradžia? Tavo piešiniuose gana ryški mitologijos gija, pavyzdžiui, cikle „Moteris yra ragana“. Ar domiesi tuo, ar taip išeina spontaniškai?
– Žinoma. Labai svarbu save saugoti ir kiek įmanoma stengtis išlaikyti vidinę rimtį, balansą, tausoti ir puoselėti savo jėgas, rūpintis psichine sveikata, kūnu. Neperdegti. Manau, kad šiais laikais tai ypač nelengva padaryti. Visas pasaulis lekia, bėga, skuba. Lenktyniaujam vieni su kitais. Negalvojam. Sau ir kitiems linkiu pagaliau sustoti. Būti. Kvėpuoti. Lėtai gerti kavą ir pro virtuvės langą tiesiog pastebėti danguje plaukiančius debesis, pasigrožėti net ir ta žiemiškai lietuviška dangaus pilkuma. Ech, viskas taip trapu ir laikina!
Nuo vaikystės mane žavėjo pasakų pasaulis. Tad ir tai nėra atsitiktinumas. Manau, dalį darbų kuriu sąmoningai galvodama ir įpindama mitologijos gijų, kiti gimsta spontaniškai, iš pasąmonės gelmių.
Tiesa, pastaruosius trejus metus ypač daug skaičiau, domėjausi įvairių tautų mitologija, žinoma, ir lietuvių. Grafikos darbų cikle „Moteris yra ragana“ analizavau be galo gražų ir galingą baltiškos deivės raganos pasaulį, jos kosmologiją, bendrą laukinės moters prigimtį, buitį, feminizmą lietuvių liaudies mitologijos, sakmių kontekste.
Urtės Jasenkos grafikos miniatiūrų paroda „Vieno paveikslo istorija“ „Kultūros fabrike“ (Bangų g. 5A, Klaipėda) veikia iki gegužės 26 d.
